- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- ATP-226-768/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00886-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Pažeidėjas
- A. T.
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl 2016 m. vasario 29 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
skundžiamu nutarimu Pažeidėjas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. nubaustas administracine nuobauda – 580 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams už tai, kad jis 2015-09-12 apie 18.46 val., prie (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto pastato, vairavo R. D. priklausančią transporto priemonę AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis (2,22 prom. (su alkoholio matuoklio paklaida) neblaivumo laipsnis) ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad jo neblaivumas buvo tikrintas ir nustatytas ne iš karto po to, kai atvyko į savo namų kiemą, bet praėjus mažiausiai 15-20 minučių po atvykimo, todėl vien dėl to negalima nustatyto neblaivumo laipsnio tapatinti su tariamu neblaivumu automobilio vairavimo metu. Nustatydamas, ar jis vairavo neblaivus, teismas turėjo remtis teisės aktų nustatyta neblaivumo fakto ir laipsnio nustatymo tvarka, tačiau to padaryta nebuvo ir teismas iš esmės rėmėsi liudytojo D. P. parodymais. Mano, kad liudytojo parodymais remtis negalima jau vien dėl to, kad liudytojas negali nustatyti neblaivumo laipsnio, o neblaivumo laipsnis buvo nustatytas tik po to, kai jis (Pažeidėjas), grįžęs į kiemą išgėrė alkoholinių gėrimų ir nuo to praėjo apie 15-20 minučių. Pripažįstant, kad liudytojų parodymais galima įrodinėti asmens neblaivumo vairuojant transporto priemones faktą, tačiau neblaivumo laipsnio ne, kadangi teisės aktai nustato specialią šio fakto nustatymo tvarką – naudojant specialius prietaisus ir/arba atliekant cheminius tyrimus, todėl vien tai, kad jo (pažeidėjo) girtumas buvo tikrintas praėjus 15-20 minučių po vairavimo, nepaneigus kilusių abejonių dėl alkoholio nevartojimo po automobilio vairavimo iki tikrinimo alkotesteriu, negalima pripažinti, kad nustatytas neblaivumo laipsnis yra tikslus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis transporto priemonės vairavimo metu. Teismas pripažįsta, kad atvažiavęs į kiemą, jis (A. T.) užėjo į garaže įrengtas pirties patalpas, tačiau alkoholinių gėrimų vartojimo pirties patalpose fakto nepripažįsta dėl to, kad jis (A. T.) šio fakto nenurodė policijos pareigūnams prieš tikrinantis alkotesteriu, o rašytiniame paaiškinime iš viso neigė vairavęs automobilį, bei kad gėrimo faktą patvirtinę liudytojai V. Ž., G. J. ir D. T. yra jo artimi žmonės (draugai, žmona), todėl jų parodymai prieštarauja pirminiam paaiškinimui. Darydamas išvadą, kad elgesys nepasisakant policijos darbuotojui apie alkoholinių gėrimų vartojimą prieš tikrinant alkotesteriu, vairavimo fakto neigimas pirminiame paaiškinime neva įrodo kaltę, teismas neteisingai išaiškino jo (pažeidėjo) procesines teises ir pareigas administraciniame procese. Buvo nurodyta, kad administraciniame procese iš esmės galioja tie patys principai kaip ir baudžiamajame, tarp jų ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad ne kaltinamasis turi įrodinėti savo nekaltumą, tačiau policijos pareigūnai privalėjo įrodyti jo kaltę. Todėl teismo motyvas, kad atvykus policijos pareigūnams nepasakymas namuose prieš jiems atvykstant vartojus alkoholinius gėrimus, priešingai teismo išvadai, negali būti vertinamas kaip kaltės įrodymas. Taip pat teismas neįvertino to, kad jam, nežinančiam įstatymų, iš esmės buvo grasinama, todėl jis pasirinko gynybos būdą – neigė vairavęs transporto priemonę. Pagrįsdamas teiginį apie gąsdinimus, remiasi liudytojo G. N. parodymais: „Neigė vairuotojas, jog vairavo... Jam buvo paaiškinta, kad už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė“ (37 b.l.). Taip pat atkreipia dėmesį, kad prieš tikrindami alkotesteriu, policijos pareigūnai privalėjo paklausti, kada paskutinį kartą vartojo alkoholinius gėrimus, nes pagal alkotesterio naudojimo instrukciją, turėjo praeiti ne mažiau kaip 15 minučių, tačiau tai nebuvo padaryta (šios aplinkybės liudytojų apklausos metu nenurodė nei G. N., nei E. Z.). