Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-04-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-107-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-05-17Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-04-17Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-17
Bylos Nr.
1A-219-107-2014
Teisminio proceso Nr.
1-06-3-00047-2012-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Valužis (pirm.), Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius
Nukentėjusysis
V. J.
Kaltinamasis
V. M. K.
Advokatai
Remigijus Jakštas, Viačeslavas Žarkovas
Kategorijos
Pranešėjas Stasys Valužis Baudž. byla Nr. 1A-219-107/2014

Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00047-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.8.2.; 2.1.14. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. balandžio 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Stasio Valužio,

teisėjų Dalios Kursevičienės, Eduardo Maškevičiaus,sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant nukentėjusiajam V. J., jo atstovui advokatui Remigijui Jakštui,išteisintojo gynėjui advokatui Viačeslavui Žarkovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. J. ir išteisintojo V. M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. K., gim. (duomenys neskelbtini) , išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

V. J. civiliniai ieškiniai dėl 10 000 litų neturtinės ir 13621 Lt turtinės žalos atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. K. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau išteisintas už tai, kad 2010-12-28 vakare, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui tarp V. J. ir asmens, dėl kurio byla išskirta, pribėgęs prie V. J., spardė jį į įvairias kūno vietas, taip nežymiai sutrikdė V. J. sveikatą.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis V. J. su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, tvirtina, kad užpuolimo metu jam buvo padaryti sužalojimai, kurie nustatyti 2010-12-31 specialisto išvadoje Nr. G2111/10: galvos sumušimas su muštine žaizda dešiniajame antakyje, poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas dešiniajame skruoste, paviršinė durtinė žaizda krūtinės ląstos kairiajame priekiniame paviršiuje, poodinė kraujosruva kairiojo peties užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva kairės pažastinės duobės užpakaliniame krašte, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje, kąstinės paviršinės žaizdelės krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje. Odos nubrozdinimai, poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti tas vietas paveikus kietais bukais daiktais, durtinė žaizda – aštriu, duriančiu pjaunančiu įrankiu, kąstinės žaizdos krūtinėje – paveikus dantimis. Padaryti dauginiai kūno sužalojimai patvirtina aplinkybę, kad jis turėjo gintis nuo dviejų užpuolikų. Apelianto įsitikinimu, šią aplinkybę patvirtina ne tik specialisto išvada, bet ir jo nuoseklūs parodymai tiek jam iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-726-718/2011, kurioje jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnį, 140 straipsnį, tiek ir šioje byloje.

V. J. parodymais, tą vakarą V. M. K. konfliktavo su juo ir jo drauge M. G., abu su M. V. buvo nepatenkinti, kad jis neleido jiems rūkyti savo bute, konfliktavo ir dėl kitų tarpusavio nesutarimų, todėl buvo iškviesti policijos pareigūnai. M. V. K. iš buto neišėjo, norėjo vakaroti ir konfliktuoti, dėl to tarp jų ir kilo konfliktas. V. M. K. pritarė M. V. veiksmams, todėl tikėti jo parodymais, kad jis konflikto su M. V. metu juos tik skyrė, nėra pagrindo. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas nesirėmė jo nuosekliais parodymais, kuriuos davė abiejose bylose, bei nuosprendyje nepasisakė, kodėl jais netikėti nėra pagrindo, o patikėjo išteisintojo versija, kuri iš esmės skiriasi nuo jo parodymų, duotų ankstesnėje baudžiamojoje byloje.

Nuosprendžio išvados turi būti patvirtintos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šios įstatymo nuostatos ir principai, neaptariant jo parodymų nuoseklumo ir teisingumo, pažeisti, todėl, apelianto nuomone, nuosprendyje neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei dėl to netinkamai išspręsti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo klausimai. Ši aplinkybė konstatuota ir Klaipėdos apygardos teismo 2012-09-12 nutartyje, akcentuojant priešpriešinių kaltinimų institutą. Teismas nuosprendyje nedetalizavo, kokiu būdu ir kaip atribojo V. M. K. ir M. V. veiksmus, išskirdamas juos į puolantįjį ir ginantįjį, nors akivaizdu, kad jie veikė bendrai, siekdami bendrų veiksmų ir pasekmių. Akivaizdu, kad gulintis M. V. padaryti nustatytų kūno sužalojimų jam negalėjo. Nukentėjusiojo įsitikinimu, V. M. K. veika buvo jo sužalojimo ir turto sugadinimo pasekmė, todėl V. M. K. žalą atlyginti privalo (BPK 109 straipsnis).

