- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 1A-221-116/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-75-1-00667-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Ernesta Montvidienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- R. M., A. T.
- Advokatai
- Jurgita Šlapaitienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir A. T. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio taisyklėmis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams;
pagal BK 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams,
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. T. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. spalio 20 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), pjūklu išpjaustė (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1995-01-31 įtraukto į laikinąją apskaitą Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 413/1700, nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, 2 m³ medinių stogo konstrukcijų, taip sugadino didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčią vertybę – ūkinį pastatą, tuo padarant (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei 6073,76 litų turtinę žalą.
R. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 15 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), pagrobė 1,01 m³ (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1995-01-31 įtraukto į laikinąją apskaitą Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 413/1700, nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, medinių stogo konstrukcijų 989,19 litų vertės, jas išvežant jam priklausančiu traktoriumi „MTZ 50L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarant (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei 989,19 litų turtinę žalą.
Be to, A. T. ir R. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. spalio 25 d., apie 9 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) pasikėsino pagrobti 2 m³ (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1995-01-31 įtraukto į laikinąją apskaitą Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 413/1700, nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, medinių stogo konstrukcijų 1958,80 litų vertės, jas išvežant R. M. priklausančiu traktoriumi „MTZ 50L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti ir sulaikyti įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) ŽŪB pirmininko.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo peržiūrėti jo bylą. Nurodo, kad už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, jam yra paskirtos per griežtos bausmės. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis svetimo turto pats nesugadino, nieko iš patalpų nenešė, yra teisiamas pirmą kartą, vagystės neplanavo, A. T. paprašė jo parvežti medienos, be to, turi nepilnametį sūnų, padeda išlaikyti šeimą. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažino tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, taip pat nepagrįstai jam bausmes bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba sumažinti jam paskirtą bausmę.
Skunde apeliantas nurodo, kad anksčiau jis buvo teistas už nesunkius nusikaltimus, jo niekas tinkamai neauklėjo, nes jis augo alkoholikų šeimoje, jo tėvas yra invalidas ir jis turi pastarajam padėti, be to, jis turi sužadėtinę, neseniai sužinojo, kad ji laukiasi jų kūdikio. Teigia, kad ir anksčiau iš (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos ūkinių pastatų visi nešė lentas ir „brūsiukus“, tačiau niekas už tai nebuvo baudžiamas. Taip pat nurodo nežinojęs, kad ūkiniai pastatai yra kultūros paveldas, manė, kad paveldas yra tik akmeninės sienos ir grindys.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis R. M., nuteistųjų gynėjos prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė skundus tenkinti, įsigaliojus naujai BK 75 straipsnio redakcijai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų R. M. ir A. T. apeliaciniai skundai tenkinami.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų.
BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Vagystę (BK 178 straipsnis) kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą.
Norint kaltininko veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimą, be kita ko reikia nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog jo pagrobti daiktai yra didelės vertės ar turi didelę mokslinę, istorinę arba kultūrinę reikšmę. Kaltininko veika gali būti pripažinta didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimu ir tuo atveju, kai kaltininkas, grobdamas turtą ar vertybes, numatė, jog yra nemaža tikimybė, kad šis turtas ar vertybės yra atitinkamai didelės vertės arba didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Tokį kaltininko suvokimą ar numatymą gali lemti tam tikros objektyvios (vagystės padarymo vieta, pagrobto turto pobūdis, specifika, kiekis ir pan.) ir subjektyvios (kaltininko amžius, profesija, išprusimas, specialių žinių turėjimas ir pan.) aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).
BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.
Spręsdamas R. M. ir A. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas įstatymo pažeidimų nepadarė, teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad teismas pripažino nuteistuosius kaltais padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistųjų R. M. ir A. T. kaltę padarius nusikalstamas veikas patvirtina jų pačių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai (1 t. 96, 106, 113-114, 119 b. l., 2 t. 16, 32 b. l., 3 t. 38-40 b. l.), taip pat jų atvirti prisipažinimai (1 t. 91, 108 b. l.), parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti duomenys (98-101, 115-118 b. l.), bei byloje surinkti ir teismo įvertinti rašytiniai įrodymai.
