Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovams O. K., V. N. ir D. N. dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš byloje pateikto rašytinio įrodymo – 2009 m. birželio 18 d. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties sudarytos tarp gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų, tame tarpe ieškovės ir atsakovų, matyti jog žemės sklypo dalyse, kuriose gyvenamojo namo butų savininkai valdo bei naudoja patalpas, šiems butų savininkams suteikiama teisė asmeniškai naudotis šioms patalpoms priskirta žemės sklypo dalimi, tuo tarpu, žemės sklypo dalyse, kuriose nėra butų savininkų valdomų bei naudojamų patalpų, gyvenamojo namo butų savininkai naudojasi bei valdo visi kartu bendrai. Taigi sutiktina su atsakovų argumentu, jog pagal minėtą sutartį ieškovei yra suteikta teisė asmeniškai naudotis tik faktiškai po jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis (ūkiniu pastatu bei garažu) esančiu žemės sklypo plotu, o šalia šių pastatų esančia žemės sklypo dalimi gyvenamojo namo butų savininkai, pagal nurodytą sutartį, turi teisę naudotis visi kartu bendrai. Atsižvelgiant į tai, teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovams užstatyti privažiavimą prie ieškovei nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato bei garažų sienų.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai klaidino teismą melagingais parodymais, remdamiesi pareiškimu dėl nuosavybės teise įgijimo pagal įgyjamąja senatį fakto nustatymu ir bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypo naudojimosi tvarka, kuri tariamai yra priklausanti atsakovų patalpoms. Apeliantė teigė, jog atsakovai nepateikė jų argumentus pagrindžiančių dokumentų, nuotraukų.

Apeliantė pažymi, jog dėl registrų darbuotojų aplaidumo 2002 m. liepos 30 d. buvo išduota pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui L. D., kurioje buvo padaryta klaida – įrašyta ,,kitų savininkų kitų statinių inventorinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)“, o ne ,,L. D. priklausančios namų valdos kadastro duomenų bylos Nr. (duomenys neskelbtini)“, pagal kurią jam priklauso tik garažas. Atkreiptinas dėmesys, jog inventorinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo ir nėra jokio garažo. Taigi, atsakovai, pasinaudoję minėta klaida, suklaidino teismą. Be to, akivaizdu, jog dėl įveltos klaidos, atsakovai negalėjo įgyti ir neįgijo jokių teisių į garažą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, jog atsakovai negali turėti jokių teisių į kitam savininkui priklausantį sklypą.

Pažymėtina, jog kiekvienas savininkas yra nusistatęs savo naudojimuisi apie 200 kv. m. žemės sklypo dalį, turi galimybę parkuoti savo mašinas jiems priklausančioje žemės sklypo dalyje, kad nebūtų užstatomas bendros dalinės nuosavybės teise priklausantis priėjimas ir privažiavimas prie kiekvienam asmeninės nuosavybes teise priklausančių ir įregistruotų statinių nekilnojamojo turto registre.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Byloje kilo ginčas dėl to, jog atsakovai O. K., V. N. ir D. N. naudojasi patalpomis (rūsiu/sandėliu), esančiomis po ieškovės I. G. nuosavybės teise priklausančiu garažu. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, jog 1998 m. rugsėjo 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė nusipirko dalį bendrojoje nuosavybėje 124/913 žemės sklypo. Taip pat 2002 m. rugpjūčio 8 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su L. D., pagal kurią įsigijo dalį žemės sklypo ir garažą (pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 550). Pažymėtina, jog Dalies žemės sklypo ir garažo pirkimo-pardavimo sutartyje nenumatyta, jog ieškovė kartu su garažu įsigijo ir ginčo statinį, tai yra rūsį/sandėlį. Be to, atsakovai ir ieškovė 2009 m. birželio 18 d. pasirašė Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, kuria ieškovė pripažino atsakovų valdomiems statiniams tenkančias žemės sklypo dalis ir susitarė dėl jų naudojimosi tvarkos, tai yra pripažino, jog toje žemės sklypo dalyje, kurioje stovi jos garažas, atsakovai taip pat turi teisę naudotis šia žemės sklypo dalimi (b. l. 102). Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu pripažino atsakovų O. K., V. N. ir D. N. nuosavybės teisę į rūsį/sandėlį. Taigi, atsakovai patalpomis (rūsiu/sandėliu), esančiomis po ieškovės nuosavybes teise priklausančio garažo, naudojasi teisėtai. Vadinasi, ieškovė neturi jokio pagrindo reikalauti nutraukti neteisėtą naudojimąsi patalpomis po jos nuosavybės teise priklausančiu garažu bei uždrausti atsakovams užstatyti privažiavimą prie jai nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato sienų.

