Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-17-264/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-05-23
Bylos Nr.: 2A-17-264/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-00853-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Žibutė Budžienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Aušra Baubienė (pran.)
Ieškovas: D. J.
Atsakovas: M. A.

Kategorijos

2.3.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. 2A-17-264/2016;Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00853-2014-6;Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1.; 3.3.1.15.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Žibutės Budžienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjo Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovei D. J., jos atstovei advokatei B. P., atsakovui (apeliantui) M. A., jo atstovei advokatui I. K.,

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. atstovės advokatės I. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-15-598/2015 pagal ieškovės D. J. patikslintą ieškinį atsakovui M. A. dėl turto pripažinimo bendra daline nuosavybe,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė D. J. patikslintame ieškinyje (II t., b. l. 108) prašė pripažinti bendra daline D. J. ir M. A. nuosavybe nekilnojamąjį turtą: sodo pastatą (lSlp), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą (211p) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį k1), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (kanalizacijos šulinį k2, k3, k4, kiemo aikštelę b1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei priteisti D. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise 1/3 dalį sodo pastato (lSlp), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį ūkio pastato (2Ilp) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), vidutine rinkos verte, šį turtą paliekant nuosavybės teise valdyti M. A.. Vėliau ieškinio reikalavimą patikslino, prašydama priteisti jai ir ½ dalį kiemo statinių (šulinio k1, kanalizacijos šulinio k2, k3, k4, kiemo aikštelės b1) (III t., b. l. 107). Ieškovė patikslino savo reikalavimą ir prašė, pripažinus jai teisę į 1/3 dalį sodo pastato ir ½ dalį ūkinio pastato, priteisti iš atsakovo už jai tenkančią turto dalį piniginę kompensaciją iš viso 8498,89 EUR (iš jų: 8022,47 EUR už 1/3 dalį sodo pastato ir 476,42 EUR už ½ dalį ūkinio pastato). Nurodė, kad santuokos su atsakovu nebuvo įregistravę, kartu gyveno nuo 1995 m., tvarkydami bendrą ūkį, gyvendami šeimyninį gyvenimą, bendrais veiksmais kūrė turtą, taip partnerystėje gyveno apie 15 metų iki 2009 metų. Šalys bendromis lėšomis baigė sodo pastato ir kitų statinių statybos darbus, vėliau įrengė pagal galimybes gyvenamąsias patalpas ir ten apsigyveno. Prasidėjus ekonominei krizei, 2009 m. atsakovas išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), o namuose liko gyventi ieškovė. Atsakovui išvykus, ieškovė pagerino atsakovo turtą savo jėgomis bei tiek savo asmeninėmis, tiek skolintomis lėšomis, nes atsakovas nesirūpino namų priežiūra. Atsakovas pradėjo keistai elgtis, pradėjo rodyti ieškovei nepagarbą, inicijuoti konfliktus, siekdamas ją išvyti iš bendrų namų. Ieškovė atsakovui siūlė atsidalinti gera valia turtą, tačiau jis nesutiko.

Atsakovas M. A. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (III tomas b. l. 3 – 8). Nurodė, kad 1998 metais jis dar buvo neišsituokęs ir gyveno su R. A., su ja santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) su atsakove nuo 2001 metų pabaigos pradėjo gyventi kartu. Atsakovas negali teigti, kad ieškovės ketinimai buvo nukreipti į bendro gyvenimo sukūrimą, bendro ūkio vedimą. Jo ketinimai buvo rimti ieškovės atžvilgiu, tačiau 2005 metais tarp jų prasidėjo nesutarimai. Apie 2006 metus ieškovė susituokė su V. M., todėl ji negalėjo tuo pačiu metu gyventi su atsakovu partnerystėje ir santuokoje su V. M. 2007 metais ieškovės ir V. M. santuoka buvo nutraukta. Vėliau atsakovas su ieškove susitaikė ir 2007 metų pabaigoje vėl pradėjo gyventi kartu. Darniai gyveno kol 2011 metų rudenį ieškovė pradėjo susitikinėti su savo buvusiu pirmuoju sutuoktiniu. Sodo namas ir kiti kiemo statiniai buvo pastatyti dar gyvenant santuokoje su R. A., su kuria pasidalino santuokos metu įgytą turtą 1999-10-20 sutartimi. Sodo pastatas buvo pastatytas jo ir R. A. bendromis lėšomis (iki 61 proc. baigtumo), o vėliau užbaigtas jo asmeninėmis lėšomis. Ieškovė niekada nebuvo davusi jokių asmeninių lėšų, kuriuos būtų įdėtos į namo statybą, nes nuo 1998 metų ieškovė visai nebeturėjo pajamų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.

Pripažino ieškovei D. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/5 dalį sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).

Atidalino ieškovės D. J. 1/5 dalį sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant D. J. 4 800 Eur piniginę kompensaciją iš atsakovo M. A..

