- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-13
- Bylos Nr.
- 1A-464-290-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Giedrius Endriukaitis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- A. T. S.
- Civilinis ieškovas
- VŠĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“
- Advokatai
- Dalius Mecelica
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-290-2014
Teisėjas Nerijus Brinevičius Proceso Nr. 1-06-1-06026-2004-8
Žemesnės instancijos teismas
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 13 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajam A. T. S., jo gynėjui advokatui Daliui Mecelicai, civilinio ieškovo VŠĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ atstovei Eglei Uleckienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. S. gynėjo advokato D. Mecelicos apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nuosprendžio, kuriuo A. T. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau – LR BK) 182 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 209 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinės pradėjimo vykdyti dienos. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-05-23 iki 2012-05-25, viena sulaikymo diena prilyginta vienai laisvės atėmimo dienai.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. T. S. išteisintas pagal BK 222 str. 1 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūros civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo A. T. S. priteisti 301 334 Lt. 07 ct. Lietuvos Valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
kad A. T. S. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nuosprendžiu nuteistas, pagal BK 182 str. 2 d., už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcininku bei direktoriumi, apgaule veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai, įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. Europos Sąjungos išorinės paramos lėšas iš viso 301334,07 Lt (87272,38 EUR) išmokėtas pagal PHARE 2000 programą, o, būtent: turėdamas tikslą įgyti Europos Sąjungos išorinės paramos lėšas, neketindamas vykdyti gamybos, 2002 m. rugsėjo 27 d. su Centrine projektų valdymo agentūra bei Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija sudarė subsidijos sutartį, Europos Sąjungos išorinei pagalbai gauti, Nr. LT 0009-02-01-0036 (sutarties objektas – sutarčių institucijos subsidija projekto įgyvendinimui pavadinimu “Briketų (granulių) iš pjuvenų gamybos technologijos įdiegimas UAB (duomenys neskelbtini)) ir pagal šią sutartį, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) realiai galimybių įgyti šio turto neturėjo, kadangi įmonėje nebuvo sukaupta reikiama projekte numatyta šiems įrengimas įsigyti nuosavų lėšų dalis (54,78% bendros projekto biudžeto sumos), t. y. 402858,89 Lt (116676 EUR), melagingai nurodė, kad vykdydamas projektą Nr. M-05 įsigijus medienos pjuvenų džiovinimo ir granuliavimo įrengimus UAB (duomenys neskelbtini) bus gaminama apie 166 t/mėn. briketų (granulių), todėl UAB (duomenys neskelbtini) iš Viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros kaip paramą gavo lėšas, 2002 m. gruodžio 18 d banko mokėjimo pavedimu Nr. 142 gavo 133018,43 Lt, 2003 m. sausio 17 d. banko mokėjimo pavedimu Nr. 287 gavo 133018,43 Lt, tęsdamas nusikalstamą veiką jis 2003 m. rugsėjo 11 d. neketindamas vykdyti pjuvenų gamybos pateikė galutinę projekto ataskaitą Marijampolės apskrities Viršininko administracijos Regioninės plėtros departamentui, nurodydamas, kad briketų (granulių) iš pjuvenų gamyba įdiegta, ir tokiu būdu iš Viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros buvo gauta pagal sutartį priklausanti galutinė likusi lėšų dalis, t. y 2003 m. gruodžio 8 d. banko mokėjimo pavedimu Nr. 473 gavo 35297,21 Lt, iš viso gavo ir užvaldė 301334,07 Lt (87272,38 EUR), gamybos nevykdė, pažeisdamas subsidijos sutarties dėl Europos Bendrijos užsienio pagalbos Nr. LT 0009-02-01-0036 II priedo, „Bendrosios sąlygos taikomos Europos Komisijos finansuojamoms subsidijų sutartims, sudarytos pagal decentralizuotos išorinės pagalbos programas“, 12 (3) straipsnį, pagal kurį sutarties terminas baigiasi praėjus 24 mėn. nuo projekto vykdymo trukmės pabaigos, tai yra 2005 m. liepos 28 d., nepasibaigus sutarties laikotarpiui ir negavus Centrinės projektų valdymo agentūros leidimo bei neturėdamas teisės to daryti, 2004 m. sausio 6 d. neteisėtai pardavė medienos pjuvenų džiovinimo ir granuliavimo įrengimus UAB-ei (duomenys neskelbtini) už 436320,76 Lt (Be PVM), ko pasekoje apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai, įgijo didelės vertės svetimą turtą 301334,07 Lt (87272,38 EUR) Lietuvos Respublikos valstybei priklausančių lėšų.
Be to, A. T. S. nuteistas pagal BK 209 str. už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcininku bei direktoriumi, sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą, o būtent: pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 punkto nuostatas, nuo 2004 m. sausio 1 d. pažeisdamas 19 straipsnio 8 punkto nuostatas, taip pat bendrovės įstatų 39 p., priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, pardavė medienos pjuvenų džiovinimo ir granuliavimo įrengimus už 436320,76 Lt, bei bendrovei dirbant nuostolingai, suteikė paramą VšĮ (duomenys neskelbtini); 2003 m. – 31000 Lt., 2004 m. – 35000 Lt., neekonomiškai naudojo pinigus, tai yra įsigijo kompiuterinės technikos už 3960,99 Lt (monitorius, maitinimo blokas, diskasukis, skeneris, aksesuarai), sumokėjo už automobilio eksploataciją – 719,53 Lt, įsigijo telefono aparatą su priedais už 619 Lt, įsigijo skaitmeninį fotoaparatą už 698 Lt, laisvų rankų įrangą už 190 Lt, įsigijo dvi kameras už 274 Lt, vyko į komandiruotes Vokietijos ir Ukrainoje – 2859,80 Lt, ko pasekoje nulėmus UAB (duomenys neskelbtini) bankrotą ir 2004-07-23 iškėlus bankroto bylą bendrovės kreditoriams padaryta didelė žala: A. K. 92,37 Lt, G. K. 465,28 Lt, K. P. Ū. 3572,54, Marijampolės apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai 34411,33 Lt, VSDFV Marijampolės skyriui 6580,31 Lt, AB (duomenys neskelbtini) 3348,57 Lt, (duomenys neskelbtini) 37071,21 Lt, K. K. paslaugų įmonei 8105,33 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 8269 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 300 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 10932,82 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) kreditų draudimas 32147,55 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 162,84 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 7911,44 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 868,48 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 1106,49 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 1766,70 Lt, UAB (duomenys neskelbtini) 2324,60 Lt, VĮ (duomenys neskelbtini) 6757,41 Lt, VĮ (duomenys neskelbtini) 12060,03 Lt, VĮ (duomenys neskelbtini) 16916,43 Lt, VĮ (duomenys neskelbtini) 40724,03 Lt, UAB draudimo įmonei (duomenys neskelbtini) 10967,68 Lt, VĮ (duomenys neskelbtini) 4710,68 Lt, VĮ (duomenys neskelbtini) 33809,73 Lt, (duomenys neskelbtini) 149,04 Lt, G. Ž. firmai (duomenys neskelbtini) 2039,57 Lt, viso 287 571,46 Lt. didelę turtinę žalą.
Be to, A. T. S. išteisintas pagal BK 209 str. t.y. jog būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcininku bei direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, tai yra pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias visas ūkines operacijas ir kitus ūkinius įvykius būtinumu pagrįsti apskaitos dokumentais, neišmokėdamas atlyginimų K. J. ir A. A. A., kuriems nuo 2003 m. rugpjūčio 14 d. iki 2004 m. sausio 6 d. priskaitė atlyginimo atlyginimų mokėjimo žiniaraščiais ir parodė jų išmokėjimą kasos išlaidų orderiais, t. y. atvaizdavo neįvykusias ūkines operacijas, kas iš dalies trukdo nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 14 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d.
Šalies argumentai
Nuteistojo A. T. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nuosprendžio dalį, kuria A. T. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 str. 2 d. ir 209 str. ir išteisinti, pripažįstant, kad jis nepadarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, priešingu atveju, nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 182 str. 2 d. ir 209 str., suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai (BPK 3 str. 1 d. 2 p.), o netenkinus šio prašymo - paskirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.
