Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos Šiaulių TI. Pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 3,68 kv. m iki 9,2 kv. m gyvenamojo ploto, kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros). Atsakovas teigė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui reikėjo pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

7. Teismas dėl pareiškėjo pretenzijų apie sąlygų kamerose neatitikimą higienos normų reikalavimams atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Atsakovas paaiškino, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris); mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių; kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota, taip pat patikrinimai buvo atliekami arba neaktualiais laikotarpiais, arba kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimus.

8. Teismas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo akcentavo atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida; kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Taigi, nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

9. Teismas dėl galimybių palaikyti higieną pažymėjo, kad teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras. Šiaulių TI dušų, prausyklų patalpos valomos vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus patvirtintu higienos-dezinfekcijos planu. Valymas ir dezinfekcija atliekama po kiekvieno maudymosi biocido „Microbac forte“ 2 proc. darbiniu tirpalu pagal gamintojo pateiktą naudojimo instrukciją. Pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė praustis duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl sąlygų palaikyti higieną laikytos nepagrįstomis.

10. Teismas dėl pagalbos iškvietimo mygtuko įrengimo kameroje pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Šiaulių TI kamerose privalėjo būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, šiuo aspektu nustatytinas pažeidimas, tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nustatė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad jam buvo diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su jo buvimu Šiaulių TI. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Atsižvelgiant į skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo laikomas neilgą laikotarpį (apie mėnesį laiko), šiuo laikotarpiu jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (teko nuo 3,67 kv. m iki 9,17 kv. m). Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Teismo vidiniu įsitikinimu, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.

III.

16. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, apžvelgia teismų praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo, iš esmės pakartoja savo argumentus dėl gyvenamojo ploto kamerose ir sanitarinių mazgų įrengimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 6 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimas Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau kiti pareiškėjo nusiskundimai nebuvo įrodyti, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto abstrakčius, deklaratyvaus pobūdžio teiginius apie tai, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (gyvenamojo ploto užtikrinimo bei sanitarinio mazgo įrengimo aspektais), pažeidė pareiškėjo procesines teises. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

20. Akcentuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą laikymo sąlygų apibūdinimą.

22. Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kuriomis dienomis jam tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas neteisingai, o tik reiškė deklaratyvaus pobūdžio teiginius, pavyzdžiui, kad teismui nebuvo pateikti tikslūs duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių, nes kamerose esantys asmenys fiksuojami tik kartą per dieną – atliekant rytinį patikrinimą. Tokie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų pakankamumu bei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, neleidžia pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles arba buvo šališkas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jo pretenzijas dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015, taip pat Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 p., kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.).

25. Kita vertus, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

26. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskiriami mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas į sanitarinį mazgą atitveriamas durimis arba užuolaida; kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, atitvėrimai buvo daug aukštesni nei 1,5 m. Iš teismui pateiktų kameros nuotraukų (b. l. 70) matyti, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas iš visų pusių, atitvėrimai kiek aukštesni už kameros duris. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pakankamai užtikrinamas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokius kitus sanitarinio mazgo įrengimo aspektus pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, todėl šie jo argumentai atmestini.

27. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (ginčo laikotarpiu, trukusiu daugiau nei 1 mėnesį, pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje neįrengtas veikiantis pareigūnų iškvietimo mygtukas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad byloje nėra sveikatos priežiūros specialistų išvadų apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos pateikė atsakovo atstovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas kartu su 2021 m. spalio 1 d. pranešimu išsiuntė pareiškėjui atsakovo atsiliepimo į skundą kopiją su priedu. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat konkrečiai neįvardijo, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jis kreipėsi į teismą, prašydamas leisti susipažinti su bylos medžiaga arba pateikti tam tikrų joje esančių dokumentų kopijas, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo procesinių teisių pažeidimo atmestini.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu įstatyminiu jo atstovu, t. y. atstovu pagal įstatymą. Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kada jis prašė pirmosios instancijos teismo pripažinti minėtą organizaciją jo atstovu ir kokiu procesiniu sprendimu teismas atsisakė tai padaryti. Be to, pažymėtina, kad fizinio asmens atstovais pagal įstatymą paprastai yra jo tėvai, globėjai, rūpintojai ir pan. Pareiškėjas neįvardija, kokios konkrečiai teisės normos pagrindu minėta organizacija gali būti laikoma jo atstovu pagal įstatymą, taip pat nepateikia duomenų apie kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, apribotą pareiškėjo veiksnumą. Taigi, šie apeliacinio skundo teiginiai laikytini nepagrįstais.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, o pareiškėjas neįrodė, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.