Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Procesinių sprendimų kategorijos 1.2.3.1; 1.2.3.2.6; 2.4.6.3.1

LIETUVOS Apeliacinis teismas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2007-07-02 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. rugpjūčio 14 d. laikas.

Iš V. B. priteista nukentėjusiajai A. V. 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei Kauno teritorinei ligonių kasai 178,40 Lt V. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

E. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 6 p., vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir jam baudžiamoji byla nutraukta (BPK 3 str. 1 d. 1p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 28 d., apie 19 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sudavė smūgius kumščiais ir nenustatytais kietais bukais daiktais V. V. į įvairias kūno vietas, taip atėmė galimybę V. V. priešintis, bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, V. V. įkėlė į automobilį „Mercedes Benz 113“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo automobiliu nuo 19 val. 10 min. iki 21 val. 30 min., važiuodamas Kaune, tiksliai nenustatytu maršrutu, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis ir iš viso suduodamas V. V. ne mažiau keturiolikos smūgių kumščiais ir nenustatytais kietais bukais daiktais padarė muštines žaizdas rankose, kojose, galvoje, lūpose, išmušė viršutinius dantis, padarė poodines kraujosruvas nugaroje, atvirus dilbių ir blauzdos kaulų lūžimus bei su šiais sunkiais ir pavojingais gyvybei sužalojimais apie 21 val. 30 min. V. V. nugabeno prie prekybos kiosko, esančio (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais tyčia nužudė V. V., nes pastarasis dėl padarytų atvirų blauzdos kaulų ir abiejų alkūnkaulių lūžimų 2007 m. gruodžio 5 d. ligoninėje mirė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d.

E. G. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2007 m. lapkričio 28 d., apie 19 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su V. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sudavė smūgius kumščiais, metaliniais strypais V. V. į įvairias kūno vietas, taip atėmė galimybę V. V. priešintis, bei tęsdamas nusikalstamą veiką, bejėgiškos būklės V. V. įkėlė į automobilį „Mercedes Benz 113“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo automobiliu nuo 19 val. 10 min. iki 21 val. 30 min., važiuodamas Kaune, tiksliai nenustatytu maršrutu, veikdamas bendrininkų grupe su V. B. ir kitais nenustatytais asmenimis bei iš viso suduodamas V. V. ne mažiau keturiolikos smūgių kumščiais, metaliniais strypais, padarė muštines žaizdas rankose, kojose, galvoje, lūpose, išmušė viršutinius dantis, padarė poodines kraujosruvas nugaroje, atvirus dilbių ir blauzdos kaulų lūžimus bei su šiais sunkiais ir pavojingais gyvybei sužalojimais apie 21 val. 30 min. V. V. nugabeno prie prekybos kiosko, esančio (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais tyčia, ilgą laiką mušdamas ir taip jį kankindamas, itin žiauriai nužudė V. V., nes pastarasis dėl padarytų atvirų blauzdos kaulų ir abiejų alkūnkaulių lūžimų 2007 m. gruodžio 5 d. ligoninėje mirė, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p.

Teismas nenustatė, ar nukentėjusiojo V. V. nagų nuokarpos byloje atsirado teisėtai, nes byloje nėra duomenų apie tai, kas ir kada šias nuokarpas paėmė. Tokių duomenų nėra ir specialisto išvadoje Nr. M 1829/07 (02). Nenustatyta ir tai, kam priklausančius, kada paimtus, kiek ir kokių rankų nagų pavyzdžius 2008 m. rugsėjo 2 d. Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus darbuotoja pateikė šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Apelianto nuomone, taip buvo pažeista nustatyta pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo tvarka, kas leidžia teigti, kad gauti duomenys yra nepatikimi. Be to, nepagrįstai neapklausti medicininį tyrimą atlikę specialistai - D.Tumėnas, A. K., O. S., bei pavyzdžius paėmusi darbuotoja V. B..

Skunde apeliantas apibūdina ligos, kuria jis serga, požymius ir teigia, kad teismas nepagrįstai netyrė aplinkybės, jog apelianto odos dalelės jam sveikinantis su nukentėjusiuoju galėjo patekti į pastarojo panages. Byloje neišreikalauta ligos istorija, neapklaustas apeliantą gydantis gydytojas. Juo labiau, kad specialistas G. Š. nurodė, jog apelianto odos dalelės nebuvo tirtos.

