- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-25
- Bylos Nr.
- 2-442-598/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02151-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Banga Bartkienė
- Ieškovas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Luodė“, V. B.
- Atsakovas
- L. K.
- Advokatai
- Simonas Baltrušaitis, Ernesta Ševeliovaitė
dalyvaujant ieškovei R. B., jos atstovei advokato padėjėjai Ernestai Ševeliovaitei, atsakovo atstovui advokato padėjėjui Simonui Baltrušaičiui, trečiojo asmens UAB „Luodė“ atstovui Algimantui Bendžiui, nedalyvaujant atsakovui L. K. ir trečiajam asmeniui V. B.,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui L. K., tretiesiems asmenims UAB „Luodė“ ir V. B., dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. B. ieškinį palaiko, prašo 2001 m. gruodžio 16 d. pasirašytą paskolos raštelį taip paskolos davėjo L. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ir paskolos gavėjos R. B., a.k. (duomenys neskelbtini), pripažinti sudarytą dėl realaus grasinimo ir šią 2001 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento; prašo priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 1998-2003 metais jos buvusį sutuoktinį V. B. ir atsakovą L. K. siejo ilgalaikiai asmeniniai ir verslo santykiai. Savo asmeninėmis lėšomis jie pirkdavo užsienio šalyse medikamentus ir gabendavo juos pardavimui į Lietuvą. Apie 2000 metus L. K. davė 9000 Olandijos guldenų V. B., nes jis turėjo pirkti kažkokius medikamentas Olandijoje, tačiau sutuoktinis buvo sulaikytas muitinėje bei įkalintas už kontrabandą, o pinigai konfiskuoti. Dėl minėtų verslo nesėkmių atsakovas L. K. nuolat kaltino ieškovės buvusį sutuoktinį, ir tuo metu kai vyras buvo kalėjime, atsakovas L. K. nuolat ateidavo pas ieškovę į namus klausdamas kada jam bus grąžinti pinigai. Toks persekiojimas ir bauginimas tęsėsi visus metus, kol psichologiškai veikiama atsakovo, sėdint atsakovo automobilyje ji buvo priversta 2001 m. gruodžio 16 d. pasirašyti paskolos sutartį, kuri neva jam bus saugiklis dėl su V. B. patirtų nuostolių atlyginimo. Atsakovas diktavo paskolos sutarties tekstą, o ieškovė, būdama automobilyje streso būsenos, rašė tai, ką jis liepė. Pinigų skolintis iš L. K. 2001 m. gruodžio 16 d. sutartimi neketino. Suėjus paskolos sutartyje nurodytam terminui atsakovui skolos negrąžino ir jos nekilnojamuoju turtu nepadengė. Nurodytą sutartį teko surašyti tik dėl L. K. nuolatinio spaudimo, bauginimų ir grasinimo. Buvęs sutuoktinis V. B. tuo metu sėdėjo kalėjime, ji viena rūpinosi dviem nepilnamečiais vaikais ir sergančia motina. Atsakovo spaudimas, nuolatiniai kaltinimai dėl sutuoktinio verslo nesėkmių, jai kėlė daug streso, išgyvenimų dėl savo vaikų ir kitų artimųjų saugumo, o atsakovas ir pasinaudojo šia situacija. Visi išgyvenimai padarė ją pažeidžiamą bei sudarė palankias sąlygas daryti jai įtaką sudarant sau nenaudingą sandorį. Laiko, kad ši paskolos sutartis yra negaliojanti, nes buvo sudaryta dėl atsakovo psichologinio smurto ir realaus grasinimo. Jokių pinigų pagal nurodytą sutartį iš atsakovo faktiškai negavo, o sutartį pasirašė tik dėl jau išvardintų susiklosčiusių sunkių aplinkybių. 2008-03-21 santuoka su V. B. buvo nutraukta. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo nurodytas L. K. kaip kreditorius, nes šios paskolos sutarties nelaikė galiojančia ir ieškovė net neprisiminė, kad yra tokią surašiusi iki tol, kol gavo teismo procesinius dokumentus ir sužinojo, kad L. K. ir UAB „Luodė“ 2011 m. birželio 27 d. sudarė Reikalavimo teisių pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2011.06.27/01. Be to, L. K. 2011 m. birželio 27 d. sudaryta Reikalavimo teisių pirkimo pardavimo sutartis Nr. 2011.06.27/01 bei delsimas kreiptis dėl skolos išieškojimo praėjus daugiau kaip 9 metams nuo sutarties surašymo momento yra neabejotinas siekis vengti, kad šio paskolos sutarties sudarymo aplinkybės netaptų viešai žinomos ir nereiktų jam asmeniškai bylinėtis bei aiškintis įvairius faktus, kadangi jis yra viešas asmuo - LR seimo narys. Tiek L. K., tiek UAB „Luodė“ atstovaujantis direktorius niekada per daugiau nei 9 metus ieškovės neieškojo ir niekada nereikalavo, kad ji grąžintų paskolos sutartyje nurodytą sumą. Pinigai pagal 2001-12-16 paskolos sutartį ieškovei perduoti nebuvo, todėl tarp ieškovės ir L. K. neatsirado paskoliniai teisiniai santykiai. Kad atsakovas jokių pinigų pagal 2001-12-16 paskolos raštelį jai nėra perdavęs, patvirtina aplinkybė, jog ji šių sumų nėra deklaravusi įstatymų nustatyta tvarka. Be to ir L. K. paskolintą sumą turėjo deklaruoti pagal įstatymą.
