Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Albinos Rimdeikaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovų M. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-315-470/2014 pagal ieškovų M. M. ir V. M. ieškinį atsakovams D. B. ir K. B. dėl kelio servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

1. Apeliacinio skundo argumentai dėl servituto nustatymo konkludentiniais veiksmais atmestini, nes tokios galimybės nustatyti servitutą CK 4.124 straipsnis nenumato;

2. Servituto nustatymo planas neatitinka STR 2.02.09:2005 reikalavimų. Be to, su gyvenamųjų namų sienomis įvažiavimo kelias negali ribotis, nuo gyvenamojo namo sienos turi būti numatytas 1 m atstumas iki servitutinio kelio. Šioje vietoje įrengti kelio nebūtų galimybės, nes jo plotis sudarytų 0,92 m (2,92 m - 1 m nuo ieškovų gyvenamojo namo ir - 1 m nuo atsakovų gyvenamojo namo). Tokio atstumo nuo gyvenamųjų namų nesilaikymas prieštarautų STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ . Nustačius ieškovų prašomą kelio servitutą grėstų pavojus gyvenamojo namo gyventojų bei paties gyvenamojo namo saugumui;

3. Servituto nustatymo planas parengtas netinkamai, nes jame koordinačių žiniaraštyje, esančios taškų koordinatės neatitinka žemės sklypo, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre, plane nurodytų taškų koordinačių taškuose Nr. 13, 15, 16, 23, 25, 29, 30, 31;

4. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos priimtas teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių negali sukelti, nes servitutą prašoma nustatyti teismo sprendimu, o ne administraciniu aktu. Ieškovai nepateikė prašymo dėl tarnybos įtraukimo trečiuoju asmeniu, o šios kategorijos bylose teismas neprivalo būti aktyvus;

5. Ieškovo parengtas servituto nustatymo planas Nacionalinėje žemės tarnyboje nebuvo derinamas atitikimo teisės aktams aspektu, o suderintas pagal išorinių sklypo ribų atitikimą Nekilnojamojo turto registre įregistruotoms riboms;

6. Apeliantų išvada, kad nėra kito alternatyvaus būdo leidžiančio normaliomis sąlygomis patekti į ieškovams priklausantį žemės sklypą nepagrįsta ir neatitinkanti tikrovės. Tarp gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra pakankamo pločio pravažiavimas, kuriuo naudojasi (duomenys neskelbtini) gyventojai. Namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklype yra nustatytas kelio servitutas. Ieškovai, iškilus būtinybei patekti į savo žemės sklypą transporto priemonėmis, tokia galimybe galėtų pasinaudoti važiuodami topografinėje nuotraukoje pažymėtu žvyrkeliu bei (duomenys neskelbtini) sklypo dalimi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje yra tiriama, ar bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė kelio servituto nustatymą reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar, vertindamas bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė procesinės teisės normų.

Teisė į kelio servitutą įgyvendinama taikant bendrąsias teisės normas, reglamentuojančias servituto sąvoką, turinį, nustatymo pagrindus ir specialiąsias kelio servitutą numatančias teisės normas (pvz., CK 4.119 str. 1 d.). Remiantis CK 4.124 str. servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Servituto nustatymas teismo sprendimu yra taikomas tada, kai savininkų valios suderinti ir servitutą nustatyti kitais būdais nepavyksta. Servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai jis objektyviai būtinas. Dėl to teismas iš pateiktų įrodymų įvertina, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Be to, toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (CK 4.111 str. 1 d., 4.113 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys yra gretimų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), su gyvenamaisiais namais, savininkai. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti abiejų sklypų kadastro duomenys, tačiau kelio servitutai nė viename iš sklypų nenustatyti. Iki sklypų suformavimo į savo sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) šalys patekdavo iš Nemuno gatvės bendru įvažiavimu tarp gyvenamųjų namų. Suformavus sklypus, įvažiavimo vieta atiteko perpus ieškovams ir buvusiai atsakovų sklypo savininkei. Atsakovams, 2011 m. siekiant atriboti savo sklypą, sumontavus tvoros stulpus, ieškovai neteko galimybės įvažiuoti į savo sklypą. Ieškovai prašo nustatyti kelio servitutą pagal UAB „Valavičius ir Co“ parengtą planą dėl servituto nustatymo.