Dėl aplinkybių, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismas nebaigęs įrodymų tyrimo pasisakė dėl įrodymo vertinimo, t.y., nurodė kokiais įrodymais remsis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nepagrįstai atsisakydamas spręsti prašymą nutraukti bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, nurodydamas, kad šį prašymą išnagrinės vėliau. Teismas ištyrė tik dalį byloje esančių rašytinių dokumentų, teisėjas vadovaudamasis BPK 290 str. išvardino dokumentus, kuriais grindžiamas kaltinimas. Palyginus išvardintus teismo dokumentus ir nuosprendyje minimus dokumentus, matyti, kad apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi neišvardintais dokumentais, byloje yra daugiau dokumentų nei teismas išvardijo. Teismas neištyrė ir nepagarsino dokumentų teisinančių A. T. S., pateiktų laikraščių kopijų, kuriose yra nuteistojo interviu dėl būsimų planų ir viešos abejonės dėl AB (duomenys neskelbtini) galimos neigiamos įtakos bendrovei. Toks teismo išankstinis nusiteikimas remtis tik byloje esančių dokumentų dalimi ir atsisakymas tirti visus įrodymus vertintinas, kaip teismo šališkumas, apribojęs A. T. S. teisę į gynybą, o atsisakymas išvardinti byloje esančius dokumentus, pripažintinas esminiu BPK 290 str. 4 d. nuostatų pažeidimu, todėl nuosprendis naikintinas (BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d).
Dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismas negalėjo išnagrinėti bylos, nes kaltinamasis aktas surašytas netinkamai ir neatitinka BPK 219 str., nes nei kaltinamajame akte, nei sprendime nėra nurodytas, nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymo laikas. Taip pat netinkamai aprašyta BK 209 str. numatytas nusikaltimas, nes nėra nurodyta kada ar kokiu momentu ar laikotarpiu galimai buvo padaryta nusikalstama veika, nėra tiksliai nurodytas veikos padarymo laikas, o pasisakydamas dėl nusikaltimo numatyto BK 209 str. senaties, teismas nurodo nusikalstamos veikos padarymo laiką, kuris nėra nurodytas kaltinamajame akte.
Dėl senaties termino pažeidimų
Skunde teigiama, kad teismas priėmė nuosprendį pažeisdamas apkaltinamojo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). 2013 m. gruodžio 10 d. teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad 2013 m gruodžio 10 d. buvo pateiktas prašymas nutraukti šią bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Teismas atsisakė nagrinėti klausimą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo suėjus senačiai BPK nustatyta tvarka. Nuosprendyje teismas nurodė, kad A. T. S. išvyko 2004 m. rugsėjo 11 d., finansinių nusikaltimų tarnyboje 2004-06-28 teikė paaiškinimą, būtent apie PHARE lėšų panaudojimą, todėl padarė išvadą, kad būtent šios aplinkybės patvirtina, kad asmeniui, kuris suvokia, kad yra padaręs nusikalstamas veikas, akivaizdu, jog bus atliekamas tyrimas dėl jo veiksmų. Teismas turėjo įvertinti baudžiamosios bylos iškėlimo momentą, pasisakydamas dėl baudžiamosios atsakomybės termino pradžios eigos. 2004 m. lapkričio 3 d. pranešimas patvirtina, kad FNTT prie LR VRM Marijampolės skyriaus inspektoriui tik šią dieną atsirado pagrindas manyti, kad reikia atlikti ikiteisminį tyrimą, nes galimai padaryta nusikalstama veika. Be to ikiteisminis tyrimas atliekamas pagal faktą, o ne pagal konkretų asmenį (BPK 2 str.). Taigi, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad A. T. S. išvykimo iš Lietuvos momentu, t.y. 2004 m. rugsėjo 11 d. net ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo pakankamų duomenų ikiteisminio tyrimo atlikimui, o A. T. S., neturėdamas jokių teisinių žinių negalėjo suvokti, kad bus atliekamas ikiteisminis tyrimas. Be to, teismas nustatė, kad nuo 2004 m. gegužės mėn. UAB (duomenys neskelbtini) nevykdė jokios veikos, todėl A. T. S., būdamas vedęs ir turėdamas nepilnametę dukrą, turėjo rasti pragyvenimo šaltinį, kadangi kitokių pajamų neturėjo, jis išvyko su visa šeima, o ne vienas, kas leidžia teigti, kad buvo priverstas keisti gyvenamąją vietą dėl finansinės padėties, ne manant, kad gali būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, o nebuvo galima susisiekti su A. T. S. dėl to, kad telefonas buvo išjungtas operatoriaus dėl susidariusių skolų. Teismas nustatė, kad A. T. S. dažnai keitė gyvenamąją vietą, ką patvirtina jo skirtingos deklaruotos gyvenamosios vietos, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teisminę praktiką, asmuo laikomas besislepiančiu nuo baudžiamojo persekiojimo tuomet, kai vengia viešai nurodyti savo gyvenamąją vietą ar darbo vietą.
Šalies argumentai
Be to nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad teismas nurodė netinkamą baudžiamosios atsakomybės senaties termino pradžią, jog apkaltinamojo nuosprendžio dėl veikos numatytos BK 182 str. 2 d priėmimo senaties termino pradžia yra 2004-07-23 (bankroto bylos iškėlimo diena), senaties termino pabaiga net ir nesustojus senaties eigai - 2014-07-23. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad nusikaltimai, pagal BK 182 str. 2 d. ir 209 str. negali būti prilyginami tai pačiai nusikaltimo rūšiai, todėl negali būti skaičiuojamas abiems nusikaltimams analogiškai baudžiamosios senaties terminas. Baudžiamosios atsakomybės senaties pradžią apibrėžia kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos laikas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas savarankiškai nustatė nusikaltimo, pagal BK 209 str. padarymo laiką, kuris nebuvo įvardintas kaltinamajame akte. Lietuvos Aukščiausiais teismas išaiškino, kad „nusikalstamos veikos padarymo laikas yra aplinkybė, kuri privalomai nurodoma kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Prokuroras kaltinamajame akte negali nurodyti būsimo trunkančios nusikalstamos veikos laiko. Teismas netinkamai nustatė baudžiamosios atsakomybės senaties pradžią, todėl nuosprendis dalyje dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo keistinas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2003 - 2004 metais galiojusi ir galiojanti BK 209 str. sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę iki trejų metų, t.y. nesunkus tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų (BK 11 str. 3 d.). BK 95 str. (2003-04-10 įstatymas Nr. IX-1495 (nuo 2003-05-01), (Žin., 2003, Nr. 38-1733)) 1 dalies b punktas numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai nuo nusikalstamos veikos padarymo, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. A. T. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 str., ši nusikalstama veika yra priskirtina nesunkiam tyčiniam nusikaltimui. Atsižvelgiant į kaltinamajame akte nurodytą BK 209 str., padarymo laiką ir tuo metu galiojusio įstatymo nuostatas, draudžiančias priimti apkaltinamąjį nuosprendį, padarius tyčinį nesunkų nusikaltimą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senačiai, darytina išvada, kad yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dar 2009 metais.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodė, kad teismas visiškai nepasisakė dėl bylos nutraukimo pagal BK 182 str. 2 d., suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pranešime apie įtarimus, dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR 182 str. 2 dalies padarymo, nurodoma, kad buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika, prasidėjusi nuo 2002 m. rugsėjo 27 d., kada UAB (duomenys neskelbtini) ir Centrinė projektų valdymo agentūra bei Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija sudarė subsidijos sutartį. Pranešime apie įtarimus nurodoma, kad pirmąją sumą pagal 2002 m. rugsėjo 27 d. sutartį, UAB (duomenys neskelbtini) gavo 2002 m. gruodžio 18 d., o paskutinę 2003 m. gruodžio 8 d.