Teismo posėdyje ieškovė papildomai paaiškino, kad ji su V. B. turėjo bendrą įmonę. L. K. dažnai pas juos lankydavosi, jie kartu su V. B. turėjo bendrų verslo reikalų nuo 1998 m. Ji turi laiškus, kuriuos jai sutuoktinis rašė iš Olandijos kalėjimo, tačiau viešinti ir teismui pateikti jų negali. B rašė, kad K yra jam skolingas. Ji žinojo, kad L. K. davė jos sutuoktiniui 9000 guldenų, tačiau šių pinigų ji nematė, apie juos sužinojo, kai vyras sėdo į kalėjimą 2001 m. Tai patvirtinančių dokumentų ji neturi. L. K. privertė ją pasirašyti sutartį, darydamas psichologinį spaudimą. Ji tikėjosi, kad kai grįš sutuoktinis, jis su L. K. sutvarkys visus reikalus. Jos turtinė padėtis tuo metu buvo labai sunki, tačiau nurodytų pinigų ji negavo, jų jai nereikėjo. Atsakovo argumentai, kad jis jos neieškojo, nes ji pakeitė gyvenamąją vietą, neteisingi, nes ji nuo 2002 m. buvo UAB „Golditas“ direktorė, o L. K. buvo šios įmonės akcininkas, todėl jis žinojo kur ją rasti. Paskolos raštelio tekstą jai diktavo L. K.. Apie pasirašytą paskolos raštelį ji buvo informavusi V. B. ir jis nutraukiant santuoką apie tai žinojo, tačiau į sutartį kreditoriaus jie neįrašė. Kartu su L. K. ji dirbo nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Golditas“ ir per tuos metus jis niekada nepriminė dėl skolos. V. B. savo paaiškinimuose nurodo neteisingas aplinkybes. Paskolos raštelio buvo surašytas tik vienas egzempliorius ir jame nebuvo įrašyta paskolos suma, jis liko pas L. K.. Surašant sutartį dalyvavo tik ji ir L. K.. Ji negali pateikti įrodymų dėl įvykių, kurie buvo prieš 10 metų. L. K. grasino, kad atims vilkiko priekabą, jei ji neatiduos skolos. Atsakovo naudojamas psichologinis smurtas pasireiškė jo nuolatiniais lankymais, skambučiais, grasinimais, kad atims priekabą, kurią jie nuomojo iš K. Buvo ir apgaulė ir grasinimai.
