Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-4368-1063/2017 Proceso Nr. 3-61-3-02278-2017-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 55.1.3

2017 m. rugsėjo 4 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Mariaus Bajoro ir Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos M. V. atstovei advokatei Lolitai Makauskaitei,

atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajalytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. V. ir A. M. (atstovaujamos įstatyminės atstovės M. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjų atstovė pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjoms išduoti ir iki 2018 m. balandžio 29 d. galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.

Nurodė, kad pareiškėja M. V. yra UAB „Ahuros“ (iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvęs bendrovės pavadinimas UAB „Nuotraukų laboratorija“), įsteigtos 2014 m. spalio 17 d., akcininkė ir kuriai priklauso 1/3 bendrovės kapitalo dalis. Pareiškėja UAB „Ahuros“ dirba pardavimų direktorės pareigose.

Pagrįsdama Sprendimo neteisėtumą nurodė, kad Sprendimas yra priimtas vadovaujantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pareiškėjos teigimu, Sprendime nepagrįstai teigiama, kad Departamento tyrimo atlikimo metu UAB „Ahuros“ buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jiems nuo 2017 m. kovo mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o prieš tai jiems buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Prieštaraudama šiems argumentams pažymėjo, jog šią informaciją paneigia Sodros pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad visi darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo dieną, darbo sutartyse nurodyta darbo diena – 8 val. 5 dienos per savaitę. Duomenys apie draudiminį įvykį taip pat neatitinka tikrovės. Nesutiko, kad darbuotojams nebuvo ir nėra mokamas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad šia aplinkybę paneigia su skundu pateikti atlyginimų skaičiavimo žiniaraščiai.

Dėl darbo užmokesčio sumažinimo iki 10 Eur nurodė, kad ši aplinkybė buvo sąlygota išimtinai pareiškėjai priklausančio verslo pagalbos tikslais. Nuo 2016 m. pareiškėja pradėjo vykdyti kitą veiklą, susijusią su maisto gaminimu. Pradėta veikla pareikalavo papildomų išlaidų, todėl pačiai sau išmokėti didesnį atlyginimą nebuvo racionalu ir ekonomiška. Pareiškėjo nuomone, sumažintas darbo užmokestis negali būti pagrindas išvadai, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir negauna realių pajamų. Sutiko, kad bendrovės įsiskolinimas biudžetui buvo fiksuotas teisingai, tačiau ši aplinkybė taip pat neturėtų būti vertinama, kaip atskiras faktas, o turėtų būti vertinama kompleksiškai su kitomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad pradėjus naują veiklą, skola biudžetui buvo išaugusi iki 2 259,02 Eur, tačiau dar iki priimant Sprendimą skola buvo sumažinta iki 1 047,78 Eur, kas atitinkamai reikštų, kad bendrovė dar iki priimant Sprendimą vykdė veiklą, tame tarpe ir įsipareigojimus biudžetui.

Pažymėjo, kad Sprendimas priimtas neištyrus visų ginčui reikšmingų aplinkybių, todėl laikytinas nepagrįstu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (II t. b. l. 1–6) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Pažymėdami faktines ginčo aplinkybes nurodė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 29 d., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pateiktus dokumentus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, 2016 m balandžio 29 d. pareiškėjai M. V., atitinkamai ir jos nepilnametei dukrai, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. balandžio 29 d.

Nurodė, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, nustačius, kad pareiškėja ir UAB „Ahuros“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių, ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2017 m. birželio 21 d. Sodros duomenimis, bendrovės darbuotojai nuo 2017 m. kovo mėn. negavo darbo užmokesčio. Pareiškėjos su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktoje darbo sutartyje buvo nurodyta, kad pareiškėjos darbo užmokestis – 477,87 Eur, tačiau gavus leidimą laikinai gyventi, darbo užmokestis iš karto buvo sumažintas iki 10 Eur, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo užmokestį, o nuo 2017 m. kovo mėn. jai iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Dėl šių aplinkybių pareiškėjai buvo pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 7 punktuose nustatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai.