Teismas, atmesdamas apelianto parodymus bei tokiu būdu jam (V. B.) perkeldamas įrodinėjimo naštą, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato (toliau - Senato) 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 p. reikalavimus. Be to, apelianto santykiai su nukentėjusiuoju buvo normalūs, įvykio dieną jie buvo trumpai susitikę, pasisveikino, pakalbėjo, jokių piktumų tarp jų nebuvo ir apeliantas neturėjo nei tikslo, nei motyvo nužudyti nukentėjusįjį.

Kitos nuosprendžio dalies prokuroras neginčija.

Prokuroras, analizuodamas E. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 25-26) bei teisiamajame posėdyje, teigia, kad jie turi būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisme jis nenurodė savo parodymų keitimo priežasties, o jo nurodytos įvykio aplinkybės prieštarauja liudytojo E. K. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 42-43) ir teisme. Liudytojos S. S. parodymai prieštarauja tiek paties E. G., tiek E. K. parodymams. Todėl šių liudytojų (S. S. ir E. K.) ir liudytojos D. J. parodymai turi būti vertintini kritiškai, kaip siekimas padėti E. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, patvirtinant jo gynybos versiją.

Prokuroras, remdamasis liudytojo Nr. 1 parodymais, teigia, kad išteisintasis, įvykio metu būdamas kieme kartu su V. B. ir kitais nenustatytais asmenimis, bendravo su V. V., E. G. balso tonas buvo pakeltas, t. y. vystėsi konfliktinė situacija. Liudytojas V. Š. matė, kad tuo metu grupė vyriškių užpuolė vieną asmenį, kuriam sudavę smūgius, jį įkėlė (įkrovė) į šviesos spalvos autobusiuką ir išgabeno iš kiemo. Byloje esančiomis specialistų išvadomis neginčijamai nustatyta, kad V. V. buvo vežiojamas automobilyje „Mercedes Benz“, faktiškai priklausančiame E. G..

Skunde aptardamas liudytojo D. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 7, b. l. 185) ir teisiamajame posėdyje (t. 11, b. l. 47), bei Kauno apskrities VPK ONTV pateiktus duomenis, prokuroras nurodo, kad būtent D. V. naudojama SIM kortele buvo įdėta į V. V. naudotą mobiliojo ryšio telefoną.

Taip pat prokuroras pažymi liudytojų D. J., S. J. ir L. K. parodymus bei teigia, kad E. G. po nusikaltimo padarymo slėpė ir naikino įkalčius, t. y. slėpė autobusiuką, kuriame buvo mirtinai sužalotas V. V., po to šį automobilį valė, taip naikindamas nusikaltimo pėdsakus, o vėliau jį pardavė.

Vadovaudamasis duomenimis apie tai, prie kurių bazinių stočių jungėsi įvykio metu E. G. naudojamas mobilaus ryšio telefonas, prokuroras pažymi, kad teisme jo (E. G.) pateiktoje versijoje nurodomos tariamos jo buvimo vietos - kavinė „D. “ ir sesers D. J. namai - yra pakankamai dideliu atstumu nuo paminėtų bazinių stočių. Todėl prokuroras teigia, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių E. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 6 p. padarymo, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko apygardos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą E. G. išteisinti.

