Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis A. T. 2013 m. spalio 20 d., tiksliai nenustatytą valandą, Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), pjūklu išpjaustė G. (G.) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1995-01-31 įtraukto į laikinąją apskaitą Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 413/1700, nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausančio Ž. žemės ūkio bendrovei, 2 m³ medinių stogo konstrukcijų, taip sugadino didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčią vertybę – ūkinį pastatą, tuo padarant Ž. žemės ūkio bendrovei 6073,76 litų turtinę žalą.

Be to, kaltinamieji A. T. ir R. M., veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. spalio 25 d., apie 9 val. 30 mi., Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) pasikėsino pagrobti 2 m³ G. (G.) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1995-01-31 įtraukto į laikinąją apskaitą Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 413/1700, nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausančio Ž. žemės ūkio bendrovei, medinių stogo konstrukcijų 1958,80 litų vertės, jas išvežant R. M. priklausančiu traktoriumi „MTZ 50L“, valstybinis Nr. 2181LL, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti ir sulaikyti įvykio vietoje Ž. ŽŪB pirmininko.

Be to, kaltinamasis R. M. 2013 m. spalio 15 d., tiksliai nenustatytą valandą, Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), pagrobė 1,01 m³ G. (G.) buvusio dvaro sodybos ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1995-01-31 įtraukto į laikinąją apskaitą Kultūros paveldo inspekcijos nutarimu Nr. 413/1700, nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausančio Ž. žemės ūkio bendrovei, medinių stogo konstrukcijų 989,19 litų vertės, jas išvežant jam priklausančiu traktoriumi „MTZ 50L“, valstybinis Nr. 2181LL, tuo padarant Ž. žemės ūkio bendrovei 989,19 litų turtinę žalą.

Kaltinamasis A. T. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jis 2013 m. rudenį pasigamino miške žalių malkų, o pakurai malkų neturėjo, todėl nuėjo prie apleisto, apgriuvusio, apžėlusio „dilgynėmis“ pastato ir pamatė, jog yra gerų, sausų lentų, todėl jas susirinko. Būdamas Ž., tikslaus laiko nepamena, sutiko M. ir paprašė, kad tas lentas parvežtų į jo kiemą, nes nešti buvo per toli. Atvažiavus M., pasikrovė medieną ir važiuojant į namus, sustabdė Ž. žemės ūkio bendrovės pirmininkas ir iškvietė policiją. Tie pastatai yra G. kaime ir priklauso Ž. žemės ūkio bendrovei. Bendrovės pirmininkas žinojo, kad dvaras seniai yra plėšiamas ir niokojamas. Senais laikais tai yra buvęs G. dvaras. Jis ir pats gyvena tame pačiame dvare, tik kituose pastatuose. Dvare (buvusiame sandėlyje) jis nieko neardė, tik prisirinko lentų ir nupjovė kelis balkius. Balkius perpjovė, kad galėtų pakelti. Balkius jis ėmė nuo tos vietos, kur yra sugriuvęs stogas. Balkius nupjovė su benzininiu pjūklu, kurį buvo pasiskolinęs iš draugo, kuriam sakė, kad pjaus malkas. Nupjovęs balkius susidėjo prie to paties pastato, kieme. Po to ieškojo, kas galėtų balkius parvežti į namus. Ž. miestelyje sutiko R. M. ir paprašė, kad iš sugriuvusio pastato parvežtų surinktą medieną pas jį į kiemą. M. sutiko parvežti. Važiuojant su pakrauta mediena, kelyje juos sustabdė Ž. žemės ūkio bendrovės pirmininkas ir iškvietė policiją. Jis nežinojo, kad tas pastatas yra įtrauktas į kultūros paveldo apskaitą. Žinojo, kad G. dvaro pagrindinis pastatas įtrauktas į paveldą. Būtent apie šį pagrindinį pastatą jam teko bendrauti ir kalbėtis su paveldosaugos darbuotoju (pavardės nepamena), o apie sandėlį kalbos nebuvo, kad įtrauktas į paveldą. Su paveldo darbuotoju, kuris yra šioje byloje liudytoju, kalbėjosi apie pagrindinį dvaro pastatą, kad neprižiūrimas, kalbėjosi ir apie visus dvaro pastatus bendrai. Jis žinojo, kad sandėlis priklauso bendrovei, pastatas neprižiūrėtas, apleistas, įgriuvęs stogas. Tik šiais metais pastatui buvo užkaltos durys, langai, o daugiau nieko nedarė. Civilinį ieškinį pripažįsta iš dalies, kadangi negadino stogo konstrukcijų. Sutinka su tuo, kad pavogė medieną. Mediena nepasinaudojo, nes ją pasiėmė bendrovė. Nežino ir negali nurodyti kokią žalą padarė, tik specialistai gali nurodyti kainą. Jis nėra matęs jokių užrašų ar rodyklių, kuriose būtų nurodyta, jog tai dvaro pastatai, nors tenai gyvena 29 metus. Nė vienas iš ten gyvenančių nėra matęs jokių užrašų.