Pažymėjo, kad esant įtarimų dėl UAB „Ahuros“ veiklos buvo patikrinti duomenys, susiję su pareiškėja ir bendrovės vykdoma veikla. Sprendimo priėmimo dieną patikrinus Sodros informacinę sistemą buvo nustatyta, kad darbuotojams, tame tarpe ir pareiškėjai, dalį laikotarpio nebuvo mokamas darbo užmokestis, dalį laikotarpio buvo įforminti nedarbingumai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal surinktus duomenis, Sodra nuo 2017 m. kovo mėn. nedisponavo jokiais duomenimis, jog pareiškėjos valdomos įmonės darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis, buvo priimta išvada, kad Sprendimo priėmimo dieną bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o tai reiškia, kad pareiškėja ir jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimas sukėlė pagrįstas abejones, ar darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo dieną. Pažymėjo, kad priimant Sprendimą vadovavosi Sprendimo priėmimo dieną turimais Sodros duomenimis, tuo tarpu pareiškėja į bylą pateikė duomenis, kurie buvo įrašyti po Sprendimo priėmimo dienos.

Nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu pagrįstai buvo taikytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių kitas gaunamas pajamas, kaip tik darbo užmokestį (10 Eur). Pareiškėjos šiuo aspektu pateikti įrodymai teisinės reikšmės neturi, nes vienas banko sąskaitos išrašas sudarytas 2016 m. birželio 3 d., t. y. jau po sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o kitas išrašas tvirtina apie sąskaitos papildymą po skundžiamo sprendimo priėmimo. Taip pat nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą nulėmė aplinkybė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. negavo darbo užmokesčio, o tai reiškia, kad laikotarpiu iki Sprendimo priėmimo (4 mėnesius) pareiškėja nebuvo socialiai draudžiama.

Nurodė, kad pareiškėjai panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, atitinkamai buvo panaikintas ir jos dukrai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Apibendrindami nurodė, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus bei šalių paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus bei teismų praktiką,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjoms M. V. ir A. M. (atstovaujama įstatyminės atstovės M. V.) išduoti ir iki 2018 m. balandžio 29 d. galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama UAB „Nuotraukų laboratorija“ dalyvė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2016 m. vasario 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir papildomai pateiktus dokumentus, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai M. V., atitinkamai ir jo dukrai A. M., leidimus laikinai gyventi ir išduoti naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus. Migracijos valdyba 2016 m. balandžio 29 d. išdavė pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojančius iki 2018 m. balandžio 29 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai užsienietis ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas) ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.

Departamentas vykdydamas pareiškėjos bendrovės kontrolę nustatė, kad UAB „Nuotraukų laboratorija“ (nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Ahuros“) dirbantiems asmenims nuo 2017 m. kovo mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, o prieš tai darbuotojams buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Tuo pagrindu Departamentas sprendė, kad jau nuo 2017 m. sausio 1 d. UAB „Ahuros“ nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių, ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. gegužės mėn., t. y. po leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjai buvo mokamas sumažintas 10 Eur atlyginimas, o nuo 2017 m. kovo mėn., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nebuvo duomenų, kad pareiškėjai iš viso būtų mokėtas darbo užmokestis. Tuo pagrindu Departamentas įvertino, kad pareiškėja, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, apie gaunamą darbo užmokestį pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Ahuros“ įdarbinti darbuotojai negauna darbo užmokesčio nuo 2017 m. kovo mėn., Departamentas darė išvadą, kad UAB „Ahuros“ nevykdo ūkinės – komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938) panaikino pareiškėjoms išduotus ir iki 2018 m. balandžio 29 d. galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

Skundžiamo Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai bei 7 punktas, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Departamentas nustatė, kad pareiškėjų atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5, 7 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (7 punktas); išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Departamentas Įstatymo 50 straipsnio 7 punkto nuostatą taikė nustatęs, kad pareiškėja neatitiko šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje visą darbo dieną dirbtų ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Būtent šiuo teisiniu pagrindu rėmėsi atsakovas, inicijuodamas leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Sisteminis aptartų teisės nuostatų vertinimas patvirtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti bei atsakovo surinkti duomenys sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjos nurodomu leidimo gyventi turėjimo tikslu bei teisėta UAB „Ahuros“, kurios akcininkė ji yra, veikla. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į byloje pateiktos rašytinės medžiagos visetą.