Taip pat nuteistąjį V. B. pripažindamas kaltu pagal BK 129 str. 1 d., teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai nustatė šio nuteistojo tyčios rūšį ir jos turinį. Vadovaudamasis Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau – Senato nutarimo Nr. 46) 4 ir 6 p. nuostatomis, teigia, kad vertinant tyčios turinį, teismas privalėjo įvertinti visas įvykio aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, lokalizaciją, nusikalstamų veikų intensyvumą. Remdamasis specialisto išvadomis Nr. MK 232/07(01) (t. 1, b. l. 34-40), prokuroras teigia, kad V. B. pagal socialinę ir protinę brandą, psichinio išsivystymo lygį bei psichologines savybes nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo pilnai suprasti ir įvertinti savo veiksmų pobūdį ir esmę, numatė ir suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį bei suprato, kad tokie jo veiksmai neišvengiamai gali sukelti mirtį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad V. V. padaryti akivaizdūs sužalojimai (atviri blauzdikaulio, abiejų alkūnkaulių lūžimai), šis nuteistais tokių pasekmių ir siekė, t. y. V. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad byloje nesurinkti duomenys, patvirtinantys, jog V. V. nužudytas jį kankinant ir itin žiauriai. Be to, apygardos teismo išvada, jog toks nusikaltimas (BK 129 str. 2 d. 6 p.) padaromas tik tiesiogine tyčia, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinė byla 2K-174/2007). Byloje nustatyta (liudytojų V. Š., L. B., R. S., liudytojo Nr. 1 parodymai), kad smūgių sudavimas V. V. truko apie 2 val. Todėl prokuroras, vadovaudamasis Senato nutarimo Nr. 46 17 p. nuostatomis, teismų praktika kasacinėje byloje Nr.2K-301/2008 ir paminėtoje specialisto išvadoje nustatytais duomenimis apie V. V. padarytų sužalojimų pobūdį (išmušti dantys, atvirti dilbių, blauzdos kaulų lūžimai) ir suduotų smūgių skaičių (ne mažiau 14), teigia, kad nukentėjusysis dėl 2 val. trukusio smurto jo atžvilgiu jautė fizinį skausmą ir dėl jo gyvybės atėmimo būdo intensyvumo patyrė dideles, pakankamai ilgai trunkančias fizines ir dvasines kančias, t. y. kad V. V. buvo žalojamas itin žiauriai. Tuo pačiu prokuroras teigia, kad V. B. suprato, jog nukentėjusiajam buvo sukeltos didelės fizinės ir dvasinės kančios bei veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vykdomi itin žiauriai ir jį kankinant.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis V. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros – atmesti. Išteisintasis E. G. prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė prokuratūros skundą patenkinti, o nuteistojo V. B. – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo V. B. skundas atmetamas.

Dėl E. G. išteisinimo

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių E. G. kaltę dėl tyčinio V. V. nužudymo. Šios teismo išvados prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

Prokuroro skunde apeliuojama į E. G. parodymų nenuoseklumą, jų neatitikimą liudytojo E. K. ir S. S. parodymams bei siūloma išteisintojo bei paminėtų liudytojų parodymus, o taip pat liudytojos D. J. parodymus vertinti kritiškai.

Su tokiu skunde nurodytų asmenų parodymų vertinimu sutikti negalima.

Pagal BPK 20 str. prasmę kaltinamojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, atsisakyti duoti parodymus, juos keisti, yra suinteresuotas bylos baigtimi), taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Norint šiuos parodymus atmesti, nepakanka konstatuoti, kad jie ,,vertinami kritiškai“ arba, kad jie buvo nenuoseklūs. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai paneigia kaltinamojo ar išteisintojo parodymus. Kolegija daro išvadą, kad tokių įrodymų byloje nėra.

Iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 25-26) ir pirmosios instancijos teisme E. G. parodymai buvo skirtingi. Šių parodymų esminiai skirtumai teisingai apibūdinti prokuroro apeliaciniame skunde. Galima sutikti ir su prokuroro skundo teiginiu, kad E. G. nurodyta parodymų keitimo priežastis - ,,nenorėjau apšnekėti žmonių, todėl nieko nekalbėjau, kad kitiems nebūtų nemalonumų“ gali būti vertinama kaip neįtikinama. Tačiau negalima atmesti ir E. G. nurodytos parodymų keitimo priežasties – nenoro įvelti į šią situaciją S. S.. Tačiau nė vieni iš šių parodymų (E. G. parodymus davė du kartus, t. y. vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą teisme, o ne 5 kartus, kaip teigia prokuroras) nėra išteisintajam pareikštą kaltinimą patvirtinantys duomenys, nes abiem atvejais E. G. kategoriškai neigė savo dalyvavimą V. V. nužudyme.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal BPK 20 str. 3 d. nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prokuroro nurodomi tariamai esminiai prieštaravimai tarp E. G., E. K., S. S., liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymų dėl pokalbyje dalyvavusių asmenų skaičiaus į E. G. išvykimo iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), laiko taip pat nėra E. G. kaltę patvirtinantys įrodymai, nes nei vienas iš šių asmenų, tarp jų ir E. K., kurio negalima įtarti noru padėti E. G., nepatvirtino, jog išteisintasis mušė V. V., ar įsodino į baltos spalvos mikroautobusą.