Nukentėjusysis V. J. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, V. M. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnį ir priteisti iš jo turtinę ir neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde išteisintasis V. M. K. tvirtina, kad, sprendžiant klausimą dėl bylos išskyrimo M. V., nukentėjusysis negalėjo nesuprasti, jog šioje byloje be M. V. įrodyti kaltininkų veiksmų bendrumą neįmanoma. Toks privataus kaltintojo elgesys liudija jo nesąžiningumą bei piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, nesant nors vieno iš nusikalstamos veikos sudėties elementų, kaltinamasis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn negali būti, o baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į teismo išvadą, apelianto įsitikinimu, jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. M. K. teigimu, nukentėjusysis pateikė nepagrįstą skundą, bandė revizuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus ir juose padarytas išvadas. Bylos faktinės aplinkybės jau buvo ištirtos baudžiamojoje byloje, kurioje V. J. buvo pripažintas kaltu dėl V. M. K. sužalojimo. Kitų įrodymų nukentėjusysis nepateikė.

Išteisintasis V. M. K. nurodo, kad jis šiuo metu dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini), turėjo nutraukti savo atostogas tam, kad galėtų dalyvauti teismo posėdyje, turėjo išsiprašyti iš darbo, pateikė tik dalį kelionių išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Mano, kad nukentėjusysis V. J. turi prisiimti atsakomybę už nepagrįstą skundą ir atlyginti visas jo patirtas išlaidas.

Išteisintasis V. M. K. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, priteisti jam iš nukentėjusiojo V. J. 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti bei kelionės išlaidas.

Atsikirtimuose į nukentėjusiojo V. J. apeliacinį skundą išteisintojo V. M. K. gynėjas advokatas V. Žarkovas teigia, kad V. J. apeliacinį skundą padavė praleidęs apeliacinio skundo padavimo terminą. Kadangi apeliantas atnaujinti termino skundui paduoti neprašė, todėl jo apeliacinis skundas nenagrinėtinas.

Išteisintojo V. M. K. gynėjas pažymi, kad, nagrinėjant apeliaciniame skunde V. J. paminėtą baudžiamąją bylą, teismai konstatavo V. J. parodymų nenuoseklumą bei jais nesivadovavo, o V. M. K. bei M. V. parodymai kitiems byloje surinktiems duomenims neprieštaravo, todėl, nagrinėjant šią bylą, teismas kitaip aiškinti ir vertinti baudžiamojoje byloje Nr. 1-726-718/2011 nustatytas faktines aplinkybes neturėjo pagrindo. Apylinkės teismas nagrinėjo bylą neperžengdamas skundo ir pateiktų įrodymų ribų. Atsikirtimuose nurodoma, kad įrodymus teikia ir kaltinimą palaiko privatus kaltintojas, o šioje byloje vienintelis įrodymų šaltinis, kurio pagrindu nukentėjusysis grindžia savo kaltinimus, yra jo skundas. Jokių įrodymų, kad V. M. K. bei M. V. veikė bendrai, turėdami tikslą sužaloti V. J., byloje nėra. Gynėjo nuomone, ši aplinkybė galėjo turėti įtakos V. J. paskirtai bausmei, nes BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad teismas lengvinančia aplinkybe gali pripažinti nukentėjusiojo provokuojančius veiksmus. Teismas taip galėjo vertinti V. M. K. ir M. V. (nukentėjusiųjų) veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 1-726-718/2011, jeigu jie būtų atitikę V. J. parodymus. Savo apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-726-718/2011 panaikinimo V. J. šią aplinkybę akcentavo, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2012-01-13 nutartimi baudžiamojoje byloje 1A-29-113/2012 visus V. J. argumentus atmetė, todėl nukentėjusiojo teiginiai, kad kaltinamieji veikė bendrai ir bendra tyčia, nei šioje byloje, nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-726-718/2011 nepasitvirtino.