Be to gynėjas nurodė, kad svarstytina ar kaltinamajame akte aprašyta veika atitinka BK 182 str. 2 d. sudėtį, ar aprašyta veika turi BK 207 str. požymius. Lietuvos Aukščiausiasis teismas apibendrindamas teisminę praktiką sukčiavimo byloje yra pateikęs išaiškinimus, kada veika kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį (kasacine byla Nr. 2K-35/2009). Jeigu asmuo apgaule gauna subsidiją, tačiau realiai prisiima subsidijos sutartyje numatytus įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika kvalifikuotina kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Jeigu apgaulė naudojama suklaidinti atitinkamas institucijas (pareigūnus) dėl kaltininko teisės gauti subsidiją (pvz., pateikiami suklastoti dokumentai, liudijantys darbų, už kuriuos gaunama subsidija, atlikimą), o kaltininko tyčia nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą, siekiant turtinės naudos sau ar kitam asmeniui - tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį. Kaltinimuose nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) gavo ir užvaldė 301334,07 Lt, tačiau nėra nurodyta aplinkybių, kurios leistų padaryti išvadą, kad ne UAB (duomenys neskelbtini), o ginamasis būtų pasisavinęs visas ar dalį lėšų, gautų pagal pasirašytą subsidijų sutartį. Taigi kaltinamajame akte neteisingai kvalifikuotos nurodytos aplinkybės, bei nusikalstama veika turi ne BK 182 str. 2 d. požymius, o BK 207 str. požymius, atitinkamai skaičiuojamas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Įvertinus paminėtas aplinkybes baudžiamasis persekiojimas turėjo būti nutrauktas ne vėliau kaip 2012 m. sausio 6 d., o įvertintinus visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas privalėjo pripažinti, kad baudžiamosios atsakomybės senatis suėjo 2007 metais, todėl byla nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
Nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo laikas. Apeliaciniame skunde cituojama LAT 2K-27/2006 nutartis, bei 2012 m. rugsėjo 7 d. apžvalga Nr. AB-36-1. Daroma išvada, kad baudžiamosios atsakomybės senaties termino pradžia laikytina data ne vėlesnė, kaip 2002 m. gruodžio 18 d., kada UAB (duomenys neskelbtini) gavo pirmą sumą pagal 2002 m. rugsėjo 27 d. subsidijos sutartį. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, asmuo negalėjo būti traukiamas atsakomybėn jeigu nuo nusikaltimo padarymo dienos praėjo 10 metų. Pagal vėliau galiojusius įstatymus apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas praėjus 10 metų nuo sunkaus nusikaltimo padarymo. Galiojančio BK 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Taigi, nuo galimai nusikalstamos veikos, aprašytos 2013 m. spalio 14 d. pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte pagal BK 182 str. yra praėję daugiau nei dešimt metų, skaičiuojant nuo 2002-12-18 iki 2012-12-18. Nuteistasis nesislapstė, išvyko nežinodamas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, gyvendamas (duomenys neskelbtini) oficialiai deklaravo gyvenamąją vietą, darbovietę, realizavo ir rinkimų teisę. Nuteistasis pats atvyko į vietinę policijos įstaigą, kai buvo pakviestas. Ikiteisminis tyrimas užtruko dėl prokuratūros veiksmų. Lietuvos Generalinis prokuroras kreipėsi su pagalbos prašymu 2007-01-19, tačiau perdavimo procedūra nebuvo pradėta dėl neatsiųsto Europos arešto orderio ir tik 2010-05-24 buvo kreiptasi tinkamai, tą patvirtina Didžiosios Britanijos SOCA Bėglių padalinio atsakymas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 str. 2 d. atribojimo nuo nusikalstamos veikos numatytos BK 207 str.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nustatydamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdė veiklą, 2002 metai buvo pelningi, o tik 2003 metais patyrė nuostolį, pripažįsta, kad kai buvo teikiama paraiška įmonė dirbo pelningai. Nėra nustatytos aplinkybės, jog nuteistasis panaudojo apgaulę siekdamas gauti paramą, tokių išvadų nepatvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Išvadas, kad nuteistasis atstovaudamas UAB (duomenys neskelbtini) panaudojo apgaulę nutylėdamas esmines aplinkybes, kad neketina vykdyti granulių gamybos, melagingai nurodydamas informaciją apie briketų gamybos apimtis, paneigia liudytojos I. K. parodymai, kad balansas paduodamas su paraiška, jį pateikia pati įmonė, agentūra spręsdavo dėl paraiškos pagrįstumo, apgaulė galima tik tada jei bendrovė būtų pateikusi apgaulingus duomenis apie finansinę savo padėtį ir suklastotus buhalterinius dokumentus, tačiau teismas tokių aplinkybių nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino visų bylos duomenų nustatydamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) neketino vykdyti veiklos ir tai buvo žinoma paraiškos pateikimo momento. Teismas nepagrįstai neįvertino liudytojų D. J., G. J. ir K. A. parodymų, kurie patvirtino, kad ne A.T. S. priėmė sprendimą kreiptis dėl paramos gavimo, o akcininkai bendru sutarimu. Akcininkų sprendimo būtinybę dėl paramos gavimo patvirtino ir liudytoja I. K.. Granuliavimo įrangos projekto realumą patvirtina R. D., G. J., D. K., G. Ž., J. V., K. V., K. A. ir K. P. Ū. patvirtino, kad iki paraiškos pateikimo, įmonė buvo susidūrusi su pjuvenų laikymo ir realizavimo problema, dėl ko, stodavo gamyba ir dėl ko buvo nuspręsta įsigyti pjuvenų granuliavimo įrangą. Be to, kad realiai vyko gamyba patvirtina byloje esančios PVM sąskaitos faktūros, liudytojai I. K., R. L., J. A., V. T. V. L. ir A. T. S., kad realiai įranga veikė, buvo gaminama produkcija, tačiau buvo problemų su jos realizavimu. Liudytojai M. K. ir V. P. patvirtino, kad realizuoti pjuvenų granules buvo itin sudėtinga, kadangi jos buvo nepopuliarios. M. K. pripažino, kad net Baltarusijos įmonei gaminant su šia įranga žymiai pigesnę produkciją, ją realizuoti buvo itin sudėtinga. Teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino aplinkybių, kad 2003-06-26 tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta sutartis dėl 2000 tonų granulių pardavimo. UAB (duomenys neskelbtini) pradėjus gaminti granules, 2003-10-07 „(duomenys neskelbtini) nutraukė sutartį dėl granulių pirkimo. Po trijų dienų, 2003-10-10 raštu Nr.02-3/915 AB (duomenys neskelbtini) nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) suteikta aikštelė reikalinga jų reikmėms, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) neturi galimybės sumontuoti įrangos kitur. Taip pat, AB (duomenys neskelbtini) tuo pačiu metu reikalavo grąžinti avansu sumokėtą 300 000 Lt sumą. UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo kitų granulių pirkėjų, o tuo metu šios rūšies kuras buvo nepopuliarus. Jo niekas nepirko, todėl gaminti ir sandėliuoti granules UAB (duomenys neskelbtini) ekonomiškai neapsimokėjo. AB (duomenys neskelbtini), žinodama aplinkybę, kad sudėtinga realizuoti produkciją, darė bendrovei spaudimą, sudarant UAB (duomenys neskelbtini) nepalankias veiklai sąlygas. Be to, nebuvo galima įpirkti žaliavos pagrindinei medžio produkcijos gamybai. Todėl UAB (duomenys neskelbtini) buvo priverstas parduoti įrengimus, nesant kitos išeities. UAB (duomenys neskelbtini) ieškojo pirkėjų įrangai, tačiau neturėdamas patirties tokių įrengimų pardavime ir nesant kitų pirkėjų, pardavė įrangą UAB (duomenys neskelbtini).
Apeliaciniame skunde pažymėta, kad teismas remiasi specialistės išvada šioje byloje. Tačiau pagal teisminę praktiką, specialisto išvada yra vienas iš byloje esančių įrodymų. Be to specialistė teigia, kad įmonė realiai pjuvenų granulių negamino, kai tokios išvados neleidžia padaryti produkcijos realizavimo dokumentai, bei asmenų parodymai. Taigi, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o padarytos išvados neatitinka įrodymų turinio, todėl nuosprendis keistinas. Be to, teismas nurodo požymį, kad A.T. S. įgijo paramos lėšas, tačiau UAB (duomenys neskelbtini)gautas lėšas pervedė AB (duomenys neskelbtini), už kurią buvo gauta pjuvenų granuliavimo įranga. Todėl nėra BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo privalomojo požymio, piniginių lėšų įgijimo, todėl nėra šio nusikaltimo požymių visumos.