Liudytojas E. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, 42-43, 46-47 b. l.) kategoriškai nenurodė, kad E. G., atsisveikinęs su V. V., išvažiavo. Jis tik patvirtino, kad ,,V. V. atsisveikindamas paspaudė tam vyrui, su kuriuo kalbėjosi, ranką“.

Iš esmės tokias pačias išsiskyrimo su V. V. aplinkybes teisme patvirtino ir E. G.. Taigi, jokių esminių prieštaravimų tarp šių asmenų parodymų nėra.

Prokuroro apeliaciniame skunde be pagrindo sureikšminami tam tikri neatitikimai E. G., E. K., S. S., liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas (toliau liudytojo Nr. 1) parodymuose dėl asmenų, buvusių kieme ir bendravusių tarpusavyje, skaičiaus. Natūralu, kad visi šie asmenys, būdami toje pačioje erdvėje, bet skirtingose vietose (kieme ar name, kurio langai yra į namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemą), o taip pat šią aplinkybę stebėdami panašiu, bet netapačiu laiku, galėjo skirtingai suprasti ir įvertinti ar V. V. bei E. G. bendrauja tik dviese, ar šiame bendravime dalyvauja ir kiti kieme buvę asmenys.

Bet kuriuo atveju ši aplinkybė taip pat nėra joks tiesioginis ar netiesioginis E. G. kaltės įrodymas.

Prokuroro apeliaciniame skunde iškraipomi E. K. ir S. S. parodymai dėl E. G. ir V. V. atsisveikinimo aplinkybių. E. K. pirmosios instancijos teisme netvirtino, jog iš kiemo ,,atsisveikinę su V. V., išvažiavo visi asmenys“. Jis nurodė, kad ,,negaliu konkretizuoti, kiek išvažiavo. Grupelė išvažiavo grupelė liko“ (12 t., 6-7 b. l.).

Liudytoja S. S. pirmosios instancijos teisme taip pat netvirtino, kad su E. G. kalbėję asmenys liko kieme, o išvyko tik E. G.. Ši liudytoja nurodė, kad ,,į asmenis, su kuriais kalbėjosi E. G., aš nekreipiau dėmesio“ (11 t., 79-80 b. l.). Iš esmės tokius pačius parodymus ši liudytoja davė ir apeliacinės instancijos teisme (12 t., 104-105 b. l.). Taigi, jokių esminių prieštaravimų paminėtų asmenų parodymuose nėra.

Prokuroro apeliaciniame skunde E. G. kaltė grindžiama liudytojo Nr. 1 parodymais, kurių įrodomoji vertė yra aiški. E. G. neginčija, kad liudytojo nurodytu laiku kalbėjosi su V. V. apie išdaužytus langus ir pastarojo tarpininkavimą dėl žalos atlyginimo. Nekyla abejonių, kad tokio turinio pokalbis galėjo vykti pakeltu tonu. Taigi, paminėto liudytojo parodymai išteisintojo kaltės dėl tyčinio V. V. nužudymo taip pat nepatvirtina.

Pažymėtina ir tai, kad liudytojo Nr. 1 parodymai (7 t., 30 b. l., t. 10, b. l. 101-102, t. 12, b. l. 117-118) dėl girdėto pokalbio garsumo (kalbėjo tyliai, kitu atveju – garsiai), kalbančiųjų skaičiaus (kalbėjo du asmenys ir maždaug 5 asmenys) yra pakankamai prieštaringi. Šių prieštaravimų aiškinimas tuo, kad praėjus ilgesniam laikui nuo įvykio jo aplinkybės prisimenamos geriau, yra neįtikinamos.

Jokios įrodomosios vertės neturi ir beprasmis E. G. parodymas atpažinti iš fotonuotraukų (bet ne iš balso) liudytojui Nr. 1, kuris E. G. pažinojo jau anksčiau.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, turėjo teisę perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo V. Š. parodymus, nes šis liudytojas į teismo posėdį negalėjo atvykti dėl svarbių priežasčių (10 t., b. l. 109, 110). Dėl tokių pačių priežasčių šis liudytojas negalėjo atvykti ir į posėdį apeliacinės instancijos teisme (12 t., b. l. 89). Paminėto liudytojo parodymų perskaitymas reiškia, kad teismas šiuos parodymus betarpiškai ištyrė ir turėjo teisę pripažinti juos įrodymu. Tačiau šių parodymų įrodomoji vertė yra ribota. Iš paminėtų parodymų seka, kad V. V. buvo mušamas ir įmestas į autobusiuką. Šios aplinkybės yra neabejotinai nustatytos, bet jos dar neleidžia daryti išvados, kad aptartame smurtavimo procese dalyvavo E. G..

