Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8689-723/2018 pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovui I. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė O. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo I. V. 10 220 Eur žalos atlyginimo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. birželio 15 d. išsinuomojo iš UAB „ADS projektai“ tris žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. sav. (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2,9245 ha; (duomenys neskelbtini), plotas 1,9880 ha; (duomenys neskelbtini), plotas 3,3400 ha, iš viso – 8,2525 ha). Nuomos terminas 1 metai (iki 2017 m. birželio 15 d.), o nuomos tikslas – nušienauti pievas ir šieną parduoti. 2016 m. birželio 16 d. ieškovė šias pievas deklaravo Vilniaus rajono Lavoriškių žemėtvarkos tarnyboje. Vėliau iš Riešės žemėtvarkos tarnybos jai paskambino darbuotoja ir pasakė, kad deklaravo ne savo žemes. Ieškovė pateikė žemės nuomos sutartis ir įspėjo, kad kiti asmenys nedeklaruotų pievų. Iš deklaravimo sistemos internete („pasėliai“) pamatė, kad nuomojamas pievas yra deklaravęs atsakovas (dviguba deklaracija). Ieškovė paskambino Riešės žemėtvarkos tarnybos darbuotojai ir pasakė, kad atsakovas deklaravęs neteisėtai. Tada tuo pokalbis ir baigėsi. Ieškovė iš deklaravimo sistemos pamatė, kad atsakovas išbrauktas iš deklaravimo sistemos. 2016 m. birželio 20 d. ieškovė atvyko šienauti išsinuomotų pievų, tačiau jas rado nušienautas. Pievose dirbę asmenys nurodė, kad jas nušienavo atsakovas ir parodė jo ūkį (duomenys neskelbtini) kaime. Nuvažiavusi pas atsakovą kieme ieškovė pamatė šieno rulonus, tačiau jo namuose nebuvo. Pas ūkininką važiavo ne kartą, tačiau jo niekaip negalėjo rasti. Pieva yra šienaujama per sezoną du kartus, todėl antrą kartą šienauti pievų nuvyko 2016 m. rugpjūčio 20 d. Tačiau nuomojamos pievos vėl buvo nušienautos, o šienas išvežtas. Ieškovė nuvyko pas atsakovą ir jo ūkio kieme vėl pamatė šieno rulonus, susuktus į plėvelę. Ūkininko namuose nebuvo. 2016 m. lapkričio 3 d. ieškovė su pareiškimu kreipėsi į policiją. Policija atrašė, kad atsakovas įspėtas ir nubaustas administracine tvarka. 2017 m. birželio 5 d. ieškovė nuvyko į Lavoriškių žemėtvarkos tarnybą deklaruoti pievų, tačiau paaiškėjo, kad atsakovas jau deklaravo jos pievas be jokio teisinio pagrindo. 2017 m. birželio 8 d. apie 19 val. ieškovei paskambino žmogus ir pranešė, kad pievas vėl šienauja atsakovas. Apie 19-20 val. ji atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, Riešės seniūnijoje, ir pamatė, kad nuomojami žemės sklypai yra nušienauti. Atsakovo darbininkai jau ruošėsi surinkti šieną į rulonus, tačiau jai užprotestavus, šie nupjautą šieną paliko lauke ir su visa technika pabėgo. Ieškovė telefonu pranešė apie tai policijai, kuri neatvyko dėl kitų tuo metu turėtų iškvietimų. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neteisėtai nušienautų pievų ir neteisėto šieno pasisavinimo) ieškovė patyrė 10 220 Eur žalos, kuri paskaičiuota pagal UAB „Marleksa“ 2018 m. kovo 23 d. konsultacinę išvadą Nr. 18-203-06.