Apeliacinio skundo argumentai, jog šalys konkliudentiniais veiksmais buvo sutarusios dėl kelio servituto, atmestini kaip nepagrįsti. Servituto teisė – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis svetimu daiktu arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti to daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Susitarimas dėl kelio servituto yra sandoris dėl nekilnojamojo daikto suvaržymo, todėl turi būti sudaromas notarine forma (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.), susitarimas dėl kelio servituto turi būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Be to, susitarimui dėl kelio servituto sudaryti parengiamas planas, kuriame aiškiai apibrėžiamos svetimo tarnaujančiojo sklypo ribos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ieškovai ir atsakovai bei iki atsakovų buvę sklypo savininkai, bendru sutarimu įvažiavimui į savo sklypus naudojosi tarp jų namų esančiu tarpu, nepatvirtina esant tarp šalių sutarimo dėl kelio servituto. Faktinis naudojimasis sklypais įvažiavimui nebuvo įteisintas pagal tuo metu galiojusias teisės normas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelio servituto nustatymui taikytinas šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas. UAB „Valavičius ir Co“ parengtas plane nustatytas bendras kelio plotis 2,92 m neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9.6.1 punkto reikalavimų, pagal kurį mažiausias automobilių privažiavimo prie namo plotis turi būti 3,5 m. Pagal Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, statybos techniniai reglamentai - Vyriausybės įgaliotos institucijos teisės aktai (branduolinės energetikos objektams – šios institucijos ir Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos teisės aktai), kurie nustato statinių, jų statybos, naudojimo ir priežiūros techninius reikalavimus tiesiogiai arba nuorodomis į standartus arba statybos ar statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisykles (Statybos įstatymo 8 str. 1 d. 1 p.), yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms, kurių veiklą reglamentuoja Statybos įstatymas. Teisėjų kolegijos vertinimu kelio servitutas, pažeidžiantis statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 reikalavimus negali būti nustatomas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gegužės 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyrius patvirtino, jog sklypo išorinės ribos atitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruoto sklypo ribas (b. l. 18). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus patvirtinimo, jog UAB „Valavičius ir Co“ parengtas kelio servituto nustatymo planas atitinka statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 reikalavimus byloje nėra. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog kuomet statiniai pastatyti iki atitinkamų teisės aktų priėmimo ir įsigaliojimo, kuriais buvo nustatyti reikalavimai kelio servitutui ne mažesni kaip 3,5 m pločio, galimi ir siauresni įvažiavimai, nes galimybės nugriauti ar sumažinti pastatų tūrius ar plotus nėra jokių galimybių, o būtinybė įvažiavimui neišvengiama. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, į tai, jog kelio servitutą prašoma nustatyti teismo sprendimu, ne administraciniu aktu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos būti aktyviu ir spręsti klausimo dėl įtraukimo trečiuoju asmeniu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos savo iniciatyva. Pažymėtina, kad teismo sprendimas jokių teisių ar pareigų minėtai tarnybai negali nustatyti. Ieškovai nepasinaudojo jiems įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis įtraukti minėtą tarnybą trečiuoju asmeniu jų iniciatyva arba pateikti prašymą teismui kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl išvados, ar jų pateiktas planas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus.

Bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia pareikšto ieškinio reikalavimai (ieškinio dalykas). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio reikalavimų ribų ir spręsti klausimą dėl kelio servituto nustatymo per kitus žemės sklypus. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovų nurodytas įvažiavimas nėra vienintelė patekimo į jų sklypą vieta. Iš byloje pateiktos vietovės topografinės nuotraukos (b. l. 72) matyti, kad tarp gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , yra žvyruotas pravažiavimas, kuriuo naudojasi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyventojai. Minėtas pravažiavimas (žvyrkelis) pasibaigia sklype (duomenys neskelbtini) . Ieškovai turi galimybę patekti į savo sklypą važiuodami topogafinėje nuotraukoje pažymėtu žvyrkeliu bei (duomenys neskelbtini) sklypo dalimi. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliantų argumentai, jog jie neturi alternatyvaus būdo patekti į jiems priklausantį sklypą, atmestini kaip nepagrįsti. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kelio servituto nustatymą ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, įrodinėjimo pareigos paskirstymą, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvai pagrindo nėra. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš priešingos šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovų atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas (b. l. 158). Iš pridėtų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas D. B. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 1 700 Lt (b. l. 159, 161). Atsakovo D. B. sumokėta suma yra didesnė už 2004 m. balandžio 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus 8.11 punkte nurodytą 1,5MMA dydį (1500 Lt) (CPK 98 str. 2 d.). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai apmokėti teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, o spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011, 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė atsakovus pirmosios instancijos teisme atstovavusi advokatė, sprendžia, kad 1 000 Lt suma yra pakankama atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme padengti ir atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovui D. B. iš kiekvieno ieškovo priteistina po 500 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 500,00 Lt (penkis šimtus litų) iš kiekvieno advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.