Byloje neginčijamai nustatyta, jog V. V. buvo vežiojamas mikroautobusu, kuris faktiškai priklausė E. G.. Pastarasis paaiškino, kad minėtą automobilį paskolino V. V., po to automobilis dingo. Vėliau – 2007 m. pradžioje automobilį išsipirko. Šios išteisintojo nurodomos aplinkybės nėra įprastos ir labai įtikinamos, tačiau, deja dar pasitaikančios. Todėl paminėtą E. G. versiją kaltinančioji institucija taip pat turi paneigti. Kolegija daro išvadą, kad tokių duomenų byloje nėra, o prokuroras teisme jų papildomai nepateikė. Tokie duomenys nenurodyti ir prokuroro apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojo D. V. parodymus ir pagrįstai konstatavo, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina, jog E. G. siūlė D. V. pirkti V. V. telefoną. Dėl šios itin reikšmingos aplinkybės D. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas labai neprofesionaliai ir paviršutiniškai. Šioje apklausoje nedetalizuota, kokius konkrečius veiksmus atliko liudytojo nurodyti ir vėliau atpažinti asmenys (E. G. ir V. B.), t. y. neužfiksuota, kuris asmuo su savimi turėjo telefoną, kuris nustatė jo kainą ir kuo pasireiškė abiejų asmenų dalyvavimas bandymo parduoti telefoną procese (7 t., 185-186 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme D. V. jau kategoriškai netvirtino, jog telefoną siūlė pirkti V. B. ir E. G. (11 t., b. l. 47-48). Iš šio liudytojo parodymų taip pat seka, kad į siūlomą pirkti telefoną trumpam (1-3 minutėms) jis buvo įdėjęs savo telefono SIM kortelę ir skambino žmonai, norėdamas patikrinti, ar telefonas veikia ir kad šio telefono galutinėje išvadoje nepirko. Kolegija neabejoja, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų sugebėję nustatyti D. V. ar jo žmonos turimų mobilaus ryšio telefonų numerius. Tačiau iš vyriausiojo tyrėjo V. S. tarnybinio pranešimo (3 t., 40 b. l.) ir prokuratūros prašymo, surašyto 2008 m. birželio 13 d., t. y. po D. V. apklausos, matyti, kad toks paminėto liudytojo SIM kortelės įdėjimas į V. V. telefoną iš viso neužfiksuotas. Tačiau iš aptartų dokumentų matyti, kad nuo 2007 m. gruodžio 14 d. iki gruodžio 20 d. į V. V. mobilaus ryšio telefoną buvo įdėta SIM kortelė, kuriai buvo priskirtas abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio nurodytu laikotarpiu buvo skambinta visai eilei asmenų. Šis numeris nepriklauso nei E. G., nei D. V. (tai pastarasis patvirtino pirmosios instancijos teisme). Asmens, kuris naudojosi šiuo abonento numeriu, o taip pat asmenų, kuriems buvo skambinta nurodytu laikotarpiu iš V. V. telefono, nustatyti tyrėjams nepavyko. E. G. ir V. B. V. V. telefono aparato pardavinėjimo D. V. faktą visą laiką nuosekliai neigė. Tam, kad būtų galima atmesti tokius jų parodymus, nenuoseklių ir rašytiniais bylos duomenimis paneigtų šio liudytojo parodymų aiškiai nepakanka.

Byloje iš tiesų nustatyta, kad E. G. plovė ir valė mikroautobusą, pirko naujas sėdynes. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad šiuos darbus jis atliko siekdamas sunaikinti nusikaltimo pėdsakus. Byloje esančiuose policijos darbuotojų tarnybiniuose pranešimuose (2 t., b. l. 171, 186) teigiama, kad E. G. įtaria, jog gali būti paieškomas ir slapstosi nuo policijos pareigūnų bei asmenų, su kuriais palaikė draugiškus santykius V. V.. Šie bylos duomenys visiškai nesiderina su prokuroro skundo argumentais, kad E. G., būdamas pakankamai atsargus, tyčia ir visai nesislėpdamas (kitų asmenų akivaizdoje) naikino nusikaltimo pėdsakus, likusius mikroautobuse, kuriame pagal kaltinimą jis ir V. B. bei kiti nenustatyti asmenys vežiojo sužalotą V. V., ir maža to – išteisintąjį kaltinančias aplinkybes (automobilio valymą) telefonu dar aptarinėjo su pašaliniais asmenimis.

