- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-09
- Bylos Nr.
- A-2307-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01338-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN
- Pareiškėjas
- I. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose ir jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kuriose nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimo vienam asmeniui nebuvo laikomasi. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 15 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kur jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, taip pažeidžiant teisę į privatumą, kadangi sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik nepermatoma užuolaida. Nurodė, kad kamerose nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, daug kur matėsi pelėsio, todėl kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės. Pareiškėjas nurodė, kad buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį vieną valandą per parą, kas prieštarauja CPT išaiškinimams. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neužtikrino privatumo, sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir netiesiogiai kankino pareiškėją. Pažymėjo, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.
4. Atsakovas akcentavo, kad iš prie atsiliepimo pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Pažymėjo, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos taisyklių, bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui I. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 550 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas pažymėjo, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Teismas nustatė, kad, ir atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,7 kv. m), iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) aiškinimo kilęs 3 kv. m minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo. Antra vertus, teismas, įvertinęs duomenis, padarė išvadą, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (atmetus sanitarinio mazgo plotą, t. y. 0,7 kv. m), buvo pažeistas iš viso 8 paras.
7. Teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 15 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 165 paras, iš kurių dvylika jis buvo laikomas vienas. Teismas atsižvelgė į tai, vertindamas neturtinės žalos dydį.
8. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, jo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore per dieną. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pareiškėjui pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau negu valandą ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Taigi, teismas nusprendė, kad pareiškėjo teisės pasivaikščioti nebuvo pažeistos.
9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kol buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerose nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, daug kur matėsi pelėsio, todėl kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, teismas atsižvelgė į tai, jog iš teismui pateikto 2018 m. gruodžio 3 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8.)PA-8693 buvo matyti, kad jame reikalavimų, susijusių su švara, sienų būkle, pažeidimų nustatyta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad VSC nefiksavo švaros, sienų būklės pažeidimų, pareiškėjo argumentai dėl byrančio tinko atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad ploto trūkumas (8 paros) bei privatumo sanitariniame mazge trūkumas (165 paros) tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 550 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
III.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
12. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Atkreipiamas dėmesys, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (po reorganizavimo Vilniaus PN) neužtikrinimo nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 15 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui 8 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir 165 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti teismas priteisė 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
15. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė atsakovas.
16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o pareiškėjo skundo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės ir byrančio sienų tinko nepagrįsti. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su konstatuotu minimalios ploto normos pažeidimu. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiu atsakovo nesutikimu su konstatuotais pareiškėjo teisių pažeidimais bei subjektyviu įsitikinimu, kad, jei pareiškėjas ir patyrė neturtinę žalą, tokiai žalai kompensuoti pakanka jo teisių pažeidimo pripažinimo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga tik pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
19. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą laikymo sąlygų apibūdinimą.
20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,7 kv. m), ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 8 paras nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m. Remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 3,6 kv. m minimalios ploto normos užtikrinimo pareiškėjui, iš bendro kameros ploto nepagrįstai atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį. Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo (jo atstovo) veiksmus.
22. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas pareiškėjo privatumui naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinti. Akcentuotina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).
23. Remiantis pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimais, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas sienele, įėjimą uždengiant užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį.
24. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 165 paras neužtikrintas visiškas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).
25. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (165 paras nevisiškai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad kartais pareiškėjas kameroje buvo vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 550 Eur neturtinei žalai atlyginti iš esmės atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.
26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dydžiu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.