Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-120-516/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-20
Bylos Nr.: e2A-120-516/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00090-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Vytautas Zelianka, Aldona Tilindienė
Atsakovas: M. K., V. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-120-516/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00090-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 3.2.4.8.4; 3.2.4.11

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1875-577/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danila“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų rinka“, ieškinį atsakovams M. K. ir V. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Danila“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti: 1) solidariai iš atsakovų M. K. ir V. K. 237 865,46 Eur žalos atlyginimo; 2) iš atsakovo V. K. 10 246,04 Eur žalos atlyginimo; 3) iš atsakovo M. K. 94 927,25 Eur žalos atlyginimo; 4) solidariai iš atsakovų M. K. ir V. K. 8 797,76 Eur palūkanų; 5) iš atsakovo V. K. 471,59 Eur palūkanų; 6) iš atsakovo M. K. 4 369,25 Eur palūkanų; 7) solidariai iš atsakovų M. K. ir V. K. 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo bendrovę „Danila“ faktiškai valdė, priiminėjo sprendimus ir buhalterinę apskaitą tvarkė M. K. kartu su V. K.. Atsakovus su bendrove siejo pasitikėjimo ir fiduciariniai santykiai, kurie juos įpareigojo elgtis su bendrovės turtu rūpestingai, sąžiningai ir atidžiai, o jo neišsaugojus, jiems kyla civilinė atsakomybė dėl turto neišsaugojimo bei neperdavimo bankroto administratorei. Bankroto administratorės turimais duomenimis, UAB „Danila“ vadovai M. K. ir V. K., veikdami kartu, pasisavino (iškėlus bankroto bylą neperdavė administratorei) 245 229,49 Eur grynųjų pinigų (140 056, 21 Eur + 10 246,04 Eur + 94 927,24 Eur) ir materialaus bendrovės turto už 97 809,25 Eur sumą. Iš viso ieškovei padaryta 343 038,75 Eur turtinė žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų M. K. ir V. K. 237 865,46 Eur žalos atlyginimo; iš atsakovo V. K. 10 246,04 Eur žalos atlyginimo; iš atsakovo M. K. 94 927,25 Eur žalos atlyginimo; solidariai iš atsakovų 8 797,76 Eur palūkanų; iš atsakovo V. K. 471,59 Eur palūkanų; iš atsakovo M. K. 4 369,25 Eur palūkanų; iš atsakovų solidariai 5 proc. procesines palūkanas už priteistą 237 865,46 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. sausio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo M. K. 5 proc. procesines palūkanas už priteistą 94 927,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo V. K. 5 proc. procesines palūkanas už priteistą 10 246,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas nustatė, kad administratorei perduotuose bendrovės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, jog bendrovėje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma, tačiau nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, todėl būtent šį turtą ir privalėjo perduoti administratorei juridinio asmens valdymo organai. Pagal UAB „Danila“ paskutinįjį 2014-12-31 balansą, 2014-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitą ir sąskaitų likučius 2015-01-01, bendrovė turėjo 122 718,38 Eur grynųjų pinigų. Kasos pajamų orderiais Nr. GIJ20, GIJ21 ir GIJ22 bendrovė 2015 m. sausio ir vasario mėnesiais papildomai apskaitė kasoje 17 342,83 Eur. UAB „Damansta“ 2015-12-14, 2015-12-16, 2015-12-18 kasos išlaidų orderiai; statybos rangos sutartys Nr. 20141103-01, Nr. 20140901-01; sąskaitos faktūros Serija DAN Nr. 054 ir Nr. 057, sąskaitos faktūros Serija DAN Nr. 050, Nr. 051, Nr. 052; kasos pajamų orderio kvitai Serija GIJ Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18; 2015-12-31 sąskaita faktūra Serija DAN Nr. 075 ir kasos pajamų orderis GIJ Nr. 44 patvirtina, kad iš viso UAB „Danila“ grynųjų pinigų turėjo 245 229,50 Eur. Išanalizavęs finansinius dokumentus ir juose esančius atsakovų parašus, teismas konstatavo, kad V. K. neįnešė į UAB „Danila“ kasą 10 246,04 Eur, o M. K. neįnešė į UAB „Danila“ kasą 94 927,25 Eur. Įrodymų, kad šie pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje, nėra.