Kaltinamasis R. M. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jis žvejojo prie upelio ir nuėjęs prie pastato gamtinių reikalų pamatė į krūvelę sudėtą medieną. Su dviračiu grįžo namo, užsikūrė traktorių ir atvažiavęs, susikrovė ir parsivežė medieną į namus. Gal po savaitės, ar daugiau T. (prie gėrimo) paprašė parvežti, o ką parvežti, gerai net nesuprato, bet sutiko. Nuvažiavo jie į dvarą prie to sugriuvusio pastato, susikrovė medieną ir išvažiavo, tačiau važiuojant keliu sutiko bendrovės pirmininką, kuris juos sustabdė ir iškvietė policiją. Atvažiavus policijai, medieną jis nuvežė į bendrovę ir iškrovė. Pirmą kartą jis vienas parsivežė medieną. Žvejojamas prie G. dvaro esančios upės, nuėjo prie pastatų ir pamatė prie pastato sienos sudėtas gegnes, „bruselius“, buvo ir nuolaužų. Kažkas buvo prisiardęs tos medienos, o jis ją pavogė. Jis pripažįsta, kad pavogė medieną, kurią vogė ne dėl kūrenimo, o norėjo pasistatyti pašiūrę. Seniau, kai jis dar dirbo bendrovėje, tas pastatas buvo kaip sandėlis, o dabar viskas išgriuvę, stogas seniai sugriuvęs, apaugęs, todėl jis galvojo, kad niekam nebepriklauso. Sutinka su medienos kiekiu, nurodytu kaltinime. Mediena grąžinta bendrovei. Gal po kokios savaitės, po jo medienos parsivežimo, T., jiems begeriant, paprašė parvežti malkas. Jis sutiko, nuvažiavo su savo traktoriumi ir pamatė, kad prie to paties pastato, nuo kurio ir jis vežėsi medieną. Kartu su juo važiavo T. ir dar važiavo U., kad padėtų pakrauti. Jie pakrovė į traktorių lentas, „brusiukus“ ir grįžtant atgal sustabdė bendrovės pirmininkas, kuris pasakė, kad „brusiukai“ yra bendrovės ir iškvietė policiją. Apie tą jo pirmą kartą parsivežtą medieną, kurią jis vienas parsivežė, buvo išsiaiškinta tada, kai juos sustabdė, kadangi atvažiavus įgaliotiniui Pečiukui, jie su įgaliotiniu važiavo pas jį į namus ir važiuojant bei besikalbant, jis pasakė, kad keli „brusiukai“ yra pas jį namuose. Atvažiavus į namus, įgaliotinis išmatavo medienos kiekį, paskambino Š., atvažiavo traktorius, pakrovė ir išvežė į bendrovę. Ž. žemės ūkio bendrovėje jis dirbo gal prieš 12 metų. Žinojo, kad tuo metu sandėlis buvo bendrovės, nes buvo laikomi grūdai, žolių sėklos. Tuo metu sandėlis buvo tvarkingas, buvo stogas, durys, langai, aruodai, medinės grindys, buvo geras pastatas. Jis nežinojo, kad tas pastatas priklauso kultūros paveldui. Tuo metu kai dirbo bendrovėje, tuo pastatu rūpinosi bendrovė, o dabar iš to pastato likę tik plikos sienos, viskas išvogta, išvežiota. Kai juos sustabdė bendrovės pirmininkas, pasakė, kad pastatas priklauso bendrovei. Civilinį ieškinį jis pripažįsta, kadangi vogė pats, po to vežė T.

