- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-02-13
- Bylos Nr.
- A-525-145-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00921-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- E. P.
- Trečiasis asmuo
- J. M. P., B. R., A. G., R. B. L.
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. M. P., B. R., A. G., R. B. L. dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja skundu (b.l. 4-5), kurį patikslino (b.l. 18-19), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2011 m. lapkričio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau- ir Tarnyba) vedėjo įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-1128 „Dėl E. P. prašymo“ (toliau- ir Skundžiamas įsakymas).
Nurodė, kad Skundžiamu įsakymu buvo netenkintas pareiškėjos 2011 m. spalio 3 d. prašymas atkurti nuosavybės teises A. L. (mirusi) į visą jos tėvo J. R. iki 1940 metų Garliavos valsčiuje, Karkazų kaime (dabartinis adresas- (duomenys neskelbtini), Kauno miestas) nuosavybės teise turėtą žemę - 0,49 ha. Teigė, kad Skundžiamas įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų individualiam teisės aktui, kadangi jame tik išvardinti įstatymai, kuriais vadovavosi atsakovas ir nenurodyta nei viena konkreti teisės norma, suteikusi atsakovui teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į visą žemę - 0,49 ha. Pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- Atkūrimo įstatymas), tiek 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau- ir Tvarka) įpareigoja atsakovą tenkinti pareiškėjos prašymą. Tai padaryti atsakovas buvo įpareigotas ir įsiteisėjusiu 2009 m. gruodžio 4 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-835-414/2009. Pabrėžė, kad 2011 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 8S-(14.8.3)-52 atsakovas pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisę tik į ½ dalį žemės sklypo ir motyvuodamas tuo, kad yra kitų pretendentų, padavusių prašymą atkurti nuosavybės teises į likusią žemę - A. L. ir J. M. P.. Darė išvadą, kad kad taip atsakovas savavališkai ir nepagrįstai pakeitė minėtą įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (b.l. 25-27), kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 12 d. J. M. P. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelio J. R. žemę. A. L. 1993 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo iki nacionalizacijos valdytą žemę. Abi pretendentės nurodė, kad žemė buvo Karkazų kaime. 1998 m. kovo 16 d. mirus A. L., jos paveldėtojais pripažinti B. R., O. Č., E. P. bei R. B. L.. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis pateiktais dokumentais, sprendė, jog J. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 0,49 ha Garliavos valsčiuje, Karkazų kaime (dabar- (duomenys neskelbtini)). Pastebėjo, kad pareiškėja skunde nenurodė aiškių ir teisiškai pagrįstų argumentų dėl Skundžiamo įsakymo negaliojimo pagrindų. Taip pat teigė, kad net ir panaikinus Skundžiamą įsakymą, toks teismo sprendimas pareiškėjai norimų teisinių pasekmių nesukels, nes pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į dalį J. R. 0,49 ha Garliavos valsčiuje, Karkazų kaime valdytos žemės. Į ją 2011 m. kovo 10 d. įsakymu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir taip pilnai įvykdytas teismo sprendimas, kuris įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai. Teigė, kad Skundžiamas įsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus reikalavimus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu (b.l. 52-56) pareiškėjos skundą tenkino visiškai. Panaikino 2011 m. lapkričio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau- ir Tarnyba) vedėjo įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-1128 „Dėl E. P. prašymo“.