Pats E. G. ir liudytojai S. J. bei D. J. nurodė, kad automobilis buvo valomas prieš jį parduodant. Tokiu būdu, pats automobilio valymo ir sėdynių keitimo faktas šiuo atveju gali būti aiškinamas įvairiai ir nebūtinai taip, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog informacija apie E. G. mobilaus ryšio telefono buvusius telekomunikacijų įvykius 2007 m. lapkričio 28 d. paneigia išteisintojo versiją apie lankymąsi kavinėje ,,D.“ ir D. J. namuose. Su šiais skundo argumentais sutikti negalima. Pažymėtina, kad prokuroro teiginiai apie išteisintojo versijos paneigimą, grindžiami ne objektyviais bylos duomenimis, o subjektyvia apelianto nuomone apie atstumą nuo nurodytų objektų (kavinės ir D. J. namų) iki bazinių stočių, prie kurių jungėsi E. G. telefonas.

Apeliacinės instancijos teismas išreikalavo duomenis iš mobilaus ryšio operatorių. Tokius duomenis savo iniciatyva pateikė ir išteisintojo gynėjas. Šie duomenys nepatvirtina kaltinimo versijos, kad E. G. buvo prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), kur buvo išmesta V. V. piniginė ir prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur buvo išmestas V. V.. Priešingai, iš ,,TELE2“ raštų matyti, kad 19 val. 26 min. vykęs prisijungimas prie bazinės stoties Nr. 205A, kuri yra Partizanų g. Nr. 200 rodo, kad asmuo negalėjo būti prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), o 19 val. 29 min. prisijungimas prie bazinės stoties Nr. 22c, esančios Pamario g. Nr. 1, negalėjo įvykti asmeniui esant (duomenys neskelbtini) (V. V. išmetimo vieta). Tuo tarpu E. G. ir S. S. nurodytos buvimo vietos, t. y. kavinė ,,D.“ ir D. J. namai yra nurodytų bazinių stočių veikimo zonoje.

Taigi, šie objektyvūs duomenys E. G. versijos ne tik, kad nepaneigia, bet priešingai – ją patvirtina.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų S. S. ir D. J. parodymus ir pagrįstai jais vadovavosi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. G.. Kolegija neturi pagrindo šiuos įrodymus vertinti kitaip arba atmesti juos vien tik todėl, kad jie yra nepalankūs kaltinimui ar duoti asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi. Pažymėtina, kad liudytojos S. S. šiuo metu nesieja jokie artimi santykiai su E. G.. Be to, ji nerodė jokios iniciatyvos liudyti pirmosios instancijos teisme. Priešingai, į teismo posėdį ją teko iškviesti padedant policijai. Kolegija dar kartą apklausė šią liudytoją apeliacinės instancijos teisme ir akivaizdžiai įsitikino, kad jos parodymai yra nuoseklūs, aiškūs ir visiškai savarankiški. Tai savo ruožtu kolegijai suformavo vidinį įsitikinimą, jog šie parodymai yra patikimas įrodymas, kurį patvirtina kiti bylos surinkti įrodymai, t. y. aptarti duomenys apie telekomunikacijos įvykius, D. J. parodymai ir apeliacinės instancijos teisme apžiūrėtos kolonėlės garantinis talonas bei instrukcija (12 t., b. l. 105). Šie įrodymai yra ženkliai svaresni nei prokuroro skunde nurodyti duomenys, kurie arba yra visai neinformatyvūs, arba turi dvejopą informacinę vertę. Tokie apelianto skunde nurodyti atskiri duomenys negali sudaryti patikimos įrodymų visumos, neabejotinai patvirtinančios išteisintojo kaltę.

Todėl šioje dalyje tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir naikinti E. G. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Dėl V. B. nuteisimo pagal BK 129 str. 1 d.

Nuosprendį šioje dalyje ginčija prokuroras ir nuteistasis V. B..

Nuteistasis savo skunde apeliuoja į V. V. nagų nuokarpų atsiradimo teisėtumą, o tuo pačiu specialisto išvados patikimumą.