Pareiškėja kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra nurodžiusi, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvoje – 477,87 Eur darbo užmokestis. Kito pragyvenimo šaltinio pareiškėja nebuvo nurodžiusi (II t. b. l. 6–14). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2014 m. spalio 17 d. Darbo sutartį Nr. 2, sudarytą tarp darbdavio UAB „Nuotraukų laboratorija“ atstovo ir pareiškėjos, kurioje sulygta, kad pareiškėja priimama į bendrovės pardavimų direktorės pareigas, jai nustatyta 8 val. darbo dienos trukmė bei numatytas mokėti 477,87 Eur darbo užmokestis (II t. b. l. 35). Sodros duomenimis (Departamentas rėmėsi 2017 m. birželio 21 d., t. y. Sprendimo priėmimo dieną fiksuotais Sodros duomenimis, II t. b. l. 122) nustatyta, kad Darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis pareiškėjai buvo mokėtas tik iki 2016 m. sausio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjai buvo mokamas 350 Eur darbo užmokestis, vėliau nuo 2016 m. balandžio 1 d., t. y. jau po sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi priėmimo (sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas 2016 m. kovo 31 d.), pareiškėjai buvo mokamas 10 Eur atlyginimas. Minėta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu išduodamas, kai nėra nustatytų 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Pastebėtina, jog pareiškėjai jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, todėl preziumuojama, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo ir panaikinimo pagrindai pareiškėjai turėjo būti žinomi. Pareiškėjai savo gera valia nusprendus sau susimažinti atlyginimą iki 10 Eur, tokiais sąmoningais veiksmais pareiškėja pati sau sukūrė teisiškai nepalankią situaciją, kurią Departamentas turėjo teisę vertinti, kaip vieną iš atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, numatytų 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Atitinkamai ir kaip teisinį pagrindą, suteikiantį teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas ginčą panašaus pobūdžio byloje, be kita ko yra išaiškinęs, kad pagal Darbo kodekso 187 straipsnio 3 dalį, darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis Nr. A-3331-662/2017). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 1240, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. minimali mėnesinė alga buvo numatyta 350 Eur, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644, nuo 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga numatyta 380 Eur, tuo tarpu pareiškėjos susimažintas atlyginimas iki 10 Eur ne tik neatitiko to laikotarpio mėnesinės minimalios algos dydžio, tačiau ir vertintinas neadekvačiu (prieštarauja protingumo kriterijams) vien tik būtiniausių asmens poreikių tenkinimo aspektu. Pareiškėjos į byla pateikti sąskaitos išrašai apie jai pervestas pinigines lėšas (I t. b. l. 27, 28) iš kitų šaltinių nepatvirtina, kad šios pervestos lėšos yra skirtos būtent pareiškėjos ir jos dukters pragyvenimui. Pareiškėja nei Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nei kitu būdu Departamento neinformavo apie galimas gauti pinigines lėšas pragyvenimui iš kitų šaltinių, todėl Departamentas pagrįstai šių rašytinių įrodymų nevertino kaip pateisinančių pareiškėjos pragyvenimo lėšas, negaunant Darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio.

Vertinant pateiktus sąskaitos išrašus pastebėtina, kad jie tvirtina apie pareiškėjos turimą piniginių lėšų likutį dar 2016 m. birželio 10 d., o 13 700 Eur suma į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesta jau po skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Taigi pateikti sąskaitos išrašai neatspindi, kokia reali pareiškėjos finansinė padėtis buvo skundžiamo sprendimo priėmimo dieną (2017 m. birželio 21 d.). Pabrėžtina, kad Įstatyme nėra nustatyta išimčių, kurioms esant į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes neatsižvelgiama. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl užsieniečio neatitikimas bent vienam šioje nuostatoje įtvirtintam teisiniam pagrindui, kaip šiuo atveju įtvirtintam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, Departamentui leidžia priimti Sprendimą – panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi nustačius vien tiktai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu negavo Darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio, o iki 2017 m. kovo mėn. gautas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei minėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytas minimalus, taip pat pateiktais sąskaitos išrašais neįrodžius, kad Sprendimo priėmimo dienai pareiškėja turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, darytina išvada, kad šios aplinkybės leido Departamentui nuspręsti, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o tai yra pagrindas panaikinti pareiškėjai ir jos dukrai Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

Sodros duomenimis (2016 m. birželio 21 d.) Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjai, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Nesant oficialių duomenų apie pareiškėjai mokamą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. iki Sprendimo priėmimo dienos, atitinkamai nebuvo duomenų ir apie tai, ar pareiškėja yra draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu. Departamentas šią aplinkybę įvertino kaip atitikimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintam pagrindui, kurio konstatavimas taip pat lemia išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimą (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu prieštaraudama šiam teisiniam pagrindui nurodė, kad turint skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Sodra buvo priėmusi sprendimą neįrašyti į Registrą duomenų apie UAB „Achuros“ dirbantiems darbuotojams (apdraustiesiems) apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir duomenų apie sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas (VSDĮ) už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 21 d. (Sprendimo priėmimo diena).