Dėl kaltinimų pagal BK 209 str.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas skunde nurodė, kad teismas nustatė, jog A. T. S. sąmoningai blogai valdė UAB (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad A.T. S. atliko veiksmus nulėmusius bendrovės bankrotą, o teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepatikrino A. T. S. nurodytos aplinkybės, kad bendrovės bankrotą nulėmė naujos užsienio kompanijos atėjimas į Lietuvos medžio rinką. Teismas nevertino ,,Verslo Žinių“ straipsnio, kuriame buvo kalbama apie keliamą šios bendrovės grėsmę. Liudytojai G. K., K. V. ir K. P. Ū. patvirtino, kad 2003 m. pabaigoje ėmė stigti žaliavos dėl ko, bendrovės darbo laikas keitėsi nuo trijų pamainų iki vienos pamainos, pagamintų granulių kiekis per mėnesį pasikeitė nuo 55 tonų - 2003 metų rugpjūčio mėn., iki 14 tonų per mėnesį - 2003 metų gruodį. Liudytojo A. Š. parodymų, kad jis dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) nustatė, kad tuo metu įrangos rinkos vertė buvo 418 000 Lt. Realią įrangos rinkos vertė patvirtina ir liudytojo M. K. parodymai, kadangi šis asmuo nurodė, kad įranga buvo pirkta už 436320.76 Lt. t.y., didesnę vertę nei nustatė UAB (duomenys neskelbtini) vertintojas, bei nurodė, kad tokios įrangos nebuvo galima parduoti Lietuvoje. Liudytojo V. P. parodymų, kuris nurodė, kad tuo metų granulių tonos kaina buvo 155 Lt, šiuo metu – 650 Lt. UAB (duomenys neskelbtini) nelabai turėjo galimybių parduoti produkciją, nes granulės tuo metu nebuvo populiarios. UAB (duomenys neskelbtini) suteikiant paramą VšĮ (duomenys neskelbtini) nebuvo pažeisti galiojantys įstatymai, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, negalima teigti, kad A. T. S. veiksmai išėjo už civilinių santykių reguliavimo ribų. Liudytoja N. M. nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl paramos susigražino, tačiau ieškinys buvo netenkintas. Įvairios pirktos darbo priemonės ir mokėti komandiruotpinigiai, laikantis LR Vyriausybės nutarimo negali būti pripažįstama, kad dėl to, sumažėjo bendrovės turtas, kadangi visas įgytas turtas buvo įtrauktas į bendrovė balansą. Teismas nepasisakė dėl liudytojos I. K. parodymų, kuri patvirtino, kad dirbo šio projekto koordinatore, paruošė granuliavimo įrangos projektą, o projektas A. T. S. iniciatyva buvo įgyvendintas. Aukščiau išvardinti liudytojai patvirtino, kad realiai buvo gaminamos granulės, vyko realūs pardavimai, ką patvirtina ir specialistės išvadoje nustatytų pjuvenų briketų pardavimo kiekiai. Taigi, teismas netinkamai vertindamas įrodymus, padarė išvadas, kurių nepatvirtina byloje esančių įrodymų turinys, o A. T. S. veiksmuose nėra visų nusikaltimo, numatyto BK 209 str. požymių.
Dėl kitų BPK pažeidimų
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad buvo padaryti pažeidimai vykdant baudžiamąjį persekiojimą Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros naujai surašytame 2013 m. lapkričio 15 d. kaltinamajame akte, aprašyti nusikaltimai nėra tapatūs Europos arešto nurodytiems nusikaltimams, pagal kurį A. T. S. buvo išduotas. Europos arešto orderyje nurodyta, kad nusikaltimas, numatytas BK 182 str. 2 d. buvo padarytas parduodant įrenginius ir A. T. S. pačiam įgyjant apgaule 302528,36 Lt Lietuvos Respublikai priklausančių lėšų. Kaltinamajame akte nurodyta jau kita nusikalstama veika, už kurią BK 182 str. 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę taip pat, t.y. apgaule veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t.y., E. S. išorinės paramos lėšas iš viso 301334,07 Lt, bei ko pasekoje, UAB (duomenys neskelbtini) naudai, įgijo didelės vertės svetima turtą 301334,07 Lt Lietuvos Respublikos valstybei priklausančių lėšų. Taigi A. T. S. nebuvo išduotas dėl nusikaltimo, kurio padarymo metu, jis būtų UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijęs didelės vertės svetimą turtą. Jis buvo kaltinamas, kad jis savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Atsižvelgiant į BPK 70 str. nuostatas, A. T. S. siekiama nuteisti už kitą nusikaltimą, pažeidžiant BPK 70 str. 3 dalies nuostatas. Byloje nėra rašytinio sutikimo būti teisiamam už kito nusikaltimo padarymą. Byla perduotina prokuratūrai ištaisyti trūkumams. (BPK 234 str. 2 d.) Šis pažeidimas laikytinas esminiu, kadangi nėra įvykdyti baudžiamojo proceso įstatymo imperatyvių nuostatų reikalavimai, užtikrinantys kaltinamojo teises gintis nuo neteistai pareikštų kaltinimų.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė įstatymą skiriant bausmę, nes turėjo pareigą apsvarstyti ir taikyti A. T. S. atžvilgiu 54 str. 3 d. Lietuvos aukščiausiasis teismas pasisakydamas dėl bausmės skyrimo yra išaiškinęs, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į proceso vykimo aplinkybes konkrečioje byloje. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (Nr. 2K-7-45/2007). Taip užtikrinamas bausmės teisingumo principo įgyvendinimas, kartu, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kompensuojama dėl šio pažeidimo patirta žala (pvz., Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009)“. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos, privalo imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Be to iki šiol trunka teisminis procesas, kurio pradžia yra 2004 metai, o terminas nuo galimai padaryto nusikaltimo 2002 metais, net viršija baudžiamosios atsakomybės senaties terminus už tokius nusikaltimus. LAT byloje Nr. 2K-192/2011, už analogiško sunkumo turtinį nusikaltimą, nurodyta, kad nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo kasacinės instancijos teisme praėjo devyneri metai ir beveik penki mėnesiai, todėl nėra pagrindo paneigti apeliacinės instancijos teismo išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Teismas pripažino, kad A. T. S. išvyko iš Lietuvos 2004 m. rugsėjo 11 d., jis tik 2005 m. lapkričio 18 nutarimu buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška, o dar 2005 m. sausio 27 d. jis buvo banko įstaigai pateikęs visus savo gyvenamosios vietos adreso duomenis, tame tarpe telefono numerį. Senačiai svarbūs įrodymai, tai dėl 2013 m. gruodžio 10 d. teisiamojo posėdžio metu pateiktas advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) paklausimas Didžiosios Britanijos SOCA Bėglių padaliniui ir šios institucijos atsakymas, kuris patvirtina, kad Lietuvos generalinis prokuroras kreipėsi į Interpolą dar 2007 m sausio 19 d. su teisinės pagalbos prašymu, ir pateikė A. T. S. gyvenamosios vietos adresą. Tačiau perdavimo procedūra nebuvo pradėta dėl netinkamo Europos arešto orderio iki 2010 m. gegužės 24 d. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės, leidžia teigti, kad ši byla nebuvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką išimtinai dėl pareigūnų organizavusių ikiteisminį tyrimą netinkamų veiksmų, todėl yra pagrindas A. T. S. atžvilgiu, jeigu jis pripažįstama kaltu, taikyti BK 54 str. 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Be to, teismas pažeidė ir BK 55 str. nuostatas, kurios nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Aplinkybės, kad A. T. S. buvo teisiamas pirmą kartą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, nėra baustas administracine tvarka, teigiamai charakterizuojamas leidžia daryti išvadą, kad net jį pripažinus kaltu pagal BK 209 str., jam turėjo būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Be to, teismas neįskaitė laiko, kai A. T. S. buvo suimtas Didžiojoje Britanijoje nuo 2012-04-10 iki 2012-05-25.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinis ieškovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsikirtimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nuosprendį.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės bei civilinio ieškovo atstovės prašymus apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl nuosprendyje aptartų aplinkybių konstatavimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra nuteistojo atstovo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, ar kaip, kad prašoma skunde A. T. S. išteisinti, ar bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, todėl jų nekartoja.
