Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (toliau – A. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį - 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės dalinio sudėjimo būdu buvo subendrintos su Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nuosprendžiu A. R. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi buvo subendrinta su 2017 m. rugpjūčio 4 d. baudžiamuoju įsakymu A. R. paskirta bausme, paskiriant jam galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nuosprendį ir 2017 m. rugpjūčio 4 d. baudžiamąjį įsakymą.

Civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jo naudai iš A. R. priteisiant 100 (vieną šimtą) eurų neturtinei žalai atlyginti, kitą civilinio ieškinio dalį paliekant nenagrinėtą.

A. R. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas ir J. J. (toliau – J. J.), tačiau apeliaciniai skundai dėl jo Kauno apygardos teismui nepateikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. R. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupėje su J. J., 2017 m. liepos 26 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), aktyviais veiksmais – A. R. išlaužus buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, neteisėtai slapta, prieš nukentėjusiojo A. K. valią, įsibrovė į N. B. butą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo A. R. gynėjas advokatas V. Mikša pritarė nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde pareikštam prašymui – sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, prašė jį tenkinti, prokurorė, nesutikdama su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7.2. Aptartos teismų praktikos kontekste analizuojant A. R. parodymus, vertinant jų patikimumą, objektyvumą bei reikšmę jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, visų pirma pažymėtina, kad nei J. J., nei nukentėjusysis A. K. A. R. išdėstytų aplinkybių dėl J. J. smūgiavimo lietsargiu A. K. nepatvirtino. Šią aplinkybę apklausiamas teisiamojo posėdžio metu A. K. kategoriškai paneigė, ji prieštarauja ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2132/2017(02) nustatytiems duomenims, pagal kuriuos, po komentuojamo įvykio A. K. buvo padarytas tik odos nubrozdinimas dešiniame momenyje ir poodinė kraujosruva dešiniame žande dviejų trauminių poveikių įtakoje (1 t., b. l. 31). Tačiau, apelianto teiginius dėl jo veiksmų išspiriant N. B. namų duris bei suduodant du smūgius A. K. į galvą (dėl ko A. R. iš esmės ir buvo pripažintas kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį) tiek J. J., tiek ir A. K. patvirtino iš esmės. Ir nors šioje vietoje teisėjų kolegija galėtų įžvelgti J. J. suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, dėl kurio, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, jis galėtų tam tikras vertinamo įvykio aplinkybes nutylėti, tačiau, netikėti A. K. parodymais, nėra jokio teisinio pagrindo. Komentuojamo įvykio metu jis buvo blaivus (A. K. parodymai), iki įvykio A. R. nepažinojo, todėl pagrindo melagingai jį apkalbėti neturėjo, jo parodymai atitiko faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, sutapo tiek su J. J., tiek ir su A. R. išdėstyta įvykio versija, kurios duomenimis, būtent A. R. sudavė smūgius nukentėjusiajam, be to, jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, kad esminėse aplinkybėse, t. y. dėl A. R. veiksmų išlaužiant N. B. buto duris bei suduodant du smūgius A. K., J. J. parodymai atitiko ir A. R. išdėstytą įvykio versiją, todėl tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, tiek ir teisėjų kolegija šia nutartimi remiasi tik ta A. R. parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys. Spręsti, jog toks A. R. parodymų vertinimas neatitinka BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai nei apeliaciniu skundu tai teigia A. R., nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Jo parodymai skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti kompleksiškai visų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir turinčių esminės reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui įrodymų kontekste, jo parodymuose esantys prieštaravimai pašalinti kitų įrodymų pagalba, su skundžiamame nuosprendyje pateiktu A. R. parodymų vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, teisėjų kolegija sutinka iš esmės.

7.3. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste neabejojant A. R. inkriminuotų veiksmų – N. B. buto durų išlaužimu ir dviejų smūgių sudavimu A. K., atlikimu, nesutikti su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, teisinio pagrindo nėra. Toks A. R. veiksmų kvalifikavimas yra tinkamas, jis atitinka aukščiau aptartų asmenų parodymus, iš esmės ir paties apelianto išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes, todėl keisti/naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl, apelianto įsitikinimu, netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, sutikti su nuteistojo teiginiais, jog apylinkės teismas buvo šališkas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tuo tarpu A. R. išdėstytos aplinkybės apie tai, kas buvo vertinamo įvykio iniciatorius (būtent šioje dalyje A. R. parodymai nesutapo su J. J. išdėstyta vertinamo įvykio versija), jokios reikšmės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, neturi.

8. Sutikti su A. R. apeliacinio skundo motyvais dėl per griežtos skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, teisinio pagrindo taip pat nėra. Atmetant šiuos apelianto argumentus svarbu paminėti, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

9. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu A. R. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą pažymėtina, jog analizuojamu atveju jis padarė du baigtus nesunkius tyčinius nusikaltimus. Iš esmės nusikalto dėl mažareikšmės dingsties, neabejotinai suvokdamas, jog savo neteisėtais veiksmais – smūgių sudavimu, jis kelia realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai, tačiau šių aplinkybių nepaisė, kas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Be to, bylos duomenimis, jam inkriminuotus nusikaltimus jis padarė būdamas recidyvistu, vieną nusikalstamą veiką (BK 165 straipsnio 1 dalis) įvykdė bendrininkaudamas su kitu asmeniu, kas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