Priteisė iš ieškovės D. J. atsakovui M. A. 175,32 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei iš ieškovės D. J. 4,89 Eur, o iš atsakovo M. A. 5,85 Eur valstybės turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad ieškovė D. J. ir atsakovas M. A. nuo 2001 m. iki 2006 m. bei vėliau nuo 2007 m. antros pusės iki 2012 m. gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, poilsiavo, rūpinosi vienas kito sveikata, kūrė bendrą turtą.

Atsakovo argumentus, kad turtas buvo kuriamas išimtinai iš jo lėšų ir, kad tik pinigų įnešimas į bendrą ūkį sukuria bendrą nuosavybę, teismas laikė nepagrįstais, nes sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą, svarbu atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kad vienas iš asmenų (sugyventinis) gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu, bendra veikla kuriant turtą nesusituokusiems ilgą laiką kartu gyvenant. Teismas nustatė, kad šalys ilgą laiką, ne mažiau kaip penkerius metus iš eilės (iki 2006 m.) ir vėliau, po vienerių metų pertraukos, panašiai dar tiek pat gyveno kartu ir palaikė šeimyninius santykius, kad ieškovė dalyvavo ūkio kūrime ir jame dirbo. Nors šalių pajamos ir turimos santaupos nebuvo vienodos, ką patvirtina aukščiau aptarti įrodymai, ir tikėtina, kad atsakovas didesniąją piniginių lėšų dalį įdėjo į bendro turto sukūrimą, tačiau teismas pažymėjo, kad šalių bendro gyvenimo pradžioje ir ieškovė turėjo tam tikrų santaupų (9500,00 Lt), kurias ji galimai panaudojo jų bendro gyvenimo ir ūkio kūrimui, nes duomenų byloje apie tai, kad ieškovė būtų įgijusi už turėtas lėšas brangų daiktą, ar jas investavusi į kitą asmeninį turtą, nėra.

Teismo vertinimu, nors atsakovas M. A. kategoriškai neigė, kad tarp jo ir ieškovės buvo susitarimas kurti bendrą ūkį, kad buvo bendras šeimyninis gyvenimas paremtas savitarpio pasitikėjimu, bendru darbu, bendru rūpesčiu vienas kitu ir pan., tačiau paties atsakovo veiksmai ir jo žodžiai paneigė jo teiginius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju, sprendžiant, ar buvo ginčo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos įrengiant sodo namą, esminė aplinkybė yra ta, kad ginčo šalys šiame name gyveno, kartu jį įrenginėjo ir siekė jį pritaikyti bendro gyvenimo kartu reikmėms. Ieškovė aktyviai dalyvavo įrengiant namą, rūpinosi jo buitimi, aplinka, turėjo pajamų ir santaupų, ginčo šalys šiame name išgyveno ilgą laiką, ieškovė jame liko gyventi ir atsakovui išvykus dirbti į užsienį, t. y. ieškovė tokiu būdu prisidėjo prie jungtinės veiklos, todėl nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų bei nenustačius, kad tarp ginčo šalių buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Tokiu atveju nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovė, nes tokiu atveju taikytina jau minėta prezumpcija dėl lygių įnašų.

Teismas sprendė, kad nustatyti kokia konkrečia dalimi kiekviena iš šalių prisidėjo prie namo įrengimo darbų nebuvo galimybės, nes šalims gyvenant kartu, jų turimos lėšos bendro ūkio kūrime dalyvauja bendrai, be to sunku įvertinti ir kiek kiekviena iš šalių savo darbu prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo. Šalių gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir jo tvarkymas, vienodo tikslo siekimas yra pagrindas pripažinti dalinę nuosavybę į ginčo turtą, nepriklausomai nuo to, kurio iš dalininkų lėšomis toks turtas buvo įgytas.

Šalies argumentai

Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų ar paskaičiavimų, patvirtinančių, jos nurodytas aplinkybes, kad namo vidaus įrengimo darbai įprastai yra ženkliai didesni už jo statybos darbus, o šiuo atveju net dvigubai. Teikiant ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu ieškovė visą laiką reiškė prašymą paskirti byloje turto vertinimo ekspertizę, tačiau paskutiniame teismo posėdyje ieškovė atsisakė šio savo reikalavimo ir paprašė teismo vadovautis VĮ Registro skelbiamais viešais duomenimis apie vidutines nekilnojamojo turto rinkos vertes. Ieškovei nepateikus atitinkamų įrodymų, teismas apie namo statybos ir įrengimo darbų vertės santykį sprendė iš byloje pateiktų turto inventorizavimo ir techninės apskaitos duomenų. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje 1999 m. atlikus namo inventorizaciją buvo nustatytas statybos darbų baigtumas 61 proc. (II t., b. l. 61), todėl nesant kitų šią informaciją paneigiančių duomenų, teismas darė išvadą, kad namo įrengimo ir vidaus apdailos darbų vertė galimai sudarė 39-40 proc. viso namo vertės, todėl atsižvelgiant į taikomą prezumpciją dėl narių lygių įnašų, ieškovei pripažino teisę į 20 proc. arba 1/5 dalį sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovės reikalavimą pripažinti jai teises į ½ dalį ūkinio pastato netenkino. Dėl kitų kiemo statinių teismas nurodė, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kad kiti kiemo statiniai (šulinio k1, kanalizacijos šulinio k2, k3, k4, kiemo aikštelės b1) buvo įrengti ar pastatyti šalims gyvenant kartu, nes pagal 1999 m. inventorizavimo duomenis šulinys ir drenažo šulinys sodo sklype jau buvo, todėl reikalavimą šioje dalyje teismas laikė nepagrįstu ir netenkintinu.

