Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. V. ir A. M. (atstovaujamos įstatyminės atstovės M. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. V. ir A. M. (atstovaujamos įstatyminės atstovės M. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjų atstovė kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjoms išduoti ir iki 2018 m. balandžio 29 d. galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvoje.Nurodė, kad pareiškėja M. V. yra UAB „Ahuros“ (toliau – ir Bendrovė) (iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvęs bendrovės pavadinimas UAB „Nuotraukų laboratorija“), įsteigtos 2014 m. spalio 17 d., akcininkė, turinti 1/3 bendrovės kapitalo dalį ir kartu dirba UAB „Ahuros“ pardavimų direktorės pareigose. Pagrįsdama Sprendimo neteisėtumą nurodė, kad Sprendimas yra priimtas vadovaujantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pareiškėjos teigimu, Sprendime nepagrįstai teigiama, kad Departamento tyrimo atlikimo metu UAB „Ahuros“ buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jiems nuo 2017 m. kovo mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o prieš tai jiems buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Prieštaraudama šiems argumentams pažymėjo, jog šią informaciją paneigia Sodros pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad visi darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo dieną, darbo sutartyse nurodyta darbo diena – 8 val. 5 dienos per savaitę. Duomenys apie nedraudiminius laikotarpius taip pat neatitinka tikrovės. Nesutiko, kad darbuotojams nebuvo ir nėra mokamas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad šią aplinkybę paneigė su skundu pateikti atlyginimų skaičiavimo žiniaraščiai.Dėl darbo užmokesčio sumažinimo iki 10 Eur paaiškino, kad ši aplinkybė buvo sąlygota išimtinai pareiškėjai priklausančio verslo pagalbos tikslais. Nuo 2016 m. pareiškėja pradėjo vykdyti kitą veiklą, susijusią su maisto gaminimu. Pradėta veikla pareikalavo papildomų išlaidų, todėl pačiai sau išmokėti didesnį atlyginimą nebuvo racionalu ir ekonomiška. Pareiškėjos nuomone, sumažintas darbo užmokestis negali būti pagrindas išvadai, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir negauna realių pajamų. Sutiko, kad bendrovės įsiskolinimas biudžetui buvo fiksuotas teisingai, tačiau ši aplinkybė taip pat neturėtų būti vertinama, kaip atskiras faktas, o turėtų būti vertinama kompleksiškai su kitomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad pradėjus naują veiklą, skola biudžetui buvo išaugusi iki 2 259,02 Eur, tačiau dar iki priimant Sprendimą skola buvo sumažinta iki 1 047,78 Eur, kas atitinkamai reikštų, kad bendrovė dar iki priimant Sprendimą vykdė veiklą, tame tarpe ir įsipareigojimus biudžetui. Pažymėjo, kad Sprendimas priimtas neištyrus visų ginčui reikšmingų aplinkybių, todėl laikytinas nepagrįstu.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 1–5), prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. vasario 29 d., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pateiktus dokumentus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, 2016 m balandžio 29 d. pareiškėjai M. V., atitinkamai ir jos nepilnametei dukrai, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. balandžio 29 d.Atsakovas pažymėjo, kad esant įtarimų dėl UAB „Ahuros“ veiklos buvo patikrinti duomenys, susiję su pareiškėja ir bendrovės vykdoma veikla. Sprendimo priėmimo dieną patikrinus Sodros informacinę sistemą buvo nustatyta, kad darbuotojams, tame tarpe ir pareiškėjai, dalį laikotarpio nebuvo mokamas darbo užmokestis, dalį laikotarpio buvo įforminti nedarbingumai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal surinktus duomenis, Sodra nuo 2017 m. kovo mėn. nedisponavo jokiais duomenimis, jog pareiškėjos valdomos įmonės darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis, buvo priimta išvada, kad Sprendimo priėmimo dieną bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o tai reiškia, kad pareiškėja ir jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimas sukėlė pagrįstas abejones, ar darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo dieną. Pažymėjo, kad priimant Sprendimą vadovavosi Sprendimo priėmimo dieną turimais Sodros duomenimis, tuo tarpu pareiškėja į bylą pateikė duomenis, kurie buvo įrašyti po Sprendimo priėmimo dienos.Nurodė, kad pareiškėjai panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, atitinkamai buvo panaikintas ir jos dukrai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjų M. V. ir A. M. (atstovaujamos įstatyminės atstovės mamos M. V.) skundą atmetė.