ĮRODYMAI

Civilinio ieškovo atstovas K. Š. parodė, kad kolūkio laikais dvaras buvo naudojamas kolūkio reikmėms, o pasikeitus situacijai ir nebevykdžius veiklos, sandėliai tapo tušti. Nutraukus veiklą, dvare prasidėjo negeri dalykai. Buvo pasamdę sargą, kad saugotų dvarą, bet tas rezultatų nedavė. Statybininkai užkaldavo dvaro pastatams duris, langus, nes gaudavo iš kultūros paveldo nurodymus ir pagal nurodymus tai darydavo. Dvare gyveno žmonės ir piktnaudžiavo, kadangi niekur nedirbdavo, tai žiemą imdavo medines konstrukcijas ir kūrendavo. 2012 m. sandėliui įgriuvo stogas, nes neatlaikė sniego, kadangi buvo išpjautos konstrukcijos. Su T. jis kalbėjosi ne vieną kartą, kad taip nedarytų, tačiau T.s atsakydavo, kad jam „vienodai šviečia“, nes jokio turto neturi ir nieko jam niekas nepadarys. Sklandė kalbos, jog T. to dvaro šeimininkas, nes prekiaudavo plytomis, metalu, nešė ką tik galėjo. Sugauti yra sunku, nes dvaras yra tolokai, o tą kartą T. papuolė tik atsitiktinumo dėka, nes dar kelios minutės ir jie su mediena būtų išvažiavę. Mediena yra vežta ne vieną kartą, bet matomai į priekabą pakraudavo taip, kad nesimatytų, o tą kartą medienos buvo pakrauta taip, kad matėsi. Apžiūrėjus vietoje matėsi, kad buvo nupjautos konstrukcijos, matėsi šviežios pjuvenos. Jeigu nebūtų nupjautos konstrukcijos, stogas nebūtų įgriuvęs, nes senovinių pastatų konstrukcijos yra galingos. T. gyvena dvare ir elgėsi, kaip dvaro šeimininkas, ką norėjo, tą ir darė, o apsaugoti yra sunku. Su T. jam teko kalbėtis ne vieną kartą, kalbėjosi apie visus dvaro pastatus, kad jie yra saugomi paveldo. Gal 2012 metais buvo jį sutikęs su kokiais trimis jaunuoliais, atvažiavusiais baltos spalvos VW Passat, kurie ten vaikščiojo, jis bandė kalbėtis, sakė, kad tie pastatai yra paveldas, o jie jam vos ne grasino. Kažkuriuo metu buvo perkasę keliuką, kad nepravažiuotų, tačiau buvo užversta ir vėl važiuodavo. T. tikrai žinojo, kad pastatai priklauso paveldui. Sunku apsaugoti, kai žmonės gyvena vietoje, nusipjauna, parsineša, sukūrena ir jokių pėdsakų nelieka. Su T. sunku bendrauti, kadangi jis nusiteikęs agresyviai. Su M. jis nebendraudavo, tačiau M. yra vietinis gyventojas, yra dirbęs bendrovėje ir turėjo žinoti, kam priklauso dvaras. Jis mano, kad M. žinojo, jog pastatai įtraukti į saugomų pastatų registrą, nes tai žino visi vietiniai gyventojai. Kai M. su T. buvo sustabdyti, vežantys medieną ir iškviesta policija, nieko jie nesiaiškino, paklausus, dėl ko veža, atsakė, kad veža ir tiek. Įgaliotinis pasiūlė pasižiūrėti gal pas M. namuose yra medienos, gal vežama ne vieną kartą. Pas M. rasta mediena ir ta, kuri buvo sulaikyta, yra grąžintos bendrovei. Mediena kainuoja „kapeikas“, bet pastato atstatymas kainuos apie du šimtus tūkstančių (pagal paveldą). Jie negali įrodyti, kad būtent T. su M. išpjovė visą medieną. Civilinį ieškinį palaiko, kurį skaičiavo paveldo specialistai, ir kaltinamieji turėtų jį atlyginti. Jau kokį 20 metų dvaro pastatams jokios rekonstrukcijos nebuvo atliekamos. Dvaras buvo geros būklės ir išlikęs geros būklės dar nuo savininkų laikų. Kolūkio laiku sandėlyje buvo pastatytos tik valomosios mašinos, bet grindys, aruodai buvo išlikę dar dvarininkų. Kolūkio laiku tik stogas buvo uždengtas šiferiu, o bendrovės laiku labai mažai bevyko veikla tame dvare. Ž. žemės ūkio bendrovė yra kolūkio „K.“ turto perėmėja, bendrovė susikūrė 1992 metais. Dvaras visą laiką buvo kolūkio (bendrovės) apskaitoje. Senais laikais dvaro pastatuose yra buvusi mokykla, kolūkio laiku buvo dvi fermos, gyveno daug žmonių.