Ieškovei atsisakius atlikti turto vertinimo ekspertizę, teismas VĮ Registrų centro viešai skelbiamais nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės duomenimis nustatė, kad atsakovo sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2015 m. sausio 1 d. buvo 24 000 Eur. Todėl nesant priešingų įrodymų apie ginčo turto vertę, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 4 800 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią 1/5 dalį sodo pastato dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovo M. A. atstovė advokatė I. K. apeliaciniame skunde (IVtomas b. l. 59 – 63) prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės patikslintą ieškinį atmesti bei priteisti atsakovui iš ieškovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Teismo sprendimas toje dalyje, kuria teismas pripažino ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/5 dalį sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir atidalino ieškovės 1/5 dalį sodo pastato iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei 4800 Eur piniginę kompensaciją iš atsakovo, yra nepagrįstas.

2. Neteisingai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė įrodė, kad egzistavo ieškovės ir atsakovo susitarimas įrengti statomą sodo pastatą bei pritaikyti jį tolimesniam jų bendrų poreikių tenkinimui.

3. Teismas neįvertino aplinkybių, patvirtinančių, jog ieškovė nesiekė su atsakovu bendrų tikslų, neketino visą laiką gyventi kartu su atsakovu, o juo labiau kurti bendrą dalinę nuosavybę: 1) ieškovės atsisakymas susituokti su atsakovu; 2) ieškovės santuokos su V. M. sudarymas 2006 m.; 3) ieškovės siekis turėti savo būstą. Byloje šalių ir liudytojų paaiškinimais buvo nustatyta, kad dar 2003-2004 metais ieškovė atsisakė atsakovo pasiūlymo tuoktis, o (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V. M., dėl ko ieškovės ir atsakovo nelabai ilgas gyvenimas drauge (5 m.) nutrūko. Todėl akivaizdu, kad šalių santykių pobūdis 2001-2006 metais nebuvo nukreiptas vieningam tikslui pasiekti kuriant bendrą dalinę nuosavybę. Be to, kaip paaiškino pati ieškovė, patvirtino byloje apklausti liudytojai J. Ž., L. L., ieškovė D. J. labai daug laiko praleisdavo savo tėvų ūkyje, kartu su savo seserimis augindama daržoves ir jas realizuodama, t.y. vykdė bendrą ūkinę veiklą su savo šeimos nariais. Nors po ieškovės ištuokos su V. M. šalių bendras gyvenimas atsinaujino, tačiau šio laikotarpio negalima laikyti ieškovės ir atsakovo gyvenimu drauge tęsiniu, nes ieškovei gyvenant santuokoje su V. M. ji galėjo kurti bendrą ūkį ir nuosavybę tik su savo sutuoktiniu V. M.. Be to, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 metų jokie statybos ar apdailos darbai ginčo pastate vykdomi nebuvo.

4. 2009 metais atsakovas išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini), ir bendras ieškovės ir atsakovo gyvenimas vėl nutrūko. Nepagrįsta teismo išvada, kad minėtu laikotarpiu ieškovė rūpinosi atsakovo turtu kaip savo - mokėjo mokesčius sodininkų bendrijai, tvarkė sodo pastato inventorizavimo užbaigimo dokumentus, rūpinosi elektros instaliacijos dokumentais. Visus šiuos veiksmus ieškovė atliko ne savo, bet atsakovo vardu, veikdama pagal atsakovo išduotą įgaliojimą (II tomas b.l. 103), o mokesčius mokėjo ne savo, o atsakovo lėšomis.

5. Per visą sodo pastato įrengimo laikotarpį ieškovė turėjo ir kitą gyvenamąją vietą - bendrabučio kambarį adresu (duomenys neskelbtini), kurio atsisakyti neketino. Priešingai ieškovė siekė turėti savo atskirą būstą, laukė, kol jai bus suteiktas socialinis būstas. 2007-01-10 dieną, po santuokos sudarymo su V. M., ieškovės šeimai buvo suteiktas socialinis būstas - butas (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