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neva jis (A. T.) liudytojui D. P. siūlė pinigų ir vien tai neva įrodo kaltę. Pirmiausia, šių liudytojo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl tai yra niekuo nepagrįstas liudytojo teiginys. Antra, liudytojo D. P. parodymai iš viso yra abejotini. Be to, teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų V. Ž., G. J. ir D. T. parodymais vien tik todėl, kad pirmieji du liudytojai yra draugai, o D. T. – žmona, nes šie liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Kita vertus, šis motyvas yra standartinis bei deklaratyvus, kadangi teismų praktikoje vertinant vienų ar kitų liudytojų parodymus kritiškai, nepakanka draugystės ar giminystės ryšio, o būtini duomenys apie parodymų neatitikimą objektyviai tikrovei. Teismas nurodė vienintelį motyvą, t.y. kad jų parodymai neatitinka jo (pažeidėjo) pirminio paaiškinimo. Mano, kad vertinant nurodytų liudytojų parodymus svarbu nustatyti, kiek jų nurodyti faktai atitinka kitus bylos duomenis ir tik tada galima nustatyti pačių parodymų teisingumą. Liudytojas D. P. (37 b.l.) parodė: „Kai atvažiavo automobilis „Audi“ į kiemą, tai įėjo į vidų vairuotojas ir keleivis...“. Taip pat jis patvirtino, kad jį (A. T.) į lauką iš garažo pakvietė pavedžiojusi šunį grįžusi liudytoja D. T.. Taigi jo (pažeidėjo), liudytojų V. Ž., G. J. ir D. T. parodymai, kad grįžę automobiliu į kiemą užėjo į garaže esančias pirties patalpas, atitinka liudytojo D. P. parodymus, todėl teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais parodymais, tuo labiau, kad jų parodymai nesiskiria. Taigi, padarius neginčytiną išvadą, kad jis (pažeidėjas) kartu su V. Ž. užėjo į garaže įrengtas pirties patalpas, lieka nepaneigtas alkoholio vartojimo pirtyje faktas. Pažymi, kad teismas akivaizdžiai iškraipo liudytojo D. P. parodymus, skundžiamame nutarime nurodydamas, kad liudytojas parodė, jog buvo priėjęs prie jo (pažeidėjo) vairuojamo automobilio, sustojusio prie parduotuvės „Moki-veži“, ir pradėjęs bendrauti pamatė, kad vairuotojas yra neblaivus. Tokio turinio liudytojo paaiškinimą surašė policijos pareigūnas G. N. 2015-09-12 (10 b.l.), tačiau apklaustas liudytoju 2013-10-22 vykusiame teismo posėdyje (37 b.l.), jis paneigė, kad buvos priėjęs prie jo (pažeidėjo) ir kalbėjęs, o paaiškino, jog buvo privažiavęs prie jo (pažeidėjo) vairuojamo automobilio iš dešinės pusės ir kalbėjosi tik su liudytoju V. Ž., sėdėjusiu automobilio keleivio vietoje. O jeigu iš automobilio jautė alkoholio kvapą (kas objektyviai sunkiai tikėtina), tai neblaivus buvo V. Ž.. Aplinkybę, kad liudytojas D. P. nebendravo su juo (pažeidėju) parduotuvės „Moki-veži“ automobilių stovėjimo aikštelėje, objektyviai ir neginčytinai patvirtina parduotuvės „Moki-veži“ automobilių stovėjimo aikštelės stebėjimo kamerų užfiksuotas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad liudytojo vairuojamas automobilis iš tikrųjų privažiavo prie jo (A. T.) vairuoto automobilio iš dešinės (keleivio) pusės, tačiau iš jo niekas nebuvo išlipęs ir priėjęs prie jo (pažeidėjo) vairuoto automobilio nei iš vairuotojo, nei iš keleivio pusės. Šis objektyvus, abejonių nekeliantis įrodymas, neginčytinai paneigia liudytojo D. P. paaiškinime nurodytas aplinkybes ir patvirtina teismo posėdžio metu