Atsiliepimas
Atsakovas L. K. į teismo posėdį neatvyko, atsakovas veda bylą per atstovą advokato padėjėją S.Baltrušaitį (atstovavimo sutartis b.l. 54). Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovės ieškiniu jis nesutinka, nes ieškinys yra visiškai nepagrįstas. 2001 m. pabaigoje į atsakovą kreipėsi ieškovė R. B. ir prašė paskolinti pinigų. 2001-12-16 jis paskolino ieškovei 9000 Olandijos guldenų. Paskolos sutarties surašymo metu ieškovė dirbo uždarosios akcinės bendrovės direktore, todėl puikiai suprato sutarties prasmę ir esmę, savo ranka rašyto ir pasirašyto dokumento reikšmę, jo galiojimą bei pasekmes dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Nepagrįstus ieškovės aiškinimus, kad sandoris neva tai buvo sudarytas naudojant prievartą vertina kaip apkalbėjimą, šmeižimą, siekiant tokiu būdu išvengti prievolės vykdymo Ieškovė tvirtina, kad po sutarties sudarymo apie neva prievarta surašytą paskolos sutartį ji greitai pamiršo, jokių išgyvenimų dėl to nepatyrė, į teisėsaugos instituciją dėl neva patirtos prievartos niekada nesikreipė. Aplinkybė, kad ieškovė, pagal 2001-12-16 paskolos sutartį gautų pinigų nedeklaravo ir nenurodė santuokos nutraukimo sutartyje papildomai patvirtina, kad ieškovė neatsakingai elgėsi po sutarties sudarymo. Atsakovas suteiktą paskolą yra deklaravęs VMI įstatymų nustatyta tvarka. Vienkartinė gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracija 2003-12-31 dienai buvo pateikta VMI. Suėjus skolos gražinimo terminui, jis ne kartą reikalavo ieškovės grąžinti skolą, tačiau ji savo prievolę vykdyti vengė, skolos negrąžino. Vėliau ieškovė pakeitė gyvenamąją vietą ir atsakovui apie tai nepranešė. Faktą, kad 2001-12-16 Paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą ieškovė gavo, patvirtina rašytinis įrodymas - sutartyje jos pačios ranka padarytas įrašas „Pinigus gavau. R. B. (parašas)“. Nei pradinis, nei naujasis kreditoriai senaties terminų šiuo atveju nepažeidė.
Atsakovo atstovas advokato padėjėjas S.Baltrušaitis teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pinigai buvo paskolinti būtent ieškovei ir jos interesais. Ieškovė pati susirado atsakovą. Paskolos suteikimo faktas buvo užregistruotas mokesčių inspekcijoje. Paaiškino, kad elektroniniu būdu jie galėjo gauti deklaravimo duomenis tik už 2005 m., o pats registravimo faktas yra nuo 2002 m. paskola buvo deklaruota 2002 m., ir 2003 m., ir vėliau. Atsakovas, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, reikalavo grąžinti pinigus, ragino ieškovę, tačiau tai nebuvo grasinimas. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių grasinimo faktą. Ieškovė visais įmanomais būdais siekia išvengti prievolės įvykdymo. Nėra pagrindo netikėti trečiojo asmens V. B. rašytiniais paaiškinimais, kuriuose jis nurodo, kad jokių verslo reikalų su atsakovu jis neturėjo. Galima daryti prielaidą, kad gauti pinigai galėjo būti panaudoti bendriems ieškovės ir atsakovo verslo santykiams, kurie prasidėjo 2002 m. Taip pat gauti pinigai galėjo būti panaudoti ir jos buvusiam sutuoktiniui, kuris tuo metu sėdėjo Olandijos kalėjime. Atsakovas paaiškino, kad deklaravo paskolos sumą, pagal tuo metu galiojusį valiutos kursą, dėl to galėjo būti padaryta klaida. Tai buvo deklaracija tik dėl šios paskolos, nes kitų sutarčių su ieškove atsakovas nebuvo sudaręs.
Trečiojo asmens UAB „Luodė“ atstovas Algimantas Bendžius paaiškino, kad Reikalavimo teisė įgyta gerokai po sandorio sudarymo, todėl sandorio sudarymo aplinkybės jiems nėra žinomos ir negalėjo būti žinomos. Ieškovė duodama paaiškinimus prieštarauja pati sau, nurodydama, kad guldenų ji nesiskolino, nes su tokia valiuta neturėjo ką daryti, o vėliau ji nurodo, kad guldenus siuntė savo vyrui. Neaišku kuo galėjo pasireikšti grasinimai ir šantažas. Ieškovė suprato ant ko pasirašo, suprato esmę ir reikšmę to rašytinio dokumento, kurį savo ranka parašė ir pasirašė. Nėra duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas. Nors protingas asmuo tai padarytų. Dabar yra siekiama išvengti savo įsipareigojimų.