6. Teismas faktiškai atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos. Ieškovė visiškai neįrodė, kad prie ginčo sodo pastato pagerinimo prisidėjo savo asmeniniu darbu arba savo asmeninėmis lėšomis. Ieškovė kelis kartus tikslino savo ieškinį, kiekvieną kartą nurodydama vis skirtingas aplinkybes dėl jos dalyvavimo ginčo pastato statybos procese. Pradiniame ieškinyje nurodė, kad pati su atsakovu mūrijo sodo pastatą, vėliau - kad tik atliko viso namelio vidaus apdailos darbus (glaistė, tinkavo, dažė namo vidaus sienas), galiausiai - jog pati glaistė ir dažė tik rūsyje esančias patalpas. Šie ieškovės teiginiai yra visiškai paneigti liudytojų D. T. ir E. M. parodymais bei 2014-03-21 antstolės R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuota sodo pastato rūsio patalpų būklė, paneigianti ieškovės teiginius - matosi neglaistytos mūro sienos. Šie įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė neprisidėjo prie sodo pastato gerinimo savo asmeniniais darbais - nei statybiniais, nei organizaciniais. Teismas neįvertino byloje apklaustų liudytojų J. R., D. T. ir E. M. parodymų, kad visų sodo pastato apdailos darbų užsakovu ir organizatoriumi buvo atsakovas M. A., kuris statybas aprūpindavo statybinėmis medžiagomis, samdydavo darbininkus ir su jais atsiskaitydavo.

7. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė ir atsakovas bendrai įdėjo langus, duris, atliko vidaus apdailos darbus, elektros instaliaciją, šildymo sistemą, vonią ir pan., taip pat nustatė, kad namo įrengimo ir vidaus apdailos darbų vertė galimai sudarė 39-40 proc. viso namo vertės, ir atsižvelgiant į tai pripažino ieškovei teisę į 20 proc. arba 1/5 dalį ginčo sodo pastato. Vertindamas namo būklę ir statybos baigtumą 2001 m. pradžiai, teismas nepagrįstai rėmėsi 1999 m. namo inventorizacijos duomenimis, užfiksuotais Nekilnojamojo turto kadastro byloje. Apklaustų liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad 2001-2002 metais name buvo atlikti tik sienų apdailos darbai, grindų, durų įrengimas, plytelių klijavimas. Be to, kaip patvirtino ieškovė, atsakovas ir apklausta liudytoja L. L., grindų ir durų įrengimui buvo panaudotos visos medžiagos (parketas, 9 durys) iš atsakovo buvusio asmeninio buto (duomenys neskelbtini).

8. Ieškovė neįrodė, kad savo lėšomis prisidėjo prie ginčo namo pagerinimo. Nors ieškovė pateikė teismui 2001-05-07 AB Vilniaus banko pažymą, kad 2001-05-04 ieškovė sąskaitoje turėjo 9500 litų, tačiau nepateikė teismui dokumentų, kur ir kada šie pinigai buvo panaudoti, ar tai įvyko 2001-2002 metais atsakovui įrenginėjant ginčo sodo pastatą ar vėliau (galimai santuokos metu su V. M.). Taip pat ieškovė neįrodė kokios būklės buvo ginčo sodo namas, esantis (duomenys neskelbtini), po 2001 m. sausio mėn. (M. A. ir R. A. santuokos nutraukimo dienai), neįrodė, kad prie ginčo sodo pastato pagerinimo, vykusio laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2002 metų, prisidėjo savo darbais arba lėšomis, juo labiau, kad jos ir atsakovo įnašai buvo lygūs. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/5 dalį ginčo sodo pastato ir šią dalį atidalinti iš bendros dalinės nuosavybės, priteisiant jai iš atsakovo kompensaciją.

Atsakovo atstovė pateikė teismui papildomą įrodymą, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2007 iki 2012 metų ieškovė ne tik nesiekė bendrų su atsakovu tikslų, o ir priešingai - veikė prieš atsakovo teisėtus interesus. 2015-03-09 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) D. J. buvo pripažinta padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK (duomenys neskelbtini). Šis įrodymas negalėjo būti pateiktas nagrinėjant bylą 1-os instancijos teisme, kadangi byla Jonavos rajono apylinkės teismo posėdyje buvo išnagrinėta 2015 m. vasario 20 d., o nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas 2015 m. kovo 09 d. Šis įrodymas yra svarbus, nustatant, kad ieškovė su atsakovu po 2007 metų bendrų tikslų neturėjo, siekdama sau turtinės naudos veikė priešingai atsakovo interesams.

Atsiliepimas

Ieškovė D. J. atsiliepime į apeliacinį skundą ( IV tomas b. l. 73 – 77) prašo atsakovo M. A. apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti 2015-03-12 Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė įrodė, kad egzistavo ieškovės ir atsakovo susitarimas įrengti statomą sodo pastatą bei pritaikyti jį tolimesniam jų bendru poreikių tenkinimui. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Atsakovas nenurodė konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Ieškovės nuomone, atsakovo pateikiamas byloje teismo tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas kitaip, t. y. sau palankia linkme, nereiškia to, kad byloje surinkti įrodymai teismo ištirti ir įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