9.2. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu ir vertinant A. R. asmenybę, pažymėtina, kad praeityje jis buvo teistas ne kartą, jo teistumas siekia dar 1998 metus, kai Panevėžio apygardos teismo 1998 m. liepos 2 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas už tyčinį kito asmens gyvybės atėmimą (2 t., b. l. 23-30). Praeityje jo atžvilgiu buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės – bauda, pataisos darbai be laisvės atėmimo (galiojant 1961 m. BK), areštas, tiek ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, įvertinus tolimesnius jo nusikalstamus veiksmus, akivaizdu, kad teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui šios aplinkybės neturėjo. Nepaisydamas teismo parodyto pasitikėjimo, jis ir toliau nekoregavo savo elgesio teigiama linkme ir vėl nusikalto, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įvykdydamas esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog vertinamu atveju A. R. laikymas recidyvistu BK teisės normų nepažeidžia ir kartu leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jis nėra linkęs prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių taisyklių ir jų laikytis, savo elgesio išimtinai teigiama linkme nekoreguoja, nesistengia pasitaisyti ir savo tikslų laisvėje siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu, į ką, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, buvo atsižvelgta skiriant A. R. būtent laisvės atėmimo bausmę.

10. Tuo tarpu A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos. Nors smūgių sudavimo fakto A. K. ir N. B. buto durų išlaužimo fakto nuteistasis neneigė, tačiau jo parodymai nebuvo nuoširdūs, tam tikrose aplinkybėse jie prieštaravo ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų parodymams, todėl pripažinti, jog A. R. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, ką būtina nustatyti konstatuojant asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tai skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai sprendė ir apylinkės teismas, todėl švelninti A. R. paskirtas bausmes remiantis jo prisipažinimu ir tariamu nuoširdžiu gailesčiu dėl padaryto, teisinio pagrindo nėra.

11. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu A. R. paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, paminėtina ir tai, kad praeityje nuteistojo daryti nusikaltimai iš esmės buvo susiję su finansinės naudos gavimu bei smurto panaudojimu kitų asmenų atžvilgiu (1 t., b. l. 23-30), kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu A. R. inkriminuoti nusikaltimai yra jam būdingo elgesio modelio dalis. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje A. R. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų padarymą (1 t., b. l. 16-22), kas neabejotinai jį charakterizuoja neigiamai ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio A. R. nedaro, priešingai, sistemingai pažeidinėja visuomenėje priimtas elgesio normas bei įstatymus. Toks A. R. elgesys, patvirtinantis, jog teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė netgi terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, leidžia pagrįstai spręsti, jog ir šiuo atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, todėl manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti skyrus A. R. švelnesnio pobūdžio bausmę ar sumažinus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą, ar taikant bausmės vykdymo atidėjimą, nėra jokio pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, A. R. paskirdamas laisvės atėmimo bausmes BK 165 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies sankcijose ribose, kiek didesnes nei straipsnio sankcijose numatytų bausmių vidurkiai. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, teisinio pagrindo nėra.

12. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo A. R. asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, cinišką nuteistojo elgesį jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimo metu – be jokios dingsties įsibrovęs į kitam asmeniui priklausančias gyvenamąsias patalpas, smogė ten buvusiam vyrui du kartus į galvos/veido sritį, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. R. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, sudarančių pagrindą nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas, šioje byloje nenustatyta, kartu pažymint, kad BK 55 straipsnio nuostatos šioje situacijoje taikomos negali būti, kadangi A. R. neatitinka šiame straipsnyje keliamų reikalavimų, o būtent, jis nusikalto ne pirmą kartą – praeityje buvo teistas ne kartą.

13. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti A. R. teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta.

13.1. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

13.2. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek A. R. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus bei praeityje jo atžvilgiu taikytas švelnesnio pobūdžio bausmes, nėra jokio pagrindo teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, juolab, kad aptariamos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, asmeniui atitinkant recidyvisto sąvoką. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad praeityje A. R. buvo taikytas ir realus terminuotas laisvės atėmimas, tačiau įvertinus jo tolimesnį elgesį neabejotina, jog net ir šios bausmės paskyrimas nuo pakartotinio nusikalstamo elgesio jo nesustabdė, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog ir šiuo atveju be profesionalios pataisos namų darbuotojų pagalbos, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Juo labiau, jog taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti A. R. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.

14. Pagrindo švelninti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu A. R. paskirtos bausmės teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjo išdėstyta pozicija dėl galimai netinkamo A. R. skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimo su kitais nuosprendžiais nuteistajam paskirtomis bausmėmis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių pagrindu.

14.1. Atmetant šiuos nuteistojo gynėjo teiginius visų pirma pažymėtina, kad BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, jog asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę (bausmes) už naują nusikalstamą veiką, ją (jas) subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Tais atvejais, kai nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 1 dalis, 63 straipsnio 9 dalis ar BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalys) ir paskirta subendrinta bausmė, nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės tarpusavyje bendrinamos tik tos, kurios turi būti apimamos, o po to jos subendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Kai bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu, teismai bendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitas bausmes teismai prideda (t. y. subendrina apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė, – prideda prie šios bausmės. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-432/2007, 2K-268/2008, 2K-99/2011, 2K-519/2013, 2A-7-8-697/2015, 2A-3-693/2016, 2K-113-895/2017). Pažymėtina, kad šios teismų praktikoje suformuluotos nuostatos reikalauja užtikrinti, viena vertus, kad ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė.

14.2. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, neabejotina, jog, nesubendrindamas A. R. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių, bendrindamas jas iš karto su Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kuri Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi, buvo subendrinta su 2017 m. rugpjūčio 4 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme, paskirdamas galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas teisės taikymo klaidų nepadarė, skundžiamą procesinį sprendimą priėmė nepažeisdamas BK įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, bei nuosekliai laikydamasis vieningai šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.