- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- I-5444-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05029-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. skunde (b. l. 1) prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai 1 000 Lt neturtinės žalos.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014-11-14 buvo kalinamas Lukiškių TI-K neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kamera Nr. 397 ypatingai apleista, išorinė siena padengta pelėsiu, nuo sienų byra tinkas, tualetas nėra atskirtas nuo bendros patalpos, grindys nelygios, nėra veidrodžio, spintelės susidėti asmeniniams daiktams. Į kamerą nepatenka dienos šviesa, nes langas iš lauko pusės dengtas smulkiu tinklu, kameroje nėra ventiliacijos, todėl joje tvanku, tvyro blogas kvapas. Atvykus į Lukiškių TI-K, nebuvo išduotas tualetinis popierius ir muilas. Patalynė nusidėvėjusi, spaudai ant patalynės įrodo, kad ji 2010 metais turėjo būti nurašyta prieš du metus. Kalėdamas minėtomis sąlygomis patyrė žalą, kurią įvertina 1 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 25–35) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visą kalinimo laikotarpį atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popieriaus išduodamas du kartus per mėnesį ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlėjam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. D. B. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau - HN 76:2010) reikalavimams.
Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, teigė, kad kameros, kuriose jis kalėjo, neatitinka HN 76:2010 nustatytų reikalavimų, jose nebuvo ventiliacijos, nepateko dienos šviesa, grindys nelygios, nuo lubų byra tinkas, yra pelėsis, patalynė nusidėvėjusi, nėra veidrodžio, spintelės.
HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Minėtų taisyklių 16.5. punkte nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pareiškėjas teigia, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto nėra atskirtas sienele, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir spintelės asmeniniams daiktams susidėti. Atsakovės atstovo pateikta pažyma patvirtina, kad pareiškėjas dėl minėtų tariamų pažeidimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 11). Atsakovės atstovo į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrino aktuose nėra nustatyti HN 76:2010 21 p. pažeidimai, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pagal HN 76:2010 6 ir 13 punktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra, HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, vadovaujantis HN 76:2010 56 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-01-30 patikrinimo akto duomenų matyti, kad 2013-06-17 patikrinimo metu kameroje Nr. 397 buvo nustatytas HN 76:2010 62 p. pažeidimas, t. y. kameroje vietomis yra sienų tinkas, dažai, nurodyta, kad Lukiškių TI-K iki 2014-01-30 remonto neatliko, nes nebuvo skirtas finansavimas (b. l. 12-13). Kitų pažeidimų kameroje Nr. 397 nenustatyta.
Atsakovės atstovo į bylą pateikti duomenys, patvirtina, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 397 buvo patalpintas 2014-11-14 atvykęs į Lukiškių TI-K ir joje kalėjo 2014-11-15 – 2014-11-16 laikotarpiu, t. y. nepilnas tris paras. Todėl teismo vertinimu nustatytas kameros Nr. 397 pažeidimas dėl savo trumpalaikiškumo ir mažareikšmiškumo pripažintinas minimaliu, neįtakojančiu pareiškėjo teisių pažeidimo. Pažymėtina, kad skunde atsakovės atstovas paaiškino, kad D. B. važiavo per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpą laiką.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-04-23 patikrinimo akto išvadoje nurodoma, kad kameroje Nr. 105 nustatyti lubų ir sienų nelygumai (b. l. 17-19). Vėlesnėje Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-04 patikrinimo akto išvadoje nurodoma, kad kameroje Nr. 105 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, dirbtinė dieninė apšvieta ir oro temperatūra atitiko HN 74:2010 22 ir 26 p. reikalavimus. Patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje buvo valymui skirti įrankiai. Tualetų valymui kamerose naudojama kalcinuota soda. Dėl dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo sudaryta sutartis su UAB ,,Dezinfa“. Atlikti dezinfekcijos, deratizacijos darbai registruojami. Konstatuota, kad HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta (b. l. 20-22). Atsižvelgiant į tai, kad kameroje Nr. 105 prieš atvykstant pareiškėjui į Lukiškių TI-K nebuvo konstatuoti HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Higienos normoje HN 76:2010 63 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas, o 67 punkte numatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustato, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuje, turi būti išduodama pagalvė, antklodė, čiužinys, 2 užvalkalai pagalvei, 4 paklodės arba vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei.
Pareiškėjas teigia, kad buvo išduota blogos būklės patalynė. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginius dėl aprūpinimo netinkama naudoti patalyne, paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (t. 1, b. l. 12-22) iš kurių matyti, kad šios rūšies pažeidimai nėra konstatuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popieriaus išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Byloje esanti Lukiškių TI-K pažyma apie D. B. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų (b. l. 11) patvirtina, kad pareiškėjas neteikė pretenzijos dėl tualetinio popieriaus ir muilo neišdavimo Lukiškių TI-K administracijai. Pareiškėjo skunde išsakytas nusiskundimas nėra patvirtintas objektyviais įrodymais, o abstraktus teiginys apie tualetinio popieriaus ir muilo neišdavimą, nėra pakankamas galimai padarytai žalai įrodyti.
Administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pabrėžtina, kad nustatytas pažeidimas (kameroje Nr. 397 nebuvo remonto) nebuvo tęstinis, iš esmės vyko labai trumpą laiko tarpą, nes pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo tik 4 paras, iš jų kameroje Nr. 397 3 paras, byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tuo labiau, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.