2. Nustatydamas faktą, kad sodo namelis yra bendroji dalinė nuosavybė, teismas turėjo pagrindo pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/5 dalį ginčo sodo pastato ir šią dalį atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei iš atsakovo kompensaciją. Teismas rėmėsi ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais

Atsiliepimas

3. Teismas pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto ir registro bylos duomenimis. Pastato techninės būklės aprašyme nurodyta, kad pastate nebuvo įrengtos grindys, pertvaros, nebuvo langų, vidaus santechnikos ir elektros įrenginių, dujų bei apdailos, ir kitų vidaus įrengimo darbų. Buvo betono pamatai, plytų sienos, gelžbetonio perdengimas ir stogas. Nurodytas statybos baigtumas - 61 proc. atlikus namo įrengimo darbus, kadastro duomenys buvo patikslinti 2010-08-31 ir užfiksuota, kad namas baigtas statyti 2010 m., baigtumas - 100 proc. Naujai šalims gyvenant kartu buvo pastatytas ūkio pastatas ir terasa. Būtent ieškovė savo lėšomis atliko kadastrinių matavimų pakeitimus bei juos įregistravo. Ieškovė sutinka su teismo išvada, kad sprendžiant, ar buvo ginčo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos įrengiant sodo namą, esminė aplinkybė yra ta, kad ginčo šalys šiame name gyveno, kartu jį įrenginėjo ir siekė jį pritaikyti bendro gyvenimo kartu reikmėms. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę.

4. Teismas pagrįstai rėmėsi, o tai matyti ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų, jog tarp atsakovo ir ieškovės buvo susitarimas, kurti bendrą ūkį, kad buvo bendras šeimyninis gyvenimas paremtas savitarpio pasitikėjimu, bendru darbu, bendru rūpesčiu vienas kitam. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pats atsakovas duodamas paaiškinimus buvo nurodęs ir tai teismo sprendime konstatuota, kad „prasidėjus ekonominei krizei ir netekus gerai apmokamo darbo Lietuvoje, jis 2009 m. išvyko uždarbiauti į užsienio valstybę, o tikslu patvirtinti savo rimtus ketinimus dėl tolimesnio bendro gyvenimo su Lietuvoje liekančia sugyventine tai yra D. J. bei jos seserimi L. L. susitarė, kad atsakovas perrašys jam priklausantį pirmiau nekilnojamąjį turtą D. J. sesers L. L. vardu, o jam grįžus iš užsienio, šis turtas vėl bus perrašytas M. A., todėl jis 2010-07-22 parašė įgaliojimą D. J. parduoti L. L. jam nuosavybės teise priklausantį turtą“ (I t., b. L. 22). Tokiu būdu, nepagrįsti apeliaciniame skunde atsakovo atstovės nurodyti teiginiai, kad nepagrįsta teismo išvada, kad minėtu laikotarpiu ieškovė rūpinosi atsakovo turtu kai savo - mokėjo mokesčius sodo bendrijai, tvarkė sodo pastato inventorizavimo užbaigimo dokumentus, rūpinosi elektros instaliacijos dokumentais. Visus Šiuos veiksmus ieškovė atliko ne savo, bet atsakovo vardu, veikdama pagal atsakovo išduotą įgaliojimą (II tomas b.l. 103), o mokesčius mokėjo ne savo, o atsakovo lėšomis (11. B.l. 76-81). Su šiais argumentais sutikti negalima, nes kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, šie atsakovo veiksmai ir žodžiai patvirtina, kad atsakovas pasitikėjo ieškove kaip artimu savo šeimos nariu, pasitikėjo ne tik ieškove, bet ir jos seserimi, kuriai tariamai perleido turtą. Ieškovė atsakovui išvykus dirbti 2009 m. į užsienį, atsakovo pavedimu, veikdama pagal atsakovo 2010- 07-22 išduotą įgaliojimą, tvarkė sodo pastato inventorizavimo užbaigimo ir jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dokumentus, mokėjo mokesčius sodininkų bendrijai, tvarkė elektros instaliavimo darbų dokumentus, rūpinosi jų bendru turtu kaip savo. Tai nebuvo darbai pagal įgaliojimą kaip bando teigti atsakovas.

Atsiliepimas

5. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškovė būtų įgijusi už turėtas lėšas (9 500 Lt) brangų daiktą, ar jas investavusi į kitą asmeninį turtą. Ieškovė ir liudytojai nurodė, kad ieškovė nuolat darbavosi ne tik šalių sodo sklype, bet nuolat vertėsi daržininkyste tėvams priklausančiuose šiltadaržiuose versliškai augino agurkus ir pomidorus, dirbo kitus darbus.