Trečiasis asmuo V. B. į teismo posėdį neatvyko. Teisme gauti trečiojo asmens paaiškinimai, kuriuose jis prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nes jokios faktinės aplinkybės dėl šios paskolos sudarymo jam nėra žinomos. Taip pat nurodė, kad ieškinyje nurodyti teiginiai, kad jį ir atsakovą L. K. 1998-2003 m. siejo ilgalaikiai asmeniniai ir verslo santykiai yra melagingi. Atsakovą jis pažįsta tik tiek, kiek kažkada yra kartu žaidę futbolą bei susitikę pasisveikindavo. Jokių asmeninių santykių ir verslo santykių jie neturėjo. Apie spaudimą, persekiojimą, bauginimą ar grasinimą ieškovės atžvilgiu jam nėra žinoma, ieškovė jam apie tai nieko nepasakojo. Apie paskolos sutartį jis sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus šioje byloje. Be to nutraukiant jų santuoką teisme paaiškėjo kad R. B. turėjo skolų apie kurias jam nebuvo žinoma, todėl tikėtina, kad ji buvo sudariusi ir šią sutartį. Po santuokos nutraukimo, dalį ieškovės skolų (7000 Lt) sumokėjo jis pats.
Liudytoja V. L. parodė, kad ieškovė yra jos mama. Ji matė paskolos sudarymo aplinkybes. Jai tada buvo 18 m. L. K. dažnai lankėsi pas juos namuose. Ateidavo pas V. B., jie buvo verslo partneriai. Susitikę L. K. ir V. B. kažką spręsdavo, pas juos buvo kažkokie bendri reikalai. Kai V. B. pateko į kalėjimą, buvo labai sunkus metas tiek mamai, tiek jiems - vaikams. L. K. ateidavo ir ieškodavo mamos. Kai jis išeidavo, namuose tvyrodavo įtampa, mama verkdavo, jai būdavo stresas. Ji jautė, kad vyksta psichologinis spaudimas mamai ir jautė, kad tai vyksta dėl V. B. ir L. K. verslo reikalų. Ji apie tai tik spėlioja. Prieš pat šventes - paskolos surašymo dieną, jos su mama buvo mieste. Mamai paskambino L. K., ir pakvietė atvažiuoti. Jos nuvažiavo į nuosavo namo kiemą pas L. K.. Mama išlipo su juo pasikalbėti. Kalbėdami gestikuliavo rankomis, bendravimas buvo nedraugiškas. Mama grįžo į mašiną, pasiėmė pasą, o ji ir toliau sėdėjo mašinoje, po to mama grįžo su pasu. Jos išvažiavo iš kiemo, sustojo, mama pradėjo verkti. Ji klausė mamos kas yra, ši nesakė. Kai grįžo namo, tada mama papasakojo kas įvyko ir ką ji pasirašė. Kai mama pasirašė tą paskolos raštelį, geriau gyventi jie nepradėjo, o L. K. nustojo lankytis mūsų namuose. V. B. grįžo iš kalėjimo po poros mėn., toliau savo verslo reikalus jie su L. K. jau sprendė patys. Paskolos raštelio turinys jai žinomas, nors jo nematė. Mama perpasakojo raštelio turinį. Tačiau mama pinigų iš L. K. negavo. Mama pasakė, kad pasirašė tą raštelį dėl šventos ramybės. Skolos raštelį pasirašė L. K. mašinoje. Grįžusi, ji pinigų neatsinešė. Iki paskolos raštelio surašymo L. K. atėjimas mamai sukeldavo didelį stresą. Mama verkdavo.
Liudytoja R. S. parodė, kad ieškovė yra jos draugė jau daug metų. 2001 m. atvažiavo ji pas R į gimtadienį balandžio 12 d. ir sužinojo apie tą reikalą iš R. Jai teko girdėti telefoninius R pokalbius. R būsena ir jos psichinė būklė buvo kritiška. Ji buvo prispausta, palaužta. 2001 m. atvykus pas R į gimtadienį buvo skambutis. Ji paminėjo L vardą. Buvo pasakyta - palauk, grįš V ir kalbėsime. Ką šnekėjo R su L. K. telefonu, ji nežino, bet kalba buvo apie pinigus. Prieš Kalėdas 2001 m. ji sužinojo apie raštelį, R sakė, kad išsikasė sau kapo duobę, pasakė, kad pasirašė raštelį, kad padėtų V. Koks to raštelio turinys R nesakė. V. B. ir L. K. kartu jai neteko matyti, bet B. L. K. laikė savo draugu. 2002 m. kai atvažiavo pas R į gimtadienį, B buvo grįžęs, o R jau buvo visai kitas žmogus. Jeigu R būtų gavusi tuos pinigus, tai tik mano nuomonė, ji nesėdėtų tokioj gilioj duobėj. Ji tuo metu pinigų neturėjo. Apie R finansinę padėtį nieko nežino. Jos sueidavo 3-5 kartus per metus. O tais metais ji dažniau atvažiuodavo ir matė, kad R padėtis blogesnė. Viską ji žino tik iš R pasakojimų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais yra nustatyta, kad 2001 m. gruodžio 16 d. ieškovė R. B. parašė paskolos raštelį (b.l. 6), kuriame yra nurodyta: “Aš, R. B. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini), pasas LM785955 skolinuosi iš L. K. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), pasas LK 662799 devynis tūkstančius Olandijos guldenų (arba tris tūkstančius septynis šimtus JAV dolerių pagal kursą) ir įsipareigoju juos grąžinti per metus nuo sutarties pasirašymo datos. Negrąžinimo atveju įsipareigoju skolą padengti nekilnojamu turtu. Pinigus gavau /parašas/“. Atsakovo atstovo paaiškinimu, L. K. suteiktą paskolą įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, teismui pateikta 2005-04-18 užpildyta Vienkartinė gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracija, kurioje nurodyta atsakovo paskolinta 10200 Lt suma paskolos gavėjui R. B. (b.l. 39-41). Ieškovės pateiktais duomenimis nustatoma, kad R. B. 2001 m. ir 2001 m. gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijose nebuvo nurodžiusi savo įsipareigojimų pagal 2001-12-16 paskolos sutartį atsakovui L. K. (b.l. 10, 11, 14, 15). Teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimu, kuriuo buvo nutraukta ieškovės ir V. B. santuoka, patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (b.l. 9) buvę sutuoktiniai nebuvo nurodę savo skolinių įsipareigojimų kreditoriui L. K.. Atsakovas L. K. 2011-06-27 Reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2011.06.27/01 savo reikalavimą pagal minėtą paskolos sutartį perleido trečiajam asmeniui UAB „Luodė“, kuri kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš R. B. (civ. byla Nr. 2-242-598/2012). Nei ieškovė, nei atsakovas neneigia 2001 m. gruodžio 16 d. paskolos raštelio surašymo ir jo pasirašymo fakto, bei tos aplinkybės, kad raštelį parašė ir pasirašė pati ieškovė, tačiau R. B. ginčija sudarytą sandorį, motyvuodama tuo, kad sutartis su atsakovu buvo sudaryta prieš jos valią dėl realaus grasinimo ir kad sutartyje nurodytų pinigų ji negavo. Teismo posėdyje atsakovė nurodė ir kitą pagrindą - kad sutartis galėjo būti sudaryta ir dėl apgaulės.
Kaip matyti, byloje yra ginčas kilęs dėl šalių santykių, kilusių iš 2001 m. gruodžio 16 d. paskolos raštelio – ieškovė teigia tų pinigų negavusi, prašo pripažinti šį raštelį sudarytą dėl realaus grasinimo ir paskolos sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Paskolos sutartis yra ginčijama LR CK 1.91 str. nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 6.870 straipsnio nuostatas paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų, o rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str.1 ir 3d.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tarp šalių atsiranda paskolos teisiniai santykiai tik perdavus paskolos sutarties dalyką, o iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (CK 6.870 str. 2 d., LAT nutartys civilinėse bylose Nr.3K-3-558/2007, Nr.3K-3-187/2008 ir kt.). 2001-12-16 ieškovė savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kuriame nurodė, jog pasiskolino iš atsakovo 9000 Olandijos guldenų ir kad pinigus gavo (b.l.6). Kaip matyti iš raštelio turinio, jame yra nurodytos esminės paskolos sutarties sąlygos, kurioms esant tarp šalių atsiranda paskolos teisiniai santykiai – įvykęs paskolos dalyko perdavimas ieškovės nuosavybėn ir ieškovės įsipareigojimas, įvardintas pasižadėjimu, grąžinti atsakovui skolą. Paskolos raštelyje yra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodytas pinigų gavimo faktas, todėl pripažintina, jog paskolos raštelis atitinka tokiam skolos dokumentui keliamus reikalavimus (CK 6.871 str. 3 d.) ir paskolos sutarties sudarymas preziumuojamas, o tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui, tai yra ieškovei R. B. (LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-366/2010).
Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus atsakovė gavo, tačiau įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad faktiškai jis pinigų negavo ir sutartis nebuvo sudaryta, tačiau šias aplinkybes, kaip jau buvo nurodyta, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str. str. 1d.). Šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Civilinėje byloje klausimas ar faktas įrodytas, sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai visuma įrodymų rodo, jog labiau tikėtina, kad tas faktas buvo nei kad jo nebuvo.