Išteisintojo gynėjas nesutinka ir su apelianto argumentu dėl turtinės žalos nepriteisimo. Nurodo, kad nukentėjusysis prašė priteisti solidariai iš kaltinamųjų jam padarytą turtinę ir neturtinę žalas, tačiau baudžiamoji byla M. V. buvo išskirta, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas spręsti klausimo dėl kaltinamųjų solidariosios atsakomybės negalėjo, nes tokiu atveju būtu pažeistos kaltinamojo M. V. teisės. Kadangi V. M. K. buvo išteisintas, pagal bendrą teismų praktiką civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tačiau teismas teisingai pažymėjo, jog V. M. K. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, šios nusikalstamos veikos padarymo metu turtas sugadintas nebuvo, o civilinis ieškinys pareikštas dėl kito asmens turto sugadinimo.

Išteisintojo V. M. K. gynėjas advokatas V. Žarkovas prašo nukentėjusiojo V. J. apeliacinį skundą atmesti, priteisti V. M. K. iš V. J. proceso išlaidas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jos atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo apeliacinį skundą atmesti. Išteisintojo gynėjas prašė išteisintojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, išteisintojo V. M. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai).

Pagal nukentėjusiojo V. J. pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prieš M. V. ir V. M. K. buvo pradėtas privataus kaltinimo bylos procesas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-12-10 nutartimi bylos dalis dėl M. V., nepavykus jo surasti ir atvesdinti į teisiamąjį posėdį, buvo išskirta į atskirą bylą (t. 2, b. l. 27). V. M. K. skundžiamu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-17 nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš teisiamajame posėdyje duotų išteisintojo V. M. K. parodymų matyti, kad jis neigė, jog spardė M. J., tvirtino, kad įvykio vakarą jis buvo išėjęs palydėti merginų, o sugrįžęs į V. J. butą ir pamatęs ant grindų besigrumiančius M. J. ir M. V., bandė juos išskirti. Kai V. J. smogė V. M. K. į nugarą peiliu, V. M. K. pajuto silpnumą, kraujavo, atgavo sąmonę ligoninėje (t. 2, b. l. 23–24).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. J. iš dalies V. M. K. parodymus patvirtino ir parodė, kad tuo metu, kai jis susimušė su M. V., V. M. K. buvo išėjęs palydėti merginų. V. J. parodymais, grumtynių metu M. V. jį spardė, trenkė jam į šoną, įkando į krūtinę. Kai V. M. K. sugrįžo ir norėjo V. J. atitraukti nuo M. V., V. M. K. pradėjo V. J. spardyti į šonus ir į galvą. V. J. parodė, kad „kai visi išsiskirstėme, M. V. man dūrė su peiliu. Numetė peilį ir pradėjo bėgti į miegamąjį. Po to, aš pasiėmiau du peilius, juos pasidėjau prie televizoriaus ir jie kai norėjo vėl mane pulti, aš atkišau peilius ir jiems abiems įdūriau gindamasis nuo jų“ (t. 2, b. l. 24).

Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. J. buvo padaryti šie sužalojimai: galvos sumušimas su muštine žaizda dešiniajame antakyje, poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimai dešiniajame skruoste, paviršinė durtinė žaizda krūtinės ląstos kairiajame priekiniame paviršiuje, poodinė kraujosruva kairio peties užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva kairės pažastinės duobės užpakaliniame krašte, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje, kąstinės paviršinės žaizdelės krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje. V. J. odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas galėjo įgauti paveikus tas vietas kietais bukais daiktais, durtinę žaizdą krūtinės ląstos kairiajame priekiniame paviršiuje – aštriu duriančiu pjaunančiu įrankiu, kąstines žaizdas krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje – paveikus dantimis (t. 1, b. l. 4–5).