Dėl aplinkybių, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas
Nuteistojo A. T. S. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes nurodė kokiais įrodymais remsis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nepagrįstai atsisakė spręsti prašymą nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Baigus nagrinėti bylą buvo išvardinti dokumentai, kuriais grindžiamas kaltinimas, bei apkaltinamajame nuosprendyje teismas rėmėsi neišvardintais dokumentais, nes neišvardino nuteistąjį teisinančių dokumentų, tai laikytina esminiu BPK 290 str. nuostatų pažeidimu ir teisės į gynybą pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Būtent apie teismo nešališkumo pažeidimą objektyviąja prasme savo apeliaciniame skunde ir nurodo nmuteistojo gynėjas. Tačiau pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Apeliantas teismo šališkumą būtent ir sieja su jo manymu neišsamiu įrodymų ištyrimu.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. T. S. padarytų nusikalstamų veikų įrodymo, motyvai, taip pat įvertintas byloje esančių įrodymų visetas, nurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai bei išvados. Teismas išteisino A. T. S. dėl veikos numatytos BK 222 str. 1 d. padarymo, be to teismas iš kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. ir 209 str. šalino aplinkybes, kurios nurodytos nepagrįstai. Įvertinus paminėtas aplinkybes matyti, kad teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius – įrodymus, pateikė jų viseto analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo teiginys, jog teismas, pažeisdamas BPK 290 straipsnio l dalies nuostatas, neišvardino visų dokumentų, kuriais rėmėsi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstas. Kaip matyti iš Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo, buvo tirti įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis. BPK 290 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Teisiamojo posėdžio metu visi proceso dalyviai (tarp jų A. T. S. gynėjas D. Mecelica) pareiškė, kad yra susipažinę su visa bylos medžiaga ir pakanka tik išvardinti, todėl bylos įrodymus pirmosios instancijos teismas tyrė supaprastintu dokumentų procesinio apdorojimo būdu. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nes to nepageidavo proceso dalyviai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas šališkas ir dėl tos aplinkybės, jog atsisakė spręsti prašymą dėl bylos nutraukimo suėjus senaties terminui, nurodydamas, kad šį prašymą išnagrinės vėliau, tačiau iš 2013-12-10 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas išsprendė šį prašymą ir motyvuota protokoline nutartimi atmetė (t. 14, b.l. 172-176), o BPK 253 str. leido teismui šį prašymą išspręsti protokoline nutartimi, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.
Dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto
Kolegijos nuomone nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog kaltinamasis aktas surašytas netinkamai ir neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, nes nei kaltinamajame akte nei sprendime nėra nurodytas nusikaltimo numatyto BK 182 str. 2 d. ir 209 str. padarymo laikas, o pasisakydamas dėl senaties teismas nurodo BK 209 str. padarymo laiką, kuris nėra nurodytas kaltinamajame akte. Tokios išvados daryti nėra pagrindo, kadangi kaltinamajame akte, tiek ir sprendime, kaip to reikalauja BPK 219 str., yra nurodyti nusikalstamų veikų aprašymai: veikos vieta, laikas, būdai, padariniai. Kaltinamajame akte, bei sprendime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas pagal BK 182 str. 2 d. yra didelės vertės turto įgijimo laikas, t.y. ši nusikalstama veika tesėsi nuo to laiko, kai A. T. S. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, kaip paramą pirmą kartą gavo lėšas iš Viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros t. y. 2002-12-18, iki to laiko, kai paskutinį kartą gavo lėšas t. y. 2003-12-08. BK 209 str. numatytas nusikaltimas baigtu laikomas nuo blogo įmonės valdymo pabaigos, t. y. nuo bankroto bylos iškėlimo 2004-07-23, tiek kaltinamajame akte, tiek ir apylinkės teismo sprendime šis nusikalstamos veikos laikas yra nurodytas, taip pat nurodyti veikos būdai, bei žalos dydis, kas niekaip nevaržė kaltinamojo teisės į gynybą.
Dėl senaties termino pažeidimų
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas priėmė nuosprendį, pažeisdamas senaties terminą (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). A. T. S. finansinių nusikaltimų tarnyboje 2004-06-28 teikė paaiškinimą, būtent apie PHARE lėšų panaudojimą, išvyko 2004-09-11, todėl teismas padarė išvadą, kad būtent šios aplinkybės patvirtina, kad asmeniui, kuris suvokia, kad yra padaręs nusikalstamas veikas, akivaizdu, jog bus atliekamas tyrimas dėl jo veiksmų. Tik 2004 m. lapkričio 3 d. pranešimas patvirtina, kad FNTT prie LR VRM Marijampolės skyriaus inspektoriui atsirado pagrindas manyti, kad reikia atlikti ikiteisminį tyrimą. A. T. S. išvykimo iš Lietuvos momentu, t. y. 2004 m. rugsėjo 11 d. net ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo pakankamų duomenų ikiteisminio tyrimo atlikimui, o A. T. S., neturėdamas teisinių žinių negalėjo suvokti, kad bus atliekamas ikiteisminis tyrimas. A. T. S. buvo priverstas keisti gyvenamąją vietą dėl finansinės padėties, susisiekti nebuvo galima, nes telefonas buvo išjungtas operatoriaus dėl susidariusių skolų.
Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė senaties netaikymo klausimą A. T. S. atžvilgiui, išsamiai aprašė savo motyvus.
Vertinant šį gynybos prašymą teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl A. T. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 str. 2 d. ir 209 str. baudžiamosios atsakomybės senaties terminas nėra suėjęs.
Teismas nustatė, kad A. T. S. kaltinimas padaręs nesunkų ir sunkų nusikaltimus. Kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 95 str., redakcija numatė, kad asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis jeigu praėjo penkeri metai dėl nesunkaus nusikaltimo, dėl sunkaus nusikaltimo dešimt metų. BK 95 str. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai tokia teisinė situacija, kai suėjus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui ir esant kitoms baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 str. 2 d.), jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. BK 95 str. 1 d. nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; nepadarė naujos nusikalstamos veikos (BK 95 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad pasislėpimo sąvoka nesusijusi su nusikalstamą veiką padariusio asmens procesiniu statusu (įtariamasis, kaltinamasis). Asmuo gali ir neturėti jokio procesinio statuso, bet bus laikoma, kad jis slepiasi nuo teisėsaugos institucijų. Pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, o pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis dar nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2011). Todėl sprendžiant, ar asmuo slepiasi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, reikia įvertinti, ar asmuo atliko kokius nors tyčinius veiksmus, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tai, ar teisėsaugos institucijos atliko kokius nors veiksmus (paskelbė paiešką, pareiškė įtarimą ir t. t.), neturi jokios reikšmės. Svarbu, kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo suvokia savo situaciją (padarė jis nusikalstamą veiką ar ne) ir kokių veiksmų jis imasi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas senaties eigos sustojimą sieja ne su asmens paieška, o pasislėpimo faktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011). Taigi prioritetas teikiamas asmens elgesiui, o ne teisėsaugos institucijų veiksmams. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, kad, vadovaujantis BK 95 straipsniu, apkaltinamojo nuosprendžio senatis A. T. S. atžvilgiu buvo sustojusi ir atsižvelgęs į byloje esančius duomenis nustatė, jog A. T. S. suvokdamas, jog bus ieškomas ateityje 2014-09-11 pasislėpė išvyko į užsienio valstybę, todėl nuo šios dienos senaties eiga sustojo iki 2012-05-23, kai jis buvo sulaikytas Lietuvoje. Teismas įvertino, kad A. T. S. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai 2004-06-28 teikė paaiškinimą apie PHARE lėšų naudojimą, o 2004-06-29 ir 2014-07-01 iš jo paimti UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentai, susiję su gautos paramos lėšų panaudojimu, 2004-04-17 jis UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorei perdavė dokumentus, ir nuo to laiko bankroto administratorė negalėjo su juo susisiekti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis viešai nurodydavo gyvenamąją vietą, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jis nurodydavo skirtingus adresus arba jų visai nenurodydavo (t. 12, b.l. 62-92), ir net po to, kai buvo nustatyta jo buvimo ir gyvenimo vieta jis nesutiko būti perduotas Lietuvos pareigūnams. Taigi A. T. S. akivaizdžiai suprato, kad dėl jo bus vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir iš Lietuvos Respublikos išvyko siekdamas nuo jo pasislėpti.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo senaties eiga nutrūko ir senaties pradžia laikoma bankroto iškėlimo diena t.y. 2004-07-23, bei teigiama, kad teismas nepagrįstai neįvertino, kad inkriminuoti nusikaltimai negali būti prilyginami tai pačiai rūšiai ir negali būti abiems analogiškai skaičiuojamas baudžiamosios senaties terminas, teismas įvardino BK 209 str. padarymo laiką, kuris nenurodytas kaltinamajam akte, todėl teismas netinkamai nustatė baudžiamosios atsakomybės senaties pradžią. Taip pat BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo senaties termino pradžia laikytina 2002-12-18, kai UAB (duomenys neskelbtini) gavo pirmą sumą pagal subsidijos sutartį.