Liudytojas M. V. parodė, kad jis dirba Pakruojo rajono savivaldybės administracijos kultūros paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriuje kultūros paveldo vyriausiuoju specialistu. G. dvaras yra kultūros paveldo vertybė, kurią tenka prižiūrėti ir nešti tam tikrą atsakomybę. Jam Ž. žemės ūkio bendrovės vadovas pranešė, jog vyksta neteisėti veiksmai, kad pjaustomas Ž. žemės ūkio bendrovės stogas, kad užtiko žmones, kurie tai atlieka ir paprašė imtis kažkokių veiksmų. Tą pačią dieną jis susiskambino su kultūros paveldo departamento vyriausiu inspektoriumi Z. S. ir už kokios valandos jie nuvyko į vietą. Nuvykus į vietą, policijos pareigūnai jau buvo atvykę ir įtariamieji sulaikyti su įkalčiais. Mediena buvo pakrauta į traktoriaus priekabą. Jie apėjo ir apžiūrėjo pastatą ir lyginant su 2008 metų nuotraukomis, kada stogo konstrukcijos dar buvo sveikos, nepažeistos, po šio įvykio pamatė, kad pastato stogą laikančios medinės konstrukcijos supjaustytos, pastatas faktiškai griūnantis. Jie periodiškai aplanko visus objektus, apžiūri, nes yra numatytas terminas, kad kas 5 metai apžiūrėti visus objektus, bet būna, kad tenka aplankyti žymiai dažniau. Kai kurie objektai yra nuošaliose vietose, gal rečiau apžiūrimi, o jeigu būna iškvietimas, tai vyksta nedelsiant. Iš Ž. žemės ūkio bendrovės pirmą kartą buvo gautas toks pranešimas su konkrečiai sulaikytais asmenimis, o iki tol teko nuvykti ne vieną kartą, bet kažkokių didelių pažeidimų neteko pamatyti. Įvykio vietoje matė, kad konstrukcijos pjautos šviežiai, buvo pribyrėję pjuvenų, medienoje matėsi šviežias pjovimas. Su T. jam teko bendrauti vieną ar du kartus, nes T. gyvena G. dvare, sakydavo T., kad atvažiavo apžiūrėti objekto, todėl mano, kad T. nebuvo paslaptis ir jis žinojo, kad pastatai priklauso paveldui. Vieną kartą nuvykus su kultūros paveldo specialiste, T. su dar vienu žmogumi buvo nusiteikęs draugiškai, netgi siūlėsi pravesti ekskursiją po dvaro teritoriją. Tai buvo dar prieš tą įvykį, tai buvo ne prieš vienerius metus, datą sunku įvardinti. Jis buvo su Kultūros paveldo departamento darbuotoja nuvykęs į dvarą, prisistatė, iš kur yra ir ko atvyko, nes kiekvienu atveju kai nuvyksta į objektą prisistato. Įvykio metu, kai jis buvo vietoje, kai buvo departamento atstovas, policijos pareigūnas, T. pasiteisino, kad pastato niekas neprižiūri ir jis ardo. Dėl pastatų įtrauktų į paveldą ženklinimo užsiima Kultūros paveldo departamentas. Šiuo metu visi Kultūros paveldo objektai yra suženklinti specialiais ženklais, o G. dvaras yra registrinis, ženklinimas dar nėra numatytas, bet kultūros paveldo savininkai žino, kas yra per objektas, nes apie tai yra įrašas Nekilnojamo turto registre.

