Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. P. skundą bei patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

15.2. Dar 1992 m. liepos 28 d. pareiškėjai buvo pamatuota nuomai 8 ha žemės Palangos miesto I-os eilės statybos zonoje, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 31 d. Tai pasirašytinai patvirtino ir Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Kretingos rajono žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas. 1995 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 1661-19-1379 tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius. Kretingos rajono apylinkės teismo 1999 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹-68/99 buvo konstatuota, kad J. P. (S. V. P. tėvas) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 8,01 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o teismo sprendimo rezoliucine dalimi Klaipėdos apskrities viršininkas buvo įpareigotas priimti sprendimą pagal paduotą prašymą atkurti nuosavybės teises i 8,01 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), į buvusią J. P. nuosavybę. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl laikytina, kad žemės gražinimo natūra klausimas yra galutinai išspręstas. Atsakovas negali teisintis vėliau priimtų teismo sprendimų prejudicine galia, kai visiems privalomas teismo sprendimas iki šiol yra neįvykdytas, o neteisėta procedūra pareiškėjos atveju tęsiama.

15.5. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymus dėl visos nuosavybės teisių atkūrimo S. V. P. bylos išreikalavimo, matininko S. U. iškvietimo į teismo posėdį, Žemės reformos žemėtvarkos preliminaraus projekto ir civilinės bylos Nr. 2¹-68/99, kurią 1999 m. nagrinėjo Kretingos rajono apylinkės teismas, išreikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Palangos skyriaus 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 16SD-2125-(14.16.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti NŽT Palangos skyrių atnaujinti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui S. V. P. procedūrą, pradėtą 1991 metais, pagal pareiškėjos sutuoktinio prašymą.

19. Pareiškėja 2022 m. spalio 25 d. kreipėsi į NŽT Palangos skyrių su prašymu natūra grąžinti iki nacionalizacijos jos vyro seneliui J. P. priklausiusį 2 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

20. NŽT Palangos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, prašymas paliekamas nenagrinėtas, kadangi į analogiško turinio prašymą jau buvo atsakyta NŽT Palangos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 16SS-(14.16.45.)-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir NŽT Palangos skyriaus 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. 1SS-2040-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“. NŽT Palangos skyrius informavo pareiškėją, kad NŽT 2014 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 16S-152 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui S. V. P.“ už 1,1800 ha buvusio savininko J. P. valdytos valstybės išperkamos žemės dalį buvo atlyginta pinigais, tačiau kompensacija neišmokėta, sprendimas nerealizuotas, todėl pareiškėjai paaiškinta, kad ji iki 2023 m. vasario 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę pakeitimo – prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

21. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, pasinaudojo neprivaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi su skundu į NŽT, kuriame prašė panaikinti Sprendimą ir įpareigoti NŽT Palangos skyrių atnaujinti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą. NŽT 2023 m. vasario 15 d. sprendime Nr. 1SS-226-(5.59.E.) konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatose nėra nurodyta, kad jame nustatyti terminai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo pakeitimo gali būti atnaujinami, todėl jie laikytini naikinamaisiais terminais ir negali būti atnaujinami.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 16S-152 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui S. V. P.“ atkurtos nuosavybės teisės į S. V. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,1800 ha žemės, atlyginant už žemę pinigais. Sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį jau buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. spalio 12 d. sprendimu.

23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis S. V. P. 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą skundė RAAT Klaipėdos rūmams. RAAT Klaipėdos rūmai 2015 m. birželio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-438-162/2015 konstatavo, kad NŽT 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs S. V. P. apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1157-442/2016 nutarė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje pabrėžė, kad ginčas dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui nėra atkuriamos nuosavybės teisės į ginčo žemę grąžinant ją natūra turėtoje vietoje, jau buvo sprendžiamas teisme. Pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą ir atkurti nuosavybės teises į 3,56 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra turėtoje vietoje. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. kovo 7 d. sprendimu šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs šią administracinę bylą apeliacine tvarka, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad skunde minimas 3,56 ha žemės plotas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei ir yra negrąžintinas.

25. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad klausimas, ar yra galimybė pareiškėjai natūra atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos J. P. nuosavybės teise priklausiusią žemę, yra išnagrinėtas tiek žemėtvarkos institucijose, tiek teismuose. Visais atvejais buvo konstatuota, kad žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini), yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl tenkinti prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, grąžinant ją buvusioje vietoje, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Taip pat teismų sprendimais buvo konstatuota, kad NŽT pagrįstai nusprendė už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

26. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, pateikdama 2022 m. spalio 25 d. prašymą, pakartotinai siekė, jog nuosavybės teises į jos sutuoktinio seneliui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę būtų atkurtos natūra buvusioje vietoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek žemėtvarkos institucijos, tiek teismai yra konstatavę, jog minėtoje vietoje laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galimybė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėjos pageidaujamu būdu, nėra, todėl padarė išvadą, kad NŽT Palangos skyrius Sprendime pagrįstai nurodė, jog prašymas yra kartotinis ir paliko jį nenagrinėtu.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad viešojo administravimo subjektas turėjo pagrindą priimti Sprendimą VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu (Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą).

V.

28. Nagrinėjamos bylos dokumentai patvirtina, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui S. V. P. procedūroje, pradėtoje 1991 metais, pagal pareiškėjos sutuoktinio prašymą, yra priimti administraciniai sprendimai, kurie turėjo būti priimti pagal pateiktus dokumentus, taigi procedūra yra baigta. Nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. spalio 12 d. sprendimu. 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 16S-152 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui S. V. P.“ atkurtos nuosavybės teisės į S. V. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,1800 ha žemės, atlyginant už žemę pinigais. 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą pareiškėja skundė teismui, pareiškėjos skundas nebuvo patenkintas, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

29. Skundžiamame Sprendime bei ankstesniuose sprendimuose pareiškėjai išaiškinta, kad sprendimas nuosavybės teisių atkūrimo byloje priimtas, sprendimo teisėtumą patikrino teismas. Todėl viešojo administravimo subjektas neturėjo teisės spręsti klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, kai klausimas yra galutinai išspręstas priimant viešojo administravimo subjekto sprendimą, kurio teisėtumas patikrintas teisme. Taigi nei viešojo administravimo subjektas, nei teismas neturėjo pagrindo iš naujo vertinti klausimo esmės (nuosavybės teisių atkūrimo). Nagrinėjamoje byloje buvo vertinama, ar pareiškėjos keliamas klausimas dėl nuosavybės teisų atkūrimo turi būti nagrinėjamas iš naujo, kai jau yra priimti analogišku klausimu administraciniai ir teismo sprendimai. Teismas teisingai sprendė, kad, remiantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, išnagrinėtas klausimas negali būti nagrinėjamas iš naujo.

30. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad išvadą dėl negalimumo pakartotinai nagrinėti tapatų klausimą, kuris jau yra išnagrinėtas, neleidžia ne tik VAĮ, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ 98 straipsnio 4 dalis: sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.) ir jame įtvirtintas res iudicata principas (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį).

31. Sprendime yra išaiškinta pareiškėjai teisė pasinaudoti specialiomis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, kurios įtvirtina asmenims naujas (keičiant Atkūrimo įstatymą) nuosavybės teisių atkūrimo galimybes (pareiškėjai išaiškinta teisė pakeisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę pakeitimo – prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje).

32. Nei Atkūrimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka nenumato galimybės atnaujinti užbaigto nuosavybės teisių atkūrimo proceso dėl šiame procese priimtų galutinių administracinių sprendimų. Nagrinėjamu atveju procedūros atnaujinimas būtų siejamas ir su teismo proceso atnaujinimu dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

33. Šiame kontekste pastebėtina, kad NŽT, nagrinėdama skundą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, pareiškėjos prašymą atnaujinti atkūrimo bylą klaidingai vertino kaip prašymą atnaujinti terminus (kurie yra įtvirtinti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje), tačiau šis vertinimas neturi reikšmės bylos išsprendimui, nes nepaneigia išvados, jog klausimas, dėl kurio pareiškėja kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, yra išnagrinėtas.