duotus šio liudytojo parodymus. Tačiau teismas tokių liudytojo parodymų nepripažino šališkais ir visiškai nevertino minėto vaizdo įrašo. Reikšmės bylai išspręsti neturi ir aplinkybė, kad liudytojas D. P. su juo (pažeidėju) kalbėjosi prie namų iki atvykstant policijos pareigūnams, jautė alkoholio kvapą, kadangi jis (pažeidėjas) išgėrė garaže po to, kai atvažiavo į kiemą. Atkreipia dėmesį, kad jis (pažeidėjas) liudytojo D. P. parodymų pagrindu nėra kaltinamas neblaivus vairavęs parduotuvės „Moki-veži“ automobilių stovėjimo aikštelėje, o yra nubaustas tik už vairavimą esant neblaiviam (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto pastato, t. y. prie savo namų. Tokia kaltinimo formuluotė iš principo yra netiksli ir teisiškai nelogiška, nes iš tokio kaltinimo galima suprasti, kad neblaivus vairavo tik šioje vietoje. Be to, pats užėjimo į garažą faktas tik atvykus į kiemą, buvimo garaže laikas, pirties kūrenimas, liudytojo G. J. buvimas, patvirtina sąlygų alkoholiniams gėrimams gerti buvimą. Teismas, vertindamas D. P. parodymus, nurodo, kad jais netikėti nėra pagrindo, nes nėra jokių objektyvių duomenų, kad liudytojas būtų šališkas, nes su juo iki įvykio nebuvo pažįstami. Sutinkant su tuo, kad iki įvykio nėra bendravęs su šiuo liudytoju, negalima sutikti su išvada, kad ši aplinkybė savaime daro liudytojo parodymus teisingais. Juk liudytojo parodymų teisingumą gali lemti ne tik tarpusavio santykiai, bet pirmiausia, liudytojo asmeninės savybės, jo įsitikinimai, klaidingas tam tikrų aplinkybių vertinimas ir t.t. Analizuojant liudytojo parodymų turinį akivaizdu, kad išvadą, jog jis (pažeidėjas) neva yra neblaivus, D. P. padarė jam (pažeidėjui) vairuojant automobilį J. Basanavičiaus gatvėje tuo momentu, kai jis (A. T.) pėsčiųjų perėjoje vos nepartrenkė mergaitės. Tačiau akivaizdu, kad pėsčiųjų perėjoje pėsčiųjų nepraleidžia ne tik neblaivūs, bet ir blaivūs vairuotojai (duodamas parodymus teisme paaiškino, kad tai buvo susiję su skambučiais į mobilų telefoną, dėl ko vėliau ir sustojo prie parduotuvės „Moki-veži“). Be to, teismas, vertindamas liudytojo D. P. parodymus, neatsižvelgė į dvi aplinkybes, neginčytinai patvirtinančias tai, kad duodamas paaiškinimą policijos įstaigai, liudytojas nurodė tikrovės neatitinkančias žinias, t. y. kad buvo priėjęs prie jo (pažeidėjo), jautė sklindantį alkoholio kvapą, o jis (pažeidėjas) neva kalbėjo nerišliai (tai jis vėliau paneigė duodamas parodymus teismo posėdžio metu, o taip pat šią jo nurodytą aplinkybę objektyviai paneigia stebėjimo kamerų vaizdo įrašai prie parduotuvės „Moki-veži“). Taip pat teismo posėdžio metu D. P. nurodė, kad visi įvykiai neva buvo filmuojami, tačiau teismui pareikalavus pateikti šiuos įrašus, jis jų nepateikė, nors ir buvo pažadėjęs. Taigi iš šių liudytojo D. P. veiksmų akivaizdu, kad jo parodymai dėl įvykio aplinkybių nebuvo teisingi, be to, mano, kad galima daryti išvadą, jog liudytojas yra linkęs fantazuoti. Todėl liudytojo D. P. parodymais duodant paaiškinimus policijai tikėti negalima. Taip pat iš šio liudytojo parodymų galima spręsti, kad be jo automobilyje važiavo ir daugiau asmenų. Tačiau šie asmenys net nebuvo nustatyti ir apklausti tiek tik pradėjus administracinį procesą, tiek bylą nagrinėjant teisme. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog šie asmenys (-uo) nebūtų patvirtinę (-ęs) liudytojo D. P. nurodytų aplinkybių. Sutinkant su teismo motyvais dėl policijos darbuotojų nešališkumo, būtina pažymėti, kad ši aplinkybė iš principo neturi jokios įtakos kaltės nustatymui. Policijos pareigūnai nesustabdė vairuojančio automobilį, o atvyko daugiau kaip po 15 minučių nuo pranešimo apie tariamą vairavimą esant neblaiviam gavimo. Taigi, jų atlikti veiksmai – neblaivumo patikrinimas, administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas, paaiškinimų surašymas yra tik jų pareigų vykdymas, priešingai teismo išvadai, neįrodantis fakto, kad jis (pažeidėjas) vairavo automobilį neblaivus. Be to, liudytojas G. N. parodė, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas liudytojo D. P. parodymų pagrindu. Teismas, remdamasis iš policijos įstaigos gauta pažyma, daro išvadą, jog į policiją buvo paskambinta 18 val. 46 min., tačiau iš liudytojo D. P. parodymų galima daryti išvadą, kad jis skambino kelis kartus, paskutinį – kai jo (pažeidėjo) vairuojama mašina sustojo kieme ir liudytojas galėjo nurodyti adresą. Todėl nėra aišku, ar pažymoje nurodytas pirmo ar antro skambučio laikas, skambučio pradžia ar pabaiga. Tai turi esminę reikšmę nustatant buvimo garaže laiką, o tuo pačiu vertinant realią galimybę tuo metu išgerti alkoholinių gėrimų. Taip pat teismas, remdamasis telemetrinės įrangos duomenimis, daro išvadą, kad policijos tarnybinis automobilis prie jo (pažeidėjo) namų atvyko 19 val. 01 min. 09 s. Tačiau iš pateiktų telemetrinės įrangos duomenų matyti, kad yra pateikti policijos tarnybinio automobilio Škoda Octavia duomenys, o kaip matyti iš E. Z. tarnybinio pranešimo, pareigūnai atvyko tarnybiniu automobiliu Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Neblaivumas buvo patvirtintas praktiškai tik policijos pareigūnams atvykus. Iš alkotesterio duomenų matyti, kad tai buvo padaryta 19 val. 12 min. 21 s, t. y. praėjus 11 minučių po atvykimo į įvykio vietą. Antra, iš telemetrinės įrangos duomenų matyti, kad atvykę į įvykio vietą policijos darbuotojai net neišlipo iš automobilio, kadangi automobilio visos durys buvo uždarytos, įvykio vietoje jie neva buvo iki 20.32 val., kas objektyviai taip pat neatitinka tikrovės. Taigi, telemetrinės įrangos duomenys arba netikslūs, arba yra ne automobilio, kuriuo naudojosi G. N. ir E. Z.. Gynėjas teismui buvo pareiškęs prašymą patikslinti telemetrinės įrangos duomenis, teismas nutarė tenkinti prašymą, tačiau tas realiai nebuvo padaryta (92 b.l.). Pažymi, kad teismas buvo pripažinęs būtinu iškviesti ir pakartotinai apklausti liudytoją D. P., tačiau gavęs informaciją apie jo išvykimą dirbti į Norvegiją, nusprendė bylą išnagrinėti neapklausus šio liudytojo (109 b.l.). Mano, kad toks teismo pozicijos nenuoseklumas sutrukdė visapusiškai ir pilnutinai ištirti bylos aplinkybes, pašalinti prieštaravimus, esančius tarp šio liudytojo parodymų ir jo (pažeidėjo) iniciatyva apklaustų liudytojų parodymų. Todėl vien dėl šios priežasties, t. y. teismui pripažinus šio liudytojo apklausą būtina, tačiau neapklausus jo ir nepašalinus prieštaravimų, teismo išvados, kurios grindžiamos šio liudytojo parodymais, yra nepagrįstos. Mano, kad teismui 2016-01-21 pratęsus bylos nagrinėjimo ir galimos administracinės nuobaudos skyrimo terminus iki 2016-09-12, liudytojo atvykimas į teismą nežiūrint jo laikino išvykimo yra realus. Taip pat mano, kad į teismo paklausimą duotas policijos įstaigos atsakymas dėl pranešimo telefonu laiko neleidžia pilnai visapusiškai ištirti šios aplinkybės, nes buvo skambinta 2 kartus, todėl buvo būtina išreikalauti paties pranešimo garso įrašą, kadangi ištyrus pranešimo turinį, galima būtų papildomai vertinti liudytojo D. P. parodymų patikimumą (pavyzdžiui, galbūt pranešime yra spėjama apie galimą vairavimą esant neblaiviam, nurodomi požymiai, pagal kuriuos asmuo sprendžia apie šią aplinkybę ir t.t.). Apelianto nuomone, teismui priimant nutarimą liko neįvertintas vaizdo įrašas iš prie parduotuvės „Moki-veži“ esančių vaizdo stebėjimo kamerų, nors tai turi ypatingą reikšmę vertinant liudytojo D. P. parodymus, nes vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip liudytojo vairuojamas automobilis privažiavo