Teismas pažymėjo, kad byloje Skundžiamo įsakymo teisiniu pagrindu nurodytas visas Atkūrimo įstatymas, taip pat visa Tvarka (didelės apimties teisės aktai, reglamentuojantys iš esmės visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą). To pakanka išvadai, jog ginčijamas administracinis aktas VAĮ normų kontekste visiškai nepagrįstas konkrečiomis teisės normomis, o įsakymo priede - teikime taip pat nenurodyta jokia teisės norma, o tik chronologine tvarka išdėstytos faktinės aplinkybės. Iš to seka, kad atsakovas, privalėdamas užtikrinti, jog atliekant viešojo administravimo veiksmus bei priimant sprendimus, būtų laikomasi VAĮ 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo principų, tame tarpe ir objektyvumo principo, reiškiančio, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs - atitikti faktines aplinkybes, kurias patvirtina surinktų ir objektyviai įvertintų įrodymų visuma, to akivaizdžiai nepadarė (ABTĮ 57 str.). Teismas pabrėžė, kad ginčijamo administracinio akto teisiniu (juridiniu) priėmimo pagrindu paminėtų teisės aktų pavadinimo nurodymas pačiame Skundžiamame įsakyme, negali būti laikomas pakankamu bei teisėtu viešojo administravimo veiksmu, atitinkančiu VAĮ reikalavimus (LVAT 2008 m. kovo 4 d. nutartis Nr. A143-301/2008 ir kt.). Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2006 m. kovo 20 d. notariškai patvirtintu atsisakymu (vienašalis sandoris CK normų prasme) tretysis suinteresuotas asmuo J. M. P. atsisakė nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, pareiškėjos naudai. Iš esmės šią savo valią patvirtino ir 2009 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio metu. Duomenų, kad trečiojo suinteresuoto asmens atsisakymas panaikintas teisės aktų nustatyta tvarka, teismui pateikta nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagrinde vadovaujantis Atkūrimo įstatymu ir Tvarka, taip pat ir kitais teisės aktais. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę pagal šio Įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Tvarkos 106¹ punkto nuostatos numato, jog tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas (šiuo atveju- NŽT prie ŽŪM) natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Iš to seka, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę pretendentams patiems susitarti dėl grąžinamos žemės dalių dydžio (kiekio). Šią išvadą patvirtina ir NTA byloje esančio 1992 m. liepos 17 d. Kauno rajono Garliavos gyvenvietės viršaičio patvirtinto susitarimo, kuriuo pretendentai geranoriškai susitarė, kad į buvusio savininko J. R. žemės valdą nuosavybės teises atstatytinos atitinkamomis dalimis. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakovas rėmėsi ir pačios pareiškėjos pateiktu notariškai patvirtintu sutikimu dėl grąžinamos žemės ploto dalių (admin. B. Nr. I-835-414/2009 b.l. 26). Tiek pareiškėjos nurodyti argumentai, tiek trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai, duoti nagrinėjant prijungtą administracinę bylą, taip pat ir 2006 m. kovo 20 d. notariškai patvirtinto atsisakymo duomenys patvirtina, jog pretendentės į J. R. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, šia teise pasinaudojo. Tai patvirtina ir įsiteisėjęs 2009 m. gruodžio 4 d. teismo sprendimas Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-835-414/2009. Teismas nurodė, kad įvertinus tiek aprašomąją, tiek motyvuojamąją, tiek ir rezoliucinę šio sprendimo dalis kaip vientisą procesinį dokumentą, matyti, kad atsakovas teismo buvo įpareigotas priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises A. L. (mirusios) vardu į visą žemės plotą – 0,49 ha, esantį Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) (ABTĮ 57 str.). Dėl šių priežasčių atsakovo argumentai, kad pareiškėja gali pretenduoti tik į ½ dalį žemės valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaunas, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į J. R. žemę pareiškėja tapo tik įsiteisėjus 2009 m. gruodžio 4 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimui. Būtent minėtu sprendimu buvo pripažinta tai, kad nuo prašymo padavimo dienos (1993 m. rugsėjo 9 d.) atsakovas nepagrįstai pareiškėjos motinos nelaikė tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į J. R. žemę (tame tarpe ir į žemę, esančią Kauno mieste). Teismas paminėtus pažeidimus pripažino esminiais, sudarančiais pakankamą pagrindą panaikinti Skundžiamą įsakymą, kaip prieštaraujantį VAĮ 3 straipsnio 1 punktui, 8 straipsnio 1 daliai, Atkūrimo įstatymo 2 straipsniui, 10 straipsnio 1 daliai, 11 straipsnio 1 daliai, Tvarkos 106¹ punktui, taip pat ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai (ABTĮ 89 str. 1d. 1 p.).
III.
Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b.l. 62-65), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. birželio 28 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą atmesti. Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo, kad:
1) į iki 1940 m. 0,49 ha J. R. Garliavos valsčiuje, Karkazų kaime valdytą žemę, pretendentės yra J. M. P. ir A. L. (mirusi, įpėdiniai- B. R., O. Č., E. P. bei R. B. L.). Būtent šioms dviems pretendentėms buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises kiekvienai po 0,2450 ha žemės.
2) atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą vykdė teisės aktų nustatyta tvarka ir netgi trečiojo suinteresuoto asmens J. M. P. atsisakymas atkurti nuosavybės teises pareiškėjos naudai, nesuteikė pareiškėjai teisių daugiau, nei turėjo pretendentė A. L., t.y. atsakovas neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisių į daugiau nei pusę J. R. valdytos žemės.
3) ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jei įstatymas tokios procedūros pažeidimo pasekmės nenumato tiesiogiai. Todėl teismui pripažinus tam tikrus Skundžiamo įsakymo priėmimo formalius pažeidimus šio akto naikinti nebuvo teisinio pagrindo, nes pareiškėjai neatsiras daugiau teisių nei ji turėjo iki Skundžiamo įsakymo priėmimo. A. L. turi teisę atkurti nuosavybės teises į pusę aptariamo žemės sklypo ir didžioji dalis- 0,2331 ha jau atkurtos mirusios pretendentės vardu.
Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 80- 82), kuriuo prašė:
atnaujinti pareiškėjai praleistą terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti ;atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą.
Atsiliepimas
Nurodo, kad antrinė teisinė pagalba apeliaciniame procese pareiškėjai suteikta 2012 m. liepos 31 d. sprendimu, kurį ji gavo tik 2012 m. rugpjūčio 9 d., todėl prašo teismo nurodytas priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) apeliaciniame skunde atsakovas nepateikė jokių naujų konkrečių įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas ;
2) apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens teisės kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų interesų nėra šios bylos juridinis pagrindas, nes byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įsiteisėjusio 2009 m. gruodžio 4 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo netinkamo vykdymo ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų individualiam teisės aktui pažeidimo ;
Žemesnės instancijos teismas
3) 2009 m. gruodžio 4 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu atsakovas buvo įpareigotas priimti sprendimą atkurti A. L. vardu nuosavybės teises į visą žemės plotą – 0,49 ha, todėl atsakovo argumentai, kad nėra teisinio pagrindo A. L. atkurti nuosavybės teisių į daugiau nei pusę žemės yra atmestini kaip nepagrįsti ir neteisėti;
4) sutinka su teismo išvada, kad vien teisės aktų nurodymas Skundžiamame įsakyme nėra pakankamas ir teisėtas viešojo administravimo veiksmas, atitinkantis VAĮ reikalavimus. Šį argumentą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Kartu pažymi, kad atsakovas nei atsiliepime į skundą, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių duomenų ir teisės normų, kuriomis remdamasis priėmė Skundžiamą įsakymą ir pakeitė, ar kaip teigia atsakovas, tinkamai vykdė, įsiteisėjusį 2012 m. gruodžio 4 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą. Teigia, kad abstraktūs atsakovo samprotavimai prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui ir sukelia abejones dėl atsakovo veiksmų teisėtumo priimant Skundžiamą įsakymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės mirusios jos motinos A. L. vardu į visą seneliui J. R. priklausiusį 0,49 ha žemės sklypą. Savo reikalavimą grindžia dvejomis esminėmis aplinkybėmis - ankstesniu Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas atkurti nuosavybės teises į mirusiojo J. R. turėtą žemės sklypą, o taip pat J. M. P. sutikimu, kuriuo ši atsisakė nuosavybės teisių pareiškėjos naudai.
Byloje taip pat nustatyta, kad į buvusio savininko J. R. turėtą nuosavybę 0,49 ha žemės iki 1940metu buvusios Garliavos valsčiuje, Karkazų kaime (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) Kauno miestas) atkurti nuosavybės teises pretenduoja du pretendentai – J. M. P. (buvusio savininko anūkė) ir mirusi A. L. (buvusio savininko dukra), kurios įpėdiniai yra - E. P., B. R., O. Č. (mirusi, įpėdinė A. G.) bei R. B. L. (NTA byla b.l. 7, 19, 47).