Liudytojas Z. S. parodė, kad jis dirba Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi. Departamentas yra atsakinga institucija už kultūros paveldo objektų būklę ir jų naudojimą, kontrolę. Jie kontroliuoja ir žino visų kultūros paveldo objektų būklę. G. (G.) dvare jie lankėsi 2011 m. gegužės 20 d., vykdė stebėseną, fotografavo visus dvaro pastatus, užpildė tikrinimo aktus. Tikrinimo dieną sutiko tą žmogų (parodo į T.), bendravo su juo. Tas žmogus (T.) sakė, jog tenai gyvena, jie pasakė, ko atvažiavo, pasakė, kad tikrina, kaip prižiūrimi dvaro sodybos pastatai, pasakė, kad jeigu gyvena dvare, tai kaip savininkas turi prižiūrėti kultūros paveldo objektus pagal reikalavimus, vykdyti jų priežiūrą, o T. atsakė, kad valstybė neremia. Jis T. pasakė, kad priežiūros darbus privalo vykdyti savininkas ar valdytojas, valstybė niekada tokių lėšų neskiria priežiūrai, pasakė, kad stogą liečia šakos, kad reikia jas pašalinti, kad nuo namo galo nunešta skarda, išdaužtas langelis, kad reikia tai susitvarkyti. Kalbantis su T., buvo kalba apie visus dvaro pastatus, kad pasatai yra kultūros paveldas, T. dar pasakė, kad pakalnėje yra labai gražus ūkinio pastato galas, kalbėjosi apie G. gynybinius įtvirtinimus. Po to nuvažiavo apžiūrėti dvaro ūkinės dalies pastatų. Didžioji dalis ūkinių pastatų priklausė Ž. žemės ūkio bendrovei ir vadovui jie surašė reikalavimus atlikti priežiūros darbus, nes buvo išlaužtos durys, išdaužyti langai, o vėliau kontroliavo, kaip atliekami priežiūros darbai. 2013 m. spalio mėnesį paskambino Pakruojo rajono savivaldybės administracijos darbuotojas M. V. ir pranešė, jog policija sulaikė žmones, kurie vogė konstrukcijas iš dvaro sodybos. Jie atvažiavo į dvaro sodybą, rado policijos darbuotojus ir tris žmones, kurie buvo įtariami vogę tas konstrukcijas, stovėjo traktorius. Jų tarpe buvo ir T. Įvykio vietoje jie apžiūrėjo įvykio vietą, pagal taisykles žalą kultūros paveldo objektų nustato tik Kultūros paveldo departamentas, todėl jie pateikė pranešimą departamentui, kad paskaičiuotų padarytą žalą, nes akivaizdžiai matėsi šviežio pjovimo žymės iš konstrukcijų, matėsi balti galai, ne seno pjovimo žymės, buvo įgriuvusi stogo dalis, žiojėjo skylė, matėsi žmonių negatyvios veiklos pakankamai daug, buvo išpjaustyta, padaryta akivaizdi žala. Departamento komisija nustatė žalą bendrą tam objektui ir konkrečiai tų asmenų. Pastatas 2011 m. buvo apleistas, trūko priežiūros, bet ryškių griovimo žymių nebuvo, buvo daugiau apleidimo dėl blogos priežiūros, įvirtę, o kokį pamatė 2013 m., tai akivaizdžiai trūko dalies konstrukcijų, didžiulis skirtumas tarp 2011 ir 2013 metų. Ši kultūros vertybė yra įrašyta į registrą nuo 1991 ar nuo 1992 metų, o nuo 2005 metų registras yra viešas, įrašai, kad daiktas yra nekilnojamoji kultūros vertybė. Sužinoti apie to daikto paminklosauginį statusą nėra jokios problemos. Šituo atveju nėra nustatyta, nebuvo jokios įstatyminės teisinės bazės, kad savininkai, ar valdytojai turėjo būti informuoti. Jie neprivalo jokios papildomos informacijos teikti ten gyvenantiems savininkams, įstatyme yra pasakyta, kad jeigu savininkai norės ką nors daryti, tada turi informuoti savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą, tada jie informuojami, rašomos sąlygos ir kita. Šitiems pastatams nėra nustatyto jokio ženklinimo, kadangi tą dvaro sodybą gina įstatymas. Nebent savivaldybė savo noru galėtų pastatyti kokį stendą, ar kelio rodyklę. Ž. žemės ūkio bendrovė tuos pastatus perleido kitam savininkui, dabar bendraujama su kitais savininkais ir jiems dabar yra surašyti reikalavimai. Jie tik gali reikalauti, kad būtų užtikrinta pastatų priežiūra, bet negali priversti į juos investuoti dideles lėšas. Vykdant priežiūrą, turi būti užtikrinta, kad pastatas būtų sandarus, kad pašaliniai žmonės negalėtų lengvai žaloti objekto. Jis mano, kad tai buvo ilgalaikė tų veikėjų veikla, žalojant tą kultūros paveldo objektą, bet jie pagauti tik su nedidele dalimi. Pareikštas civilinis ieškinys turi būti skirtas būtent stabilizuoti to pastato būklę, paremti, sutvirtinti, susukti, pridengti ir pastatas bus stabilizuotas. Ž. bendrovė supratusi, kad tų darbų, ko jie reikalauja, neatliks, pastatus perleido kitam savininkui. Dabar jie raštu įpareigojo naujus savininkus atlikti priežiūros darbus, kurie atliko pagrindinius darbus ir pastato būklė neblogės. Ž. žemės ūkio bendrovė dėl pastato atstatymo darbų atliko nedaug darbų: užkalė gal porą atvirų angų ir nupjovė šakas.