2. Atsakovas I. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ne vėliau kaip 1993 metais su ginčo sklypų savininku buvo susitaręs žodžiu dėl jų priežiūros bei šienavimo. Apie savininkų pasikeitimą, kad dabartiniu metu sklypai priklauso UAB „ADS projektai“, atsakovui nebuvo žinoma iki 2016 metų. Jokių pretenzijų nei ankstesnis sklypų savininkas, nei dabartinis niekada neturėjo ir atsakovui nereiškė. Apie tai, kad sklypai buvo išnuomoti ieškovei O. B. 2016-2017 metų laikotarpiui, jam pranešė R. K.. 2016 metais pavasarį, veikdamas ankstesnio žodinio susitarimo pagrindu ir nežinodamas apie sklypų savininko pasikeitimus, atsakovas sklypus suarė ir pasėjo žolę, t. y. atliko žemės ūkio paskirties sklypų pagerinimus ir dėl to turėjo išlaidų. Sklypams pagerinti atsakovas skyrė ne mažiau kaip 2 086,71 Eur, o šiuos darbus atliko kartu su ūkyje dirbančiais asmenimis. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų, o taip pat ir dėl gamtinių sąlygų (sausros) pasėta žolė iki vasaros nesudygo, tad ir nebuvo ko šienauti. Atitinkamai ieškovė negalėjo patirti žalos. 2016 metų rugsėjo mėnesį nurodytuose žemės sklypuose niekas jokios veiklos nevykdė, dėl prastų gamtinių sąlygų išdygo daug netinkamų pašarams piktžolių, todėl atsakovas pievas nušienavo. 2017 metų pavasarį nurodytuose žemės sklypuose taip pat nebuvo žemės ūkio veiklos požymių, todėl atsakovas nušienavo žolę ir susandėliavo ją rulonuose. Po to sužinojo apie ieškovės pretenzijas. Apskaičiuodama galimai padarytos žalos dydį ieškovė klaidina teismą, nes nepateikė duomenų, jog 2016 metų pavasarį žemės ūkio paskirties žemė buvo suarta ir pasėta žolė, dėl ko atsakovas turėjo žymių išlaidų. 2016 rudenį jis nušienavo piktžoles, dėl ko 2017 metų pavasarį žolė sudygo. Būtina įvertinti ir tai, kad pievos nušienavimas ir žolės surinkimas į rulonus taip pat sudaro atitinkamus kaštus, o būtent: pasėlių šienavimas, žolės vartymas, surinkimas, špagatas plėvelė ir amortizaciniai atskaitymai, todėl vieno rulono pagaminimo savikaina yra 14, Eur. Įvertinus, jog ir pasėliai buvo paruošti atsakovo ir jo pagerinti, nėra jokio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo už atsakovo lėšomis pagamintus šieno rulonus. Ieškovė deklaravo šiuos pasėlius Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir neatlikusi jokių pasėlių priežiūros darbų gavo atitinkamas išmokas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies –priteisė ieškovei iš atsakovo 2 481,24 Eur žalos atlyginimo ir 225,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė 2016 m. birželio 20 d., 2016 m. rugpjūčio 20 d. ir 2017 m. birželio 8 d. atvykusi šienauti išsinuomotų žemės sklypų, juos rado nušienautus. Išsiaiškinta, o ir pats atsakovas neginčijo, kad ginčo žemės sklypus naudojo būtent jis neva pagal dar iki 1993 metų su sklypo buvusiu savininku sudarytą žodinį susitarimą. Teismas pažymėjo, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (tolia – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Tačiau jokių įrodymų apie tokį susitarimą ir jo teisę naudotis ginčo žemės sklypais atsakovas į bylą neteikė (CPK 178 straipsnis). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu žemės sklypai pagal rašytinę sutartį buvo išnuomoti ieškovei. Atsakovo nurodomas nežinojimas apie žemės sklypų savininko pasikeitimą nepašalina jo atsakomybės dėl jo veiksmų, t. y. dėl šienavimo svetimoje žemėje. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.248 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju atsakovui ketinant šienauti neva dar nuo 1993 metų žodiniu susitarimu išsinuomotus sklypus turėjo kilti pagrįstų abejonių ir jis turėjo pasidomėti, ar nėra kliūčių, sklypų savininkų pretenzijų jam toliau naudotis ginčo sklypais. Tad teismas konstatavo, kad pats atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas, todėl turi prisiimti dėl tokio savo elgesio kilusius padarinius.