5. Teismas nustatė ir tai, kad remiantis turimu 2015-04-30 ilgalaikio turto sąrašu, bankroto administratorei nėra perduotas UAB „Danila“ 97 809,25 Eur vertės materialus turtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas V. K., teigdamas, jog neteisinga vadovautis 2015 m. ilgalaikio turto sąrašo duomenimis, sprendžiant dėl bendrovei padarytos žalos dydžio, negalėjo paaiškinti, kodėl sąraše nurodytas turtas nebuvo perduotas bankroto administratorei nei iškėlus bankroto bylą, nei vėliau; negalėjo paaiškinti, kodėl, jeigu dalis turto nusidėvėjo, nebuvo įforminti turto nurašymo aktai ir nebuvo pateikti bankroto administratorei; galiausiai, negalėjo paaiškinti, kodėl, nesutikdamas su turto verte, nepateikė jokių ją paneigiančių įrodymų. Teismo vertinimu, byloje nesant jokių kitų duomenų apie bendrovei priklausantį turtą ir jo vertę, sprendžiant dėl bendrovei padarytos žalos dydžio dalyje dėl neperduoto materialaus turto vertės, vadovautinasi 2015 m. ilgalaikio turto sąraše nustatyta turto verte.

6. Teismas pažymėjo, kad nors iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenų nustatyta, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui V. K. yra pateikęs 2017 m. kovo 27 d. sudarytą balansą, minėtas balansas pateiktas be jokių jį lydinčių dokumentų, patvirtinančių jame esančių duomenų pagrįstumą, be to, balansas nebuvo pateiktas valstybės įmonei Registrų centrui, todėl, teismo vertinimu, jame esančiais duomenimis vadovautis nėra pagrindo. Teismo teigimu, atsakovas, nepateikdamas jokių patvirtinančių įrodymų, teigia, kad pirmiau aptartos bendrovės piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, todėl šie atsakovo V. K. deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai atmestini ir jais nesivadovautina.

7. Spręsdamas dėl M. K. argumentų, kad jis, nors ir buvo paskirtas bendrovės vadovu ir kasininku, tačiau faktiniu bei realiu bendrovės vadovu bei kasininku buvo V. K., o nuo 2015 m. lapkričio 6 d. V. K. tapo ir oficialiu UAB „Danila“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku bei nuo tos dienos M. K. su UAB „Danila“ neturėjo jokių reikalų, teismas konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai UAB „Danila“ valdė, priiminėjo sprendimus ir buhalterinę apskaitą tvarkė abu atsakovai kartu. Teismas akcentavo, kad M. K. paaiškinimai, jog nuo 2015 m. lapkričio 5 d. jis nieko bendro su bendrove neturėjo, visi dokumentai buvo perduoti V. K., kuris buvo paskirtas vadovu, paneigiami VSDFV duomenimis, iš kurių matyti, kad M. K. UAB „Danila“ dirbo nuo 2012-07-27 iki 2016-05-04, taip pat Juridinių asmenų registro duomenimis, pagal kuriuos M. K. bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2012-08-22 iki 2017-04-21. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog 2015-11-05 vadovo sprendimu buvo paskirtas kitas bendrovės vadovas (V. K.), Juridinių asmenų registre toks asmuo vadovu neįregistruotas. Be to, 2012-09-28 UAB „Danila“ direktoriaus įsakymu kasininko pareigas atlikti paskirtas M. K.; 2012-09-28 UAB „Danila“ direktoriaus įsakymu patvirtintas M. K. parašas ir pateiktas bankui, kuris nebuvo atšauktas. AB „Swedbank“ 2018-03-22 pažyma patvirtina, kad UAB „Danila“ sąskaitos naudotoju pagal banko parašų ir antspaudų pavyzdžių kortelę nuo 2012-08-24 iki 2017-04-25 buvo M. K.; su bendrovės sąskaita susietos mokėjimo kortelės naudotoju iki 2015-08-07 irgi buvo M. K.; 2018-02-26 Paysera pranešimo duomenimis, bendrovės „Danila“ sąskaitą valdė M. K.. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai negalėjo konstruktyviai paaiškinti dėl banke patvirtinto M. K. parašo galiojimo laikotarpio, kai M. K., jų teigimu, ne tik nėjo vadovo pareigų, bet net nebuvo bendrovės darbuotoju; be to, atsakovas V. K. nurodė, kad jam tapus vadovu, jis kreipėsi į atitinkamas įstaigas dėl šio fakto įregistravimo, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl registre šie duomenys liko nepakeisti.

8. Teismas konstatavo, kad M. K., iki 2015-11-06 būdamas oficialus ieškovės vadovas, nuo 2015-11-06 iki 2016-05-04 būdamas kasininkas ir faktiškai valdantis bendrovę, bei V. K., vykdęs faktinio vadovo funkcijas, o nuo 2015-11-06 iki 2017-02-04 būdamas bendrovės vadovu, nesilaikė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Teismo įsitikinimu, ieškovei padaryta žala (bendrovei iškelta bankroto byla, ji nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais) atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų; akivaizdu, kad žala atsirado dėl to, jog atsakovai, kurie buvo atsakingi už bendrovės veiklos tinkamą organizavimą ir turto išsaugojimą, jiems patikėto turto neišsaugojo; atsakovai turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose.

