Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – 7 (septynerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, vadovaujantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. ir galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė D. G. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas D. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. lapkričio 26., 01 val. 55 min., iki 2018 m. lapkričio 26 d., 11 val. 32 min, t. y. viena para. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams paskiriant D. G. šias pareigas: 1) pradėti dirbti arba tęsti darbą; 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) neišeiti iš namų nuo 22 val. 00 min. iki 06 val. 00 min., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Paskirta D. G. BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir 2 (dvejiems) metams nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos uždrausta jam naudotis teise vairuoti transporto priemones. Iš D. G. nuspręsta išieškoti valstybės naudai automobilio „Mercedes Benz S500“, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Mautoras“, vertės dalį, tai yra 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo D. G. pripažįstant kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, plačiai ir išsamiai išanalizavęs tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, todėl 2020 m. sausio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališkai ir tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

20. Pažymima, kad alkoholio koncentracija D. G. kraujyje buvo nustatyta naudojant tinkamas priemones ir nustatymo metodus du kartus – pirmą kartą alkotesterio pagalba 2018 m. lapkričio 26 d., 02:03 val. D. G. buvo nustatytas 1,98 promilės neblaivumas (t. 2, b. l. 32, 33); antrą kartą – specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad D. G. kraujyje, paimtame 2018 m. lapkričio 26 d., 02:23 val., nustatyta mažiausia koncentracija 2,20 promilės etilo alkoholio (t. 2, b. l. 34-35).

Dėl D. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį

22. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra galimas tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, be to, nėra jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Šioje byloje apeliaciniu skundu neginčijamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ar D. G. kaltė, byloje ginčo dėl to nėra, o keliamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, ir nenustačius byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija šioje nuosprendžio dalyje pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

23. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos, 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 38 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai.

24. Apylinkės teismas nustatė BK 38 straipsnio 1–3 dalyje numatytas sąlygas, tačiau, įvertinęs D. G. teistumus bei nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, nuteistojo elgesį nusikaltimo metu, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Būtent dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra BK 38 straipsnio 4 dalyje numatytos būtinos sąlygos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos charakteristiką, sprendžia, kad apylinkės teismas turėjo diskrecijos teisę dėl BK 38 straipsnio taikymo (t. y. net ir nustačius visas įstatymines sąlygas, galėjo jo netaikyti), tačiau šiuo atveju nuspręsdamas jo netaikyti tinkamai aiškino ir vertino byloje esančius duomenis, ko pasekoje priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.

26. Atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio nuostatomis gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusysis atleido nuteistajam, taip pat, kad buvo nustatytos kitos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Teismų praktikoje konstatuota, kad teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte (yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų) nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas. Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą) ir pan.

27. Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra pagrindas manyti, jog D. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nustatyta, kad D. G. padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, smurtavo artimoje aplinkoje. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikaltimas prieš nukentėjusiąją buvo padarytas panaudojant pakankamai intensyvų fizinį smurtą, buvo suduoti trys gana stiprūs smūgiai į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvos sritį, prieš tai jis nukentėjusiąją buvo sugriebęs už gerklės ir praklupdęs ant kelių.

28. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad D. G. iki šio nusikaltimo padarymo buvo tris kartus teistas, be kita ko, ir už sunkaus nusikaltimo padarymą, atlikęs realią laisvės atėmimo bausmę, teistumas nebuvo išnykęs. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog paskirtos bausmės nuteistajam poveikio nepadarė, o jis ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.

29. Kartu pažymima, jog skundžiamu nuosprendžiu D. G. buvo pagrįstai (šios aplinkybės jau vertintos aukščiau) už kitą nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką, kurią jis padarė praėjus vos pustrečio mėnesio po smurtinio nusikaltimo padarymo. Taigi D. G. elgesys, darant nusikalstamas veikas, vertinamas kaip sistemingas ir keliantis grėsmę ne tik artimajai aplinkai, bet ir visai visuomenei.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinių nusižengimų registro 2018 m. lapkričio 26 d. duomenimis per paskutinius penkerius metus administracine tvarka D. G. baustas aštuonis kartus, tarp jų ir už administracinius nusižengimus, susijusius su pakankamai šiurkščiais kelių eismo taisyklių pažeidimais (t. 2, b. l. 43-45). Aplinkybės, jog D. G. Lietuvoje buvo baustas administracine tvarka, ypač už šiurkščius pažeidimus, taip pat gali būti laikomos reikšmingomis sprendžiant dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimo. Didesnio pavojingumo pažeidimų padarymas gali lemti išvadą, kad D. G. gali daryti naujus – žymiai pavojingesnius teisės pažeidimus – nusikalstamas veikas.

31. Įvertinus nuteistąjį D. G. bei jo padarytus nusikaltimus charakterizuojančių duomenų visumą, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad D. G. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja.

Dėl D. G. paskirtų bausmių

32. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai detaliai ir išsamiai nuosprendyje aptarė bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam D. G. paskyrė teisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę.

33. D. G. veikdamas tiesiogine tyčia padarė du nesunkius nusikaltimus, kurie atitinka tokių nusikalstamų veikų rūšinį pavojingumą ir, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, yra pavojingi, nes pirmu atveju, buvo pavartotas gan intensyvus ir stiprus smurtas ženkliai silpnesnio asmens atžvilgiu, o antru – nuteistasis buvo sustabdytas nuo ketinimo tęsti neblaiviam vairuoti labai galingą automobilį, taip keliant realią grėsmę kitų žmonių sveikatai ir gyvybei.

