Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir S. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) – 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 10 d.

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu keturiolikai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) – 60 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d.

Iš nuteistųjų S. V. ir R. K. solidariai priteista nukentėjusiajai A. B. 2 375 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas I. M. (I. M.) pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. K. ir S. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. B.

1.1. R. K. ir S. V. 2014 m. gruodžio 23 d. nuo 22 val. 20 min. iki 22 val. 29 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, t. y. prie lombardo „A. G.“, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, pašalinių žmonių akivaizdoje užpuolė V. B., T. S., S. Y. ir J. T.

1.1.1. R. K. sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis bei peiliu V. B. į įvairias kūno vietas. Po to S. V. sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis bei teleskopine lazda V. B., bei tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tuo pačiu peiliu, kurį turėjo R. K., sudavė nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam V. B. į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu, S. V. kartu su R. K. sudavė nukentėjusiajam dešimt smūgių peiliu ir septynis smūgius rankomis, kojomis bei teleskopine lazda, padarydami nosies nugarėlės, kairio žasto, nugaros kairės pusės, kairio kelio odos nubrozdinimus, krūtinės ląstos poodines kraujosruvas, krūtinės ląstos kairės pusės priekinio paviršiaus (dvi), krūtinės ląstos kairės pusės nugarinio paviršiaus, juosmens srities durtines-pjautines žaizdas-sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu; krūtinės ląstos kairės pusės priekinio paviršiaus, šoninio paviršiaus (tris), nugarinio paviršiaus (dvi) durtines-pjautines žaizdas su kairės pusės tarpšonkaulinių raumenų, IX-o šonkaulio kaulinės dalies, pasieninės krūtinplėvės, širdiplėvės, širdies kairio skilvelio priekinės-šoninės sienelių bei kairiojo plaučio viršutinės ir apatinės skilčių sužalojimais-sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, šoku ir sukėlė V. B. mirtį.

1.2. S. V., R. K. ir I. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, pažeidė viešąją tvarką.

1.2.1. S. V., R. K. ir I. M. 2014 m. gruodžio 23 d. nuo 22 val. 20 min. iki 22 val. 29 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami viešoje vietoje, prie lombardo „A. G.“, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, pašalinių žmonių akivaizdoje užpuolė V. B., T. S., S. Y. ir J. T. bei tyčia, bendrais veiksmais, po to kai R. K. sudavė nenustatytą smūgių skaičių rankomis ir kojomis bei peiliu V. B. į įvairias kūno vietas, o S. V. sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis bei teleskopine lazda V. B., po to R. K. pasišalinus, S. V. tęsdamas nusikalstamus veiksmus, veikdamas bendrininkų grupe su atėjusiu I. M., perdavė jam teleskopinę lazdą, o pats paėmęs iš automobilio golfo lazdą ir iš I. M. paėmęs R. K. turėtą peilį, pakartotinai užpuolė V. B., T. S., S. Y. ir J. T. Tačiau, kai I. M. teleskopine lazda bandė suduoti S. Y., buvo jo (S. Y.) parblokštas ir tokiu būdu nutraukta I. M. nusikalstama veika, o S. V. sudavė peiliu nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam V. B. į įvairias kūno vietas, taip S. V. kartu su R. K. sudavė nukentėjusiajam dešimt smūgių peiliu ir septynis smūgius rankomis, kojomis bei teleskopine lazda, padarydami sunkų sveikatos sutrikdymą dėl ko V. B. mirė. Tokiu būdu, veikdami grupe, sukėlė išgąstį ir baimę užpultiems asmenims viešoje vietoje, nes įžūliais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

2.3. Nuteistasis nurodo, kad siekiant tinkamai identifikuoti asmenį, kuris peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį V. B., būtina tinkamai ištirti visus nagrinėjamoje byloje esančius duomenis bei pašalinti esančius prieštaravimus ir neatitikimus.

5. Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

5.3. Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu, nuteistieji R. K. ir S. V. apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą.