9. Nors M. K. teigimu, jam negali kilti atsakomybė dėl neperduoto bendrovės turto, nes jis 2015-11-06 perdavimo aktu visą bendrovės turtą perdavė naujam vadovui (V. K.), teismo vertinimu, iš 2015-11-06 perdavimo akto turinio visiškai neaišku, koks bendrovės apskaitytas turtas buvo perduotas, todėl teismas nurodė negalintis nepritarti ieškovės pozicijai, kad bendrovės turtas prarastas abiejų atsakovų bendrai padarytais veiksmais (neveikimu), esant tyčiai – atsakovas M. K. privalėjo perduoti turtą, o atsakovas V. K. jį patikrinti, tinkamai priimti ir išsaugoti. Atsakovai šiais bendrais nesąžiningais veiksmais sąmoningai leido atsirasti 237 865,46 Eur (140 056,21 Eur grynųjų pinigų ir 97 809,25 Eur materialaus turto) turtinei žalai, todėl privalo atsakyti solidariai už šią bendrovei padarytą žalą. Kadangi duomenų, kad kitos piniginės lėšos buvo pasisavintos bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais, byloje nėra, teismo vertinimu, pagrįsta spręsti dėl šių sumų pritesimo individualiai iš kiekvieno atsakovo: iš atsakovo V. K. – 10 246,04 Eur, o M. K. – 94 927,25 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsakovas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl M. K. atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Teismas iš esmės sutiko, kad faktiniu bendrovės vadovu buvo V. K., tačiau teismas neteisingai įvertino kiekvieno iš atsakovų neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos. Teismas klaidingai konstatavo, kad abu atsakovai bendrovę valdė ir sprendimus priminėjo kartu. Atsakovas V. K. pripažino, kad visais klausimais konsultavo ir duodavo nurodymus M. K. ir už viską atsakingas jis pats. V. K., įgijęs patirties valdant kitas įmones ir pasinaudodamas brolio M. K. pasitikėjimu, įtikino jį tapti bendrovės vadovu laikinai, kol bus įgyvendintas V. K. pradinis sumanymas gauti paramą veiklai. Pačią bendrovę įregistravo M. K. registracijos vietos adresu, kaimo vietovėje, kad galėtų gauti verslui vystyti reikalingą Europos Sąjungos paramą. Nors M. K. ir buvo paskirtas bendrovės direktoriumi, realiai jokių vadovo pareigų neatliko, dirbo labiau kaip inžinierius, priminėjo užsakymus, o visus pagrindinius sprendimus, susijusius su bendrovės veikla, finansais, paskolomis, investicijomis priiminėjo išimtinai V. K.. Taigi, tiek už aplaidų buhalterijos tvarkymą, tiek už žalą, atsiradusią dėl turto praradimo, atsakingu asmeniu turėtų būti laikomas tik V. K.. Nors bendrovės materialaus turto pasisavinimo ir išvaistymo aplinkybės tiriamos ikiteisminiame tyrime Nr. 07-6-00007-17 ir apeliantas prašė šią civilinę bylą stabdyti, teismas nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Minėtas ikiteisminis tyrimas M. K. atžvilgiu 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo nutrauktas, padarius išvadą, kad jis nepadarė nurodytų nusikalstamų veikų, o pagrindiniu įtariamuoju liko V. K.. Vien faktas, kad buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį M. K. atžvilgiu, teismui būtų gana svarus įrodymas, jog apeliantas nepasisavino bendrovės turto ir lėšų.

10.2. Teismas padarė nepagrįstą prielaidą, kad netinkamos formos bendrovės turto 2015-11-06 perdavimo–priėmimo aktas neįrodo realaus turto perdavimo. Nors M. K. netinkamai įvykdė savo formalią pareigą inventorizuoti materialines vertybes ir netinkamai perdavė bendrovės turtą naujajam vadovui, tačiau apie realų turto perdavimą galima spręsti iš kitų byloje esančių įrodymų. Aplinkybes, kad bendrovės turtas buvo perduotas patvirtino ir atsakovas V. K.. Be to, liudytoja R. K. (atsakovo V. K. sutuoktinė) paaiškino, kad dirbo bendrovėje administratore, ir net tuo metu kai oficialiu bendrovės vadovu buvo M. K., jos pareiga buvo tvarkyti bendrovės dokumentus, kurie buvo būtent V. K. namuose, o tai patvirtina V. K. turėjus visus dokumentus ir buvus realiu vadovu. Liudytojas A. V., dirbęs bendrovėje apdailininku, paaiškino, kad V. K. jam pasiūlė dirbti bendrovėje ir nors priėmimo dokumentus pasirašė M. K., dėl atlyginimo liudytojas tarėsi būtent su V. K., patį atlyginimą gaudavo į sąskaitą ir grynais, kuriuos mokėjo V. K..