prie jo (pažeidėjo) vairuoto automobilio ir neužfiksuota, kad liudytojas būtų išlipęs ir kalbėjęs tiek su juo (pažeidėju), tiek su liudytoju V. Ž., t. y. esant tokiai situacijai, jis objektyviai negalėjo jausti nei kvapo, nei suprasti, kad buvo nerišli kalba, ypač įvertinant tai, kad jis (pažeidėjas) su D. P. net nekalbėjo. Mano, kad visuma šių skunde išdėstytų aplinkybių leidžia teigti, jog teismo nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. T. padarė ATPK 126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Jo kaltę patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinktuose įrodymuose – administracinio teisės pažeidimo protokole, policijos pareigūnės E. Z. tarnybiniame pranešime, alkotesterio patikrinimo rezultatų šaknelėse, pranešime dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, D. P., iš dalies A. T. ir V. Ž. rašytiniuose paaiškinimuose – užfiksuotų aplinkybių visuma, taip pat liudytojo D. P., policijos pareigūnų E. Z. ir G. N. parodymai, duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
A. T. manymu, apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų V. Ž., G. J. ir D. T. parodymais vien tik todėl, kad pirmieji du liudytojai yra draugai, o D. T. – žmona, nes šie liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Taip pat nurodo, kad atmesdamas šių liudytojų parodymus teismas nurodė tik vieną argumentą – kad jų parodymai neatitinka jo (pažeidėjo) pirminio paaiškinimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo D. P. ir policijos pareigūnų G. N. bei E. Z. parodymais ir pagrįstai atmetė tiek paties A. T., tiek liudytojų V. Ž., G. J. ir D. T. parodymus. Liudytojas D. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad važiuodamas Utenoje, J. Basanavičiaus gatvėje, pastebėjo, kaip automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perėjoje vos nepartrenkė mergaitės ir nuvažiavo toliau. Toliau važiuodamas paskui minėtą automobilį matė, kad jis važiuoja ne pagal taisykles. Parduotuvės „Moki-veži“ aikštelėje sustojo prie automobilio Audi A6. Matėsi, kad minėtos mašinos vairuotojas ir keleivis buvo išgėrę. Liepė jiems toliau nebevažiuoti, bet jie nepaklausė. Tada paskambino policijai ir nusprendė sekti šį automobilį, kad kas nors neatsitiktų. Sekė iki pat pažeidėjo namų, esančių Ukmergės gatvėje. Matė, kaip abu vyrai įėjo į vidų, o paskui išėjo. Viskas matėsi. Policijos pareigūnai G. N. ir E. Z. taip pat patvirtino, kad gavo nurodymą vykti į Ukmergės gatvę, kur yra neblaivus vairuotojas ir liudytojai. Nuvykę į vietą, rado liudytoją D. P., kuris pasakė, kad būtent šis pilietis (A. T.) vairavo ir, kad jį sekė iki pat namų. D. P. teigė, kad jis važiavo J. Basanavičiaus gatve per visą miestą ir automobilis Audi A6 perėjoje vos kažko nepartrenkė. Važiavo šiam automobiliui iš paskos, paskui sustojo prie „Moki-veži“ parduotuvės. Liudytojas teigė, kad bendravo su toje mašinoje buvusiais asmenimis, juto alkoholio kvapą, sklindantį nuo jų. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, netikėti šių asmenų parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie sutampa tiek tarpusavyje, tiek atitinka kitus bylos įrodymus. Tuo tarpu pažeidėjo A. T. ir liudytojų V. Ž., G. J. ir D. T. parodymai, kad A. T. neblaivus nevairavo, o alkoholinius gėrimus vartojo tik po to, kai grįžo kartu su liudytoju V. Ž. į namus, yra vertintini kritiškai kaip pasirinktas gynybos būdas. Pažymėtina, kad liudytojų V. Ž., G. J. ir D. T. parodymai ne tik, kad neatitinka pirminio A. T. paaiškinimo, bet ir prieštarauja liudytojų D. P., G. N. ir E. Z. parodymams, kuriais, kaip minėta, abejoti jokio pagrindo nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja D. T. maždaug nuo 18 val. iki 19 val. buvo išėjusi iš namų, todėl apie