Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 260 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. M. paskirta subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir A. M. paskirta galutinė subendrinta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš A. M. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteista 312,96 Eur (trys šimtai dvylika eurų 96 ct) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai, savo gyvenamosios vietos daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, rūsyje iki 2011 m. lapkričio 29 d. 18.00 val. laikė 50,14 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 14,3 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kai tęsdamas nusikalstamą sumanymą jas realizuoti, neteisėtai polietileniniame maišelyje laikytą psichotropinę medžiagą metamfetaminą įdėjo į megztinę pirštinę ir prie Zanavykų gatvės 24-ojo namo neteisėtai perdavė O. D. (O. D.), tokiu būdu neteisėtai laikė ir išplatino 14,3 g psichotropinės medžiagos metamfetamino.

Taip pat jis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, 2011 metų spalio-lapkričio mėnesių laikotarpiu, neteisėtai išplatino baltus miltelius, kurių bendra masė 295,71 g, turinčius savo sudėtyje labai didelį kiekį – 198,1 g narkotinės medžiagos kokaino, šią narkotinę medžiagą, supakuotą į du paketus, neteisėtai laikė ir tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, Kauno mieste, už 13 500,00 Eur (46 575,00 Lt) narkotinę medžiagą pardavė O. D..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad visi bylai reikšmingi įrodymai yra ištirti ir nuosprendyje analizuoti, apygardos teismo išvados dėl reikšmingų bylos aplinkybių pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese nusikalstamų veikų aplinkybės neturi būti įrodinėjamos iki begalybės. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Be to, pažymėtina, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad apygardos teismas neištyrė visų A. M. parodymuose nurodytų aplinkybių, pavyzdžiui, kam priklauso kiti DNR pėdsakai, rasti ant narkotinių ir psichotropinių medžiagų paketų, kada ir iš ko bei kokiomis sąlygomis jis jas įgijo, nesudaro pagrindo išvadai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo nepagrįstumo. Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas tyrė ir vertino liudytojų parodymus, ekspertų išvadas ir kitus bylos duomenis, tačiau ne atskirai nuo kitos bylos medžiagos, o kartu su ja, t. y. gretindamas jų turinį su byloje surinktų duomenų visetu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo nuteistojo gynybinę versiją dėl liudytojo O. D. įrodymų nepatikimumo, atsitiktinio nuteistojo DNR pėdsakų atsiradimo psichotropinių medžiagų suradimo vietoje ir motyvuotai ją atmetė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepadarė jų vertinimo taisyklių pažeidimų: išsamiai ištyręs visas faktines bylos aplinkybes ir laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai pripažino, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl apelianto kaltės padarius BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas nusikalstamas veikas.

Iš Estijos teismo ekspertizės 2012 m. sausio 13 d. akto Nr. 11E-GE1256 (nuosprendyje suklysta nurodant išvados numerį Nr. 11E-AN1107) matyti, kad mėginiuose, paimtuose nuo automobilyje „Mercedes Benz S320“ rastos pirštinės vidinio paviršiaus, nuo skaidraus polietileninio maišelio, nustatytas DNR profilis, kuris sutampa su A. M. DNR profiliu (t. 1., b. l. 78-106). Siekiant patikrinti Estijos teismo ekspertizės akto Nr. 11E-GE1256 išvadų patikimumą, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta nauja DNR tyrimo ekspertizė, kurią atlikus gautas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. kovo 24 d. ekspertizės aktas Nr. 140-(591)-IS1-1705. Jame konstatuota, kad A. M. lyginamojo seilių pavyzdžio genotipas sutampa su A. M. DNR lyginamojo mėginio Nr. R0481, ištirto Estijos teismo ekspertizės institute DNR skyriuje, genotipu. Mėginiuose Nr. A115974-A115980, paimtuose nuo objektų, rastų 2011 m. lapkričio 29 d. atliekant kratą automobilyje „Mercedes Benz S320“, valstybinis Nr. 965 BFG, ištirtuose Estijos teismo ekspertizės institute DNR skyriuje (tyrimo rezultatai pateikti 2012 m. sausio 13 d. ekspertizės akte Nr. 11E-GE1256), gautų ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų DNR profilių dominuojantys vyrų genotipai sutampa su A. M. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų A. M. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000001 procento. Mėginiuose, paimtuose nuo objektų, rastų 2011 m. lapkričio 30 d. apžiūrint įvykio vietą – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie Charku ežero, Estijos Respublikoje , A. M. DNR pėdsakų neaptikta (t. 4, b. l. 113-116). Pažymėtina ir tai, kad mėginiai Nr. A115974-A115980, kuriuos ištyrus buvo rasti A. M. DNR pėdsakai, buvo paimti ne tik nuo pirštinės, kurioje buvo rastos psichotropinės medžiagos, vidinės pusės, bet ir nuo dviejų polietileninių maišelių, buvusių pirštinėje – mažo polietileninio maišelio, į kurį buvo įdėtas kitas skaidrus polietileninis maišelis, ir nuo kito, pirmojo viduje buvusio maišelio, kuriame buvo supakuota psichotropinė medžiaga – metamfetaminas. Šios aplinkybės leidžia patikimai atmesti A. M. versiją dėl atsitiktinio DNR pėdsakų atsiradimo ant minėtų objektų, o taip pat leidžia spręsti, kad A. M. tiesiogiai kontaktavo su visais objektais, kuriuose apžiūrint automobilį „Mercedes Benz S320“, valstybinis Nr. 965 BFG, buvo aptikta supakuota psichotropinė medžiaga.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, netikėti liudytojo O. D. parodymais, kaltinančiais apeliantą laikius ir perdavus jam psichotropinę medžiagą – metamfetaminą ir laikius bei pardavus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, keliamų bylos duomenų tyrimui, jų pripažinimui įrodymais, siekdamas įsitikinti O. D. parodymų teisingumu ir jų nuoseklumu, ėmėsi tam būtinų priemonių: apklausė jį teisiamajame posėdyje, perskaitė skirtingais baudžiamojo proceso etapais jo duotus parodymus, juos sulygino tarpusavyje ir su nuteistojo A. M. parodymais, kitais byloje surinktais duomenimis. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas O. D. apklaustas įtariamuoju 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. iš karto po įvykio, Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnams parodė, kad 2011 m. lapkričio 29 d. atvykęs į Kauną susitiko su A. M.. Pastarasis pasiūlė O. D. amfetamino pabandymui. A. M. nusileido į namo, kuriame gyveno, rūsį ir atnešė pirštinę, kurioje buvo amfetaminas. Pirštinę įdėjo į automobilio „Mercedes Benz S320“, kuriuo jis buvo atvykęs į Kauną, vairuotojo durų kišenę. Jis pats (O. D.) pirštinės nelietė, į jos vidų nežiūrėjo (t. 1, b. l. 115-117). O. D. 2011 m. gruodžio 6 d. papildomai apklaustas įtariamuoju Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų parodė, kad dėl pirmosios veikos naujų parodymų duoti nepageidauja, tačiau dėl nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotine medžiaga – kokainu, parodė, kad apytikriai prieš du mėnesius A. M., tai yra tas pats asmuo, iš kurio jis 2011 m. lapkričio 29 d. įgijo amfetaminą, pasiūlė jam už 45 000,00 Eur pirkti vieną kilogramą kokaino. Dėl kokaino pirkimo jis kreipėsi į V. V.. Paklausė pastarojo, ar jis nenorėtų pirkti kokaino, kurį vėliau parduotų. Pasakė, kad vienas kilogramas kokaino kainuoja 45 000,00 Eur. Paklausė, kokią pinigų sumą pastarasis gali tam reikalui duoti. Iš pradžių šis atsisakė, o savaitę pagalvojęs sutiko ir pasakė, kad gali duoti 10 000,00 Eur. Paskaičiavę išlaidas, jie nutarė, kad gali nusipirkti maždaug 300 g kokaino. Jis Lietuvoje įgijo kokainą ir perdavė jį V. V., kuris šią medžiagą kažkur paslėpė kol bus surasti pirkėjai (t. 1, b. l. 131-134). Šias savo parodymuose nurodytas aplinkybes O. D. patvirtino dalyvaujant gynėjui pasirašydamas 2012 m. gegužės 12 d. susitarimą Estijos valstybinėje prokuratūroje (t. 3, b. l. 15-20) ir 2012 m. gegužės 21 d. Harju apylinkės teisme vykusio teisminio proceso metu (t. 3, b. l. 25-27). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Kauno apygardos teisme O. D. savo anksčiau duotus parodymus pakeitė nurodydamas, kad narkotines medžiagas, dėl kurių jam buvo pareikštas kaltinimas Estijos Respublikoje, jis įsigijo ne iš A. M.. Jis A. M. duodamas parodymus Estijos Respublikoje apkalbėjo iš pykčio, o dar ir todėl, kad ant metamfetamino paketo buvo rasti A. M. DNR pėdsakai (t. 4, b. l. 16-17). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne šiais, o Estijos Respublikoje atlikto tyrimo metu gautais O. D. parodymais, nes juos iš dalies patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, o taip pat įvykių loginė seka. Kaip jau buvo minėta, O. D. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus Estijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams patvirtino ir teisminio proceso metu, kuomet buvo patvirtintas susitarimas tarp O. D. ir Estijos valstybinės prokuratūros. Iš byloje esančių liudytojo O. D. apklausų protokolų ir Estijos teismo ekspertizių Nr. 11E-GE1256 ir Nr. 11E-AN1107 aktų matyti, kad O. D. apie A. M. padarytas nusikalstamas veikas parodymus davė 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d., tačiau ekspertizių aktai, kuriais nustatytos narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšis ir kiekis, o taip pat DNR tyrimų rezultatai, patvirtinantys, kad A. M. kontaktavo su pirštine ir polietileniniais maišeliais, kuriuose buvo rastas metamfetaminas, buvo gauti gerokai vėliau, t. y. 2012 m. sausio 10 d. ir 2012 m. sausio 13 d. Ši aplinkybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad duodamas pirminius parodymus O. D. iš jokių pašalinių šaltinių, išskyrus savo paties asmeninę patirtį, negalėjo sužinoti, nei kokios rūšies narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo surastos, nei jų kiekio, o juo labiau negalėjo žinoti aplinkybės, kad ant amfetamino paketo bus surasti A. M., apie kurį jis davė parodymus, DNR pėdsakai. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. kaltinančius parodymus tiek dėl metamfetamino perdavimo, tiek dėl kokaino pardavimo O. D. davė niekieno neverčiamas, laisva valia, šiuos parodymus nuosekliai patvirtindamas ir Harju apylinkės teisme. Minėtų parodymų, susijusių su psichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijimu iš A. M. teisingumą objektyviai patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. Estijos teismo ekspertizių Nr. 11E-GE1256 ir Nr. 11E-AN1107 išvados, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. kovo 24 d. ekspertizės aktas Nr. 140-(591)-IS1-1705. Šių ekspertizių išvados patvirtina O. D. teiginį, kad pirštinės su joje esančiomis psichotropinėmis medžiagomis jis nelietė, o su šiais objektais kontaktavo tik A. M.. Iš minėtų ekspertizių aktų turinio matyti, kad mėginiuose Nr. A115974-A115980 O. D. DNR pėdsakų neaptikta. O. D. parodymus dėl amfetamino įgijimo iš A. M. aplinkybių iš dalies patvirtina ir Chariusko apskrities teismo parengtinio tyrimo teisėjo nutarimo Nr. 465 pagrindu 2011 m. lapkričio 5 d. – 2011 m. lapkričio 27 d. laikotarpiu atlikto O. D. telefoninių pokalbių slapto pasiklausymo turinys, iš kurio matyti, kad iki O. D. sulaikymo Estijos Respublikoje tarp jo ir A. M. vyko intensyvus telefoninis bendravimas, kurio metu O. D. nurodė laukiantis iš A. M. „įdomių pranešimų“. 2011 m. lapkričio 27 d. vykusio pokalbio metu A. M. informavo jog „yra popieriai antrajam ir trečiajam (projektui)“, taip pat prašė O. D. atvykti ir pakalbėti. 2011 m. lapkričio 28 d. O. D. SMS žinute informavo A. M., kad pas jį į Kauną atvyks 2011 m. lapkričio 29 d. (t. 1, b. l. 162-169). Be to, iš O. D. ir A. M. telefoninių pokalbių turinio matyti, kad jų bendravimas nebuvo natūralus, pokalbiuose vengta atvirų temų, tuo tarpu apie automobilių ar jų detalių pirkimą beveik nekalbėta, naudotos kodinės frazės, tokios kaip „projektas“, „brėžiniai“ ir panašiai. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog susitikimo iniciatoriumi buvo A. M., jis kvietė O. D. atvykti į Lietuvos Respubliką pokalbiui, ir šis susitikimas įvyko 2011 m. lapkričio 29 d. Tą pačią dieną, grįžtant po susitikimo su A. M., O. D. buvo sulaikytas Estijos Respublikoje, o jo vairuotame automobilyje surasta 50,14 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 14,3 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Iš karto po įvykio vykusios apklausos metu O. D. nurodė, kad šiuos miltelius įgijo ne iš ko nors kito, o iš A. M.. Aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai tikėti O. D. parodymų, duotų Estijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams, patikimumu, ir atmesti nuteistojo gynybinę versiją, kad jis Estijos Respublikoje vykusio proceso metu buvo apkalbėtas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių O. D. parodymus apie kokaino įsigijimą už 13 500,00 Eur sumą, byloje yra šiek tiek mažiau, nei jo parodymus dėl metamfetamino įgijimo aplinkybių, tačiau bylą nagrinėjanti kolegija sprendžia, kad jie pakankamai patikimai patvirtina Estijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams O. D. duotus parodymus, jog prie ežero Charku surastą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, jis įgijo būtent iš apelianto. Tokiai išvadai neprieštarauja ir liudytojo V. V. parodymai, duoti jo apklausos įtariamuoju Estijos Respublikoje metu, kuriuos jis patvirtino ir apklausiamas Kauno apygardos teisme, t. y. kad jis O. D. paskolino 10 000,00 Eur, tačiau sutartu laiku pastarasis pinigų negrąžino ir kaip pinigų grąžinimo garantiją jam perdavė paketą, kaip jis