10.3. Teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, kad visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai bendrovę valdė ir sprendimus priiminėjo abu atsakovai kartu. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad M. K. nebuvo bendrovės oficialiu vadovu visą laiką. VSDFV duomenys pagrindžia, kad apeliantas dirbo bendrovėje nuo 2012-07-27 iki 2016-05-04, kai V. K. iki 2017-02-04, be to, V. K. patvirtino, kad M. K. vaidmuo antraeilis, kad visus su bendrovės veikla susijusius sprendimus priminėjo būtent V. K.. V. K. teismui posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad tik jis gali būti laikomas atsakingu už bendrovės turtui padarytą žalą, tačiau šios aplinkybės teismas tinkamai nevertino.

10.4. Teismas klaidingai remiasi kasacinio teismo praktika dėl solidariosios atsakomybės faktiniam ir de jure vadovui taikymo, nes klaidingai nustatė abiejų atsakovų vaidmenį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgiant į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytą aplinkybių kontekstą. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl to, kad solidariajai atsakomybei nustatyti nepakanka konstatuoti, jog asmenis sieja bendri veiksmai ar jog asmenys, nors tiesiogiai ir nepadarė žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, kai iš esmės juos sieja bendra kaltė. Kiekvienu atveju turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsižvelgus į bylos aplinkybes ir surinktus faktus darytina išvada, kad teismas klaidingai konstatavo esant abiejų atsakovų kaltei ir nepagrįstai taikė solidarią civilinę atsakomybę.

Atsiliepimas

11. Ieškovė BUAB „Danila“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai visiškai deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, visi argumentai buvo paneigti pirmosios instancijos teismo, remiantis objektyviais bylos duomenimis, o ne proceso šalių subjektyviais samprotavimais. Teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotą sprendimą, atmesdamas nepagrįstą, prieštaraujančią turimiems įrodymams atsakovų poziciją.

11.2. Byloje pakanka duomenų, kurių pagrindu galima konstatuoti, kad bendrovę faktiškai valdė abu atsakovai. Juridinių asmenų registro duomenimis, M. K. tapo bendrovės akcininku nuo 2013-05-27, vadovo pareigas ėjo nuo 2012-08-22 iki 2017-04-21. UAB „Danila“ direktoriaus 2012-09-28 įsakymu kasininko pareigas atlikti paskirtas M. K.. UAB „Danila“ direktoriaus 2012-09-28 įsakymu patvirtintas M. K. parašas ir pateiktas bankui. Įsakymai nebuvo atšaukti ir buvo vykdomi iki tol, kol M. K. dirbo bendrovėje. 2018-02-26 Paysera pranešime nurodoma, kad UAB „Danila“ sąskaitą valdė M. K.. AB „Swedbank“ duomenimis, nuo 2013-01-01 iki 2017-04-25 UAB „Danila“ sąskaitos naudotoju pagal banko parašų ir antspaudų pavyzdžių kortelę buvo būtent apeliantas; bendrovės sąskaita buvo susieta su auksine verslo VISA mokėjimo kortele, kurios naudotojas M. K.. Apeliantas pripažino, kad rengė ir pasirašinėjo sutartis su užsakovais, finansinius dokumentus, atlikinėjo kitas jam V. K. pavestas pareigas, atsakovo V. K. nurodymu pervedinėjo pinigus, neneigė, kad už visą laikotarpį gavo vadovo atlyginimą – būtent tokie veiksmai prilyginami bendrovės valdymui. Faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas – sudarinėti sandorius bendrovės vardu, pasirašinėti oficialius bendrovės dokumentus. Nagrinėjamu atveju šias funkcijas atlikinėjo būtent atsakovas M. K..

11.3. Teismas pagrįstai nusprendė taikyti būtent solidariąją atsakomybę. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure vadovas, tiek faktinis vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015), nes, jei bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu bendrovės vadovai. Todėl nepagrįstais pripažintini apelianto samprotavimai, kad už bendrovei padarytą žalą turi atsakyti tik V. K.. Aplinkybė, kad be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą.