VI.

34. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo tvirtinimas, kad bylos nagrinėjimas nuotoliniu būdu neatitiko pareiškėjos lūkesčių, nes dėl senyvo amžiaus ji proceso eigos metu negirdėjo ir nesuprato, kas nagrinėjo bylą, tai yra nematė bylą nagrinėjusių teisėjų sudėties.

35. 2023 m. balandžio 5 d. teisėjos, atliekančios procesinius veiksmus ir teismo vidinio administravimo funkcijas, nutartimi byla paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje 2023 m. gegužės 16 d., sudaryta teisėjų kolegija šiai bylai nagrinėti. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad, prasidėjus teismo posėdžiui, kolegijos pirmininkas paklausė proceso dalyvių, ar jie mato ir girdi, proceso dalyviai atsakė teigiamai. Taigi nepagrįstas pareiškėjos motyvas, kad ji nematė ar negirdėjo teisėjų, teismo posėdžio eigos. Pažymėtina, kad kartu su pareiškėja teismo posėdyje dalyvavo advokatas, todėl jis galėjo padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises.

36. Dėl pareiškėjos tvirtinimo apie teisėjo pranešėjo ir kolegijos pirmininko Remigijaus Armino galimo šališkumo, akcentuotina, kad pareiškėja nei teismo posėdyje, nei iki teismo posėdžio nereiškė teisėjui nušalinimo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos dokumentų matyti, kas yra byloje teisėjas pranešėjas nuo bylos jam perdavimo (konkrečiu atveju nuo 2023 m. kovo 16 d. (kitą dieną po skundo padavimo)). Taigi pareiškėjai šie duomenys turėjo būti žinomi, pareiškėja nereiškė teisėjui nušalinimo. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad būtent pareiškėjos iniciatyva konkrečiu atveju pradėta elektroninė byla, taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad dėl pareiškėjos senyvo amžiaus ar kitų priežasčių pareiškėjai galėjo būti neprieinami šios bylos dokumentai.

37. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad administraciniame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjo nurodytas teisėjas praeityje priėmė nepalankų pareiškėjui procesinį sprendimą ar netenkino pareiškėjo prašymo dėl nušalinimo, savaime nenustačius teismo šališkumo sąlygų, negali būti pagrindas teismo (teisėjo) šališkumui įrodyti. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį byloje Nr. eAS-621-520/2022). Tai, kad teisėjas dalyvavo nagrinėjant kitas pareiškėjos bylas (kurių pareiškėja konkrečiai nenurodė), neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo akivaizdžiai tendencingas, nusistatęs prieš pareiškėją, t. y. buvo šališkas.

38. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad teisingam bylos išnagrinėjimui buvo būtina tirti jos nurodytus dokumentus (išreikalauti nuosavybės teisų atkūrimo bylą, apklausti liudytoją ir kt.). Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad šį pareiškėjos prašymą teismas argumentuotai atmetė, teisingai akcentavo, kad konkrečiu atveju būtų pažeistas proceso koncentracijos principas (prašymas pareikštas per vėlai), įrodymai nėra būtini bylos išsprendimui.

39. Minėtu aspektu akcentuotina, kad šiame baigiamajame teismo akte jau konstatuota, jog nagrinėjamoje nėra skundžiamas administracinis sprendimas, kuriame būtų nuspręsta dėl nagrinėjamo klausimo esmės (nuosavybės teisių atkūrimo). Nagrinėjamoje byloje buvo vertinama, ar pareiškėjos keliamas klausimas dėl nuosavybės teisų atkūrimo turi būti nagrinėjamas iš naujo, kai jau yra priimti analogišku klausimu administraciniai ir teismo sprendimai. Nagrinėjant šį klausimą nebuvo būtina reikalauti nuosavybės atkūrimo bylos.

40. Apibendrinat spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, proceso teisės normų nepažeidė, todėl keisti ar naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. N. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.