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjoms M. V. ir A. M. (atstovaujama įstatyminės atstovės M. V.) išduoti ir iki 2018 m. balandžio 29 d. galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas nustatė, kad pareiškėja ketindama ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama UAB „Nuotraukų laboratorija“ dalyvė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2016 m. vasario 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir papildomai pateiktus dokumentus, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai M. V., atitinkamai ir jo dukrai A. M., leidimus laikinai gyventi ir išduoti naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus. Migracijos valdyba 2016 m. balandžio 29 d. išdavė pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojančius iki 2018 m. balandžio 29 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai užsienietis ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 str. nuostatas) ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.Departamentas, vykdydamas pareiškėjos bendrovės kontrolę, nustatė, kad UAB „Nuotraukų laboratorija“ (nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Ahuros“) dirbantiems asmenims nuo 2017 m. kovo mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, o prieš tai darbuotojams buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis. Tuo pagrindu Departamentas sprendė, kad jau nuo 2017 m. sausio 1 d. UAB „Ahuros“ nėra visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių, ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. gegužės mėn., t. y. po leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjai buvo mokamas sumažintas 10 Eur atlyginimas, o nuo 2017 m. kovo mėn., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nebuvo duomenų, kad pareiškėjai iš viso būtų mokėtas darbo užmokestis. Tuo pagrindu Departamentas įvertino, kad pareiškėja, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, apie gaunamą darbo užmokestį pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Ahuros“ įdarbinti darbuotojai negauna darbo užmokesčio nuo 2017 m. kovo mėn., Departamentas darė išvadą, kad UAB „Ahuros“ nevykdo ūkinės – komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938) panaikino pareiškėjoms išduotus ir iki 2018 m. balandžio 29 d. galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti bei atsakovo surinkti duomenys sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjos nurodomu leidimo gyventi turėjimo tikslu bei teisėta UAB „Ahuros“, kurios akcininkė ji yra, veikla.Pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, savo Prašyme yra nurodžiusi, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvoje – 477,87 Eur darbo užmokestis. Kito pragyvenimo šaltinio pareiškėja nebuvo nurodžiusi (II t. b. l. 6–14). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2014 m. spalio 17 d. Darbo sutartį Nr. 2, sudarytą tarp darbdavio UAB „Nuotraukų laboratorija“ atstovo ir pareiškėjos, kurioje sulygta, kad pareiškėja priimama į bendrovės pardavimų direktorės pareigas, jai nustatyta 8 val. darbo dienos trukmė bei numatytas mokėti 477,87 Eur darbo užmokestis (II t. b. l. 35). Sodros duomenimis (Departamentas rėmėsi 2017 m. birželio 21 d., t. y. Sprendimo priėmimo dieną fiksuotais Sodros duomenimis, II t. b. l. 122) nustatyta, kad Darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis pareiškėjai buvo mokėtas tik iki 2016 m. sausio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjai buvo mokamas 350 Eur darbo užmokestis, vėliau nuo 2016 m. balandžio 1 d., t. y. jau po sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi priėmimo (sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas 2016 m. kovo 31 d.), pareiškėjai buvo mokamas 10 Eur atlyginimas.Byloje buvo pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštas (į Departamento 2017 m. liepos 26 d. paklausimą Nr. 10K-31109) patvirtina, kad VSDFV skyrius, nustatęs, jog bendrovė (draudėjas) VSD įmokų nemokėjo 3 mėnesius iš eilės, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 ir 3 dalimis, priėmė išvadą, jog pareiškėjos bendrovė veiklos nevykdo. Tuo pagrindu VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (7.1E)5-27-6304, kuriuo nusprendė neįrašyti į Registrą pateiktų pranešimų apie apdraustuosius ir apie sumokėtas VSD įmokas už 2017 m. kovo ir balandžio mėnesius, iki išnyks aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta, kad draudėjas veiklos nevykdo. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (7.1E)5-27-8337 nusprendė neįrašyti į Registrą bendrovės apdraustųjų draudžiamųjų pajamų ir VSD įmokų taip pat ir už 2017 m. gegužės mėnesį.Teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas (t.y. pareiškėjos turėto leidimo panaikinimo teisinis pagrindas įrodytas), reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo. Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja M. V. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytų sąlygų, kurių pagrindu jai ir jos dukrai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III.