Su šiais skundo argumentais sutikti negalima.

Apeliacinės instancijos teisme buvo aiškintasi dėl V. V. nagų nukirpimo aplinkybių. Tuo tikslu posėdyje buvo apklaustas specialistas D. Tumėnas, sanitaras A. K., registratorė O. S.. Iš šių asmenų parodymų seka, kad nagų paėmimo neužfiksavimas specialisto išvadoje buvo paprasčiausia klaida. D. Tumėnas taip pat paaiškino, jog nužudymo atvejais visada lavonui nukerpami nagai, kurių supainioti su kitais nagais nėra galimybės.

Iš tyrėjos tipinės užduoties, kurioje yra suformuluoti įvairūs, tarp jų ir pertekliniai klausimai, matyti, kad specialistas buvo įpareigotas paimti pavyzdžius, tarp jų ir rankų nagus, lyginamiesiems tyrimams (1 t., 31-32 b. l.). Kad tokie pavyzdžiai faktiškai buvo paimti ir pateikti tyrimui, patvirtina daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, užduotis atlikti objektų tyrimą ir specialisto išvada (1 t., 41, 42-43, 46-47 b. l.). Daryti prielaidą, kad byloje buvo tirtas kito asmens (ne V. V.) panagių turinys, kuriame taip pat rasti V. B. biologiniai pėdsakai, kolegija neturi jokio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad tyrėjai iki 2007 m. gruodžio 6 d., 9-10 val., pilnai pakako laiko surašyti trafaretinę užduotį atlikti objektų tyrimą ir ją pateikti specialistui. Specialistas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad mirusiojo autopsija pradedama tik gavus tyrėjų užduotį. Todėl V. B. gynėjo teiginiai apie užduoties ar tyrimo akto surašymą kitomis datomis neturi jokio realaus pagrindo.

Tokiu būdu, visos abejonės dėl V. V. nagų paėmimo teisėtumo, o tuo pačiu specialisto išvados (1 t., 52-53) patikimumo yra pašalintos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį šiuo objektyvios kilmės įrodymu neprieštarauja BPK 20 str. nuostatoms.

Galima sutikti su V. B. ir jo gynėjo teiginiais, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas pagrindė V. B. kaltę, yra 2009 m. vasario 9 d. specialisto išvada (1 t., 52-53 b. l.). Apeliaciniame skunde šios išvados aiškumas, išsamumas neginčijamas. Tačiau aiškindamas savo biologinių pėdsakų pateikimo į nužudytojo panages aplinkybes, V. B. nurodė, kad jis serga žvyneline (psoriaze), todėl šie pėdsakai galėjo būti po jo pasisveikinimo su V. V. 2007 m. lapkričio 27 d. Apeliacinės instancijos teisme ši apelianto nurodyta aplinkybė buvo tiriama. Kolegija daro išvadą, kad paminėta apelianto versija yra paneigta. Byloje iš tiesų yra nustatyta, jog apeliantas 2007 m. lapkričio mėnesį sirgo žvyneline. Tačiau iš byloje esančių (11 t., 63 b. l., 12 t., 63 b. l.) ir teismui pateiktų medicininių dokumentų ir gydytojos dermatologės E. N. paaiškinimų seka, kad nurodytu laikotarpiu šiuose dokumentuose neužfiksuotas ligos paūmėjimas, pasireiškęs atvirų žaizdų ant rankų kraujavimu. Iš tiesų paminėta gydytoja nepatvirtino ir nepaneigė biologinių pėdsakų palikimo galimybės kito žmogaus panagėse apelianto nurodytu būdu, tačiau kolegija daro išvadą, kad toks pėdsakų palikimo būdas (kai pasisveikinimo metu kontaktuojama dviejų asmenų rankų delnai) yra neįtikinamas, o, įvertinus papildomas aplinkybes, dar ir neįmanomas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad V. B. ir V. V. nužudymo išvakarėse sveikinosi kitokiu būdu nei priimta sveikintis Lietuvoje (pavyzdžiui, V. V. braižant nagais kraujuojančias V. B. rankų ar kitų kūno dalių žaizdas). Neįtikinamai atrodo ir ta aplinkybė, kad V. V. iki jo sužalojimo nesiplovė rankų ar jos nebuvo plaunamos ir dezinfekuojamos iki jo mirties 2007 m. gruodžio 5 d. gydymo įstaigoje. Taigi, netgi darant prielaidą, kad nedidelis kiekis V. B. biologinių pėdsakų galėjo pateikti po V. V. panagėmis apelianto nurodytu būdu, šie pėdsakai per tokį laiką turėjo pasišalinti ar būti pašalinti, tačiau taip neatsitiko. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, jog po nužudytojo panagėmis pateko pakankamai didelė biologinių pėdsakų dalis, o tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad didesnis kiekis paminėtų pėdsakų po V. V. panagėmis pateko šiam ginantis nuo smurtaujančio V. B.. Padaryti tokią išvadą nereikalingos jokios ypatingos specialios žinios. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pakankamai išsamiai aptarė jų patikimumą ir pagrįstai atmetė V. B. parodymus.