Liudytoja S. S. parodė, kad ji 2011 m. gegužės 20 d. su Z. S. važiavo tikrinti G. (G.) dvaro sodybos pastatų ir tikrinimo metu sutiko T., kuris gyveno viename iš dvaro pastatų. Ji vaikščiojo ir fotografavo, o Z. S. bendravo su T. Buvo kalba, kad T. gyvena dvaro pastate, kad reikėtų jį prižiūrėti ir pats T. aiškino, kam priklauso kiti pastatai, kad valstybė jais nepakankamai rūpinasi, aiškino apie dvarą, kur yra gražesni pastatų fasadai ir ji nori patvirtinti tai, kad T. žinojo, jog tai yra dvaro sodyba, kad yra vertybė. 2012 m. gegužės mėnesį laikraštyje „Šiaulių kraštas“ buvo aprašyta apie G. – G. dvarą, kuriame buvo kaip ir interviu su kaltinamuoju T., kad jis tenai yra kaip ir neoficialus gidas, atvažiavusiems žmonėms pasakoja apie dvarą, kas jame vyko anksčiau, kad neprižiūrimas. Ji suprato, kad T. žinojo, jog dvaras yra vertybė, nes žino dvaro istoriją.

Liudytojas R. B. parodė, kad jis dirba Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniame padalinyje. G. dvare jam teko būti vieną kartą, po to įvykio, kai buvo sudaryta komisija žalai nustatyti, apžiūrėjo pastatą, užfiksavo tai ką rado, surašė aktus. Su aplinkiniais gyventojais nebendravo, su vienu iš kaltinamųjų nebendravo. Kaip atrodė pastatai iki vagystės nebuvo ir nematė. Jo, kaip komisijos pirmininko, pareiga yra ne kažką nustatinėti, o kad prižiūrėti, kad būtų laikomasi formalumų, kad dalyvautų visi komisijos nariai, kad pateiktų išvadas, kad būtų dokumentaliai įforminta. Jis nėra statybos specialistas ar ekspertas. Pastato viduje buvo, bet netyrinėjo aplinkos, vizualiai matėsi, kad žmogus yra prikišęs ranką, buvo pjovimo požymių, nes mediena nebuvo nupuvusi, nulūžusi, buvo geros kokybės, tinkama ir būtų stovėjusi ir stovėjusi daug metų. Saugomuose pastatuose gyvenantys žmonės negali nežinoti objekto svarbos, kadangi jiems nuosavybės dokumentuose yra parašyta, kad tai yra kultūros paveldo objektas ir taikomi apribojimai. Šis objektas dar nepaženklintas nauju ženklu. Tik tarybiniais laikais buvo paženklintas, bet tie ženklai matomai yra nunykę, buvo parašyta, kad objektas saugomas valstybės, buvo tokia lentelė. Dabar ženklai yra keičiami pagal valstybės išgales. Prasidėjus metalo „vajui“, pirmiausia tie ženklai buvo pavogti. Vietiniai gyventojai galėjo matyti tas lenteles, užrašus.