Pareiškėjų atstovė apeliaciniu skundu (III t., b. l. 37 –39) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pažymi, kad skundas buvo grindžiamas tuo, jog atsakovas, nesilaikydamas teisės aktais – Įstatymo 51 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvus, tvarkos aprašo patvirtinimo“ - reglamentuotos tvarkos, priėmė skundžiamą Sprendimą.Tačiau atsakovas neatsižvelgė į tai, kad vien gaunamo darbo užmokesčio sumažinimas, apie kurį, kaip pasikeitusią aplinkybę pareiškėja neturi pareigos informuoti leidimą išdavusią instituciją, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėja neturinti pakankamai lėšų pragyvenimui (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), priešingai, pareiškėja tiek teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo, tiek ir skundo pateikimo dienai turėjo pakankamai asmeninių lėšų pragyvenimui, todėl šie rašytiniai įrodymai buvo nepagrįstai nevertinti kaip pateisinantys pareiškėjos pragyvenimo lėšas, net ir negaunant darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio.Atkreipia dėmesį, nors įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo biudžetui buvo sumažintas dar iki priimant Kontrolės skyriui skundžiamą sprendimą - 2017 m. vasario mėnesį skola buvo 2259,02 EUR, o 2017 m. balandžio mėnesį ji jau buvo sumažinta iki 1047,78 EUR. Tokia aplinkybė patvirtina, kad Bendrovė dar iki priimant skundžiamą sprendimą dirbo ir dėjo visas pastangas įvykdyti visas priklausančias prievoles, tame tarpe ir įsipareigojimus biudžetui. Todėl vertinant tik aplinkybę, kad Sprendimo priėmimo dieną nesant Registre įvestų duomenų apie Pareiškėjos Bendrovėje dirbančius apdraustuosius, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų bendrovei ir priimant sprendimą panaikinti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietėms M. V. ir A. M. pagrįstai taikytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu – sprendimas iš esmės prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-874(00937;00938), kuriuo pareiškėjoms panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.Pareiškėjos apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tokiam apeliančių vertinimui nepritaria.Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Pažymėtina, jog dalis Įstatymo nuostatų, be kita ko ir Įstatymo 45 straipsnis, buvo pakeisti 2016 m. rugsėjo 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2609 . Aktualios Įstatymo redakcijos 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja M. V. leidimo išdavimo momentu buvo UAB „Ahuros“ akcininkė, kuriai priklausė 1/3 šios bendrovės akcinio kapitalo, bendrovėje buvo įdarbinti visai darbo dienai trys asmenys, bendrovė vykdė steigimo dokumentuose nurodytą teisėtą veiklą, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį ir mokesčius valstybei. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjoms leidimai laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduoti teisėtos veiklos vykdymo ir ketinimo ją toliau vykdyti pagrindu. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, juo siekiama, kad asmuo, kuris siekia įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekdamas vystyti teisėtą veiklą, tokį deklaruojamą tikslą ir įgyvendintų.Nagrinėjamu atveju leidimai pareiškėjoms laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, buvo panaikinti Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindu: kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Apeliantės neginčija faktinių aplinkybių, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjai M. V. buvo mokamas tik nominalus – 10 Eur dydžio – darbo užmokestis; kad Bendrovės darbuotojams nuo 2017 m. kovo 1 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis; kad Bendrovė 2016-2017 metais turėjo pastovių įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Šių aplinkybių visuma, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, leido atsakovui daryti pagrįstą išvadą, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Bendrovė ne tik formaliai turi atitikti įstatyme nustatytus kriterijus, bet ir realiai vykdyti veiklą, suteikti darbuotojams darbo sutartyje sulygtą darbą arba, esant objektyvioms priežastims, įforminti jiems prastovą, Darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje, kelis mėnesius nemokant jiems darbo užmokesčio bei su tuo susijusių mokesčių, negali būti laikomas faktiniu jų darbu Bendrovėje visą darbo laiką. Pareiškėja M. V. byloje nepateikė pakankamai objektyvių įrodymų, kad Bendrovės veiklos sutrikimai buvo tik laikino pobūdžio ir sąlygoti verslo pobūdžio pasikeitimų, kad Bendrovė sprendimo priėmimo metu realiai vykdė veiklą pagal steigimo dokumentus ir toliau siekia ją vykdyti. Taigi pripažintina, kad atsakovo sprendimas šiuo pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas.Pasisakydama dėl pareiškėjoms taip pat taikytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies , teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į pareiškėjos M. V. iš karto po leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo priskaičiuoto darbo užmokesčio ženklų sumažinimą, į tai, kad nuo 2017 m. kovo 1 d. už ją taip pat nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos, o papildomos lėšos į pareiškėjos banko sąskaitą buvo pervestos jau po ginčijamos sprendimo priėmimo, pripažintina, kad atsakovas tinkamai pareiškėjų atžvilgiu pritaikė ir šią Įstatymo normą.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovas nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą neapklausė pareiškėjos M. V. ir nesuteikė jai teisės pateikti paaiškinimus ar papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjoms išduoti leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti ne tuo pagrindu, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju privalėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Pareiškėja M. V., be to, ir apeliaciniame skunde konkrečiai neišdėstė, kokius gi papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir kokius jas patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teikti dokumentai ir jos atstovės paaiškinimai, susiję su Bendrovės veikla ir pareiškėjos finansine padėtimi po Sprendimo priėmimo nenuneigia prieš tai atliktų atsakovo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra konstatavęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų (pvz., 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2863/2011). Byloje nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai M. V. susiformavo teisėtas lūkestis, jog, jai neatitikus Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimo, toks leidimas nebus panaikintas.Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų M. V. ir A. M. (atstovaujamos įstatyminės atstovės mamos M. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.