tai, ar jos sutuoktinis A. T. tuo laiko tarpu vairavo neblaivus, ar ne, ji nei patvirtinti, nei paneigti negalėjo. Svarbu ir tai, kad liudytojas G. J. įvykio vietoje apklaustas nebuvo ir iš viso nėra jokių patikimų duomenų, kad jis apskritai įvykio metu ten būtų buvęs, nes liudytojas D. P., kuris pažeidėjo namų kiemą stebėjo iš savo automobilio, teigė matęs tik A. T. ir V. Ž.. Policijos pareigūnai apie trečią liudytoją, t.y. G. J., jokių duomenų nei tarnybiniame pranešime, nei duodami parodymus teisme taip pat nenurodė. Taip pat pažymėtina, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog liudytojo V. Ž. pirminis paaiškinimas ir parodymai, kad nurodytu laiku važiavo kartu A. T., iš dalies paneigė pažeidėjo pirminį paaiškinimą, kad jis automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo. Pagrindo tikėti paties pažeidėjo parodymais taip pat nėra. Kaip matyti, pirminiame paaiškinime A. T. nurodė, kad jis nežino, kaip automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsirado jo kieme (11 b.l.). Tokie pažeidėjo parodymai yra užfiksuoti ir policijos pareigūnės E. Z. tarnybiniame pranešime (6 b.l.). Tuo tarpu bylos nagrinėjimo teisme metu A. T. jau pateikė naują versiją, paaiškindamas, kad jis vairavo minėtą automobilį, tačiau tai darė būdamas blaivus, o apeliaciniame skunde pažeidėjas nurodo, kad neigimą vairavus transporto priemonę jis pasirinko kaip gynybos būdą, kadangi jam, nežinančiam įstatymų, iš esmės buvo grasinama. Pagrįsdamas teiginį apie gąsdinimus, pažeidėjas remiasi liudytojo G. N. parodymais, kad buvo paaiškinta, jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Atsakydamas į šį skundo argumentą aukštesnysis teismas pažymi, kad aiškinantis įvykio aplinkybes policijos pareigūno išaiškinimas apklausiamiems asmenims apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą negali būti laikomas grasinimu, o tai yra viena iš policijos pareigūno pareigų, siekiant tinkamai nustatyti bylai reikšmingus duomenis. Be to, asmeniui, sakančiam tiesą ir nesiekiančiam nuslėpti tam tikrų įvykio aplinkybių, toks įspėjimas neturėtų kelti įtampos ar kitokių neigiamų emocijų, skatinančių gintis.
Skunde apeliantas nurodo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog jo neblaivumas buvo tikrintas ir nustatytas ne iš karto po to, kai atvyko į savo namų kiemą, bet praėjus mažiausiai 15-20 minučių po atvykimo, todėl vien dėl to negalima nustatyto neblaivumo laipsnio tapatinti su tariamu neblaivumu automobilio vairavimo metu. Iš tikrųjų, bylos duomenys patvirtina, kad A. T. girtumas buvo nustatytas ne sustabdžius jį vairuojantį transporto priemonę, bet jam jau esant savo namų kieme po grįžimo praėjus kuriam laikui. Tačiau, liudytojas D. P., kurio parodymais aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti, nurodė, kad kol iki pažeidėjo namų kiemo atvažiavo policijos pareigūnai, praėjo tik apie 7-10 minučių ir beveik visą šį laiko tarpą jis (D. P.) A. T. bei liudytoją V. Ž. matė (ir nenurodė, kad jie būdami garaže vartojo alkoholinius gėrimus). Be to, iš policijos pareigūnės E. Z. tarnybinio pranešimo matyti, kad 18.46 val. pareigūnai gavo pranešimą apie neblaivų vairuotoją (6 b.l.), o 19.01 val. jie jau buvo įvykio vietoje (54 b.l.), taigi, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, iki policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą praėjo maždaug 15 minučių. Aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. T. dar iki grįžimo į namus vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivus, be to, nuo alkoholio vartojimo jau buvo praėję 15 minučių, todėl jam pagrįstai 2016-09-12 19.12 val. buvo nustatytas 2,26 promilių girtumas (8 b.l.) ir tai laikytina girtumo laipsniu, kuris buvo ir automobilio vairavimo metu.