11.4. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos duomenys įrodo, kad apeliantas bendrovės turtą pasisavino. Pirkėjas UAB „Argensta“ sumokėjo UAB „Danila“ už atliktus rangos darbus 36 401,98 Eur. Vėliau UAB „Argensta“ sumokėjo už atliktus rangos darbus UAB „Danila“ 15 596,34 Eur ir 42 928,93 Eur. UAB „Danila“ priimtas sumas patvirtina kasos pajamų orderių kvitai. Visi finansiniai dokumentai buvo pasirašyti atsakovo M. K., tačiau M. K. neįnešė į UAB „Danila“ kasą 94 927,25 Eur (36 401,98 Eur + 15 596,34 Eur + 42 928,93 Eur). Taip pat byloje pakanka duomenų konstatuoti solidariąją atsakovų atsakomybę dėl 140 056,21 Eur grynųjų pinigų ir 97 809,25 Eur materialaus turto pasisavinimo. Bendrovė turėjo 122 718,38 Eur grynųjų pinigų už 2014 metus. 2015 m. sausio mėnesį ji gavo 9 513,44 Eur grynųjų pinigų, o vasario mėnesį – 7 824,39 Eur, kuriuos, remiantis avanso apyskaita, įnešė į bendrovės kasą. Iš viso (122 718,38 Eur + 9 513,44 Eur + 7 824,39 Eur) 140 056,21 Eur. Įrodymų, kad pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje, nėra. Jie neperduoti administratorei. Pagal ilgalaikio turto sąrašą, sudarytą 2015-04-30, bankroto administratorei nebuvo perduotas UAB „Danila“ 97 809,25 Eur vertės materialus turtas. Nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – šiuo atveju vadovų M. K. ir V. K. kaltės, nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, atsakovai turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose. Žala bendrovei atsirado dėl to, kad už jos veiklos tinkamą organizavimą ir turto išsaugojimą atsakingi asmenys jiems patikėto turto neišsaugojo.

11.5. Duomenų, kad M. K. perdavė bendrovės turtą V. K., ir kokį turtą perdavė, nėra. Teismas pagrįstai nurodė, kad iš 2015-11-06 perdavimo akto turinio visiškai neaišku, koks bendrovės apskaitytas turtas buvo perduotas, nėra išvardinti ir nepateikti prie akto dokumentai, kurie patvirtintų ir detalizuotų perduoto turto mastą, vertę, nėra šio turto aprašo, jo įvertinimo, balanso, sudaryto 2015-11-06 akcijų pardavimo dienos duomenimis, todėl tokiu priėmimo–perdavimo aktu negalima remtis kaip rašytiniu įrodymu, nes jis neatitinka įrodymams keliamų teisėtumo reikalavimų, jis nėra išsamus ir informatyvus, iš jo turinio negalima nustatyti jokios reikšmingos informacijos.

11.6. Apeliantas visiškai nepagrįstai sieja baudžiamąją atsakomybę su civiline. Nusikalstamų veikų požymiai ir sąlygos baudžiamajai atsakomybei kilti nėra tapatūs civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms. Ikiteisminio tyrimo institucijos nutraukdamos ikiteisminį tyrimą, išimtinai vertina tik įtariamojo veiksmus baudžiamojo įstatymo, konkrečių nusikalstamų veikų kontekste, tačiau nevertina civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų ir pagrindų buvimo ir (ar) nebuvimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal M. K. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

13. Apelianto M. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad V. K. aiškiai ir nedviprasmiškai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog tik jis gali būti laikomas atsakingu už bendrovei galimai padarytą žalą, nepagrįstai konstatavo, jog M. K. ir V. K. bendrovę „Danila“ valdė kartu ir todėl, neteisingai įvertinęs kiekvieno iš atsakovų vaidmenį, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė apeliantui M. K. civilinę atsakomybę solidariai su vieninteliu atsakingu faktiniu bendrovės vadovu V. K..

14. Nesutikdama su apelianto pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo ieškovė, M. K. apeliacinis skundas grindžiamas tik visiškai deklaratyviais atsakovo samprotavimais – pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas įrodinėja pakartodamas savo duotus, tačiau pirmosios instancijos teismo kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais paneigtus, paaiškinimus apie įvykių eigą (bendrovės sukūrimą, jos valdymą bei kiekvieno iš brolių vaidmenį veikloje) bei akcentuodamas savo brolio V. K. pripažinimą byloje, kad būtent pastarasis buvo faktinis bendrovės vadovas, visais klausimais konsultavęs ir davęs nurodymus M. K..

15. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog V. K. buvo faktinis bendrovės vadovas, konsultavęs M. K. visais reikšmingais bendrovės veiklai klausimais, sprendęs dėl piniginių lėšų panaudojimo, darbuotojų priėmimo, jų atlyginimo dydžio, ieškojęs užsakymų ir pan. Ši aplinkybė pripažinta pirmosios instancijos teismo, neginčyta nei ieškovės, nei atsakovo V. K., todėl papildomai apeliacinės instancijos teisme neįrodinėtina – dėl šios priežasties apelianto kartu su apeliacinio skundu pateikti papildomi įrodymai (2013 m. birželio 27-28 dienomis tarp V. K. ir M. K. vykusio susirašinėjimo el. paštu kopijos), kuriais apeliantas įrodinėja nurodymų iš atsakovo V. K. gavimą, nepriimtini (CPK 314 straipsnis).

16. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje buvo jau ne kartą išaiškinta, jog vien faktas, kad be formalaus vadovo bendrovėje veikė faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

17. Savo ruožtu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo M. K., byloje yra pateikti įrodymai (ir atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės net neginčijo), patvirtinantys, kad M. K. ne tik dirbo bendrovėje kaip paprastas darbuotojas, bet ir atliko bendrovės atstovui pagal įstatymą priskirtas pareigas – rengė sutarčių projektus, kitus dokumentus, pasirašinėjo bendrovės vardu oficialius dokumentus, esant reikalui bendravo su klientais, pervesdavo bendrovės pinigus, o taip pat gaudavo vadovo atlyginimą.

18. Byloje taip pat yra pakankamai duomenų, patikimai pagrindžiančių tiek pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad UAB „Danila“ iki pat bankroto bylos iškėlimo valdė abu atsakovai, tiek ir aplinkybę, jog apeliantas, kaip de jure bendrovės vadovas, pažeidė jam nustatytas pareigas, be kita ko, pareigą tinkamai organizuoti bendrovės veiklos apskaitą ir saugoti bendrovės turtą. Atsakovas M. K., teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo detaliai išdėstytų ir įvertintų įrodymų bei padarytų išvadų nepaneigė (CPK 178, 185 straipsniai).

19. Antai, kaip jau minėta, byloje yra bendrovės oficialūs dokumentai (kasos pajamų orderiai, balansas, pajamų (nuostolių) ataskaita, trečiųjų asmenų išrašytos PVM sąskaitos faktūros, turto įkeitimo dokumentai), kuriuose apeliantas pasirašė, kaip bendrovės „Danila“ vadovas. Nors į bylą buvo pateiktas 2015 m. lapkričio 5 d. UAB „Danila“ vienintelio akcininko M. K. sprendimas, kuriuo jis atleido M. K. iš direktoriaus pareigų ir paskyrė direktoriumi V. K., taip pat 2015 m. lapkričio 6 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodoma, kad M. K. pardavė visas UAB „Danila“ 1 300 vnt. paprastąsias vardines akcijas V. K., nei apeliantas M. K., nei jo brolis V. K. negalėjo bylos nagrinėjimo metu paaiškinti, kodėl naujas bendrovės vadovas nebuvo įregistruotas Juridinių asmenų registre, kuriame nurodyta, kad UAB „Danila“ direktoriaus pareigas nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. ėjo būtent M. K.. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, dar 2012 m. rugsėjo 28 d. UAB „Danila“ direktoriaus įsakymu, kuris nebuvo atšauktas, buvo patvirtintas M. K. parašas ir pateiktas bankui, o AB „Swedbank“ 2018 m. kovo 22 d. pažymoje patvirtino, jog iki pat 2017 m. balandžio 25 d. (t. y. jau po minėto įsakymo dėl vadovo pakeitimo pasirašymo) UAB „Danila“ sąskaitos naudotoju pagal banko parašų ir antspaudų pavyzdžių kortelę vis vien liko būtent M. K.. Aplinkybę, kad ieškovės UAB „Danila“ sąskaitą valdė M. K., o ne jo brolis V. K., nurodė ir Paysera 2018 m. vasario 26 d. pranešime. Nei vienas iš atsakovų nepateikė nuoseklių, patikimų paaiškinimų, kodėl net ir po 2015 m. lapkričio 5 d., kai, apelianto teigimu, jis nutraukė bet kokius ryšius (reikalus) su bendrove „Danila“, perdavęs visą turtą ir dokumentus naujam vadovui (savo broliui), faktiškai iki pat bankroto bylos iškėlimo nebuvo pakeistas UAB „Danila“ sąskaitų naudotojas.

20. Apelianto teiginius, kad po 2015 m. lapkričio 5 d. jis nebeturėjo jokių reikalų su bendrove „Danila“, paneigia ir VSDFV duomenys, pagal kuriuos M. K. šioje bendrovėje dirbo nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2016 m. gegužės 4 d., o taip pat 2012 m. rugsėjo 28 d. UAB „Danila“ direktoriaus įsakymas paskirti atlikti kasininko pareigas M. K., kuris (įsakymas) po 2015 m. lapkričio 5 d. nebuvo nei panaikintas, nei pakeistas.

21. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien tik suinteresuoto bylos baigtimi M. K. paaiškinimai, kad nuo 2015 m. lapkričio 5 d. jis nebeturėjo jokių reikalų su UAB „Danila“ ir dėl to negali būti atsakingas už bankroto administratoriui neperduotą bendrovės turtą (bendrovei padarytą žalą), o taip pat apelianto brolio V. K. deklaratyvus patvirtinimas, kad 2015 m. lapkričio 5 d. apeliantas M. K. tinkamai perdavė visus bendrovės dokumentus bei visą tuo metu bendrovės turėtą turtą V. K. ir nutraukė bet kokius ryšius su bendrove, nėra šiuo atveju pakankami pirmiau nurodytai rašytinių įrodymų visumai, patvirtinančiai, kaip labiau tikėtiną, būtent faktą, kad abu broliai nuo pat bendrovės sukūrimo iki bankroto bylos iškėlimo bendrai valdė bendrovę, paneigti (CPK 185 straipsnis).