Pripažįstant negaliojančia paskolos sutartį CK 1.91 str. pagrindu, būtina nustatyti, kad ieškovei buvo grasinama, kad tas grasinimas buvo realus ir sutartis buvo sudaryta grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata yra duota CK 1.91 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią ,,realus grasinimas” reiškia kitos sandorio šalies nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos vaikus, sutuoktinį ir kitus giminaičius arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos kaip tik sudaryti sutartį. Ieškovė teigia, jog ne tarp jos ir atsakovo, o tarp jos buvusio sutuoktinio V. B. ir L. K. buvo asmeniniai ir verslo santykiai, kad paskolos raštelyje nurodyti pinigai galėjo būti perduoti V. B., kuris 2001 m. išvykęs verslo reikalais į Olandiją, ten buvo sulaikytas, o pinigai konfiskuoti. Ieškovė nurodo, kad kol V. B. buvo sulaikytas Olandijoje, atsakovas L. K. nuolat ateidavo pas ieškovę į namus klausdamas kada jam bus grąžinti pinigai, grasino atsiimti vilkiko priekabą, kurią jie nuomojosi iš atsakovo. Toks persekiojimas ir bauginimas tęsėsi visus metus, kol psichologiškai veikiama atsakovo, sėdint atsakovo automobilyje ji buvo priversta 2001 m. gruodžio 16 d. pasirašyti paskolos sutartį. Ieškovė nurodo, kad sutartį teko surašyti tik dėl L. K. nuolatinio spaudimo, bauginimų ir grasinimo. Atsakovas šiuos ieškovės motyvus neigia ir vertina juos kaip apkalbėjimą, šmeižimą, siekiant tokiu būdu išvengti prievolės vykdymo, nes 2001 m. gruodžio 16 d. jis iš tikro paskolino ieškovei 9000 Olandijos guldenų. Tokio grasinimo, kurį nurodo ieškovė, faktas ir jo padarinių realumas turi būti pagrįstas įrodymais, tačiau šias aplinkybes ieškovė įrodinėja tik savo pačios paaiškinimais bei liudytojų, kurių viena yra jos duktė, o kita - artima draugė, parodymais. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos nurodomas paskolos sutarties, sudarytos su atsakovu, sąsajas, su atsakovo bei buvusio ieškovės sutuoktinio V. B. verslo santykiais. Priešingai, trečiasis asmuo V. B. savo paaiškinimuose (b.l. 98, 99) bei atsakovas L. K. savo atsiliepime neigia bet kokius buvusius jų tarpusavio verslo ryšius ir skolos faktą, o šie trečiojo asmens ir atsakovo paaiškinimai byloje nėra paneigti kitais leistinais įrodymais. Be to pati ieškovė teismo posėdyje pati nurodė, kad būtent ją siejo verslo santykiai su atsakovu L. K., nes ji nuo 2002 m. iki 2009 m. dirbo kartu su L. K., ji buvo UAB „Golditas“ direktorė, o L. K. – pagrindinis šios įmonės akcininkas. Todėl galimai būtent šalių tarpusavio ryšiai galėjo sąlygoti ir paskolos santykius atsiradusius 2001-12-16 paskolos raštelio pagrindu.
Ieškovė nenurodė kokiu konkrečiu būdu pasireiškė atsakovo grasinimas, kuris sąlygojo jos baimę dėl savo vaikų ir artimųjų saugumo. Ta aplinkybė, kad atsakovas grasino atsiimti jam priklausančią vilkiko priekabą, nesudaro pagrindo manyti, kad toks grasinimas galėjo kelti grėsmę ieškovės artimųjų saugumui. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo realus grasinimas iš atsakovo pusės ir kad jai neliko kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos (pvz. galimybės kreiptis į teisėsaugos instituciją) ir buvo tik vienintelė galimybė išvengti grasinimo padarinių - pasirašyti ginčijamą sutartį. Pasisakydama apie galimus grasinimo padarinius, ieškovė nurodė, kad atsakovas grasino atimti iš jos priekabą, kuri ieškovės paaiškinimu ir taip jai nepriklausė, ji buvo atsakovo nuosavybė, todėl mažai tikėtina, kad toks atsakovo grasinimas atsiimti jam priklausantį daiktą, galėjo sąlygoti sutarties dėl pakankamai didelės paskolos sumos (9000 Olandijos guldenų) pasirašymą, kartu numatant prievolės užtikrinimą savo turtu. Be to mažai tikėtina, kad buvo realus spaudimas ar grasinimas iš atsakovo pusės 2001 m. pabaigoje, kai jau po kelių mėnesių (2002 m. pradžioje) ieškovė su atsakovu pradėjo bendradarbiauti vienoje įmonėje, kurioje jie kartu vykdė veiklą iki 2009 m., nes vargu asmuo, patyręs grasinimus ir spaudimą, toliau pasitikėtų jam grasinusiu asmeniu tokiu lygiu, kad užmegztų su juo verslo santykius ir toliau bendradarbiautų.