5.3.1. Pažymėtina, kad BPK normos reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjų kolegija, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą bei įvertinusi surinktų įrodymų visumą, iš dalies sutinka su apeliacinių skundų argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

5.7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų S. V., R. K., I. M. ir liudytojų T. S., J. T. bei S. Y. parodymai yra nevienodi, nes visi buvo apsvaigę nuo alkoholio ir matė skirtingus įvykio momentus, kuriuos interpretuoja savaip. Todėl teisėjų kolegija nuteistųjų ir liudytojų parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir atitinka rašytinę bylos medžiagą.

6.4. Nors apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. K. ir S. V. veikdami bendrininkų grupe ir netiesiogine tyčia, nužudė V. B., tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka.

6.4.1. Pažymėtina, kad nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010; Nr. 2K-303/2012 ir kt.). Be to, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

6.4.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistųjų R. K. ir S. V. nebuvo išankstinio ar staigiai kilusio susitarimo nužudyti V. B. Pažymėtina ir tai, kad toks susitarimas nebuvo išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius rankomis, spardant nukentėjusįjį ar smūgiuojant peiliu. Teismų praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006; Nr. 2K-10/2010; Nr. 2K-7-156/2010 ir kt.).

6.4.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors šioje byloje nuteistųjų ir liudytojų parodymai yra iš esmės prieštaringi, tačiau neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiajam V. B. smūgius peiliu sudavė tik S. V. Tai patvirtina ne tik nuteistojo I. M., liudytojų parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialisto Tado Bimbos paaiškinimai apie nusikaltimo padarymo mechanizmą ir sužalojimų pobūdį, specialisto išvada apie nusikaltimo padarymo įrankį (t. 1, b. l. 101–110, 118–126; t. 8, b. l. 128–130). Iš nuteistojo I. M. parodymų matyti, kad R. K. į lombardo patalpas grįžo sumuštas, kruvinas ir padavė jam (I. M.) peilį, kuris buvo švarus (nebuvo suteptas krauju), o pats (R. K.) nuėjo praustis. Po to iš jo (I. M.), šį peilį paėmė S. V. ir abu (I. M. ir S. V.) išbėgo į gatvę aiškintis su S. V. užkabinusiais asmenimis. R. K. dar kartą į gatvę nebuvo išėjęs. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojos J. T., iš dalies – T. S., S. Y. parodymai.

6.4.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad R. K. su S. V. iš anksto ne tik nesitarė dėl peilio panaudojimo atliekant chuliganiškus veiksmus ar V. B. sužalojimų padarymo metu, bet ir konkliudentiniais veiksmais negalėjo pritarti vienas kitam, nes nematė kokius veiksmus kiekvienas iš jų atliko. Pažymėtina ir tai, kad S. V. peilį pasiėmė iš I. M., o ne iš R. K. Bylos medžiagoje nėra jokių įtikinamų duomenų, kad R. K. šią aplinkybę žinojo ir tam pritarė. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei nuteistasis I. M., nei liudytojai T. S., S. Y., J. T. bei R. P. nematė, jog R. K. ir S. V. kartu mušė V. B. bei sudavė peiliu, t. y. pritarė vienas kito veiksmams.

