Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Daivos Jankauskienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. V. paskirta galutinė bausmė – laisvė atėmimas 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie Naujosios Akmenės apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies (2 mėnesių ir 25 dienų) pridėjus šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmės dalį, J. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad jis, apklausiamas kaip liudytojas, teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus: 2015 m. lapkričio 5 d., nuo 11.48 val. iki 13.15 val., (duomenys neskelbtini) teismo patalpose, (duomenys neskelbtini), apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teisiamojo posėdžio metu, prisiekęs ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, kad kaltinamajam J. R. inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė jis, t. y. 2014 m. liepos mėn. pabaigoje – rugpjūčio mėn. jis, o ne J. R., telefonu bendravo ir paprašė liudytojos N. C., su kuria prieš tai buvo susipažinęs ir bendravęs telefonu, patalpinti internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) skelbimą apie parduodamą traktorių ,,Belarus‘‘, raudonos spalvos, 2002 metų laidos, pateikdamas ir kitus jai reikiamus duomenis, sumokėdamas už skelbimo patalpinimą, po to bendravo su jam paskambinusiais telefonu asmenimis dėl tariamo traktoriaus pardavimo, liepė jiems pervesti pinigus į A. K. banko sąskaitą, be to, davė melagingus parodymus, kad gavęs A. K. telefono numerį iš E. R., su juo bendravo ir gavo jo banko sąskaitos numerį, į kurią asmenys už neva norimą pirkti traktorių pervesdavo pinigus, kurių dalį nurodė perduoti E. R., kad jis skambindamas A. K. nurodydavo, ką su pervestais nukentėjusiųjų pinigais daryti, paskambinęs E. R. nurodė nueiti ir paimti dalį pinigų iš A. K., be to, jis davė melagingus parodymus, kad bendravo su J. R. motina E. R. telefonu, pasakė, kad jis skolingas J. R. pinigų, dėl ko ji davė A. M. banko sąskaitą, kad jis grąžintų pinigus, telefonu su J. R. motina dėl pervestų pinigų kaip avansų už tariamai parduodamus automobilius bendravo jis, J. R. neturėjo galimybės pasiskambinti, kad jis prašęs kitų asmenų patalpinti skelbimą apie parduodamą automobilį ,,Nissan‘‘, telefonu paskambinusiems asmenims jis nurodydavo pervesti avansus už norimus įsigyti automobilius į jo nurodomas banko sąskaitas, nurodydavo ką su pervestais pinigais daryti.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad bausmės tikslai J. V. atžvilgiu gali būti pasiekti tik realiu laisvės atėmimo bausmės atlikimu ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytam šios rūšies bausmės vidurkiui. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. V. prašo peržiūrėti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį, bylą ir apeliacinį skundą išnagrinėti išsamiai ir sumažinti paskirtą bausmę.Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas atsižvelgė tik į neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, tačiau skiriant bausmę remtis vien tik tokiomis aplinkybėmis, kaip ankstesni teistumai, negalima. Nuteistasis pažymi, kad bausmę jau atlieka keturis metus, turi mažametę dukrą, kuriai labai trūksta tėvo. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad jis yra jaunas, sveikas ir daug naudingesnis bus laisvėje, galės padėti šeimai.Pasak nuteistojo, teismas neatsižvelgė į tai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis iš viso nedavė jokių parodymų, o teisme visiškai prisipažino ir labai gailisi dėl padarytos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė dėl to, kad, paklausus tyrėjos, ar kardomoji priemonė bus pakeista į suėmimą, tyrėja sakė, kad nebus. Todėl ir atsisakė duoti parodymus.Nuteistasis J. V. skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad anksčiau nebuvo teistas už analogiškus nusikaltimus, anksčiau teismams nėra melavęs, visada sakydavo tiesą. Tokio pobūdžio veiką padarė pirmą kartą ir dėl to labai gailisi.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo J. V. gynėja advokatė N. Grubliauskienė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Prokuroras V. Turauskis nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde įrodymų vertinimo, kaltės klausimai nėra ginčijami, tačiau nesutinkama su paskirta bausme. Pasak nuteistojo J. V., pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl bausmės dydžio ir tai turėjo įtakos per griežtos bausmės paskyrimui. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina skundo ribose.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skiriant bausmę taip pat turi būti vadovaujamasi ir bausmės tikslais, jos paskirtimi taip pat atsižvelgiama ir į teisingumo bei proporcingumo principų reikalavimus.Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aukščiau paminėtas nuostatas, bausmę individualizavo tinkamai, todėl apeliantas neteisus tvirtindamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas J. V. už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, skyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, taip pat įvertino J. V. charakterizuojančių duomenų visumą, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės individualizavimui.Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad J. V. anksčiau teistas jau ne kartą, jam buvo skiriamos skirtingų rūšių, tame tarpe ir laisvės atėmimo bausmės, tačiau jų taikymas nuteistojo elgesio korekcijai teigiamos įtakos neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė. Nusikaltimą, dėl kurio nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, J. V. padarė neišnykus teistumui, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, dėl to laikytinas recidyvistu ir šios aplinkybės nuteistąjį charakterizuoja kaip linkusį tyčia, sąmoningai pažeidinėti įstatymų reikalavimus ir ignoruoti visuotinai priimtas bendro gyvenimo taisykles. Taip pat paminėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistojo daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, nusikaltimus jis daro sistemingai ir tai rodo, kad jo kriminalinio elgesio nuostatos jau yra susiformavusios. Teigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų byloje nėra. J. V. nuskalstamas veikas pradėjo daryti būdamas nepilnametis, nors ir būdamas darbingo amžiaus, nedirbo, turėdamas 9 klasių išsilavinimą, mokslų netęsė, specialybės įgyti nesiekė. Pataisos namuose nors ir mokėsi, kurį laiką dirbo, iš esmės yra charakterizuojamas neigiamai. Individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik paminėtas aplinkybes, kurios J. V. charakterizuoja neigiamai, bet atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir tai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą, proporcingą padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui laisvės atėmimo bausmę, kuri, kolegijos vertinimu, nelaikytina aiškiai per griežta. Taip pat teismas, atsižvelgiant į tai, kad byla buvo išnagrinėta atliekant sutrumpintą rodymų tyrimą, teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę sumažino vienu trečdaliu. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Aukščiau paminėtų nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma suponuoja pagrįstą manymą, kad šiuo konkrečiu atveju skirti J. V. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo. Tokios rūšies bausmė neužtikrintų bausmės tikslų, tiek prevencinių, tiek nubaudimo, taip pat nebūtų realiai įvykdytos. Tokią išvadą leidžia daryti jau paminėtos aplinkybės, kad nuteistasis nedirba, pajamų neturi, jam buvo taikytos įvairių rūšių bausmės, tačiau jų taikymas nusikalstamam J. V. elgesiui prevencinio poveikio neturėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai J. V. atžvilgiu gali būti pasiekti tik realiu laisvės atėmimo bausmės atlikimu ir paskyrė mažesnę, negu BK 235 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių jis atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat neatsižvelgė, kad tokią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą ir dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. Pažymima, kad duoti parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes yra kaltinamojo teisė, bet ne pareiga ir šia teise J. V. ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis kaltę pripažino, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailėjosi ir būtent šios aplinkybės, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos kaip sudarančios pagrindą skirti J. V. mažesnę, negu sankcijos vidurkis, bausmę, taip pat taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Esant tokioms aplinkybėms nuteistasis yra neteisus tvirtindamas, kad teismas vertino tik neigiamai jį apibūdinančius duomenis, neatsižvelgdamas į teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, laikytina, kad nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, bausmių skyrimą reglamentuojančių nuostatų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į BK 59, 60, 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes, BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį ir tikslus, ir už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę, kuri, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui. Keisti skundžiamą nuosprendį pagal nuteistojo skunde nurodytas aplinkybes ir bausmę dar labiau švelninti pagrindo nėra.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. V., išlaidas sudaro 12 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 12 Eur (dvylika eurų), iš nuteistojo J. V. nepriteisti.