Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 62-745 „Dėl suimtojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui V. K. skirta nuobauda (draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus), ir Departamento 2013 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 2S-4829, kuriuo konstatuota, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui skirtą nuobaudą, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K nutarimu pareiškėjui nuobauda buvo skirta už tai, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 21 d. apie 9.30 val. pažeidė suėmimo vykdymo režimą, nes jis, būdamas kameroje Nr. 357, uždengė savo miego vietą rankšluosčiu, posto prižiūrėtojo reikalavimus atidengti savo miego vietą ignoravo, elgėsi įžūliai, vartojo necenzūrinius žodžius, tokiais veiksmais pažeisdamas SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Taisyklių 2.2 ir 3.11 punktų reikalavimus (b. l. 6). Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl nepagrįsto ginčijamos nuobaudos skyrimo, 2013 m. spalio 15 d. sprendime Nr. 2S-4829 nurodė, jog nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui skirtą nuobaudą (b. l. 7–8).

Pareiškėjas šioje byloje skundą (b. l. 1–3) grindė tuo, kad Lukiškių TI-K nutarime pateikti teiginiai neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas su pareigūnais elgėsi etiškai, necenzūrinių žodžių nevartojo, į reikalavimą nuimti rankšluostį, nors ir ne iš karto, bet sureagavo, be to, Lukiškių TI-K nutarimas nėra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, o Departamentas, patvirtindamas nuobaudos pagrįstumą, priėmė formalų ir neteisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad nėra surinkta pakankamų duomenų pripažinti pareiškėją pažeidusiu Taisyklių 3.11 punktą, draudžiantį vartoti necenzūrinius žodžius, todėl panaikino Lukiškių TI-K nutarimo dalį, kuria pareiškėjui inkriminuojamas šis pažeidimas. Nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra palanki pareiškėjui, kuris padavė apeliacinį skundą, todėl ji apeliacine tvarka nebus vertinama.

Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas skundžiamu Lukiškių TI-K nutarimu pagrįstai buvo pripažintas pažeidęs SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Taisyklių 2.2 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes Lukiškių TI-K pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskyrė nuobaudą. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kritikuodamas šią pirmosios instancijos teismo išvadą, tvirtina, kad skundas turėjo būti tenkinamas, nes nuobauda už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą pareiškėjui už 2013 m. rugsėjo 21 d. tariamai padarytą pažeidimą iš viso negalėjo būti paskirta, nes tuo metu jis neturėjo suimtojo statuso. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo elgesį 2013 m. rugsėjo 21 d., nes jokio pažeidimo pareiškėjas nepadarė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad SVĮ (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo ir skundžiamo nutarimo priėmimo metu) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji, be kita ko, privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (1 p.), taip pat vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus (2 p.). Suimtieji privalo būti mandagūs su įstaigos darbuotojais, kitais asmenimis (Taisyklių 2.2 p.), suimtiesiems draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius, žargoną, pravardes, toleruoti subkultūros reiškinius (Taisyklių 3.11 p.). Iš esmės analogiškos bendrosios pareigos yra nustatytos ir nuteistiesiems (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 str.; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka, t. y. pagal teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymuose nustatyta tvarka (žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2965-575/2016 ir joje nurodytą teismų praktiką). Iš esmės taip pat aiškintinos ir nuostatos dėl suimtųjų pareigų ir jiems taikomų draudimų privalomumo. Taigi visi įkalinimo įstaigoje esantys asmenys turi laikytis joje nustatytos tvarkos ir vykdyti įstaigos administracijos reikalavimus.

Pagal SVĮ 34 straipsnio 1 dalį už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; 3) teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio; 4) uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais ir tvarka. Skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo; skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (SVĮ 36 str. 2 d.). Nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam suimtajam (SVĮ 36 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentus dėl jo teisinio statuso 2013 m. rugsėjo 21 d., dėl kurio, pareiškėjo teigimu, jam iš viso negalėjo būti taikoma nuobauda, yra įvertinęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, privalėjo paklusti nustatytam suėmimo vykdymo režimui. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje (b. l. 40–41) nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su suėmimo skyrimu pareiškėjui, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusios neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau ne dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentai, kad jam buvo padaryta neturtinė žala dėl to, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui nesant įsiteisėjusiam ir pasibaigus kardomosios priemonės suėmimo terminui, jau yra išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-20000-608/2015, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą pareiškėjo ieškinį atmesti, šis sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1165-590/2016 buvo paliktas nepakeistas ir įsiteisėjo. Be to, pareiškėjas, šioje byloje ginčydamas jam paskirtą nuobaudą, skunde jam 2013 m. rugsėjo 21 d. taikyto teisinio statuso nenurodė kaip skundo pagrindo, dėl kurio nuobauda turėtų būti pripažinta paskirta neteisėtai.