6.4.5. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent S. V. pakvietė I. M. ir R. K. į pagalbą, nes jį „užpuolė“. Po muštynių, pirmosios kameros garso įraše 22 val. 29 min. 42 sek. užfiksuota, kaip S. V. liepia R. K. išmesti peilį („R. vykin nož“ (R., išmesk peilį)), o 22 val. 30 min. 21 sek. S. V. pasako, kad vienas nužudytas guli prie mašinos („odin okolo mašiny ležit...ubityj“) (t. 1, b. l. 163–164). Iš liudytojos R. P. parodymų turinio taip pat matyti, kad S. V., kuris po muštynių grįžo į lombardą, panikavo, liepė išplauti nuo kraujo grindis ir norėjo kuo greičiau išvažiuoti (t. 2, b. l. 65-67, 68-75). Šios aplinkybės patvirtina, kad S. V. suprato, jog peiliu dūrė V. B., kuris liko gulėti prie mašinos, t. y. jį nužudė, todėl stengėsi kuo greičiau iš įvykio vietos pasišalinti. Tai iš esmės atitinka nuteistojo I. M. ir liudytojos J. T. parodymus. Tuo tarpu, 22 val. 31 min. 20 sek. užfiksuoti R. K. žodžiai, kad „Aš subadžiau žmogų... aš subadžiau žmogų...“ (t. 1, b. l. 164), nepatvirtina, jog jis (R. K.) peiliu sužalojo V. B., nes nagrinėjamoje byloje nėra kitų patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. K. apie peilio panaudojimą muštynių metu, sužinojo tik po to, kai S. V. liepė jį (peilį) išmesti. Tai patvirtina, 22 val. 32 min. užfiksuotas garso įrašas, kuriame S. V. klausia, kur yra peilis, o R. K. atsako – „kad nebėra, išmetė į klozetą“ („Vsio netu jego...provalilsia“) (t. 1, b. l. 164). Po to 22 val. 32 min., S. V. sušukus policininkai („Menty“), tiek R. K., tiek S. V., iš lombardo išėjo (t. 1, b. l. 164). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad S. V. veikdamas bendrininkų grupe su R. K., nužudė V. B., t. y. tarp jų nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai, kad R. K. turėjo peilį, kurį, nurodžius S. V., išmetė į klozetą, o vėliau iš įvykio vietos pasišalino, arba sužalojimai nukentėjusiajam tikėtina padaryti tuo pačiu peiliu, šiuo atveju, ne tik nelaikoma bendrininkavimo požymiu, bet ir neįrodo, jog V. B. nužudė R. K. Pažymėtina ir tai, kad muštynių organizatoriumi buvo S. V., kuris ir turėjo tikslą bei tiesioginę tyčią atkeršyti jį užkabinusiems asmenims, juos sužaloti ar nužudyti. Tuo tarpu duomenų, kad R. K. turėjo tikslą nužudyti ar sužaloti jam nepažįstamus asmenis, kurie jam nieko nepadarė, nagrinėjamoje bylos medžiagoje nėra.

6.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, neįrodo R. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes surinktų netiesioginių įrodymų visuma objektyviai ir neginčijamai to nepatvirtina. Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; Nr. 2K-363/2013; Nr. 2K-476/2013; Nr. 2K-529/2013).

6.6. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys nesudaro vieningos, t. y. vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinės, iš kurių analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti R. K. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą padarymo. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamojo nuosprendžio dalis, kurioje R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, panaikinama ir šioje dalyje priimamas išteisinamasis nuosprendis, konstatuojant, kad R. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Tuo tarpu, S. V. iš kaltinimo pašalinama inkriminuota aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. K.

7. BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog peilio panaudojimas žalojant kitą žmogų, normalaus protinio išsivystymo kaltininkas negali nesuvokti, kad suduodamas smūgį peiliu, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti.

7.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad S. V. nužudė V. B. veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti žalingi padariniai, t. y. nukentėjusysis dėl padarytų sužalojimų į gyvybiškai svarbias kūno dalis gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas, netiesioginės tyčios kaltės formą dėl V. B. nužudymo, nustatė vertindamas nuteistųjų S. V. ir R. K. veiksmus kaip veikusių bendrininkavimo aspektu. Tačiau apeliacinio proceso metu nustatyta, kad R. K. nukentėjusiojo V. B. nenužudė. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. V. suduodamas peiliu V. B. dešimt smūgių į gyvybiškai pavojingas kūno vietas (krūtinę, nugarą) suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai patvirtina ne tik nuteistojo I. M. ir liudytojos J. T. parodymai, bet ir garso įrašai, kuriuose S. V. liepia R. K. išmesti (paslėpti) nusikaltimo padarymo įrankį (peilį) bei nurodo, kad vienas iš nukentėjusiųjų guli prie mašinos nužudytas (t. 1, b. l. 161–200). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundo (prokuroro ar nukentėjusiojo) sunkinančiais pagrindais dėl tiesioginės tyčios nustatymo S. V. veiksmuose negauta, todėl sunkinti jo (nuteistojo) teisinę padėtį negali. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją (krūtinę, nugarą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo S. V. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

