Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs atsakovės T. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-3008-752/2015 pagal ieškovo D. Z. ieškinį atsakovei T. K. ir atsakovės T. K. priešieškinį ieškovui D. Z. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjamas ieškovo D. Z. ir atsakovės T. K. ginčas pagal šalių vienarūšius priešpriešinius reikalavimus nepilnamečio jų sūnaus D. Z., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo D. Z. ieškinį atsakovei T. K. ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl nepilnamečio šalių sūnaus D. Z., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Įsiteisėjusia Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi nustatyta laikina nepilnamečio vaiko D. Z. gyvenamoji vieta su tėvu (ieškovu). Ieškovas 2015 m. spalio 9 d. pateikė bylą nagrinėjančiam teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovės laikiną 100 Eur/mėn. dydžio išlaikymą vaikui iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą tenkino.

Atskiruoju skundu keliamas teismo nutartimi priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas, kurios tikslas – užtikrinti būtinus vaiko poreikius ir vystymosi sąlygas bylos teisme nagrinėjimo laikotarpiu iki bus priimtas teismo sprendimas.

Pažymėtina, kad abu tėvai, tiek motina, tiek ir tėvas privalo teikti vaikams išlaikymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), o laikinas išlaikymas priteisiamas tam iš tėvų, su kuriuo faktiškai bylos nagrinėjimo metu gyvena vaikas. Teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti laikiną išlaikymo dydį, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų bylos nagrinėjimo metu būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK3.192 straipsnio 2 dalis). Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus.

Orientaciniu priteistino išlaikymo dydžio nustatymo kriterijumi laikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).Nagrinėjamu atveju, minimali mėnesinė alga (MMA), sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo 325 Eur, o laikinas išlaikymas iš atsakovės priteistas 100 Eur, taigi yra akivaizdžiai mažesnis už tą išlaikymo dalį, jeigu teismas laikytųsi orientacinio vienam iš tėvų tenkančio 162,50 Eur dydžio kriterijaus. Pažymėtina, kad sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovas, teikdamas prašymą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, detaliai nenurodė patiriamų vaiko išlaikymui išlaidų ir nepateikė patiriamas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ekonominę situaciją, maisto produktų ir vaikams skirtų prekių bei paslaugų kainas (CPK 182 straipsnio 1 dalis), vaiko amžių (5 metai), yra pagrindas spręsti, kad ieškovo prašoma priteisti vaiko išlaikymui laikina 100 Eur dydžio suma atitinka minimalius vaiko poreikius, dėl ko jos sumažinimas neatitiktų išlaikymo nepilnamečiam vaikui paskirties ir neužtikrintų jo interesų apsaugos.

Kadangi atsakovės atskirasis skundas grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su apeliantės turtine padėtimi (atsakovė neturi darbo; vykstant bylinėjimosi procesui gyvena Lietuvoje, o ne nuolatinėje savo gyvenamojoje vietoje, dėl ko neturi pajamų ir pragyvena iš santaupų), nagrinėjamam ginčo klausimui spręsti yra aktualios ir įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatyminė pareiga tėvams išlaikyti vaiką suponuoja ir pareigą teikti įrodymus apie realią jų (tėvų) turtinę padėtį. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2006). Nagrinėjamu atveju atsakovė su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos atskirojo skundo teiginius apie sunkią turtinę padėtį ir kitas aplinkybes, dėl ko ji negali šiuo metu teikti priteisto vaikui laikino išlaikymo, todėl deklaratyvaus pobūdžio atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos nutartį ir sumažinti išlaikymo dydį iki 50 Eur, nes minėtų aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį nepakeistą.