Iš 2013-10-25 Ž. ŽŪB pranešimo Nr. 87 matyti, kad iš Ž. ŽŪB priklausančio pastato, kurio registro Nr. 44/558778, esančio (duomenys neskelbtini), stogo konstrukcijos išvežta apie 2 m3 medienos, padarytas 1200 litų nuostolis (1 t., 8 b. l.).

Iš 2013-10-25 įvykio vietos apžiūros protokolo ir foto lentelių matyti, kad įvykio vieta yra Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) dvaras (1 t., 9 – 12 b. l.).

Iš 2013-10-25 įvykio vietovės, daiktų apžiūros protokolo ir foto lentelių matyti, kad apžiūrėta vietovė, esanti (duomenys neskelbtini), yra R. M. sodyba, kurioje rasta ir apžiūrėta mediena, viso 19 vnt. dalių (1 t., 13 – 16 b. l.).

Iš 2014-01-22 Ž. ŽŪB prašymo Nr. 19 matyti, kad iš Ž. ŽŪB priklausančio pastato, kurio registro Nr. 44/558778, esančio (duomenys neskelbtini), stogo konstrukcijos išvežta apie 2 m3 medienos. Šis pastatas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Remdamiesi paveldosaugos specialistų paskaičiavimais nurodo, kad patyrė 12089 Lt turtinės žalos (1 t., 27 b. l.).

Iš objektinės sąmatos, sudarytos pagal 2013 m. spalio mėnesio kainas, matyti, kad dėl medienos (medinių konstrukcijų) grobimo 2013-10-20 padarytos žalos skaičiavimo nustatyta, kad statybos montavimo darbų kaina – 9141,05 Lt, o medžiagų kaina – 2570,85 Lt (1 t., 28 – 29 b. l.).

Iš 2014-06-13 Ž. ŽŪB rašto apie padarytą turtinę žalą Nr. 58 matyti, kad pas R. M. buvo rasta 1,01 m3 medienos. Pastatas, iš kurio išpjauta mediena, įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Remdamiesi paveldosaugos specialistų paskaičiavimais, nurodo, kad 1,01 m3 medienos vertė yra 682,88 Lt, kitų atstatomųjų darbų – 2838,12 Lt. iš viso padaryta žala – 3521 Lt (1 t., 37 b. l.).

Iš 2014-06-26 Ž. ŽŪB rašto apie padarytą turtinę žalą Nr. 62 matyti, kad A. T. ir R. M. pasikėsino pagrobti iš Ž. ŽŪB priklausančio stogo išpjautą konstrukcijos medieną – apie 2 m3. Pastatas, iš kurio išpjauta mediena, įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Remdamiesi paveldosaugos specialistų paskaičiavimais, nurodo, kad 2 m3 medienos vertė yra 1547,33 Lt, kitų atstatomųjų darbų – 4072,67 Lt. iš viso padaryta žala – 5620 Lt (1 t., 42 b. l.).