BK 95 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Tačiau jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nusikalstamo veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nepasibaigęs nutrūko ir skaičiuojamas nuo bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo dienos t. y. 2004-07-23, taip pat kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo šios dienos skaičiuojamas ir BK 209 str. numatyto nusikaltimo senaties penkerių metų terminas. Po šio nusikaltimo senaties eiga už pirmiau padarytą nusikalstamą veiką pradėta skaičiuoti iš naujo, o apkaltinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, kad senaties eiga buvo sustojusi A. T. S. pasislėpus, 2014 m. kovo 10 d. buvo priimtas dar nepraėjus numatytam terminui. Sukčiavimas laikomas baigtu, kai turto savininkas perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti, juo disponuoti. Todėl visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, kad BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo senaties termino pradžia yra 2002-12-18, kai gavo pirmąją sumą pagal subsidijos sutartį. Tai reiškia, kad teismas BK 95 straipsnio nuostatas taikė tinkamai ir šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį priėmė pagrįstai.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 str. 2 d. ir atribojimo nuo nusikalstamos veikos numatytos BK 207 str.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde įtariamojo gynėjas nurodo, kad svarstytina ar kaltinamajame akte aprašyta veika atitinka BK 182 str. 2 d. sudėtį, ar aprašyta veika turi BK 207 str. požymius, nes nėra nustatytos aplinkybės, jog nuteistasis panaudojo apgaulę siekdamas gauti paramą, nutylėdamas esmines aplinkybes, kad neketina vykdyti granulių gamybos, melagingai nurodydamas informaciją apie briketų gamybos apimtis, paneigia teismo išvados, kad kai buvo teikiama parama įmonė dirbo pelningai, liudytojos I. K. parodymai, kad balansas paduodamas su paraiška, jį pateikia pati įmonė, agentūra spręsdavo dėl paraiškos pagrįstumo, apgaulė galima tik tada jei bendrovė būtų pateikusi apgaulingus duomenis apie finansinę savo padėtį ir suklastotus buhalterinius dokumentus, tačiau teismas tokių aplinkybių nenustatė. Teismas nevertino visų duomenų nustatydamas, kad neketino vykdyti veiklos, ir tai buvo žinoma nuo paraiškos teikimo momento, nevertino liudytojų R. D., G. J., D. K., G. Ž., J. V., K. V., K. A., K. P. Ū., I. K., R. L., J. A., V. T., V. L., A. T. S., M. K. ir V. P. parodymų, nevertino 2003-06-26 sutarties dėl 2000 tonų granulių pardavimo, 2003-10-07 (duomenys neskelbtini) sutartį nutraukė, 2003-10-10 rašto, kuriuo AB (duomenys neskelbtini) nurodė, kad aikštelė reikalinga jiems patiems, bei paprašė gražinti 300 000 Lt sumą, kas įtakojo įrenginių pardavimą. Nurodo, kad teismas taip pat netinkamai vertino specialisto išvadą, kurioje teigiama, kad įmonė pjuvenų negamino, kai tokios išvados paneigtos produkcijos realizavimo dokumentais bei asmenų parodymais Be to, teismas nurodo požymį, kad A.T. S. įgijo paramos lėšas, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) gautas lėšas pervedė AB (duomenys neskelbtini), už kurią buvo gauta pjuvenų granuliavimo įranga. Todėl nėra BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo privalomojo požymio, piniginių lėšų įgijimo, todėl nėra šio nusikaltimo požymių visumos.
BK 182 straipsnis (Sukčiavimas) numato atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 207 straipsnis (Kreditinis sukčiavimas) numato atsakomybę tam, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Nors ir BK 182, ir 207 straipsnių pavadinimuose vartojamas žodis sukčiavimas, šie Baudžiamojo kodekso straipsniai nėra identiški. Abu straipsnius jungia veikos ir būdo požymiai. Ir vienu, ir kitu atveju svetimas turtas iš teisėto savininko ar valdytojo perduodamas kaltininkui. Abiem atvejais turtas perduodamas suklaidinant teisėtą savininką ar valdytoją dėl teisės į turtą. Abiem atvejais suklaidinimas vyksta panaudojant apgaulę. Tačiau minėti BK straipsniai skiriasi nusikaltimo sudėties požymiais. Pirmiausia, kreditinio sukčiavimo sritis daug siauresnė negu sukčiavimo. Kreditinis sukčiavimas yra nusikaltimas ekonomikai (BK XXXI skyrius), todėl galimas tik paskolų, kreditų, subsidijų, laidavimo ar banko garantijų komercinei, ūkinei ar finansinei veiklai išdavimo srityje, tuo tarpu sukčiavimas galimas žymiai platesnėje terpėje, tame tarpe ir visai nesusijusioje su ekonomine veikla. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama tikslu užvaldyti turtą, t. y. tikslas negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe. Tuo tarpu esant kreditiniam sukčiavimui apgaulė panaudojama nesiekiant pasisavinti turtą, o siekiant užvaldyti jį tam, kad panaudoti vystant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. siekimas yra apgaule gautus pinigus investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Be to, pažymėtina, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo. Tačiau, jei ji panaudojama ekonominei veiklai ir negrąžinama kreditoriui padarant žalos, veika taip pat kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Taip pat neturi įtakos kredito negražinimo priežastys: tai gali būti ir nepasisekęs verslas, ir su verslu nesusijusios priežastys, bet tai neturi būti susiję su gautos paskolos pasisavinimu. Jeigu nustatomas apgaule gautų lėšų pasisavinimo faktas, veika kvalifikuotina ne pagal BK 207 straipsnį, o jau pagal BK 182 straipsnį. Esmė yra ta, kad BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali: baudžiamoji atsakomybė kaip už baigtinį nusikaltimą pagal BK 182 straipsnį atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus. Jei nėra įrodymų, kad pinigai pasisavinti, veika kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad didelė dalis įplaukų 2004 m. yra perduodama direktoriui A. T. S., kaip avansas. Iš banko atsiskaitomųjų sąskaitų pinigai yra pervesti į jo asmeninę atsiskaitymų kortelę, apskaitoje atvaizduojant kaip išduotą avansą A. T. S. (pvz. 2004 m. sausio mėn. A. T. S. iš bendrovės kasos ir banko išduota 37600 Lt, 2004 m. vasario mėn. A. T. S. iš banko į jo asmeninę atsiskaitymo kortelę pervedama 69120 Lt ir kt.). Iš viso apgaulės būdu UAB (duomenys neskelbtini) naudai užvaldė E. S. išorinės paramos lėšų – 301334,07 Lt. Taigi teismas pagrįstai A. T. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto įgijimą panaudojant apgaulę. Apgaulė buvo nukreipta į piniginių lėšų užvaldymą, neketinant vykdyti įsipareigojimų, neketinant panaudoti pagal paskirtį, tyčiai susiformavus dar iki lėšų gavimo. Tuo tarpu kreditiniame sukčiavime kaltininkas turėtų apsiriboti tik ketinimais gauti kreditą. 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo ar iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 18 punkte nurodoma, kad jeigu paskolos gavėjas bankui ar kitai įstaigai pateikė tikrovės neatitinkančius faktus ar juos nutylėjo, nors privalėjo pranešti ir imdamas paskolą jau turėjo tikslą jos negrąžinti (nagrinėjamu atveju nevykdyti įsipareigojimų), gavėjo veiksmai kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Neabejotinai nustatyta, kad A. T. S. atstovaudamas UAB (duomenys neskelbtini) panaudodamas apgaulę, tyčia suklaidino paramos teikėją Centrinę projektų valdymo agentūrą, nepateikdamas informacijos, kad įmonė dirba nuostolingai, nutylėdamas esmines aplinkybes, jog granulių gamybos vykdyti neketina, melagingai nurodydamas informaciją apie briketų gamybos apimtis, turimas nuosavas lėšas, tai yra esminę informaciją turinčią įtakos priimant sprendimus dėl paramos suteikimo UAB (duomenys neskelbtini) naudai užvaldė didelės vertės svetimą turtą, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo esminių faktinių aplinkybių, atskleidžiančių apgaulingą svetimo turto (piniginių lėšų) įgijimą, buvimą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo finansinių išteklių, kad galėtų prisidėti prie projekto įgyvendinimo, reikalingas lėšas pervesdavo AB (duomenys neskelbtini) ir su juo susijusi įmonė (duomenys neskelbtini), įrenginiai buvo pastatyti AB (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir praėjus pusei metų po projekto įgyvendinimo parduoti su AB (duomenys neskelbtini) susijusiai įmonei UAB (duomenys neskelbtini) ir įkainuoti suma, kuri atitinka UAB (duomenys neskelbtini) įsiskolinimą AB (duomenys neskelbtini). Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas nustatydamas apgaulę nevertino liudytojų parodymų, tačiau teismas rėmėsi liudytojos G. K. parodymais, ji nurodė, kad teikė A. T. S. finansines ataskaitas pastoviai, todėl direktoriui buvo žinoma įmonės finansinė būklė. Liudytojas M. K. dar derantis su Baltarusijos įmone dėl medžio pjuvenų granuliavimo linijos pardavimo, iš liudytojo V. L. sužinojo, kad UAB (duomenys neskelbtini) parduoda šią granuliavimo liniją. Bei įvertinti liudytojo V. L. parodymai, kad po 2003-10-10 UAB (duomenys neskelbtini) rašto, praėjus dviem savaitėms direktorius nurodė, kad ieškos įrangos pirkėjo. Tai rodo, kad direktorius negavęs visų paramos lėšų ir neturėdamas įrangos, žinojo, kad veiklos nevykdys. Be to teismas atsižvelgdamas į liudytojo V. L. parodymus, nustatė, kad 2003-05-20 sudaryta sutartis, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo jų bendrovei tiekti pjuvenas ir medžio atliekas, o AB (duomenys neskelbtini) avansu sumokėjo 300 000 litų (suma, kuri fiksuota kaip įmonės nuosavos lėšos reikalingos, kad būtu teikiama parama) neatitiko faktinės situacijos, sudaryta dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) negalėjo įkeisti įrangos, o ši suma gauta dėl akių sudaryto sandorio pagrindu, todėl nepagrįstai ja remtasi įrodinėjant UAB (duomenys neskelbtini) finansinius rodiklius, reikšmingus priimant sprendimus dėl paramos. Be to V. L. parodė, kad įrengimai AB (duomenys neskelbtini) teritorijoje įrengti, kadangi negalėjo būti įkeisti, o ne dėl to, kad nėra galimybės jų įrengti UAB (duomenys neskelbtini) išnuomotoje teritorijoje. Nuteistojo gynėjo skunde nurodytų liudytojų patvirtintos aplinkybės nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių remiantis liudytojų M. K., G. K., V. L. parodymais, kurie atitinka rašytinę bylos medžiagą. Dėl įrodymų vertinimo aukštesnysis teismas yra pasisakęs anksčiau šioje nutartyje, todėl to paties nekartoja.
Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su specialisto išvados dalimi, kad įmonė negamino pjuvenų granulių, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas įvertinęs specialisto išvadą, kitus bylos duomenis nustatė, kad fiksuotas tik vienas granulių pardavimas, kuris inicijuotas AB (duomenys neskelbtini) – įvykdytas 2003-12-19 t. y. jau po to, kai A. T. S. pradėjo ieškoti įrangos pirkėjo. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad granulės pagamintos tik siekiant formaliai įvykdyti projekto reikalavimus, siekiant patikros metu užsitikrinti projekto įvykdymo konstatavimą, tačiau neketinant vykdyti įsipareigojimų.
Dėl kaltinimų pagal BK 209 str.
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad A.T. S. atliko veiksmus nulėmusius bendrovės bankrotą, o teismas nepagrįstai nepatikrino aplinkybės, kad bendrovės bankrotą nulėmė naujo užsienio kompanijos atėjimas į Lietuvos medžio rinką. Teismas nevertino Verslo žinių straipsnio, kuriame buvo kalbama apie šios bendrovės keliamą grėsmę. Liudytojai G. K., K. V. ir K. P. Ū. patvirtino, kad 2003 m. pabaigoje ėmė stigti žaliavos dėl ko, bendrovės darbo laikas keitėsi nuo trijų pamainų iki vienos pamainos, pagamintų granulių kiekis per mėnesį pasikeitė nuo 55 tonų - iki 14 tonų per mėnesį. Liudytojo A. Š. parodymų, kad įrangos rinkos vertė buvo 418 000 Lt. Realią įrangos rinkos vertė patvirtina ir liudytojo M. K. parodymai, kadangi šis asmuo nurodė, kad įranga buvo pirkta už 436320.76 Lt. t.y., didesnę vertę nei nustatė UAB (duomenys neskelbtini) vertintojas, bei nurodė, kad tokios įrangos nebuvo galima parduoti Lietuvoje. Liudytojo V. P. parodymų, kuris nurodė, kad tuo metų granulių tonos kaina buvo 155 Lt, šiuo metu – 650 Lt. UAB (duomenys neskelbtini) nelabai turėjo galimybių parduoti produkciją, nes granulės tuo metu nebuvo populiarios. O suteikiant paramą VšĮ (duomenys neskelbtini) nebuvo pažeisti galiojantys įstatymai, įvairios pirktos darbo priemonės ir mokėti komandiruotpinigiai, laikantis LR Vyriausybės nutarimo negali būti pripažįstama, kad dėl to, sumažėjo bendrovės turtas, kadangi visas įgytas turtas buvo įtrauktas į bendrovė balansą.
BK 209 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Taigi, taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia).
Teismas, remdamasis 2005 m. liepos 15 d. specialisto išvada, specialistės paaiškinimais, kitais byloje esančias duomenimis, nustatė, kad 2004 m. UAB (duomenys neskelbtini) nemokėjo medienos tiekėjams už medieną, gautą 2003 m. III ketvirtyje, kai tuo tarpu priėmė akivaizdžiai įmonei nenaudingus sprendimus t. y. 2004 m. sausio mėn. iš bendrovės kasos išdavė sau 37600 Lt, 2004 m. vasario mėn. į jo asmeninę atsiskaitymo kortelę pervesta 69120 Lt, dėl ko kovo 1 d. nepanaudoto avanso likutis yra 71063,56 Lt. Šiuos pinigus panaudojo ne atsiskaitymams su žaliavos tiekėjais, o įsigyjant kompiuterinę techniką už 3960,99 Lt, sumokėjo dideles sumas už automobilio eksploataciją - 7195,53 Lt, telefono aparatą su priedais - 619 Lt, skaitmeninį foto aparatą - 698 Lt, laisvų rankų įranga už 190 Lt, dvi kameras už 274 Lt, vyko į komandiruotę Vokietijoje ir Ukrainoje - 2859,80 Lt. VĮ (duomenys neskelbtini) iš viso suteikė paramą – 66000 Lt, nors bendrovė neatsiskaitė su tiekėjais ir dirbo nuostolingai. Teismas įvertinęs išlaidų dydį ir pobūdį, specialisto išvadą nustatė, kad jos nebuvo būtinos įmonės veikloje. Suteikus paramą įsigyto turto pardavimas turėjo reikšmės įmonės nemokumui ir bankrotui, nes turtas sumažėjo 590118 Lt, o kreditorinis įsiskolinimas sumažėjo tik 436320,76 Lt. Be to praėjus pusmečiui nuo įrenginių įsigijimo, kurie iš viso kainavo 655686,72 Lt, juos pardavė už 436320,76 Lt. t.y. net 2193651,96 Lt mažiau. Įmonių bankroto įstatyme nustatytus nemokumo kriterijus UAB (duomenys neskelbtini) atitiko 2004 m. balandžio mėn. 1 dienai, kadangi, pagal įmonės I ketvirčio balansą UAB (duomenys neskelbtini) turtas 236861 Lt, o pradelsti įsiskolinimai sudaro 220098 Lt. Nustatęs šias faktines aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. T. S. veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) požymiai.
Įvertinus paminėtas aplinkybes matyti, kad A. T. S. neekonomiškas pinigų naudojimas lėmė, kad įmonė tapo nemoki. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas nevertino pateiktų laikraščių kopijų kuriose matyti, kad atėjus į Lietuvą bendrovei (duomenys neskelbtini) bus sunku išsilaikyti mažesnėms įmonėms, taip pat, kad nevertino liudytojų parodymų. Teismas sprendžia, kad šie straipsniai nepatvirtina jokių aplinkybių ir nepateisina neekonomiško pinigų naudojimo, jie nė kiek nepaneigia nustatyto sąmoningai blogo įmonės valdymo, nulėmusio bankrotą ir žalą kreditoriams. O aplinkybė jog A. T. S. 2003 m. rugpjūčio mėnesį išreiškė nuomonę apie naujos įmonės keliamas grėsmes verslui, kuri buvo išspausdinta spaudoje, patvirtina, kad jis žinojo, jog įmonei gali kilti finansinių sunkumų, bet tai jo nesulaikė nuo neekonomiško pinigų panaudojimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino liudytojų parodymų, kad granulės buvo gaminamos, vyko realūs pardavimai, tačiau šie liudytojų parodymai niekaip nesusiję su įmonės bankrotu dėl neekonomiškai naudojamų lėšų. Kaip neturinčius objektyvaus pagrindo kolegija taip pat atmeta teiginius, kad įmonės bankrotą nulėmė ne blogas įmonės valdymas, bet kiti ekonominiai veiksniai (konkurencija, nuostolinga bendrovės veikla ir pan.).