5. Teismas nustatė, kad dėl neteisėtai nušienautų žemės sklypų ieškovė kreipėsi su pareiškimu į policiją. Policija atsakovą I. V. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį (savavaldžiavimas) bei 2016 m. gruodžio 1 d. pranešime dėl pareiškimo išnagrinėjimo nurodė, jog su atsakovu buvo individualiai kalbėtasi. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, rodo, kad atsakovas dar 2016 lapkritį iš policijos dėl ieškovės pareiškimo neabejotinai sužinojo ir suprato, kad jis ginčo žemės sklypus naudojo neteisėtai (nauji savininkai sklypus išnuomojo ieškovei). Nepaisant nurodytų aplinkybių, pats atsakovas atsiliepime patvirtina, jog, kadangi 2017 metų pavasarį ginčo žemės sklypuose žemės ūkio veiklos požymių nebuvo, jis nušienavo žolę ir susandėliavo ją rulonuose. Taigi teismas atmetė atsakovo argumentus, kad tik po to jis sužinojo apie ieškovės pretenzijas, ir sprendė, kad atsakovas, nušienaudamas ieškovės išsinuomotuose sklypuose žolę ir ją pasiimdamas sau, atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

6. Vertindamas ieškovės į bylą pateiktą UAB „Marleksa“ konsultacinę išvadą, teismas pastebėjo, kad joje nevertintos buvusios gamtinės sąlygos (sausra, lietus). Žala paskaičiuota 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d., 2017 m. birželio 9 d. ir 2017 m. birželio 13 d. dienoms imant tą patį galimai iš sklypo gautinų rulonų („šienainių“) kiekį, kai faktiškai per dvejus metus buvo visiškai kitos gamtinės sąlygos. Anot teismo, kiekvieno pjovimo metu, tuo labiau skirtingais metais, nupjauti tokį pat žolės kiekį iš to paties žemės sklypo neįmanoma. Ieškovės atstovas teisme pripažino, kad nušienauti vienodą kiekį kelerius metus iš eilės iš to paties sklypo yra mažai tikėtina, o pateiktoje konsultacinėje paklaida 20-30 procentų. Atsakovas jokių įrodymų konsultacinės išvados paneigimui į bylą neteikė. Nors nurodė, kad tikslų žalos dydį būtų galima nustatyti pagal policijos surinktus duomenis, tačiau jų į bylą neteikė. Taip pat nepateikė įrodymų, kad tokių duomenų policija jam pačiam neteikia ir juos teismas turėtų išreikalauti. Šiuo atžvilgiu atsakovas, anot teismo, elgėsi pasyviai ir teismas neturi pareigos vykdyti įrodinėjimo pareigą už patį atsakovą. Vis tik visuotinai žinoma, kad 2016 metais Lietuvoje ūkininkai prarado ženklią dalį derliaus dėl sausrų, o 2017 metais turėjo nuostolių dėl liūčių. Teismo vertinimu, šiuo atveju būtina atsižvelgti į protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl konsultacinėje išvadoje nurodyti iš ginčo žemės sklypų pripjautini žolės kiekiai mažintini per pusę (CK 1.5 straipsnis). Taigi teismas sprendė, jog iš 1,988 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vienu pjovimu galima gauti 21 ruloną (42 : 2); iš 2,9245 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – 31 ruloną (62 : 2), o iš žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – ~35 rulonus (71 : 2); iš viso vienu pjovimu – apie 87 rulonus.

7. Konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad rulono rinkos kaina 2016 m. liepos 1 d. buvo 20,33 Eur, 2016 m. rugpjūčio 31 d. – 20,49 Eur, 2017 m. birželio 9 d. ir 2017 m. birželio 13 d. – ~17,70 Eur. Teismas tokias kainas pripažino pagrįstomis bei atitinkančiomis ginčo laikotarpio rinkos kainas, nes išvadoje jos apskaičiuotos remiantis tuo laikotarpiu buvusiais viešais skelbimais internete. Tačiau teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad žolės surinkimas į rulonus susijęs su atitinkamais kaštais. Tiesiog šienas, kaip gaminys, ir šienainis negali būti vertinami kaip tapatūs gaminiai, nes jiems pagaminti yra naudojamos skirtingos technologijos bei gaunamas skirtingas produktas. Šienainio atveju – pavytintas konservuotas šienas, o šieno atveju – tiesiog džiovinta žolė. Ieškovės atstovas teisme pripažino, kad sąnaudos ieškiniu neįvertintos ir turėtų būti minusuojamos. Konsultacinėje išvadoje į surinkimo į rulonus išlaidas neatsižvelgta ir tai nebuvo vertintojui nustatyta užduotis. Atsižvelgdamas į tai, kad rulono surinkimui būtinos išlaidos įpakavimo medžiagai, darbo ir laiko sąnaudoms, technikos nuomai/ nusidėvėjimui, bei į viešai prieinamą informaciją internete, teismas sprendė, kad šiuo atveju sąžiningiausia būtų vieno rulono pagaminimo sąnaudas laikyti 10 Eur. Atitinkamai teismas paskaičiavo, kad už 2016 m. liepos 1 d. nušienautos žolės ruloną ieškovė būtų uždirbusi 10,33 Eur (20,33 Eur – 10 Eur), už 2016 m. rugpjūčio 31 d. – 10,49 Eur, o 2017 m. birželio 9 d. ir 2017 m. birželio 13 d. – 7,70 Eur (17,70 Eur – 10 Eur).

8. Taigi teismas padarė išvadą, kad per 2016 ir 2017 metus (3 pjovimai), atsakovui neteisėtai nušienavus ieškovės išsinuomotus žemės sklypus ir pasisavinus nupjautą žolę, ieškovė negavo 2 481,24 Eur pajamų ((87 x 10,33) + (87 x 10,49) + (87 x 7,70) = 2 481,24), todėl ieškinį tenkino iš dalies.

9. Atsakovo argumentus dėl žemės sklypų pagerinimų ir dėl to patirtų išlaidų teismas atmetė kaip neįrodytus ir neturinčius jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė nei vieno tokias išlaidas pagrindžiančio įrodymo (CPK 178 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad atsakovas neturėjo teisės naudotis ieškovės išsinuomotais sklypais, todėl neturi teisės reikalauti dėl savo neteisėtų veiksmų patirtų išlaidų kompensavimo. Atsakovo argumentas dėl ieškovės atlikto pasėlių deklaravimo Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir išmokų gavimo, teismo vertinimu, taip pat nepagrįstas, neįrodytas ir neturi teisinės reikšmės ginčo sprendimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovas I. V. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ketina parduoti šieną, tačiau į bylą pateiktoje konsultacinėje išvadoje pateiktas šienainio rulonų pagaminimo įvertinimas, nors šių produktų pagaminimo technologija bei sąnaudos esmingai skiriasi. Iš konsultacinėje išvadoje pateiktų skelbimų matyti, kad šieno rulonuose ir šienainio rulonuose kaina yra skirtinga, be to, rulonai gaminami skirtingo dydžio, nuo ko taip pat priklauso jų kaina bei kiekis. Todėl atliktas vertinimas nėra korektiškas vertinant su ieškinio dalyku, vertinimo ataskaitoje nėra nustatyta, koks šieno kiekis galėjo būti pagamintas atliekant darbus nurodytuose laukuose, taip pat, kokia šieno rulono kaina bei jo pagaminimo kaina. Teismas šioje byloje ieškinio dalyką, kuris buvo „šienas, surinktas į rulonus“, nepagrįstai pakeitė į kitą žemės ūkio veiklos produktą – šienainį.

10.2. Tiek šieno, tiek šienainio paruošimas skiriasi, todėl jo nustatymas svarbus ir skaičiuojant pagaminimo kaštus. Teismo nustatytos 10 Eur rulono paruošimo sąnaudos yra nepagrįstos ir prieštarauja apelianto pateiktiems duomenims.

10.3. Dėl sklypuose atliktų darbų tarp ieškovės ir apelianto paaiškinimų yra prieštaravimų, kurie turi esminės reikšmės nustatant galimai patirtos žalos dydį. Esant tokiems prieštaravimams, nėra jokio teisinio pagrindo remtis išimtinai ieškovės pateiktais paaiškinimais, kad 2016 metais pievos buvo šienaujamos, ir šiuo laikotarpiu skaičiuoti patirtą turtinę žalą.