22. Pažymėtina, kad pagal CPK 187 straipsnio 2 dalį teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, jog pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.

23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis; įstatyme nekonkretizuota, kokia forma fakto pripažinimas turi būti pareikštas, tačiau turi būti aišku, kad šalis siekia pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014).

24. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas V. K. pripažino visą laiką buvęs bendrovės „Danila“ faktiniu vadovu (o tai, kaip minėta, savaime neeliminuoja teisinio vadovo, t. y. M. K., atsakomybės už jam priskirtų pareigų nevykdymą) bei teigė, kad 2015 m. lapkričio 6 d. apeliantas jam perdavė visus bendrovės dokumentus ir turtą bei jokių reikalų su šia bendrove po nurodytos datos nebeturėjo, pastebėtina, kad, kaip jau minėta pirmiau, jokių konstruktyvių paaiškinimų dėl naujo vadovo neįregistravimo Juridinių asmenų registre, dėl M. K. parašo banke galiojimo ir pan. nepateikė, kaip ir nepateikė jokių dokumentų, leidžiančių įsitikinti turto, neva perduoto 2015 m. lapkričio 6 d. perdavimo aktu, sudėtimi bei verte. V. K. pripažinimo, kad M. K. nuo 2015 m. lapkričio mėnesio nedalyvavo UAB „Danila“ veikloje, nepatikimumą pagrindžia ir atsakovo paaiškinimų nenuoseklumas, nes dar 2017 m. gegužės 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose bankroto administratorei, V. K. nurodė, jog UAB „Danila“ teisiniu vadovu buvo nuo 2016 m. gegužės 5 d., savo ruožtu šioje civilinėje byloje atsakovas laikosi pozicijos, kad nuo 2015 m. lapkričio mėnesio.

25. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto M. K. teiginiu, kad nors jis netinkamai įvykdė savo pareigą inventorizuoti materialines vertybes ir netinkamai įformino bendrovės turto naujajam vadovui perdavimą, tačiau apie realų 2015 m. lapkričio 6 d. turto perdavimą galima spręsti iš kitų byloje esančių įrodymų. Kaip jau minėta, V. K. turto perdavimo realumo nepagrindė jokiais patikimais įrodymais, leidžiančiais įvertinti turto sudėtį, jo vertę ar pan. Savo ruožtu nei apelianto minima V. K. sutuoktinė R. K., dirbusi bendrovėje administratore, nei A. V., dirbęs bendrovėje apdailininku, nepateikė jokių konkrečių paaiškinimų apie turto perdavimo procesą, bet tik patvirtino šioje byloje jau nustatytą ir neginčijamą aplinkybę, kad V. K. buvo faktiniu bendrovės vadovu.

26. Priešingai nei supranta apeliantas, nei aplinkybė, kad V. K. duodavo M. K. nurodymus dėl bendrovės veiklai reikšmingų klausimų sprendimo, nei aplinkybė, jog galimai bendrovės dokumentai buvo laikomi atsakovo V. K. namuose, neatleido apelianto, kaip bendrovės oficialaus vadovo, nuo įstatymuose jam nustatytų pareigų ir atsakomybės už bendrovės apskaitos tinkamą organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis), taip pat bendrovei priklausančio turto išsaugojimą ir jo tinkamą perdavimą naujam vadovui. Esant byloje įrodymams (kurių apeliantas savo skunde net neginčijo), kad M. K. iš UAB „Argensta“ už UAB „Danila“ atliktus rangos darbus iš viso gavo, bet neįnešė į bendrovės kasą 94 927,25 Eur, taip pat byloje esant įrodymams, jog 2015 m. vasario mėnesį UAB „Danila“ iš viso turėjo 140 056,21 Eur grynųjų pinigų bei 97 809,25 Eur materialaus turto, bei nei vienam iš atsakovų nepateikus jokių įrodymų, kad nurodytas bendrovės turtas ir lėšos buvo panaudotos veikloje ir (ar) turtas nuvertėjo (nusidėvėjo), o M. K. taip pat nepateikus jokių įrodymų, jog tiek jo paties į kasą neįnešta lėšų suma, tiek kasoje buvusi bendrovės grynųjų pinigų suma ir pirmiau nurodytos vertės turtas buvo iš tikrųjų 2015 m. lapkričio 5 d. perduotas atsakovui V. K., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo atsakovo M. K. neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp pirmiau nurodyto turto bendrovei neperdavimo (atsiradusios žalos) ir atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinus tinkamo bendrovės apskaitos vedimo, dokumentų bei turto išsaugojimo.