6. Iš 2015-03-09 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas pateikia neva kaip papildomą įrodymą, lape Nr. 2, kuriame nustatyta ir nepaneigta atsakovo, kad jis su D. J. yra pažįstami apie 13 metų, apie 10 metų buvo pora, kartu gyveno (duomenys neskelbtini) jo name sodo bendrijoje. Pasak atsakovo, jam išvykus į užsienį, D. J. liko gyventi atsakovo name, jų santykiai buvo normalūs, bendraudavo telefonu, „Skype“, atsakovas ieškovei nuolat siųsdavo pinigus pragyvenimui, mokesčiams, automobilio remontui. Anot atsakovo, net ir pablogėjus santykiams, atsakovas ieškovei ir toliau leido gyventi savo name. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad tarp šalių susiklostę santykiai pripažintini jungtine veikla sukuriant bendrą dalinę nuosavybę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo tarp asmenų gyvenusių nesusituokus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės D. J. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 33), o atsakovo M. A. ir jo sutuoktinės santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 88). Iki atsakovo santuokos nutraukimo tarp atsakovo ir jo sutuoktinės R. A. 1999-10-20 buvo sudaryta santuokoje įgyto turto dalybų sutartis, pagal kurią M. A. atiteko sodo pastatas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), ir 52/100 dalys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas nuo 2001 m. iki 2006 m. bei vėliau nuo 2007 m. antros pusės iki 2012 m. gyveno kartu. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenimis (II t., b. l. 61) nustatyta, kad byla pradėta ir sodo statinių bei kitų įrenginių techniniai duomenys pirmą kartą buvo užfiksuoti kadastro byloje 1999-09-09 (atliktas pastato inventorizavimas). Tuo metu sodo sklype buvo pastatytas sodo pastatas (1S1p) su garažu, priestatu, rūsiu, mansarda, atvira terasa. Taip pat buvo šulinys ir drenažo šulinys. Pastato techninės būklės aprašyme nurodyta, kad pastate nebuvo įrengtos grindys, pertvaros, nebuvo langų, vidaus santechnikos ir elektros įrenginių, durų bei apdailos ir kitų vidaus įrengimo darbų. Buvo betono pamatai, plytų sienos, gelžbetonio perdengimas ir stogas. Nurodytas statybos baigtumas – 61 proc. Nurodyta sodo pastato statybos pradžia – 1990-1991 m. Atsakovo M. A. daiktinės teisės į šį sodo pastatą buvo įregistruotos 1999-10-04, o vėliau 1999-10-20 Turto pasidalijimo sutarties pagrindu duomenys Nekilnojamojo turto registre buvo patikslinti. Atlikus namo įrengimo darbus, jo kadastro duomenys buvo patikslinti 2010-08-31. Juose užfiksuota, kad namas baigtas statyti 2010 m., baigtumas – 100 proc. Pastate buvo įrengtos grindys, sudėti langai, durys, padaryta vidaus apdaila (tinkas ir dailylentės), įrengtas krosninis šildymas, vietinis vandentiekis, nuotekų šalinimo sistema, karštas vanduo, elektros instaliacija, vonios kambarys. Taip pat nurodyta, kad tuo metu buvo baigta ir ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su rūsiu ir priestatu statyba: gelžbetonio pamatai, plytų sienos, šlaitinis stogas, monolitinės grindys, mediniai langai, medinės durys ir elektra. Sodo žemės sklypas atsakovo buvo įgytas iš valstybės 2003 m. vasario 17 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004-10-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas, kuriuo du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008; 2009-10-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2011-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2013-03-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, o pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Pažymėtina, kad aplinkybes dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, bendro ūkio tvarkymo, bendro turto kūrimo asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu įrodyti šalis, kuri jomis grindžia ieškinio reikalavimą (CPK 178 str.).

Apeliantas nurodo, kad teismas faktiškai atleido ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos, kadangi ieškovė visiškai neįrodė, kad prie ginčo sodo pastato pagerinimo prisidėjo savo asmeniniu darbu arba savo asmeninėmis lėšomis. Civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. R. M., O. U., bylos Nr. 3K-3-585/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašydama pripažinti bendra daline D. J. ir M. A. nuosavybe nekilnojamąjį turtą nurodo, kad tvarkydami bendrą ūkį, gyvendami šeimyninį gyvenimą, bendrais veiksmais kūrė turtą, kad ieškovė kartu su atsakovu baigė sodo pastato ir kitų statinių statybos darbus abu prisidėdami savo darbu ir pinigais. Taip pat nurodo, kad iki 1998 metų buvo pastatytos tik sodo namo sienos, todėl vėliau namas buvo statomas kartu, reikėjo uždengti namo stogą, įstatyti langus. Tačiau iš byloje pateiktų foto nuotraukų matyti, kad 1998 metais sodo namas buvo su stogu (II tomas b. l. 96). ). Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenų (II tomas, b. l. 61) matyti, kad pastato techninės būklės aprašyme jau buvo nurodyta, jog pastate buvo betono pamatai, plytų sienos, gelžbetonio perdengimas ir stogas. Be to atsakovas nurodo, taip pat byloje pateiktos foto nuotraukos patvirtina, kad sodo pastate sudėtos durys bei parketas buvo atvežti iš atsakovo namo dalies (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta L. L. bei jos neginčijo ir pati ieškovė. Liudytoja R. A. 2014-11-20 teismo posėdyje paaiškino, kad sodo namas jau buvo pastatytas, trūko tik vidaus apdailos darbų, kad atsakovas viską užbaigė kada buvo parduotas butas ((duomenys neskelbtini)), jis išėmė visas duris, plyteles, parketą ir viską susidėjo į sodo namą. Taip pat 2014-11-20 teismo posėdyje apklausti liudytojai J. R., D. T. ir E. M. parodė, kad visų sodo pastato apdailos darbų užsakovu ir organizatoriumi buvo atsakovas M. A., kuris statybas aprūpindavo statybinėmis medžiagomis, samdė darbininkus ir su jais atsiskaitė.