Dėl padaryto pažeidimo esmės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jis jokio pažeidimo nepadarė, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu surinktų įrodymų vertinimu. Šiame kontekste primintina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 str. 6 d.) nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis, turėjo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bei įvertinti Lukiškių TI-K nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, ir pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovas neteisingai nustatė tokio pobūdžio faktus bei pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje situacijoje nepagrįstai vertino kaip prieštaraujančius teisės aktų reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo konstatavo, jog pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 21 d. apie 9.30 val. padarė pažeidimą, kai jis, elgdamasis įžūliai, ignoravo posto prižiūrėtojo reikalavimus atidengti savo miego vietą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjas buvo uždengęs savo miego vietą rankšluosčiu. Pats pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neneigia aplinkybės, kad jis pareigūno reikalavimą atidengti savo miego vietą įvykdė ne iš karto, t. y. tam tikrą laiką šio pareigūno reikalavimo nevykdė. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad miego vieta buvo uždengta ne visiškai, o tik iš dalies, sprendžiant klausimą dėl pareigūno reikalavimo (ne)įvykdymo neturi teisinės reikšmės, nes Taisyklių 3.7 punktas draudžia uždengti miego vietą ar kitaip trukdyti asmenų, laikomų įstaigoje, stebėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė Lukiškių TI-K pozicijai, kad pareiškėjo veiksmai susiklosčiusioje situacijoje neatitiko mandagaus bendravimo su pareigūnais reikalavimų, nes pareiškėjas pareigūno klausė, ar jis nėra iškrypėlis, taip pat bendraudamas su įstaigos administracijos atstovu laikė rankas kišenėse.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus, įskaitant rašytinius įrodymus, liudytojo ir paties pareiškėjo paaiškinimus, atskirai ir jų visumą. Šiuo atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė ABTĮ nuostatų ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių dėl įrodymų vertinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas skundžiamu Lukiškių TI-K nutarimu pagrįstai buvo pripažintas pažeidęs SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Taisyklių 2.2 punkto reikalavimus, vertinimu. Be to, pareiškėjas apeliacinio skundo negrindžia aplinkybe, kad jam buvo skirta per griežta nuobauda, neatitinkanti padaryto pažeidimo sunkumo ar pobūdžio.

Neturtinės žalos atlyginimo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuobauda pareiškėjui buvo skirta pagrįstai, iš esmės pripažino, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus jam buvo taikomas dėl paties pareiškėjo neteisėtų veiksmų, kurie buvo įvertinti kaip režimo reikalavimų pažeidimas.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K pareigūnas, nurodydamas pareiškėjui atidengti savo miego vietą, pažeidė jo privatumą, nes pareiškėjas, būdamas kameroje iš priekio uždengęs lovą rankšluosčiu, tenkino lytinę aistrą, ir kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-99-575/2016 pagal to paties pareiškėjo skundą dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje buvo susiklosčiusi labai panaši situacija, nes pareiškėjui nuobauda buvo skirta už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 8.55 val., būdamas gyvenamojoje kameroje Nr. 226A, miegojo miegui neskirtu laiku, į daugkartines pastabas keltis ir susitvarkyti savo lovą nereagavo, į reikalavimus atsakinėjo vartodamas necenzūrinius žodžius bei žargoną, nors pareiškėjas nurodytoje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, teigė, kad jis skundžiamuose nutarimuose nurodytu laiku užsidengęs rankšluosčiu tenkino savo lytinę aistrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje byloje 2016 m. sausio 12 d. priimtoje nutartyje paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą, kuriuo skundas buvo atmestas, t. y. teismas netenkino pareiškėjo reikalavimų panaikinti nuobaudą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad įkalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumas turi būti gerbiamas, tačiau įkalinimo įstaigoje laikomi asmenys savo teisę į privatumą turi įgyvendinti laikydamiesi teisės aktuose jiems nustatytų reikalavimų ir jų nepažeisdami. Jau minėta, kad Taisyklių 3.7 punktas draudžia uždengti miego vietą ar kitaip trukdyti asmenų, laikomų įstaigoje, stebėjimą. Taigi teisėtas pareigūno reikalavimas neuždengti miego vietos, kad tai netrukdytų prižiūrėti kameroje laikomų asmenų, negali būti vertinamas kaip neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. Kadangi šiuo atveju nebuvo nustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netikrino kitų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.