Byloje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštas (į Departamento 2017 m. liepos 26 d. paklausimą Nr. 10K-31109) tvirtina, kad VSDFV skyrius nustatęs, jog bendrovė (draudėjas) VSD įmokų nemokėjo 3 mėnesius iš eilės, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 ir 3 dalimis priėmė išvadą, kad pareiškėjos bendrovė veiklos nevykdo. Tuo pagrindu VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (7.1E)5-27-6304, kuriuo nusprendė neįrašyti į Registrą pateiktų pranešimų apie apdraustuosius ir apie sumokėtas VSD įmokas už 2017 m. kovo ir balandžio mėnesius, iki išnyks aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta, kad draudėjas veiklos nevykdo. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (7.1E)5-27-8337 nusprendė neįrašyti į Registrą bendrovės apdraustųjų draudžiamųjų pajamų ir VSD įmokų taip pat ir už 2017 m. gegužės mėnesį. Pareiškėjos bendrovei sumokėjus skolą VSDF biudžetui, taip pat kitas įmokas, bendrovės pateikti duomenys už 2017 m. kovo – gegužės mėn. į Registrą buvo įrašyti VSDFV skyriaus 2017 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (7.1E)5-27-10091. Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu teisingai nurodė, kad savarankišką sprendimą į Registrą neįrašyti duomenų apie UAB „Achuros“ dirbančius darbuotojus (apdraustuosius) ir duomenų apie sumokėtas VSD įmokas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 21 d. priėmė VSDFV Vilniaus skyrius, tačiau, kaip matyti iš VSDFV Vilniaus skyriaus rašto turinio, duomenų į Registrą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės mėn. perkėlimas tik 2017 m. liepos 17 d. sprendimu, t. y. jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, išskirtinai sąlygotas pareiškėjos valdomos bendrovės veiksmų (neveikimo). Taigi neginčytinai nustačius, kad Sprendimo priėmimo dieną nesant Registre įvestų duomenų apie pareiškėjos bendrovėje dirbančius apdraustuosius, tame tarpe apie pareiškėją, už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gegužės mėn., ši faktinė aplinkybė leido Departamentui priimti išvadą, kad pareiškėja, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. iki 2017 m. birželio 21 d., neturėjo galiojančio sveikatos draudimo. Atkreiptina, jog pareiškėjos teisinė padėtis (užsienietė turinti leidimą gyventi) tiesiogiai susijusi ir su bendrovės apskaitą reglamentuojančių įstatymų vykdymu juose nustatyta tvarka ir terminais, todėl pareiškėja, kaip bendrovės akcininkė ir direktorė pardavimams, taip pat turėjo pareiga domėtis, kad visi reikalingi duomenys apie bendrovę būtų pateikti savalaikiai. Darytina išvada, kad Registre nesant duomenų apie pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2017 m. kovo mėn. iki Sprendimo priėmimo dienos, Departamentas pagrįstai nustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą atsisakymo užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindą.

Departamentui nustačius, kad bendrovėje įdarbintiems darbuotojams nuo 2017 m. kovo mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja, kuri yra UAB „Achuros“ akcininkė ir direktorė pardavimams, neatitiko ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad įmonėje visą darbo dieną dirbtų ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjai šių aplinkybių neįrodžius priešingai (Sprendimo priėmimo dienai Registre nebuvo duomenų apie UAB „Achuros“ dirbantiems darbuotojams apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir duomenų apie sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas), darytina išvada, kad Departamentas Įstatymo 50 straipsnio 7 punkto nuostatą taikė pagrįstai. Departamentas priimdamas Sprendimą pagrįstai rėmėsi oficialiais Registre esančiais duomenimis, o ne pareiškėjos į bylą pateiktais Darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiais (I t. b. l. 15–24).

Apibendrinant darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas (pareiškėjos turėto leidimo panaikinimo teisinis pagrindas įrodytas), reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja M. V. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytų sąlygų, kurių pagrindu jai ir jos dukrai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų M. V. ir A. M. (atstovaujamos įstatyminės atstovės mamos M. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.