Nors ieškovė įrodinėjo, kad prie sodo pastato įrengimo prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų (pvz. statybinių, buitinių, namų apyvokos prekių pirkimo kvitų ar pan.). Aplinkybės, kad ieškovė dirbo ir ūkininkavo savo mamos ūkyje, augino daržoves, o jas pardavus už gautas pajamas statė sodo pastatą ir kitus statinius, taip pat nepatvirtintos jokiais rašytiniais įrodymais. Ieškovė nepateikė duomenų kiek pajamų gavo iš tokios veiklos ir, kad būtent šios pajamos buvo panaudotos sodo namo įrengimui. Apklaustos liudytojos J. Ž., L. L. ir R. S. taip pat nenurodė iš tokios veiklos gautų pajamų dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad galimai ieškovė tėvų ūkyje augindama daržoves sezono metu gaudavo atitinkamas pajamas, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįstas tik prielaidomis, ir negali būti pakankamu įrodymu ieškovės nurodytoms aplinkybėms apie jos prisidėjimą piniginėmis lėšomis prie sodo namo įrengimo pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikta Vilniaus banko 2001-05-07 pažyma (II tomas b. l. 86), kurioje nurodyta, kad ieškovės banko sąskaitos likutis 2001-05-04 dienai buvo 9500 Lt taip pat negali vienareikšmiškai patvirtinti, kad ieškovės banko sąskaitoje buvusios lėšos buvo panaudotos būtent sodo pastato įrengimui, statybai. Nors duomenų byloje apie tai, kad ieškovė būtų įgijusi už šias lėšas brangų daiktą, ar jas investavusi į kitą asmeninį turtą, nėra, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kada ir kur šios lėšos buvo panaudotos, kad jos buvo skirtos sodo namo įrengimui. Byloje pateikta VSDFV Kauno skyriaus pažyma apie ieškovės laikotarpiu 1994-01-01 – 2013-03-31 gautas išmokas ( I tomas, 11 – 15), iš kurios matyti, kad šiuo laikotarpiu ieškovė gavo tik ligos pašalpą ir invalidumo/netekto darbingumo pensiją. Sodros duomenimis ieškovė iki 2001-06-18 dirbo AB (duomenys neskelbtini). Kitų ieškovės darboviečių laikotarpiu nuo 1998-01-01 iki ieškinio pateikimo teismui dienos SoDros duomenimis nenustatyta. Iš SoDros duomenų matyti, kad atsakovas nuo 1998 metų buvo įdarbintas ne vienoje įmonėje, taip pat vykdė individualią veiklą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas iš darbinės veiklos įmonėse gavo su darbo santykiais susijusias pajamas. Iš byloje esančios 2001-05-14 sutarties matyti, kad atsakovas už 120 000 Lt pardavė jam nuosavybės teise priklausančias 52/100 dalis bendroje dalinėje nuosavybėje gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). AB SEB banko pateiktais duomenimis (II tomas, b. l. 88-95) nustatyta, kad į atsakovo M. A. sąskaitą banke 2000-10-27 buvo pervesta 90 409 Lt už atsakovo parduotas AB (duomenys neskelbtini) akcijas. Aptarta ieškovės ir atsakovo finansinė padėtis leidžia pagrįstai spręsti, kad sodo namo įrengimo buvo atliekami būtent iš atsakovo asmeninių piniginių lėšų bei atsakovo nurodytu laikotarpiu (2001-2002 m.).

Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė sodo name liko gyventi ir atsakovui išvykus dirbti į užsienį, t. y. ieškovė tokiu būdu prisidėjo prie jungtinės veiklos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos nustatyti bendrą dalinę nuosavybę į ginčo turtą. Ieškovės pateikti mokėjimo kvitai už komunalines paslaugas, teisėjų kolegijos nuomone, negali patvirtinti aplinkybių, kad mokesčiai buvo mokami iš ieškovės asmeninių lėšų. Iš į bylą pateiktų tarptautinių pinigų pervedimų (III tomas b. l. 14 –17) matyti, kad atsakovas ieškovei reguliariai pervesdavo pinigines lėšas. Iš byloje pateikto Kauno apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (IV tomas b. l. 66 – 70) matyti, kad M. A. D. J. nuolat siųsdavo pinigus pragyvenimui, mokesčiams, automobilio remontui. Aplinkybės, kad ieškovė tvarkė sodo pastato inventorizavimo užbaigimo ir jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dokumentus, mokėjo mokesčius sodininkų bendrijai, tvarkė elektros instaliavimo darbų dokumentus negali vienareikšmiškai patvirtinti, kad ieškovė ir atsakovas bendrai siekė sodo namą pritaikyti bendro gyvenimo kartu reikmėms.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl įrodymų pakankamumo ieškinio dalies patenkinimui. Byloje nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su kitų asmeniu. Gyvenant santuokoje ieškovė su sutuoktiniu gavo socialinį būstų. (duomenys neskelbtini) santuoka buvo nutraukta Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas 2010-07-22 parašė įgaliojimą D. J. parduoti L. L. jam nuosavybės teise priklausantį turtą (II tomas, b. l. 30 – 31). 2010-11-10 buvo sudaryta sutartis, kuria M. A. veikiantis per įgaliotinę D. J. pardavė L. L. žemės sklypą ir šiame sklype esančius pastatus (II tomas b. l. 39 – 42). Tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo 2013-09-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įgaliojimas ir 2010-11-10 sutartis pripažinti negaliojančiais (I tomas b. l. 19 – 25). Iš byloje pateikto Kauno apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (IV tomas b. l. 66 – 70) matyti, kad 2011 m. spalio 27 d. VĮ „Regitra" Kauno filialo Dainavos grupės, esančios (duomenys neskelbtini), darbuotojui pateikė suklastotą, M. A. įmonės spaudu patvirtintą transporto priemonės „VW Passat", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį, kurios grafoje „Transporto priemonę pardavė" įrašė nukentėjusiojo M. A. vardą ir pavardę bei už jį pasirašė, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kartu su suklastota pirkimo - pardavimo sutartimi VĮ „Regitra" darbuotojui pateikė ir suklastotą įgaliojimą, kad M. A. įgalioja ją išregistruoti M. A. įmonei priklausantį automobilį „VW Passat", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip apgaule įgijo svetimą nukentėjusiojo M. A. 2000 litų vertės turtą, tai yra ji padarė veikas, numatytas LR BK (duomenys neskelbtini). Šioje baudžiamojoje byloje M. A. nurodė, kad praėjus maždaug pusei metų po išvykimo į (duomenys neskelbtini) grįžo į savo namą, kur buvo likusi gyventi D. ir rado pas ją kitą vyrą. Bylos duomenys iš dalies patvirtina aplinkybes, kad šalys su pertraukomis kartu gyveno apie 5 metus, ieškovė rūpinosi namų ūkiu (gamino maistą, tvarkė aplinką, dirbo sodo darbus, augino daržoves ir pan.), kad po ieškovės ištuokos su V. M. šalių bendras gyvenimas atsinaujino, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės nepakankamos konstatuoti bendros dalinės nuosavybės sukūrimo, ieškovės prisidėjimo savo darbu prie sodo pastato įrengimo darbų. Aplinkybės, kad ieškovė turėjo kitą būstą, vėliau sudarė santuoką su kitu asmeniu, kad gauti kitą didesnį socialinį būstą kaip tik paneigia ieškovės ketinimus kartu su atsakovu sukurti šeimą, sodo pastatą pritaikyti tolimesniam ieškovės ir atsakovo bendrų poreikių tenkinimui (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nevisapusiškai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir jo tvarkymas, vienodo tikslo siekimas yra pagrindas pripažinti dalinę nuosavybę į ginčo turtą, nepriklausomai nuo to, kurio iš dalininkų lėšomis toks turtas buvo įgytas, todėl iš dalies tenkindamas ieškinį, bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės D. J. ieškinys patenkintas iš dalies, panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas – ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Atsakovas bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme turėjo 829,24 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų ir 283,80 Eur kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, iš viso – 1113,04 Eur (III tomas, b. l. 89-96, 119-129; IV tomas, b. l. 8, 9). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė šias išlaidas: 144 Eur dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą (IV tomas b. l. 64), 350 Eur išlaidos už apeliacinio skundo surašymą (IV tomas b. l. 88 – 89), 67,59 Eur kelionės į teismo posėdį išlaidos, 11,12 Eur vertimo išlaidos, viso – 572,71 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į bylos apimtį, joje vykusių teismo posėdžių skaičių bei Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovo patirtos išlaidos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme yra protingo dydžio, todėl atmetus ieškovės ieškinį ir tenkinus atsakovo apeliacinį skundą atsakovui iš ieškovės priteistinos 1685,75 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patirta 10,74 Eur dydžio išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teisme šių išlaidų patirta – 12,85 Eur. Atmetus ieškovės ieškinį ir tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, iš ieškovės D. J. į valstybės biudžetą priteisiamos 23,59 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovo M. A. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškinys bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui M. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 685,75 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų aštuoniasdešimt penkių Eur ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 23,59 Eur (dvidešimt tris Eur ir 59 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjai Aušra BaubienėŽibutė BudžienėEgidijus Tamašauskas