- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-24
- Bylos Nr.
- 2YT-345-1003/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-09019-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danas Lisas
- Pareiškėjas
- S. R. B., L. D. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
- Advokatai
- Irina Petkienė
- Kategorijos
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Danas Lisas, sekretoriaujant Linai Deržinskienei, dalyvaujant pareiškėjoms S. R. B., L. D. Ž., jų atstovei advokatei Irinai Petkienei, suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atstovei Linai Dumšienei, nedalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. R. B., L. D. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos S. R. B., L. D. Ž. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, patvirtinantį, kad pareiškėjos bei jų tėvas S. (S.) N., miręs (duomenys neskelbtini), pareiškėjų motinos L. N., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), įkalinimo metu nuo (duomenys neskelbtini) negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tokiu būdu išvengė ištrėmimo. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas pripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų – tremtiniui prilyginto asmens teisiniam statusui.
Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjų S. R. B., gimusios (duomenys neskelbtini), ir L. D. Ž., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai buvo stambūs ūkininkai, gyvenę (duomenys neskelbtini) 1946 metų vasarą tėvai sužinojo, kad yra įtraukti į tremiamų asmenų sąrašą, tėvas pradėjo slapstytis, motina rudenį buvo sulaikyta ir nuteista pagal tuometinio RTFSR BK 61 str. 3 d. vieneriems metams, bausmę atliko Šilutės lageryje nuo 1946-09-16 iki 1947-09-16. Po to, buvo paleista, kad nuvyktų į ištrėmimo vietą, tačiau motina pradėjo slapstytis. Pareiškėjos, tėvams slapstantis, gyveno įvairiose vietose pas kaimynus, tolimus giminaičius (duomenys neskelbtini). Taip visai šeimai pavyko išvengti tremties, o kartu visa šeima pradėjo gyventi tik nuo 1950 metų. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pasiūlė kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo, patvirtinančio juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų motinos įkalinimo metu jos ir jų tėvas negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, priėmimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja S. R. B. patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes, paaiškindama, kad 1946 metais tėvui pradėjus slapstytis, o motiną sulaikius, ji ir sesuo slapstėsi pas giminaičius K. K. kaime, vėliau – pas tolimą giminaitę M. (duomenys neskelbtini), po to – (duomenys neskelbtini), dažnai keitė mokyklas. Visa šeima pradėjo gyventi tik 1950 metais, kai apsigyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėja L. D. Ž. patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes, paaiškindama, kad iki 1950 metų jų šeima turėjo gyventi atskirai ir slapstytis, siekiant išvengti trėmimo, gyveno pas kaimynus, giminaičius įvairiose vietose, o kartu pradėjo gyventi tik nuo 1950 metų.
Pareiškėjos ir jų atstovas teismo posėdžio metu prašė pateiktą pareiškimą tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad galutinę savo nuomonę dėl pareiškimo pateiks išanalizavus byloje surinktus įrodymus.
Suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad sutinka, jog teismas nustatytų pareiškėjų prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškimui neprieštarautų, jei būtų įrodytas slapstymosi faktas ir pareiškėjų šeima dėl trėmimo grėsmės negalėjo gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Prašė nagrinėti bylą nedalyvaujant suinteresuoto asmens atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 str. 1 d. ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Vadovaujantis CPK 445 straipsniu, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teismo prašo, turėdamos tikslą gauti tremtiniams prilyginto asmens teisinį statusą, nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad jos bei jų tėvas motinos L. N. įkalinimo metu (duomenys neskelbtini) negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tokiu būdu išvengė ištrėmimo. Taigi, pareiškėjos įrodinėja juridinių faktų sudėtį, numatytą Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p., įtvirtinančiame, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Esant tokio pobūdžio teisniam reguliavimui pareiškėjoms reikia įrodyti, kad jų motina buvo įkalinta ir kad jų šeima negalėjo gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjų S. R. B., gimusios (duomenys neskelbtini), ir L. D. Ž., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai S. (S.) N., miręs (duomenys neskelbtini), ir L. N., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo ūkininkai, gyvenę (duomenys neskelbtini) (4-11 b. l.). 1946 metų vasarą sužinojus, kad yra įtraukti į tremiamų asmenų sąrašą, S. (S.) N. pradėjo slapstytis, o L. N. buvo sulaikyta ir nuteista pagal tuometinio RTFSR BK 61 str. 3 d. vieneriems metams, bausmę atliko Šilutės lageryje nuo 1946-09-16 iki 1947-09-16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990-10-02 išduotas pažymėjimas (12 b. l.) patvirtina, kad L. N., gyvenusi (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuota ir nuteista pagal RTFSR BK 61 str. 3 d. vieneriems metams, laisvės atėmimo vietoje Lietuvoje išbuvo nuo 1946-09-16 iki 1947-09-16, po to, buvo ištremta trejiems metams; pagal Lietuvos Respublikos 1990-05-02 „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1 straipsnį ji yra nekalta Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jos pilietinės teisės.
Pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kad dėl trėmimo grėsmės jų šeima negalėjo gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, buvo priversta slapstytis, gyventi atskirai įvairiose vietose pas kaimynus, tolimus giminaičius (duomenys neskelbtini), keisti mokyklas, kad kartu visa šeima pradėjo gyventi tik nuo 1950 metų, patvirtina liudytojos D. V. Ž. parodymai teismo posėdyje, taip pat 1947-02-19 aktas dėl konfiskuoto turto (44 b. l.), iš kurio matyti, kad buvo vykdomas Joniškio apskrities Liaudies teismo 1946-11-02 sprendimas konfiskuoti nubaustos L. N. už valstybinių prievolių neatlikimą visą jos ūkio turtą, esantį (duomenys neskelbtini) valsč., įskaitant gyvenamąjį namą su ūkio pastatais bei juose rastus kilnojamuosius daiktus; 1947-03-14, 1947-03-24, 1947-03-28 konfiskuoto turto perdavimo aktai (45-47 b. l.), iš kurių matyti, kad konfiskuotas turtas buvo perduotas valstybės reikmėms. Pažymėtina, kad pareiškėjos kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrių dėl pažymos, patvirtinančios jų išsilavinimą iki 1950 metų, gavimo, tačiau iš teismui pateiktų duomenų (51 b. l.) matyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus archyve dokumentų apie pareiškėjų įgytą išsilavinimą 1946-1950 metų laikotarpiu nėra. Šiaulių apskrities archyvas 2016-01-06 pažymose (53, 54 b. l.) taip pat nurodė, kad neturi duomenų apie L. D. Ž. (N.), S. R. B. (N.) mokymąsi mokymosi įstaigose iki 1950 metų, nes mokyklų mokinių sąrašai, žurnalai, kiti mokinių apskaitos dokumentai archyve nesaugomi.
Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.).
Įvertinus byloje surinktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, kurie patvirtina, kad pareiškėjų tėvas S. (S.) N. nuo 1946 metų slapstėsi, siekiant išvengti sovietų valdžios vykdomo trėmimo, pareiškėjų motina L. N. buvo sulaikyta ir nuteista pagal RTFSR BK 61 str. 3 d. vieneriems metams, bausmę atliko Šilutės lageryje nuo 1946-09-16 iki 1947-09-16, vėliau slapstėsi siekdama išvengti paskirto trejų metų ištrėmimo, pareiškėjų šeima buvo priversta gyventi skirtingose Lietuvos vietose pas kaimynus, giminaičius ir nebegalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), jų turtas valdzios 1947 metais buvo konfiskuotas ir perduotas valstybės poreikiams, atsižvelgus į pareiškėjų, liudytojos pateiktus nuoseklius, logiškus, tarpusavyje sutampančius duomenis, paaiškinimus teismo posėdyje, taip pat į tai, kad suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius nepateikė prieštaravimų dėl pareiškėjų prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, o teismo posėdyje dalyvavusi suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovė sutiko, kad teismas tenkintų pareiškėjų prašymą, darytina išvada, kad pareiškėjų prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstas ir tenkintinas (CPK 444 str. 2 d. 9 p.). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tam, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras galėtų svarstyti pareiškėjų S. R. B. ir L. D. Ž. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtiniui prilyginto teisinio statuso pareiškėjams pripažinimo.
Iš pareiškėjų priteistinos po 2 Eur iš kiekvienos pašto išlaidos valstybei yra mažesnės, nei Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d. tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali valstybei priteistina 3 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, jos iš pareiškėjų valstybei nepriteistinos ir neišieškotinos (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, 442 straipsnio 9 punktu, 442 – 448 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtiniui prilyginto teisinio statuso pripažinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. D. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) bei jų tėvas S. (S.) N., miręs (duomenys neskelbtini), pareiškėjų motinos L. N., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), įkalinimo metu (duomenys neskelbtini) negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tokiu būdu išvengė ištrėmimo.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.