Pažeidėjas teigia, kad apylinkės teismas, remdamasis iš policijos įstaigos gauta pažyma, padarė išvadą, jog į policiją buvo paskambinta 18 val. 46 min., tačiau iš liudytojo D. P. parodymų galima daryti išvadą, kad jis skambino kelis kartus, todėl nėra aišku, ar pažymoje nurodytas pirmo ar antro skambučio laikas, skambučio pradžia ar pabaiga, nors tai turi esminę reikšmę nustatant buvimo garaže laiką, o tuo pačiu vertinant realią galimybę tuo metu išgerti alkoholinių gėrimų. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad ne tik policijos pateiktoje pažymoje, bet ir policijos pareigūnės E. Z. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apie neblaivų vairuotoją pranešimas buvo gautas 18.46 val., o iš telemetrinių duomenų ataskaitos matyti, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje jau buvo 19.01 val. Kaip minėta, liudytojas D. P. nurodė, kad prie pažeidėjo namų kol atvažiavo policijos pareigūnai stovėjo labai trumpai – maždaug 7-10 minučių. Taigi aptarti duomenys patvirtina, kad nuo policijos pareigūnų iškvietimo iki jų atvažiavimo į įvykio vietą praėjo tik 15 minučių, kas laikytina labai trumpu laiko tarpu. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl policijos automobilio telemetrinių duomenų pažymėtina, kad detalioje ataskaitoje yra nurodytas automobilio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris sutampa su automobilio valstybiniu numeriu, nurodytu pareigūnės E. Z. tarnybiniame pranešime, todėl abejoti ataskaitos duomenimis nėra jokio pagrindo.
Apeliantas taip pat teigia, kad prieš tikrindami jo neblaivumą policijos pareigūnai privalėjo paklausti, kada paskutinį kartą vartojo alkoholinius gėrimus, nes pagal alkotesterio naudojimo instrukciją turėjo praeiti ne mažiau kaip 15 minučių, tačiau tai nebuvo padaryta. Visų pirma pažymėtina, kad šio klausimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė ir šią aplinkybę apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde. Antra, nors iš tikrųjų byloje ir nėra duomenų apie tai, ar policijos pareigūnai tikrai paklausė A. T., prieš kiek laiko šis vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas. Be to, kaip minėta aukščiau, liudytojas D. P. patvirtino A. T. matęs neblaivų vairuojantį jau prie parduotuvės „Moki-veži“, o paskui nuo pat atvažiavimo prie pažeidėjo namų kiemo iki policijos pareigūnų atvykimo stebėjęs jį bei liudytoją V. Ž., kas truko tik apie 7-10 minučių, ir apie alkoholio vartojimo faktą garaže nieko nenurodė. Taip pat matyti, kad apie neblaivų vairuotoją policijos pareigūnams buvo pranešta dar 18.46 val., o pažeidėjui girtumas nustatytas 19.12 val., t.y. praėjus daugiau nei 15 minučių po alkoholio vartojimo. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad šiuo atveju A. T. girtumas buvo nustatytas laikantis visų teisės aktų reikalavimų.
