Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. nutarimo D. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė: I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą D. B. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130² straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad D. B. 2010 m. gruodžio 19 d., apie 00.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, neturėdamas teisės vairuoti vairavo UAB „Hansa Lizingas“ priklausantį automobilį „Toyota Camry Solara“, būdamas neblaivus (1,58 prom. alkoholio), kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 129 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu D. B. buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, kur įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 127 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnyje numatytus pažeidimus, užtraukia <…> asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, administracinį areštą nuo 20 iki 30 parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Ginčo dėl šio pažeidimo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Apeliantas prašo neskirti transporto priemonės konfiskavimo.

ATPK 30 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. ATPK leidžia nukrypti nuo šios bendros taisyklės, tačiau tai gali būti daroma esant įstatymo nustatytiems pagrindams bei tokį sprendimą tinkamai motyvuojant, t. y. vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos švelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nėra.

ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto ir šių pajamų pavertimas valstybės nuosavybe. Taip pat šiame straipsnyje nurodyta, kad daiktas, kuris buvo ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo įrankis, konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise jis priklauso. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5(15), 2008 m., 44-54 psl.), konstatavo, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Nurodyta, jog ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl kurio savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra.

Apeliantas teigia, kad transporto priemonė „Toyota Camry Solara“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jam nuosavybės teise nepriklauso, o taikant šios transporto priemonės konfiskavimą yra apribojamos teisėtos naudotojos V. B. (automobilio savininkas UAB „Hansa Lizingas“) teisės ir neproporcingai apsunkinama jos padėtis. Pažymėtina, jog V. B., būdama teisėta automobilio naudotoja, nesielgė pakankamai rūpestingai ir atsakingai, patikėdama transporto priemonę D. B., neįsitikinusi jo galėjimu vairuoti. Be to, tai neįrodo, kad automobilis buvo paimtas prieš jos valią. Byloje nėra duomenų, kad automobilio naudotoja būtų ėmusis visų priemonių turtui nuo neteisėto pasinaudojimo apsaugoti, automobilį apeliantas paėmė su jos žinia. Dėl šios priežasties V. B. teisėtai naudota transporto priemonė, kaip D. B. padaryto administracinio teisės pažeidimo įrankis, pagrįstai konfiskuota. ATPK neįtvirtinta galimybė neskirti ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo, kuris šiuo atveju, remiantis ATPK 26 straipsnio 1 dalimi, taikomas nepriklausomai nuo to, kas yra transporto priemonės savininkas, todėl darytina išvada, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. B. (D. B.) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.