Dėl kitų BPK pažeidimų
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2013 m. lapkričio 15 d. kaltinamajame akte, aprašyti nusikaltimai nėra tapatūs Europos arešto nurodytiems nusikaltimams, pagal kurį A.T. S. buvo išduotas, nes Europos arešto orderyje nurodyta, kad nusikaltimas, numatytas BK 182 str. 2 d. buvo padarytas parduodant įrenginius ir A. T. S. pačiam įgyjant apgaule 302528,36 Lt. Lietuvos Respublikai priklausančių lėšų. Kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika BK 182 str. 2 d., kad apgaule veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t.y., E. S. išorinės paramos lėšas iš viso 301334,07 Lt, bei ko pasekoje, UAB (duomenys neskelbtini) naudai, įgijo didelės vertės svetima turtą 301334,07 Lt Lietuvos Respublikos valstybei priklausančių lėšų. A. T. S. nebuvo išduotas dėl nusikaltimo, kurio padarymo metu, jis būtų UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijęs didelės vertės svetimą turtą. A.T. S. siekiama nuteisti už kitą nusikaltimą, pažeidžiant BPK 70 str. 3 dalies nuostatas. Byloje nėra rašytinio sutikimo būti teisiamam už kito nusikaltimo padarymą. Byla perduotina prokuratūrai ištaisyti trūkumams. (BPK 234 str. 2 d.)
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino šias aplinkybes ir nustatė, kad iš Europos arešto orderio ir pateiktų kaltinimų matyti, jog A. T. S. išduotas Lietuvos Respublikai dėl tų pačių veikų (analogiški nusikalstamų veikų laikas, dalykas, pobūdis), kaltinimo tikslinimas siekiant užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą nelaikytinas kitos nusikalstamos veikos inkriminavimu, todėl A. T. S. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagrįstai, sprendžiant atsakomybės klausimą pagal pateiktus kaltinimus BPK 70 str. nepažeistas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, todėl nėra jokio pagrindo perduoti bylą prokuratūrai trūkumams pašalinti.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę
Aukštesnysis teismas sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių. Pagal Lietuvos teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Taip pat sutiktina su skundo argumentu, kad baudžiamoji byla nagrinėjama ilgą laiką, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgementof 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgementof 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.
Pagal EŽTT praktiką proceso trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir sudėtingumą, į pareiškėjo ir valstybės institucijų elgesį, taip pat į sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui. Bendriausia prasme galima teigti, kad bylos sudėtingumas paprastai yra veiksnys, tiesiogiai ir proporcingai susietas su proceso trukme, t. y. kuo sudėtingesnė byla, tuo ilgesnė proceso trukmė yra pateisinama. Vertinant bylos sudėtingumą, reikšmingi visi jos aspektai. Nors negalima teigti, kad tam tikras baudžiamajame procese nagrinėjamų veikų pobūdis visais atvejais savaime lemia bylos sudėtingumą, kai kurių kategorijų baudžiamosios bylos EŽTT praktikoje paprastai laikomos sudėtingomis. Tai bylos dėl finansinio, ekonominio pobūdžio nusikalstamų veikų (turto pasisavinimo, mokesčių vengimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir kt.), sukčiavimo ir panašiai (inter alia Hasslund v. Denmark, no. 36244/06, judgement of 11 December 2008; Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgement of 10 October 2000; Simonavičius v. Lithuania, no. 37415/02, judgement of 27 June 2006). Pagal nacionalinių teismų praktiką ypatingą bylos sudėtingumą ar didelę apimtį lemia padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų ar nukentėjusiųjų bei liudytojų didelis skaičius, dalies proceso dalyvių (nukentėjusiųjų arba liudytojų) gyvenimas užsienio valstybėse, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų ir gautų dokumentų vertimas iš užsienio kalbų, daug laiko reikalaujančių ekspertizių atlikimas ir jų sudėtingumas, proceso veiksmų ar kitų dokumentų gausumas ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 24 punktas).
Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas užtruko dėl nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nepriklausančių aplinkybių, kaip jau nustatyta nuteistasis A. T. S. pasislėpė užsienio šalyje nuo 2004-09-11 iki 2012-05-23. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti 27 liudytojai, specialistė, pateikta specialisto išvada, kaltinamajame akte nurodyti kaltinimai dėl trijų nuskalstamų veikų padarymo t.y. sukčiavimo, nusikalstamo bankroto, apgaulingo apskaitos tvarkymo. A. T. S. realizavo teisę į gynybą ir aktyviai teikė prašymus ir skundus, kurių nagrinėjimas taip pat prailgino procesą. 2013-03-21 baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota apylinkės teismui, teisminio nagrinėjimo metu vieną kartą posėdis buvo atidėtas dėl nuteistojo gynėjo nedalyvavimo, bei du kartus dėl paties nuteistojo pateiktų medicininių pažymų, kuriose buvo nurodyta, jog jis negali dalyvauti posėdžiuose dėl sveikatos būklės, nors teismui paskyrus ekspertizę nustatyta, kad A. T. S. atvyki į teismą galėjo. A. T. S. prašymu teismo 2013-08-29 nutartimi buvo perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir pakartotinai 2013-11-18 byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui nagrinėti, teismas 2014-03-10 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į atliktų tyrimo veiksmų apimtį ir jų sudėtingumą, bei į visą bylos medžiagą, negalima daryti išvados, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga.
Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos aukščiausiojo teismo byloje Nr. 2K-192/2011, kuria remiamasi, teigiant, jog už analogiško sunkumo turinio nusikaltimą, neskirta laisvės atėmimo bausmė. Aukštesnysis teismas pažymi, kad minėtoje byloje buvo visiškai kitokios aplinkybės, todėl ir taikyti šią nutartį kaip precedentą nagrinėjamoje byloje nėra jokių galimybių.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su paskirta bausme už BK 209 str. numatytą nusikaltimą, nurodoma, kad teismas pažeidė BK 55 str. nuostatas.
BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 182 str. 2 d. ir 209 str. nurodytų nusikaltimų sankcijose numatytos tik laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvavo, dėl kokių priežasčių ir argumentų priėjo išvados, kad bausmės tikslai A. T. S. atžvilgiu bus pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas atsižvelgė padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, tai, kad jis anksčiau neteistas ir administracine tvarka nebaustas, į sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikaltimais padaryta didelė turtinė žala ir padarė išvadą, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta skiriant BK 182 str. 2 d. ir 209 str. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Skirdamas bausmės dydį teismas atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes t. y., kad A. T. S. dirba užsienio valstybėje, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, į tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamų veikų praėjus beveik 10 metų būtu nusikaltęs, ar daręs teisės pažeidimus, todėl bausmes skyrė mažesnes už BK 182 str. 2 d. ir 209 str. sankcijos vidurkį, artimas minimalioms. Bausmių dydžiai už šiuos nusikaltimus, vadovaujantis BK 41 straipsnyje numatytais bausmės tikslais ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatyti tinkamai.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-05-23 iki 2012-05-25 vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad A. T. S. nuo 2012-04-10 iki 2012-05-23 buvo sulaikytas Didžiojoje Britanijoje, byloje nėra.
T. S. išaiškintina, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę priimti sprendimą įskaityti kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką, jeigu kardomasis kalinimas teismo nuosprendžiu neįskaitytas arba įskaitytas netiksliai (BPK 361 str. 1 d., 2 d.). Klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal šio Kodekso 361 straipsnį, taip pat klausimus, numatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas (BPK 362 str. 4 d.).
Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo A. T. S. kaltė neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. T. S. nusikalstamas veikas bei tinkamai paskyrė bausmę. Nuteistojo A. T. S. gynėjas advokatas D. Mecelica apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą šias aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nenurodo, teismo posėdžio metu taip pat neišsakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių irgi nenustatė, todėl tenkinti apeliacinį skundą jokio pagrindo nėra.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo A. T. S. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinį skundą atmesti.