Dėl teismų sprendimų prejudicinės ir res judicata reikšmės

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Pagal CPK 182 str. 2 d. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. CPK 279 str. 4 d. yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2004).

Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 str. 2 d. norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 str. 4 d. įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu patenkino pareiškėjų O. K., V. N. ir D. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir konstatavo, jog minėti pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teise į po garažu esantį rūsį. Teismas konstatavo, jog ginčijamas sandėlis/rūsys buvo sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai valdomas nuo jų atstatymo (1956 m.) ilgiau nei 10 metų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniu skundu buvo apskųstas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi atmetė apeliacinį skundą ir konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai jai nuosavybės teise priklausantį garažą tapatina su visu statiniu, tai yra ir po juo esančiu rūsiu. Teismas konstatavo, jog garažas pastatytas vėliau nei ginčo statinys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog garažui bei sandėliui būnant vientisu statiniu, nesiskirtų jų žymėjimo indeksai, nurodyti Žemės sklypo nuotraukoje ir inventorizavimo byloje, kur sandėlis žymimas indeksu 1J, o garažas – 9G1p. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatyti faktai turi įrodomąją ir prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Taigi, atsakovai, kaip buvo minėta anksčiau, visiškai teisėtai naudojasi ginčo patalpomis po ieškovės garažu, todėl ieškovės argumentas, jog atsakovai kaip įmanydami siekia suklaidinti teismą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar galėjo konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 str. išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti.

Apeliantė pateikdama apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui dėl Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo, prašė prie nagrinėjamos bylos prijungti papildomus įrodymus: 2002 m. liepos 30 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį (b. l. 32-34), 2002 m. liepos 16 d. pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos (b. l. 30) ir 2002 m. liepos 30 d. pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos (b. l. 35). Taip pat apeliantė 2015 m. lapkričio 13 d. pateikė kitus papildomus įrodymus, iš kurių vienas jau buvo pateiktas kartu su apeliaciniu skundu, tai yra 2002 m. liepos 30 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį. Tuo tarpu kitas papildomas dokumentas - 2002 m. birželio 18 d. L. D. prašymas dėl garažo bokso kadastro duomenų bylos sudarymo.

Susipažinus su papildomai pateiktais dokumentais matyti, kad pastarieji realiai egzistavo jau 2002 m., tačiau apeliantė, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nepagrindė, kodėl minėtų dokumentų pateikimo būtinybė kilo vėliau. Taip pat nenurodė, kokias konkrečiai nagrinėjamos bylos aplinkybes gali patvirtinti nauji įrodymai, kadangi iš prašymo prijungti papildomus įrodymus neaišku, kokią sąsają apeliantės teikiami dokumentai turi su ginčo objektu, tai yra rūsiu/sandėliu. Akivaizdu, jog ieškovė ir toliau siekia įrodyti, jog garažas ir po juo esantis rūsys yra kaip vienas statinys, tačiau pažymėtina, jog šis klausimas dėl garažo ir po juo esančiu rūsiu jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Apeliantės pateiktos pažymos patvirtina tik buvusio garažo savininko L. D. nuosavybės teisę į garažą, kuris nuo 2002 m. rugpjūčio 8 d. nuosavybes teise priklauso apeliantei. Taigi, šie dokumentai neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje dėl atsakovų naudojimosi rūsiu/sandėliu, kadangi jie nepatvirtina apeliantės argumentų, jog atsakovai neteisėtai naudojasi ginčo objektu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, jog nėra pagrindo priimti apeliantės pateiktus papildomus įrodymus.

Be to, apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad atsakovai negali turėti jokių teisių į kitam savininkui priklausantį sklypą, atmestinas, kadangi atsakovai neturi ir neturėjo jokių teisių į apeliantei nuosavybės teise priklausantį garažą. Pažymėtina, jog jie nuosavybės teise naudojasi tik patalpomis po garažu. Kaip buvo minėta anksčiau, apeliantė Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi pripažino atsakovų valdomiems statiniams tenkančias žemės sklypo dalis ir susitarė dėl jų naudojimosi tvarkos, tai yra pripažino, jog toje žemės sklypo dalyje, kurioje stovi jos garažas, atsakovai taip pat turi teisę naudotis šia žemės sklypo dalimi (b. l. 102). Šiuo atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog rūsys/sandėlis nuosavybės teise apeliantei nepriklauso. Pagal 2015 m. birželio 15 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašą, teisėti rūsio savininkai yra atsakovai (b. l. 83-86), tai reiškia, jog jie turi visas teises naudotis juo be apribojimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.