Tai, kad V. J. patyrė specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, ginčo nėra. Tačiau V. J. su M. V. pradėjo konfliktuoti, grumtis tuo metu, kai M. V. K. iš buto buvo išėjęs. V. J. parodė, kad, sugrįžęs į butą ir pamatęs grumtynes, M. V. K. bandė besimušančius išskirti, tai darydamas, M. V. K. pradėjo V. J. spardyti. Tačiau aplinkybės, kad M. V. K. V. J. spardė, išskyrus V. J. parodymus, kiti bylos duomenys nepatvirtina.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendžiu (baudž. bylos Nr. 1-726-718/2011) V. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį už M. V. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį už V. M. K. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Klaipėdos apygardos teismas 2012-01-13 nutartimi (baudž. bylos Nr. 1A-29-113/2012) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendį paliko nepakeistą. Nuosprendis įsiteisėjo.

Klaipėdos apygardos teismas 2012-01-13 nutartimi V. J. apeliaciniame skunde nurodytą versiją, jog jis, durdamas peiliu M. V. ir M. V. K., veikė būtinosios ginties sąlygomis, paneigė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-05 nuosprendžiu, kurį Klaipėdos apygardos teismas 2012-01-13 nutartimi paliko galioti, nustatė, kad V. J. buvo muštynių iniciatorius, rankose turėjo du peilius (šią aplinkybę patvirtino ir pats V. J.), M. V. ir M. V. K. nuo V. J. slėpėsi kambaryje, V. J. nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, padarė tiesiogine tyčia.

Esant aptartoms aplinkybėms, tik iš V. J. parodymų daryti išvadą, kad V. M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-12-17 nuosprendžiu V. M. K. išteisino pagrįstai, tačiau nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą.

Įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendžiu nustatyta, kad tam tikrus veiksmus V. M. K. prieš V. J. atliko. Tai patvirtina ir V. M. K., ir V. J. parodymai. Kai V. J. grūmėsi su M. V. ir V. J. M. V. smaugė, V. M. K. V. J. nuo M. V. atitraukė. Fizinis kontaktas tarp V. M. K. ir V. J. buvo. Tokios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendžiu, kuriuo nuteistas V. J., kitaip to fakto negalėjo interpretuoti ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. V. J. privataus kaltinimo byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas kitokių aplinkybių nenustatė. Nei apylinkės teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad V. M. K. V. J. sužalojo, kad V. M. K. veika buvo nusikalstama. Priėmęs skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį teismas tos aplinkybės, kad fizinis kontaktas tarp V. J. ir V. M. K. buvo, neaptarė ir neįvertino, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados iš dalies privataus kaltinimo bylos aplinkybių neatitinka. Įvertinus visas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad labiau pagrįstas ir teisėtas sprendimas yra pripažinti, jog V. M. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nustačius kitą V. M. K. išteisinimo pagrindą, kitaip turi būti sprendžiamas ir privataus kaltintojo V. J. pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo klausimas, V. J. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Apeliaciniame skunde išteisintasis V. M. K. prašo iš privataus kaltintojo V. J. jam priteisti 1000 Lt, kuriuos jis sumokėjo už advokato pagalbą, bei atlyginti kelionės išlaidas, nes į teisiamąjį posėdį jis turėjo atvykti iš kitos valstybės.

BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Bylos duomenimis nepaneigta, kad V. J. buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, tačiau bylos duomenimis neįrodyta, kad šiuos sužalojimus padarė išteisintasis V. M. K.. Privatus kaltintojas V. J. į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu kreipėsi norėdamas apginti savo interesus. Pradėjus privataus kaltinimo bylos procesą, tiek V. M. K., tiek V. J. turėjo proceso išlaidų, abu mokėjo advokatams už teisinės pagalbos suteikimą, jų interesų atstovavimą teisme. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, V. M. K. išteisinimo pagrindą, vadovaudamasi proporcingumo ir teisingumo principais, kolegija mano, kad išteisintajam V. M. K. iš privataus kaltintojo V. J. priteistini 500 litų proceso išlaidų (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-17 nuosprendį pakeisti, išteisinto V. M. K. išteisinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pakeisti į BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir V. M. K. laikyti išteisintu todėl, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Priteisti iš V. J. V. M. K. 500 litų proceso išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Stasys ValužisTeisėjai Dalia KursevičienėEduardas Maškevičius