34. D. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai buvo nustatyta tai, kad abi nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors D. G. pripažino padaręs smurtinę nusikalstamą veiką, tačiau ši aplinkybė pagrįstai nebuvo pripažinta lengvinančia, nes nuteistasis savo kaltę pripažino tik po to, kai pirmosios instancijos teismas antrą kartą nukentėjusiąją kvietė į teisiamąjį posėdį, kad ji patikslintų savo parodymus. Toks prisipažinimas pagal formuojamą teismų praktiką nėra savanoriškas ir neatitinka įstatyme įtvirtintos šios lengvinančios aplinkybės sąvokos.

35. Taip pat pagrįstai nebuvo pripažinta D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir nukentėjusiosios V. T. neva provokuojantis elgesys, nes, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, D. G. veiksmai prieš V. T. buvo agresyvūs, nevienkartiniai ir smurtiniai, o tuo metu V. T. sudavė jam per veidą tik gindamasi nuo aktyvaus nuteistojo puolimo ir jau nuteistajam atlikus neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu (traukiant už rankos, stumiant už kaklo ir pan.). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad visą konfliktą iniciavo ir pradėjo būtent nuteistasis, o V. T. elgesys D. G. padarytam nusikaltimui neturėjo esminės įtakos.

36. D. G. Lietuvos Respublikoje buvo teistas tris kartus, tarp jų ir už kvalifikuotas turto prievartavimą (t. 2, b. l. 46-48). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis jam buvo skirtos įvairių rūšių bausmės – tiek laisvės apribojimas, tiek laisvės atėmimas. Vis dėlto, D. G. pastarąjį kartą atliko laisvės atėmimo bausmę, tačiau nei ši bausmės rūšis, nei švelnesnės bausmės rūšies poveikio D. G. elgesiui nepadarė, nes jis ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.

37. Pažymima ir tai, kad administracinių nusižengimų registro 2018 m. lapkričio 26 d. duomenimis per paskutinius penkerius metus administracine tvarka jis baustas aštuonis kartus, tarp jų ir už administracinius nusižengimus, susijusius su pakankamai šiurkščiais kelių eismo taisyklių pažeidimais: 2018 m. rugpjūčio 23 d. viršijo greitį 33 km/val. (ANK 416 straipsnio 4 dalis); 2018 m. balandžio 17 d. viršijo leistiną greitį 31 km/val. (ANK 416 straipsnio 4 dalis); 2017 m. liepos 12 d. pravažiavo sankryžą, degant draudžiamas šviesoforo signalui (ANK 417 straipsnio 4 dalis); 2017 m. sausio 12 d. viršijo leistiną greitį 53 km/val. greičiu (ANK 416 straipsnio 6 dalis) (t. 2, b. l. 43-45). Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių, nuolat ir sistemingai daro įvairaus pavojingumo laipsnio teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta D. G. paskyrus tik griežčiausios rūšies bausmes – laisvės atėmimą. Pažymima, kad skirti ne laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju nėra pagrindo ir dėl to, jog nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paprastai skiriamos tik asmeniui, kuris teisiamas pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), o šiuo atveju D. G. teisiamas jau ketvirtą kartą.

38. Apylinkės teismas, vertindamas kaltinamojo asmenybę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. G. nedirba ir niekada nėra dirbęs (Sodros duomenimis, t. 2, b. l. 49). Be to, nors D. G. ir teigiamai charakterizuotas Pilnų namų bendruomenės (t. 2, b. l. 123), visgi pirmosios instancijos teismo posėdyje nesugebėjo paaiškinti, ką konkrečiai jis daro šiai bendruomenei be jo minėto prašymo draugų perduoti bendruomenei nereikalingus daiktus ar drabužius. Todėl tokia charakteristika nevertinama kaip D. G. teigiamai charakterizuojanti.

39. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal šio straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu.

40. Pažymima, jog visų D. G. paskirtų bausmių dydis buvo parinktas proporcingas ir teisingas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas D. G. paskyrė septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei vidurkis, nes buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis atlyginio nukentėjusiajai padarytą žalą, o pastaroji nuo civilinio ieškinio atsisakė ir su kaltinamuoju susitaikė. Tuo tarpu už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas taip pat numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Šiuo atveju D. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t. y. kiek didesnė už vidurkį. Tačiau pažymima, kad D. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė, skiriant didesnę nei vidurkis bausmę, buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą veiką (šios aplinkybės aptartos 35-40 punktuose). Subendrinus šias bausmes, prie griežtesnės devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės buvo pridėtas minimali – trijų mėnesių kitos laisvės atėmimo bausmės dalis, todėl laikoma, kad bendrinant bausmes buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (pridėti dar mažesnės bausmės dalies neleidžia galiojantis BK ir formuojama teismų praktika). Apibendrindamas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšis ir parenkant jų dydį, konstatuoja, jog D. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei nustatyti jų dydžiai yra proporcingi ir jokiu būdu nėra per griežti.

41. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas ne tik privalo atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

42. D. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ne daugiau kaip ketveriems metams už kelis nesunkius tyčinius nusikaltimus, todėl, jam atitinkant formalius BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, buvo pagrįstai nuspręsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi ankstesnį D. G. elgesį, jam paskirtas bausmes ir jų poveikį, taip pat ir šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir pavojingumą, kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti ir realiai neatliekant laisvės atėmimo bausmės.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių kontekste nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, ją atidedant dviem metams, kartu nuteistajam paskiriant pareigas bei baudžiamojo poveikio priemones, yra tinkamai individualizuota ir motyvuotai parinkta, jos keisti ar mažinti nėra teisinio pagrindo.

44. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – D. G. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra įrodyta, o jam paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas nėra per griežtos, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.