Liudytoja V. L. parodė, kad L. K. ateidavo į jų namus ir ieškodavo mamos, o kai jis išeidavo, namuose tvyrodavo įtampa, mama verkdavo, jai būdavo stresas. Tačiau šie parodymai nepatvirtina to fakto, kad ieškovės stresas ir bloga nuotaika po atsakovo apsilankymo buvo sąlygoti ir susiję su paskolos sutarties sudarymo faktu. Kaip nurodė pati ieškovė, tuo metu jų šeimoje apskritai buvo sunki padėtis, nes jos sutuoktinis už neteisėtą veiką buvo sulaikytas Olandijoje, ir šios aplinkybės taip pat galėjo būti ieškovės stresinės būklės priežastimi. Paskolos sutarties sudarymo momentu liudytoja nedalyvavo, jos paaiškinimu ji buvo kitame automobilyje, todėl nurodyti konkrečių faktinių aplinkybių, susijusiu su sutarties sudarymu ir pinigų perdavimu, ji negali. Liudytoja nenurodė konkrečių faktų, ji pasisakė tik apie savo nuojautas ir spėliones, todėl liudytojos V. L. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patvirtinantys ieškovės nurodytas aplinkybes bei paneigiantys kitus byloje esančius įrodymus. Liudytoja R. S. parodė, kad viską ji žino tik iš ieškovės pasakojimų, paskolos sutarties sudaryme ji nedalyvavo, atsakovo L. K. ji nepažįsta, todėl patvirtinti grasinimo fakto ji negali, todėl šios liudytojos parodymai taip pat nepaneigia byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių sutarties sudarymo faktą.
Ieškovės argumentai, kad atsakovas įstatymų nustatyta tvarka tinkamai nedeklaravo jai suteiktos paskolos yra atmestini, nes byloje yra pateikta atsakovo 2005 m. užpildyta Vienkartinė gyventojo Šeimos) turėto turto deklaracija (b.l. 41), kurioje yra nurodyta 10200 Lt paskola, suteikta R. B.. Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 50-1197) 11 str. 5 p. nustatė, kad Lietuvos Respublikos gyventojai, kalendoriniais metais suteikę juridiniams, fiziniams asmenims bei juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms paskolas, kurių suma per kalendorinius metus didesnė kaip 10 000 litų, arba padovanoję dovanas, kurių suma per kalendorinius metus didesnė kaip 10 000 litų, savo turtą ir pajamas pradeda deklaruoti nuo tų kalendorinių metų, kuriais suteikė paskolas arba padovanojo dovanas. Nors teismui nepateikti duomenys, patvirtinantys, kad atsakovas suteiktą paskolą deklaravo 2002 m. ir vėlesniais metais, tačiau, kaip jau buvo minėta yra pateikta 2005 m. deklaracija, patvirtinanti šį faktą. Tai, kad deklaracijoje nurodyta suma (10200 Lt) neatitinka paskolos raštelyje nurodytos paskolos sumos, atsakovo atstovo paaiškinimu galėjo sąlygoti valiutos konvertavimo kursas, nes tiek ieškovės tiek atsakovo atstovo paaiškinimu kitokių asmeninių prievolinių santykių tarp šalių nebuvo.
Tai, kad ieškovė savo 2001 ir 2002 m. deklaracijose nenurodė gautos paskolos iš atsakovo bei santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nenurodė kreditorinių įsipareigojimų atsakovui, nepaneigia sutarties sudarymo ir paskolos suteikimo fakto, ir šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nes šių duomenų nurodymas turto deklaracijose ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje priklausė tik nuo ieškovės subjektyvių veiksmų.