7.2. Iš nuteistojo I. M. ir liudytojos J. T. parodymų matyti, kad jie matė kaip S. V. sudavė V. B. peiliu du smūgius. Iš liudytojos J. T. parodymų taip pat matyti, kad daugiau smūgių nematė, nes vaizdą užstojo I. M., kuris mušėsi su T. S. ir S. Y. (t. 2, b. l. 80–82; t. 5, b. l. 111–112). Tuo tarpu, kitų duomenų apie tai, kad V. B. sužalojimus peiliu, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjusysis mirė, padarė kiti asmenys, nagrinėjamoje byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija laiko nustatyta, kad visus šiuos sužalojimus nukentėjusiajam padarė S. V.

7.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu S. V., R. K. ir I. M. buvo atliekamas tyrimas poligrafu (t. 6, b. l. 57–59, 63–65, 69–71).

7.3.1. Pagal Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – Poligrafo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, tyrimą poligrafu gali atlikti tik valstybės institucijos: Vidaus reikalų ministerijos įgaliotos institucijos, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, Finansų ministerijos įgaliota institucija ir Specialiųjų tyrimų tarnybą (t. 6, b. l. 150). Tyrimo poligrafu taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu (2015 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 723 redakcija) (t. 6, b. l. 146–150 ). Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojamas, nustato Poligrafo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje R. K., S. V. ir I. M. padaryto nusikaltimo pobūdis (nužudymas) neatitinka tyrimo poligrafu keliamam tikslui pasiekti. Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018).

7.4. Teisėjų kolegija nesivadovauja teismo medicinos specialisto Antano Algirdo Garmaus konsultacine išvada Nr. A-KI-273-03, specialisto Antano Algirdo Garmaus paaiškinimais pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 142–177, 183–184) bei teismo medicinos specialisto Pauliaus Petreikio konsultacine išvada Nr. 0066/18 (t. 8, b. l. 119 – 126), nes šie specialistai nukentėjusiojo V. B. sužalojimus ir mirties priežastį nustatė vadovaudamiesi ne visa bylos medžiaga, o tik atskirais bylos dokumentais. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šios specialistų išvados neatitinka BPK 90 straipsnio reikalavimų ir negali būti įrodymais šioje nagrinėjamoje byloje.

S. V., I. M. ir R. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimas

S. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimas

8. Pažymėtina, kad pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokios paskatos yra veiką kvalifikuojantis požymis. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2011; Nr. 2K-381/2013; Nr. 2K-8-696/2015). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad chuliganiškos paskatos yra kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos pasireiškia neišprovokuota agresija. Nusikalstami veiksmai iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių negali būti kvalifikuojami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Jei nužudymas padaromas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, tačiau tuo pačiu kaltininkas sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, veika kvalifikuojama pagal faktiškai kilusius padarinius ir BK 284 straipsnio sutaptį.

8.1. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taip pat pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu (pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010; Nr. 2K-55/2011; Nr. 2K-120/2011; Nr. 2K-445/2013).

8.1.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konfliktas prasidėjo po to, kai pro šalį praeinantis T. S. apsipažinęs apsikabino S. V. T. S. suprato, kad apsiriko ir atsiprašęs su draugais V. B., S. Y. ir J. T. nuėjo toliau nuo lombardo, tačiau S. V. įsižeidė, nors dėl to joks pavojus jam nebuvo kilęs. Grįžo į lombardą ir pasakė, jog jį (S. V.) neva „užpuolė“, todėl pakvietė R. K. ir I. M. padėti išsiaiškinti. Akivaizdu, kad nusikalstamų veiksmų organizatoriumi buvo S. V., kuris pasiėmė lazdą, ir kartu su R. K. išbėgę į lauką, pasivijo nueinančius asmenis ir juos užpuolė, dėl ko prasidėjo muštynės. Tačiau T. S., V. B., S. Y. aktyviai pasipriešino ir sumušė R. K., kuris būdamas stipriai sužalotas, grįžo į lombardą. Po to į lombardą sugrįžo ir S. V., kuris iš I. M. pasiėmė peilį, kurį jam (I. M.) padavė R. K., o I. M. padavė teleskopinę lazdą ir abu išbėgo toliau aiškintis santykių su jiems nepažįstamais asmenimis, t. y. kaip vėliau nustatyta – T. S., V. B. ir S. Y. Tuo metu, J. T. konflikte nedalyvavo, tačiau stebėjo įvykius. Šio konflikto metu, S. V. mušdamasis su V. B., sudavė jam smūgius peiliu, o I. M., turėdamas rankose lazdą, konfliktavo su T. S. ir S. Y.