Tačiau prokuroras yra teisus, savo apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 6 p. perkvalifikavo į BK 129 str. 1 d.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų seka, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog V. B. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad V. V. sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 14 smūgių. Iš visų sužalojimų tik atviri abiejų alkūnkaulių ir blauzdos kaulų lūžimai, kurie komplikavosi blauzdų arterijų okliuzija, apatinių galūnių išemija, Cruch sindromu, kojų raumenų nekroze, būkle po abiejų kojų amputacijos, inkstų funkcijos nepakankamumu, yra priskiriami prie sunkių sveikatos sutrikdymų. Toks sužalojimų pobūdis, jų lokalizacija, mirties laikas neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad šie sužalojimai yra aiškiai nesuderinami su gyvybe. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad V. B. matė V. V. kojų ar rankų atvirus lūžius, nes šio kūno dalys šaltu metu laiku buvo neabejotinai pridengtos rūbais. Tokių aplinkybių visuma nepatvirtina prokuroro teiginių, kad ,,V. B. suprato, jog tokie jo veiksmai neišvengiamai gali sukelti mirtį, o atsižvelgiant į tai, kad V. V. padaryti akivaizdūs sužalojimai (atviri blauzdikaulio abiejų alkūnių lūžimai), ir siekė šių pasekmių“. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jau aptarti skundo teiginiai apie tyčios kryptingumą yra būdingi tiesioginės konkretizuotos tyčios turiniui, nors skunde prašoma konstatuoti, kad V. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant tokiems prieštaringiems skundo reikalavimams sunkinti nuteistojo teisinę padėtį ir nustatyti kitokį tyčios turinį ir kryptingumą kolegija neturi juridinio pagrindo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikaltimas, numatytas BK 129 str. 2 d. 6 p. gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tokia išvada prieštarauja Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-174/2007 formuojamai teismų praktikai. Šioje nutartyje nurodyta, kad nužudymas itin žiauriai gali būti padaromas ir netiesiogine tyčia, nes ši aplinkybė rodo gyvybės atėmimo būdą, o netiesioginė tyčia atimti gyvybę reiškia kaltininkų psichinį santykį su padariniais.

Kolegija daro išvadą, kad pakankamai didelis sužalojimų skaičius (14), jų lokalizacija (įvairiose kūno vietose), laiko tarpas, per kurį sužalotas ir kruvinas nukentėjusysis buvo vežiojamas automobilyje (maždaug nuo 19 val. iki 21 val. 30 min.) bei smūgių sudavimas kietu buku pailgos formos daiktu, turėjusiu briauną, į alkūnių, blauzdų kaulus, suprantant, kad tokiais smūgiais gali būti padaryti skausmingi kaulų lūžiai, rodo, kad pats gyvybės atėmimo proceso pobūdis buvo žiaurus ir kad V. B. tai suvokė, t. y. suvokė, jog toks smurtavimo būdas sukelia dideles fizines kančias.

Taigi, prokuroro skundo argumentai šiuo aspektu (dėl nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo) yra pagrįsti. Todėl nuosprendžio dalis dėl V. B. nuteisimo pagal BK 129 str. 1 d. keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Jo nusikalstama veika perkvalifikuotina į BK 129 str. 2 d. 6 p.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad V. B. turi būti skiriama bausmė, didesnė už sankcijos vidurkį. Tokia bausmė skirtina ir pagal BK 129 str. 2 d. 6 p.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti.

V. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 6 p. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir paskirti jam penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.