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnis nustato kokie asmenys ir kokiomis dalimis gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. A. L., kaip mirusio žemės savininko dukra, bei J. M. P., kaip mirusio žemės savininko anūkė, patenka į sąrašą asmenų, numatytų Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Įvertinus tą faktinę aplinkybę, kad J.M. P. yra buvusio savininko J. R. mirusio sūnaus S. R. dukra, konstatuotina, jog abi pretendentės, t.y. A. L. bei J.M. P. turi teisę kiekviena atkurti nuosavybės teises į 1/2 buvusio savininko J. R. turėto ir išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Kadangi likusi turto dalis, į kurią dar nėra atkurtos teisės yra 0,49 ha žemės, darytina išvada, jog kiekviena iš pretendenčių turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,245 ha žemės.
Pareiškėja teigia, ir su tuo sutiko pirmosios instancijos teismas, kad teisę atkurti nuosavybės teisės A. L. į visą buvusio savininko turėtą žemę, t.y. į 0,49 ha, įpareigoja Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-835-414/2009.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Įvertinus Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-835-414/2009 turinį bei jo rezoliucinę dalį, apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog šiuo sprendimu buvo sprendžiamas klausimas tik dėl to (beje tai nurodyta pačiame teismo sprendime), ar mirusi A. L. tinkamai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į tėvo J. R. turėtą žemę Kaune ir tuo pačiu ar yra pagrindas reikalauti atkurti jos vardu nuosavybės teises į žemę. Aptariamame teismo sprendime visiškai nebuvo analizuojami bei sprendžiami klausimai susiję su pretendentams atkurti nuosavybės teises tenkančių atskurtinos žemės dalių dydžiu. Aptariamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis nei ją aiškinant lingvistiškai, nei ją vertinant visumoje su teismo sprendimo motyvuojamąja dalimi, nepatvirtina, jog teismas įpareigojo atsakovą atkurti nuosavybės teises A. L. vardu į visą ginčo žemę, t.y. į 0,49 ha. Todėl konstatuotina, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu atsakovas nėra įpareigotas atkurti nuosavybės teisės A. L. vardu į visą buvusio savininko J. R. turėtą žemę.
Pareiškėja taip pat teigia, ir tam pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjai teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises A. L. vardu į visą ginčo žemę, t.y. į 0,49 ha, suteikia antrosios pretendentės J. M. P. notariškai patvirtintas sutikimas, kuriuo ji atsisakė nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą E. P. naudai (NTA byla b.l. 49).
Apeliacinės instancijos teismo kolegija šiuos pareiškėjos bei pirmosios instancijos teismo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta anksčiau, atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą yra du pretendentai A. L. bei J.M. P.. E. P., kurios naudai J. M. P. atsisakė nuosavybės teisių, šioje byloje nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises, todėl J. M. P. pareikštas nuosavybės teisių atsisakymas E. P. naudai jokia apimtimi nekeičia A. L. atkurtinų nuosavybės teisių apimties, t.y. J. M. P. 2006m. kovo 20d. notarinis sutikimas nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, jog atsakovas savo 2011m. lapkričio 5d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-1128 pagrįstai atsisakė tenkinti E. P. prašymą atkurti nuosavybės teises A. L. į visą jos tėvo J. R. iki 1940m. Garliavos vlsč., Karkazų k., nuosavybės teise turėtą žemę – 0,49ha.
Vertinant pirmosios instancijos teismo argumentus dėl šioje byloje ginčijamo atsakovo įsakymo nepakankamo pagrindimo konkrečiomis teisės normomis, apeliacinės instancijos teismo kolegija iš esmės sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentai. Konstatuotina, kad byloje ginčijamas atsakovo įsakymas turi tam tikrų turinio trūkumų ir iš dalies neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų. Tačiau kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo nustatyti ginčijamo įsakymo turinio trūkumai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo šio įsakymo naikinimui, tuo labiau kad visos ginčo santykius reglamentuojančios konkrečios teisės normos šiuo metu jau yra išdėstytos šioje byloje priimtuose teismo procesiniuose dokumentuose.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendė
apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos E. P. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.