27. Šiame kontekste sutiktina su ieškovės argumentu, kad apeliantas nepagrįstai sutapatina baudžiamąją ir civilinę atsakomybę, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą faktą, kad M. K. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir vieninteliu įtariamuoju dėl bendrovės turto pasisavinimo liko tik apelianto brolis. Tai, kad baudžiamosios teises prasme nebuvo nustatyta, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką ir apelianto atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, savaime nepaneigia civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų konstatavimo galimybių, nes nusikalstamų veikų požymiai ir sąlygos baudžiamajai atsakomybei kilti nėra tapatūs civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms.

28. Pastebėtina, kad įstatymo leidėjas CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtino teismo pareigą sustabdyti civilinę bylą tik tuo atveju, jeigu jos negalima išnagrinėti, kol bus išspręsta kita byla baudžiamąja tvarka. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tuo atveju, jeigu šio punkto reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016). Be to, bylos stabdymas yra privalomas tik tuo atveju, jeigu civilinei bylai reikšmingų aplinkybių neįmanoma ar dėl tam tikrų objektyvių priežasčių netikslinga nustatinėti civilinėje byloje. Kaip nurodė kasacinis teismas, jeigu tokios aplinkybės gali būti nustatomos operatyviau civilinio proceso tvarka, tai procesą sustabdyti dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo yra pernelyg abstraktu, ypač nemotyvuojant, kokių duomenų rinkimui ir kuriam laikui civilinės bylos nagrinėjimas sustabdomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Šiuo atveju apeliantas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių nebūtų galima ištirti civilinėje byloje, nelaukiant ikiteisminio tyrimo pabaigos, todėl nesutiktina su apelianto nuomone, kad teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos ir tuo labiau nesutiktina, jog aplinkybė, kad atsakovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas reiškia, kad atsakovas neatliko jokių nesąžiningų neteisėtų veiksmų, dėl kurių juridinis asmuo galėjo patirti žalos. Kaip jau minėta, vien nusikalstamos veikos požymių nekonstatavimas nesuponuoja, kad M. K., įvertinus jo veiksmus pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas, negali kilti žalos atlyginimo prievolė.

29. Galiausiai, teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakovų atsakomybę dėl tam tikrų sumų ieškovei priteisimo. Visų pirma, ši apelianto pozicija grindžiama jau pirmiau šioje nutartyje aptartu ir paneigtu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė kiekvieno iš atsakovų vaidmenį bendrovės veikloje, tariamai nepakankamai atsižvelgęs į tai, jog V. K. pripažino buvęs faktiniu bendrovės vadovu, davusiu apeliantui nurodymus dėl reikšmingų bendrovės veiklai klausimų. Antra, pats apeliantas savo skunde, cituodamas kasacinio teismo praktiką, pripažįsta, kad solidarumo prezumpcijos nėra pagrindo taikyti tuo atveju, jeigu žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės. Šiuo atveju, nesant aiškiam bendrovės vadovo pasikeitimo momentui (kaip minėta, įsakymas pasirašytas 2015 m. lapkričio 5 d., tačiau registre vadovo pasikeitimo aplinkybė taip ir nebuvo išviešinta, o bendrovės sąskaitų naudotoju iki pat bankroto bylos iškėlimo taip ir liko M. K.), taip pat dėl paties apelianto kaltės (tinkamai neįforminus perdavimo) nesant dokumentų ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti kiek ir kokio turto 2015 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo aktu apeliantas neva perdavė naujajam vadovui, nėra galimybės ir nustatyti, koks ir kokios vertės bendrovės materialusis ilgalaikis turtas kokiu konkrečiai laikotarpiu ir atitinkamai dėl kokių priežasčių buvo prarastas, o taip pat negalima išskirti, dėl kurių iš dviejų faktiškai bendrai valdžiusių bendrovę atsakovų veiksmų nebuvo išsaugoti ir bankroto administratorei perduoti bendrovės kasoje buvę 140 056,21 Eur grynųjų pinigų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad abu atsakovai bendrais veiksmais leido atsirasti 237 865,46 Eur (140 056,21 Eur grynųjų pinigų ir 97 809,25 Eur materialaus turto) turtinei žalai, todėl privalo solidariai atsakyti už šią ieškovei padarytos žalos dalį.

30. Apibendrindama pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad M. K. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

31. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė prašo priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų 2019 m. balandžio 2 d., atlyginimą. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, o ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, ieškovei iš apelianto M. K. priteistina visa 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Danila“ (juridinio asmens kodas 302641463) iš atsakovo M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAldona TilindienėVytautas Zelianka