suprato su narkotine medžiaga – kokainu. Iš O. D. kaip užstatą dėl negrąžintos skolos gautą paketą jis (V. V.) paslėpė šalia Charku ežero, o vėliau geranoriškai atidavė policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 42-44). Taigi, iš šio liudytojo parodymų visumos matyti, kad jis skolino pinigus O. D., o pastarasis parūpino ir perdavė pastarajam prie Charku ežero surastą didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino. Tarp nuteistojo ir O. D. vykusių telefoninių pokalbių turinys taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad psichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijimas iš A. M. O. D. nebuvo pirmasis tokio pobūdžio sandoris, nes pokalbių metu jis buvo vadinamas „antruoju“ projektu. Duomenų apie tai, kad savo parodymais O. D. būtų siekęs melagingai apkaltinti apeliantą šioje byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad O. D., parodęs, kad narkotines ir psichotropines medžiagas jis pirko iš A. M., Kaune, Lietuvos Respublikoje bei vežė jas per Estijos Respublikos valstybės sieną, tuo pačiu parodė papildomas nusikalstamos veikos aplinkybes taip pasunkindamas ir savo teisinę padėtį jo atžvilgiu tiriamoje byloje. Iš bylos duomenų matyti, kad Harju apylinkės teismo sprendimu, priimtu Estijos Respublikos vardu, tiek O. D., tiek V. V. buvo nuteisti už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu narkotinių, o O. D. ir už narkotinių medžiagų kontrabandą bei neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis (t. 3, b. l. 5-14). Vien ta aplinkybė, kad vadovaujantis Estijos Respublikoje galiojančiais įstatymais už Estijos Respublikoje padarytas nusikalstamas veikas jiems buvo paskirtos gerokai švelnesnės bausmės nei Lietuvos Respublikoje A. M. už Lietuvos Respublikoje padarytus nusikaltimus, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiu būdu apeliantui yra keršijama už jo elgesį ankstesnių baudžiamųjų procesų metu. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, O. D. apygardos teisme nurodyti parodymų pakeitimo motyvai bei parodymų turinys leidžia daryti išvadą, jog pakeisti parodymai yra tik jo bandymas palengvinti apelianto teisinę padėtį, nepaneigiantis jo ankstesnių dėl A. M. duotų parodymų bei kitais duomenimis nustatytų faktinių bylos aplinkybių, patvirtinančių apelianto kaltę.

Pirmiau aptarti bylos įrodymai taip pat patvirtina, kad A. M. nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai. Byloje nustatyta, kad jis neteisėtai laikė ir išplatino 14,3 g psichotropinės medžiagos metamfetamino (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodyta nedidelio kiekio metamfetamino riba – 0,2 – 20 gramų ), taip pat turėdamas tikslą platinti laikė ir neteisėtai išplatino baltus miltelius, kurių bendra masė 295,71 g, turinčius savo sudėtyje labai didelį kiekį – 198,1 g narkotinės medžiagos kokaino (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodyta labai didelio kiekio kokaino riba – 100 ir daugiau gramų), o už šiuos apeliantui inkriminuotus nusikaltimus baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad A. M. pardavė O. D. psichotropinę medžiagą metamfetaminą, o pastarasis ją iš jo nupirko. Iš O. D. parodymų matyti, kad šią psichotropinę medžiagą A. M. jam perdavė neatlygintinai. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip narkotinių medžiagų pardavimas ar platinimas kvalifikuojama, kai nustatomas pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu laikomas šių medžiagų perdavimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką kitam asmeniui už piniginį atlyginimą. Kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką narkotinių ar psichotropinių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis, išskyrus pardavimą, perdavimas kitam asmeniui. Pažymėtina, kad tai, ką su įgytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ateityje darys jų įgijėjas, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi – jis gali tokias medžiagas suvartoti pats, parduoti, padovanoti, išmainyti į kitas medžiagas ir pan. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kitas asmuo ima realiai disponuoti tomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516/2011). Kaip jau buvo minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. savo daugiabučio namo rūsyje laikė ir neatlygintinai perdavė psichotropinę medžiagą metamfetaminą O. D.. Taigi, jis pagrįstai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas ne tik už tai, kad laikė psichotropinę medžiagą metamfetaminą, bet ir dėl to, kad ją išplatino.

Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje, numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl tikslas platinti narkotines medžiagas šiuo atveju nėra būtinas įrodinėjimo požymis ir veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, jog asmuo žinotų tikslius šių medžiagų pavadinimus ir tikslų jų svorį. Šiuo atveju pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine ir (ar) psichotropine medžiaga bei bendrais bruožais numanė šių medžiagų savybes ir kiekius. Be to, kiekvienu atveju būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį, t. y. konstatuoti, kad jis suvokė, jog medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės, bent bendrais bruožais suvokė jų kiekį, suprato daromų veiksmų pavojingumo pobūdį ir jų siekė. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ apibūdina kaltininko siekimą, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Nusikalstamos veikos padarymo tikslą patvirtina ne tik kaltininko parodymai, bet ir bylos faktinės aplinkybės: atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastos priemonės (svarstyklės ir t. t.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis pas jį, ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-138/2013, Nr. 2K-503/2013, Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-49/2014, Nr. 2K-72/2007, Nr. 2K-610/2012). Iš baudžiamosios bylos medžiagoje surinktų įrodymų – O. D. parodymų, duotų jo apklausų įtariamuoju metu, ekspertizės aktų, tarp nuteistojo ir O. D. vykusių telefoninių pokalbių turinio matyti, kad nuteistasis A. M. suprato, jog disponuoja narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, numanė jų kiekius ir siekė šias medžiagas perduoti (metamfetaminą) bei parduoti (kokainą) O. D., t. y. jas platinti. Įrodymų visuma šioje byloje objektyviai įrodo, kad jis suprato nusikalstamą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, dėl ko nusikaltimus padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Aptartos aplinkybės patikimai patvirtina išvadą, kad nuteistojo A. M. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalis.

Apeliantas taip pat teigia, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas jo susitarimas veikti bendrai su O. D.. Tačiau iš A. M. inkriminuotų veikų aprašymo matyti, jog kaltinimas BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarius veikiant bendrininkų grupe su minėtu asmeniu A. M. pareikštas nebuvo, taigi šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė ir priimtame nuosprendyje nepasisakė dėl A. M., kaip bendrininko atliktų veiksmų, bendrininkų tarpusavio ryšių, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo. Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju kaltinimas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ar gaminimo A. M. taip pat nebuvo pareikštas, todėl skunde nurodomos aplinkybės, kad: jis niekada nebuvo stambiu narkotikų prekeiviu; neturėjo lėšų narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimui; jam inkriminuoti nusikalstami veiksmai atlikti po Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas realia ilgalaike laisvės atėmimo bausme; byloje nebuvo išsiaiškinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo šaltiniai, – nėra reikšmingos sprendžiant jo kaltės neteisėtai laikius ir išplatinus 14,3 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, o taip pat laikius ir išplatinus didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino klausimą ir jos nešalina. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. M. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, buvo nuteistas už tai, kad dalyvavo nusikalstamo susivienijimo, sukurto neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, veikloje ir įvykdė BK 262 straipsnyje , 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad su narkotikų platinimu susijusių veikų darymas A. M. nebuvo nauja ir nepažįstama sritis. Nors ši aplinkybė tiesiogiai nuteistojo kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų šioje byloje nei patvirtina, nei paneigia, tačiau yra reikšminga formuojant teismo vidinį įsitikinimą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam paskirta bausmė yra itin griežta. Tačiau bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Įvertinusi bylos medžiagoje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad visos su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos, todėl, svarstydama dėl nuteistajam paskirtos bausmės, teisėjų kolegija neturi pagrindo iš naujo vertinti tų pačių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas paskyrė A. M. individualizuotą bausmę, kuri yra teisinga ir atitinka padarytų nusikalstamų veikų sunkumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmių skyrimą apeliantui, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi ir, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės artimos BK 260 straipsnio 1 ir 3 dalių sankcijose nurodytų bausmių minimumui, nors nuteistojo asmeninė charakteristika nėra išskirtinai teigiama, taip pat nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Juo labiau, kad apeliantui paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydį, t. y. dvylika metų laisvės atėmimo, nulėmė tai, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi nuosprendžiu paskirta subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. M. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, bausmė nuteistajam paskirta vadovaujantis BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.