8.1.2. Iš liudytojų T. S. ir R. P. parodymų matyti, kad tuo metu gatvėje buvo ir įvykius matė daugiau žmonių. Po to S. V. iniciatyva į konfliktą buvo įtrauktas I. M., kuris rankose turėdamas teleskopinę lazdą, be jokios priežasties puolė ir mušėsi su T. S. ir S. Y. Akivaizdu, kad nuteistieji viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, elgdamiesi įžūliai demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, kas rodo nuteistųjų požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų S. V., R. K. ir I. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, t. y. kad S. V., R. K. ir I. M. nusikalstamus veiksmus padarė veikdami tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

8.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad S. V. dėl menkavertės priežasties, būdamas įsižeidęs ir supykęs dėl to, kad T. S. jį apsikabino, sudavė peiliu V. B. į gyvybiškai pavojingas kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis nuo pasieninės krūtinplėvės, širdiplėvės, širdies kairio skilvelio priekinės – šoninės sienelių bei kairiojo plaučio viršutinės ir apatinės skilčių sužalojimų įvykio vietoje mirė. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. V. aiškiai negerbdamas ir nesilaikydamas visuomenėje nusistovėjusių elementarių moralės bei elgesio normų, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, dėl mažareikšmės dingsties panaudodamas peilį, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia nužudė V. B. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų nusikalstamus veiksmus nulėmė alkoholio vartojimas, dėl ko neadekvatūs veiksmai sukėlė sunkius padarinius.

8.3. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. V. nusikalstami veiksmai taip pat teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. kaip nužudymas dėl chuliganiškų paskatų.

Dėl bausmių paskyrimo ir civilio ieškinio priteisimo

9. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Be to, remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

9.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė BK 54 straipsnio 2 dalies taikymo nuostatas bei skirdamas bausmes teisingai jas taikė S. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį, o R. K. – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas skirdamas bausmes S. V. atsižvelgė į jo asmenybę (anksčiau teistas, teistumai išnykę, baustas administracine tvarka), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei tai, kad jis buvo nusikalstamų veiksmų iniciatorius. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis S. V. nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam V. B. ir iš įvykio vietos pasišalino, nors suprato, jog sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, kuris po smūgio peiliu iš karto suklupo.

9.2. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas S. V. ir R. K. kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, paskyrė jiems arešto bausmes.

9.2.1. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo S. V. ir R. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o S. V. – ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, jos nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54 – BK 64 straipsniuose išdėstytas nuostatas. Nors iš kaltinimo pašalinama aplinkybė, kad S. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarė veikdamas kartu su R. K., tačiau S. V. mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš S. V. ir R. K. solidariai priteisė nukentėjusiajai A. B. 2 375 Eur turtinei žalai atlyginti, o civilinį ieškinį dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose dėl to jokie argumentai nenurodomi. Atsižvelgiant į tai, kad R. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir konstatavus, jog šią nusikalstamą veiką padarė tik S. V., civilinis ieškinys dėl 2 375 Eur turtinės žalos atlyginimo turi būti priteisiamas iš S. V.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K. taikytas bausmių bendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1, 2 punktus.

Nuosprendžio dalį, kuria R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), palikti nepakeistą. Nustatyti, kad R. K. arešto bausmę turi atlikti areštinėje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, R. K. į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. (t. y. vieną suėmimo dieną prilyginti vienai arešto parai). R. K. bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo arešto bausmės atlikimo pradžios.

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad S. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. K.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš S. V. ir R. K. solidariai priteista nukentėjusiajai A. B. 2 375 Eur turtinei žalai atlyginti, ir šią žalą priteisti iš S. V.

Nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.