Nors skunde A. T. teigia, kad jis nežinojo, jog (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos ūkinis pastatas yra didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinti vertybė, tai paneigia byloje surinkti įrodymai, įskaitant ir paties A. T. parodymus, kad jis gyvena tame pačiame dvare, tik kituose pastatuose jau 29 metus, ir žinojo, kad (duomenys neskelbtini) dvaro pagrindinis pastatas yra įtrauktas į paveldą (3 t. 38-39 b. l.). Tai, kad A. T. žinojo, jog pastatai yra kultūros paveldo objektas, nurodė ir civilinio ieškovo atstovas K. Š., kuris, atsakydamas į teisėjos klausimus, paaiškino, kad jis A. T. buvo sutikęs su keliais kitais jaunuoliais, tai galėjo būti 2012 m., ir jiems sakė, kad pastatai yra paveldas (3 t. 40-41 b. l.). Liudytojas M. V. nurodė, kad jam su A. T. teko bendrauti ne kartą, jie atvažiavę sakydavo, jog atvažiavo apžiūrėti objekto, todėl mano, kad A. T. žinojo, jog pastatai priklauso paveldui (3 t. 41-42 b. l.). Liudytojas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Z. S. parodė, kad bendraujant su A. T. 2011 m., jis pastarajam sakė, jog sutvarkytų pastato, kuriame gyvena, stogą, tačiau pastarasis paklausė: „Kodėl valstybė nežiūri ?“. Su A. T. buvo kalbėta apie visus dvaro pastatus, kalbėta, kad pastatai yra kultūros paveldas (3 t. 42-43 b. l.). Taigi byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. T. turėjo žinoti ir žinojo, jog buvusio dvaro sodybos ūkinis pastatas yra didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinti vertybė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. T. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
Nuteistojo R. M. skundo argumentas, kad jis nežinojo, jog kartu su A. T. darys nusikalstamą veiką, vagystės neplanavo, vertinamas kritiškai ir atmetamas. Atkreipiamas dėmesys, kad R. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir už 2013 m. spalio 15 d. įvykdytą vagystę, t. y. už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), pagrobė 1,01 m³ (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato medinių stogo konstrukcijų, ir savo kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo neginčija. Tai rodo, kad R. M. žinojo, jog grobia svetimą turtą. Be to, teisiamajame posėdyje R. M. nurodė, kad kartu su A. T. nuvažiavęs prie pastato pamatė, jog tai tas pats pastatas, iš kur ir jis pats vežėsi medieną. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R. M. kartu su A. T. realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius, 2013 m. spalio 25 d. R. M. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį. Be to, kaip jau minėta, bendrininkavimo atveju susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti ne tik išankstinis, bet ir staiga kilęs, sudaromas ne tik žodžiu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Tai, kad R. M. svetimo turto negadino ir medinių konstrukcijų iš patalpų nenešė, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepaneigia ir reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui neturi.
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. T., atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną apysunkį (BK 187 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis) ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimus (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nusikalto anksčiau būdamas du kartus teistas (2 t. 57-58, 62-65 b. l., 3 t. 23-31 b. l.), vieną kartą būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (2 t. 59-61 b. l.), yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t. 68-71 b. l.), gyvena su pensininku, sveikatos problemų turinčiu tėvu, seniūnija nusiskundimų A. T. elgesiu neturi (2 t. 73, 74 b. l., 3 t. 53 b. l.), nedirba (2 t. 75 b. l.). A. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai A. T. bus pasiekti paskyrus jam už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės yra mažesnės negu BK 187 straipsnio 2 dalyje ir BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai (vidurkiai atitinkami yra 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų ir 4 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi daryti išvadą, kad šios bausmės savo dydžiais yra aiškiai per griežtos ir jas mažinti, kaip skunde prašo apeliantas, nėra pagrindo. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Kadangi nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. T. padarė iki Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio priėmimo, teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais nuteistajam paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio taisyklėmis, dalinio bausmių sudėjimo būdu. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bendrinant bausmes vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklėmis, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, ir į bausmę A. T. neįskaitė bausmės, iš dalies atliktos pagal minėtą 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį. Dėl to skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir A. T. į bausmės laiką įskaitytina bausmė, iš dalies atlikta pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį.
Kadangi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija nenumatė galimybės šio straipsnio nuostatas taikyti asmeniui, nuteistam už sunkų nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių atidėjimo klausimo. Tačiau 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija suteikia teismui teisę atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir asmeniui, nuteistam už sunkų nusikaltimą. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad A. T. padarė apysunkį nusikaltimą, o kitas nusikaltimas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jis gyvena su pensininku, sveikatos problemų turinčiu tėvu, kuriam reikalinga kito žmogaus pagalba, gyvenamosios vietos seniūnija nusiskundimų dėl A. T. elgesio neturi, duomenų, kad jis po nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, būtų padaręs naujų teisės pažeidimų, nėra, be to, apelianto žodžiais, jis ruošiasi susituokti su savo sužadėtine, kuri laukiasi jų kūdikio, yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, bei įpareigojant A. T. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl to Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis dėl A. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės keistina taikant nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Skirdamas bausmę nuteistajam R. M., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis) ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nusikalto būdamas neteistas (2 t. 35, 36, 37-38 b. l.), yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t. 39-40 b. l.), gyvena su žmona, turi du pilnamečius sūnus, seniūnija nusiskundimų dėl R. M. elgesio neturi (2 t. 44, 45 b. l.), nedirba (2 t. 46 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (2 t. 47 b. l.). Apelianto skunde nurodytą aplinkybę, kad jis turi nepilnametį sūnų, patvirtinančių duomenų byloje nėra.
R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.
Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, R. M. prašo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.
Pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009).
Kadangi iš bylos matyti, kad R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, nurodė ne visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nesiėmė jokių veiksmų padarytai žalai atlyginti, teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. M. už jo padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės yra mažesnės negu BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis yra 4 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi teigti, kad paskirtos bausmės savo dydžiais per griežtos, nėra pagrindo. Priešingai, nei teigia apeliantas, jam už du nusikaltimus paskirtas bausmes teismas pagrįstai bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi – dalinio bausmių sudėjimo būdu. Subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.
Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad R. M. anksčiau nebuvo teistas, turi šeimą, gyvenamosios vietos seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio neturi, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo naujų teisės pažeidimų nepadarė, mano, kad bausmės tikslai R. M. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, bei įpareigojant R. M. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl to taip pat keistina skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, taikant pastarajam BK 75 straipsnio nuostatas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą, neviršydama nuteistųjų apeliacinių skundų ribų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, nuteistajam A. T. į bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, A. T. paskirtos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant A. T. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. M. paskirtos laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. M. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.