10.4. Tais pačiais metais šienaujamos žolės kiekis taip pat nėra vienodas, paprastai, antrą kartą šienaujant pievas, žolės nupjaunama mažiau, todėl teismas, spręsdamas patirtos turtinės žalos dydį, taip pat privalėjo į tai atsižvelgti sumažindamas rulonų kiekį.

11. Ieškovė O. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Apeliantas pavogė šieną iš ieškovei priklausančių laukų.

11.2. UAB „Marleksa“ padarė įvertinimą, kiek kainuoja nušienauta žolė per dvejus metus. Kaina nustatyta remiantis skelbimais apie parduodamus šieno rulonus, remiamasi išvadomis, kiek tonų šieno galima pagaminti iš vieno hektaro, numatyta ir 20-30 proc. paklaida bei atimtos gamybos sąnaudos. Taigi konsultacinė išvada pateikia apytikslę pasisavinto šieno kainą.

11.3. Apeliantas savo skaičiavimų ir argumentų nepateikia, todėl toks apeliacinis skundas turėtų būti atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos dydžio, neteisėtai nušienavus pievas ir pasisavinus šieną.

14. Apelianto teigimu, byloje esanti konsultacinė išvada, kuria ieškovė įrodinėjo žalos dydį, yra pateikta dėl šienainio rulonų pagaminimo kainos, o ieškovė prašė priteisti žalą, kurią patyrė nepardavusi šieno (šieno rulonų), t. y. skirtingo, nei šienainis, produkto, todėl teismas, anot apelianto, nepagrįstai pakeitė ieškinio dalyką.

15. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinio dalykas nagrinėjamoje byloje buvo ne šienas, surinktas į rulonus, kaip teigia apeliantas, bet reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Todėl atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad nagrinėjamoje byloje teismas pakeitė ieškinio dalyką.

16. Antra, nustatydamas ieškovės patirtos turtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, tik iš dalies rėmėsi apelianto minima konsultacine išvada ir vietoje joje nurodytos 10 220 Eur sumos priteisė ieškovei tik 2 481,24 Eur žalos atlyginimo, t. y. keturis kartus mažesnę sumą. Todėl šiame kontekste apelianto nurodomi skirtumai tarp šieno ir šienainio kainų (atitinkamai 15 Eur ir 20 Eur) bei gaminamų rulonų skirtingų dydžių (130 x 130, 120 x 120) objektyviai nepagrindžia neteisingo žalos dydžio nustatymo.

17. Trečia, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas vieno rulono paruošimo sąnaudų dydis – 10 Eur – yra nepagrįstas ir prieštarauja apelianto nurodytai kainai, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vieno šieno rulono pagaminimo kaina, kaip teigia, yra 14 Eur (CPK 178 straipsnis). Todėl šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

18. Ketvirta, teigdamas, kad antrą kartą tais pačiais metais šienaujant žolę jos kiekis paprastai būna mažesnis, apeliantas nepateikė įrodymų, kad ši tendencija buvo aktuali ir nagrinėjamam atvejui, todėl, remdamasis vien bendro pobūdžio apelianto samprotavimais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas rulonų kiekis yra neteisingas.

19. Penkta, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog pievos buvo šienaujamos 2016 metais, patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai, bet ir byloje nustatyta aplinkybė, kad 2016 metų pabaigoje apeliantas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už savavaldžiavimą, susijusį būtent su ginčo sklypų šienavimu. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, tai, jog pievos buvo šienaujamos 2016 metais, patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai.

20. Apeliaciniame skunde apeliantas neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atliktų neteisėtų veiksmų (išskyrus atliktus 2016 metais), taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių teismo nustatytą turtinės žalos dydį, juo labiau paneigiančių, kad žalos ieškovė apskritai patyrė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jam tenkančios pareigos paneigti byloje nustatytą turtinę žalą apeliantas neįvykdė (CPK 178 straipsnis).

21. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

22. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.