Dar viena sandorio negaliojimo aplinkybe atsakovė nurodė apgaulę. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ją apgavo, pažadėdamas, kad kai iš Olandijos grįš jos sutuoktinis, jie viską tarpusavyje išspręs, o šis paskolos raštelis bus kaip „saugiklis“ – prievolės užtikrinimo priemonė, iki to laiko, kol grįš V. B.. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, kuri gali pasireikšti pasyviais arba aktyviais kitos šalies veiksmais (pranešant klaidingas žinias arba nutylint svarbias aplinkybes), kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį (CK 1.91 str.). Dėl apgaulės sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulė lėmė sandorio sudarymą ir apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis arba šiam žinant – kitas asmuo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai vertintini, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, o išanalizavus visą bylos medžiagą, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad apgaulės bei realaus grasinimo nebuvo, nes jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šias aplinkybes nėra (CPK 177, 178, 185 str.). Ieškovė nėra nurodžiusi konkrečių aplinkybių kuo pasireiškė atsakovo apgaulė ar realus grasinimas bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo ar kieno nors kito apgaulę ieškovės atžvilgiu, surašant 2001-12-16 paskolos raštelį. Ieškovės nurodytas motyvas, kad ji pinigų pagal paskolos raštelį negavo, nes jos turtinė padėtis po to nepasikeitė, yra atmestini, nes pinigai galėjo būti panaudoti ne būtinai ieškovės ir jos šeimos turtinei padėčiai pagerinti. Pati ieškovė teismo posėdyje paaiškino, kad ji su sutuoktiniu V. B. turėjo bendrą įmonę, kurios direktore ji buvo, ir kad jie su sutuoktiniu nuomojo iš atsakovo vilkiko priekabą (refrežeratorių-šaldytuvą), t.y. jų įmonė vykdė ūkinę-komercinę veiklą, kuriai galėjo būti panaudoti paskolinti pinigai. Be to ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis buvo sulaikytas ir atliko bausmę Olandijos kalėjime, ir jis prašė siųsti jam pinigus ir siuntinius, atsakovė bandė samdyti jam advokatą (b.l. 110, 111). Todėl atsižvelgiant į šiuos ieškovės paaiškinimus, jos nurodytas argumentas, kad pinigai (ir dar Olandijos valstybės nacionaline valiuta) jai buvo nereikalingi, yra atmestinas.
Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, darytina išvada, kad ir šio sandorio negaliojimo pagrindo atsakovė neįrodė (CPK 178, 185 str.).
Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b.l. 6) turinio matyti, kad šia sutartimi ieškovė R. B. iš atsakovo L. K. pasiskolino 9000 Olandijos guldenų, pripažindama, jog pinigus gavo, bei, kad paskolos terminas apibrėžtas konkrečiu laikotarpiu. Sutarties tekste esantis žodžių junginys „pinigus gavau“ reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Šis rašytinis paskolos raštelis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą ir, jog kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovė, kurią su atsakovu siejo galimai verslo santykiai, turėjo tikslą sudaryti paskolos sandorį. Įrodinėjimo našta nagrinėjamos bylos atveju tenka ieškovei – būtent paskolos gavėja privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įrodymų, kad paskolos sutartyje nurodytų pinigų ieškovė negavo, ji nepateikė.
Išanalizavus visą bylos medžiagą, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti 2001-12-16 skolos raštelį niekiniu ir negaliojančiu nei vienu atsakovės nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 177, 178, 185 str.).
Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovo naudai yra priteistinos 500,00 Lt teisinės pagalbos išlaidos (b.l. 82; CPK 93 str. 1 d.).
Iš ieškovės valstybei priteistina 10,20 Lt turėtų išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).
Atsakovas savo atsiliepime buvo pareiškęs prašymą R. B. paskirti iki 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Teismas pažymi, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Teismo nuomone, tai, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas konkrečiais įrodymais, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip akivaizdus ieškovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, ieškinys yra atmestas dėl įrodymų nepakankamumo, ieškovės nesąžiningumas procese ar siekimas vilkinti bylos nagrinėjimą šioje byloje nenustatytas, todėl atsakovo prašymas skirti ieškovei iki 20000 Lt baudą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 95 str., 259 str., 260 str., 263-270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškovės R. B. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. B. a.k. (duomenys neskelbtini), atsakovo L. K. a.k. (duomenys neskelbtini), naudai 500,00 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovės R. B. a.k. (duomenys neskelbtini), 10,20 Lt (dešimt litų 20 centų) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (VMI prie LR finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaita Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).
Atsakovo L. K. prašymą skirti ieškovei iki 20000 Lt baudą netenkinti.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per 30 dienų Kauno apygardos teismui per Jonavos rajono apylinkės teismą.