Pažeidėjas skunde kritikuoja apylinkės teismo atliktą liudytojo D. P. parodymų apie tai, ar šis liudytojas buvo išlipęs iš savo automobilio parduotuvės „Moki-veži“ aikštelėje, vertinimą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus akivaizdžiai iškraipė, taip pat teismas neįvertino į bylą pateikto vaizdo įrašo iš šios automobilių stovėjimo aikštelės. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas įrodymų vertinimą byloje atliko tinkamai. Pažymėtina, kad faktas, ar liudytojas D. P. buvo išlipęs iš savo automobilio, ar su pažeidėju ir liudytoju V. Ž. bendravo iš jo neišlipęs, nėra esminis, kadangi liudytojas D. P. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad prie automobilio vairo sėdėjo A. T., o keleivio vietoje buvo V. Ž. ir matėsi, jog abu piliečiai yra neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas, todėl pareikalavo jų toliau nebevažiuoti. Be to, aplinkybę, kad minėti asmenys iš tikrųjų buvo girti, vėliau patvirtino ir objektyvūs bylos duomenys – alkotesterio parodymai (7-8 b.l.). Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jei A. T. ir V. Ž. nebūtų buvę neblaivūs, liudytojas D. P., kuris šių asmenų iki įvykio nebuvo matęs ir nepažinojo, nebūtų turėjęs pagrindo skambinti policijai ir pranešti apie neblaivų vairuotoją bei sekti A. T. vairuotą automobilį iki pat pažeidėjo namų.
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog liudytojas D. P. nurodė, jog neva visi įvykiai buvo filmuojami, tačiau teismui pareikalavus šiuos įrašus pateikti, jis to nepadarė, todėl, pažeidėjo manymu, galima teigti, kad liudytojas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Su tokiu skundo motyvu sutikti nėra pagrindo. 2013-12-01 teismo posėdžio metu liudytojas D. P. nurodė, kad siuntė nuotraukas teismui, bet teisme jos nebuvo gautos, kadangi neatitiko formatas, o paskui, kadangi dirba statybose, telefonas iškrito ir sugedo, todėl nuotraukų atsiųsti nebegalėjo (65 b.l.). Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nuotraukos nebūtų tas įrodymas, kuris būtų lemiamas nustatant, ar A. T. nustatytu laiku vairavo automobilį būdamas neblaivus, kadangi šias aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Skunde taip pat keliamas klausimas dėl to, kad įvykio vietoje nebuvo apklausti kiti D. P. automobilyje sėdėję asmenys, kurie galbūt būtų patvirtinę D. P. nurodytas aplinkybes. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors minėti asmenys ir nebuvo apklausti, tačiau liudytojo D. P. nuoseklius parodymus patvirtino policijos pareigūnai G. N. bei E. Z., visų šių trijų asmenų parodymai sutampa tarpusavyje ir neprieštarauja kitiems bylos įrodymams bei yra pakankami A. T. kaltei pagrįsti.
Apelianto nuomone, apylinkės teismui priimant nutarimą liko neįvertintas vaizdo įrašas iš prie parduotuvės „Moki-veži“ esančių vaizdo stebėjimo kamerų, nors tai turi ypatingą reikšmę vertinant liudytojo D. P. parodymus. Aukštesnysis teismas, peržiūrėjęs prie bylos medžiagos esantį vaizdo įrašą (33 b.l.), daro išvadą, kad šis įrašas nėra toks aiškus, kad jį peržiūrėjus būtų įmanoma daryti pagrįstas ir kategoriškas išvadas, todėl laikytina, kad jis nei patvirtina, nei paneigia bylos aplinkybių ir todėl apylinkės teismas pagrįstai juo nesivadovavo priimdamas skundžiamą nutarimą.
Skunde teigiama, kad administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas yra netikslus, kadangi nurodyta, jog pažeidėjas automobilį vairavo tik prie (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto pastato. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma pažymėtina, kad ginčo, jog A. T. automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo iki savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), nėra. Antra, policijos pareigūnams taip pat buvo praneštas būtent šis adresas ir jie tuo adresu nuvyko. Trečia, administracinio teisės pažeidimo protokole visada yra nurodoma ta pažeidimo padarymo vieta, kurioje sustabdoma ar randama transporto priemonė ir jokiame teisės akte nėra reikalavimo nurodyti, visų vietų, kur, kaip šiuo atveju, buvo važiuojama tokia transporto priemone. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pažeidimo padarymo vieta buvo nurodyta tinkamai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidėją pripažino kaltu padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą teisės pažeidimą bei, įvertinęs administracinei nuobaudai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai paskyrė nuobaudą, kurios laikyti neproporcinga ar neadekvačia padarytam teisės pažeidimui nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
palikti 2016 m. vasario 29 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarimą nepakeistą ir A. T. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.