Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-877-230/2015 pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui G. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. A. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. P. 150 000 Lt negrąžintos paskolos, 21 600 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šalys 2009 m. gegužės 20 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 150 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovui negrąžinus paskolos sutartyje nustatytu laiku, ieškovas kreipėsi į atsakovą su 2010 m. rugpjūčio 8 d. pareiškimu-pretenzija, kuri atsakovui įteikta 2010 m. rugsėjo 1 d., joje nurodydamas, jog paskolos sutarties įvykdymo terminas sueina šio dokumento atsakovui įteikimo momentu. Paskolos sutarties 5 punktu šalys sutarė, kad jei paskolos gavėjas nustatytu terminu negrąžina paskolos, jis moka 0,08 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas paskolos negrąžino, todėl ieškovas prašo priteisti negrąžintą paskolą ir 21 600 Lt delspinigių. Paskolos sutartyje nurodyta, kad šalių parašai po šia sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas pinigus perdavė, o paskolos gavėjas pinigus priėmė.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančia sutartį, kurią sudarė S. A. ir G. P. dėl 150 000 Lt paskolos suteikimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio pagrindu. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. ieškovas kreipėsi į atsakovą nekilnojamojo turto statybos klausimais, nes atsakovas ėjo UAB „Nautara“, kuri verčiasi nekilnojamojo turto statyba ir pardavimu, vadovo pareigas. Tuo metu ieškovas buvo statybos įmonės UAB „Antakora“ savininku, todėl ieškojo įvairių statybos rangos užsakymų. Atsakovas nurodė, kad numatoma įgyvendinti didelį statybos projektą, susijusį su nekilnojamojo turto statyba Palangoje. Jis supažindino ieškovą su M. K., kuris tuo metu buvo įmonės UAB „Vaivorykštė 61“ savininku ir rengė šį projektą. Visi trys asmenys keletą kartų buvo susitikę ir kalbėjo apie šio projekto įgyvendinimą. Šių susitikimų metu kelių mėnesių laikotarpiu ieškovas perdavė M. K. bendrą 150 000 Lt sumą. Kadangi atsakovas buvo susijęs su minėto projekto įgyvendinimu, ieškovas, norėdamas užsitikrinti savo dalyvavimą jame, paprašė atsakovo pasirašyti paskolos sutartį. Tuo pačiu metu abu minėti asmenys, atstovaudami jiems priklausančioms įmonėms, ieškovas S. A. – UAB „Antakora“, o M. K. – UAB „Vaivorykštė 61“, 2009 m. gegužės 20 d. tarpusavyje sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto statybos darbų vykdymo 3,0312 ha žemės sklype, esančiame adresu: Vaivorykštės g. 61, Palanga, kuris tuo metu priklausė M. K.. Atsakovas nurodo, kad jis šioje situacijoje buvo būsimųjų prievolių įvykdymo tarpininkas, nes ketino pats dalyvauti įgyvendinant šį projektą, tačiau pinigai atsakovui nebuvo perduoti ir jis jų nesiskolino iš ieškovo. Paskolos sutartį pasirašė kaip laiduojantis asmuo ir, atsakovo vertinimu, 2009 m. gegužės 20 d. sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip rangos sutartis, nes ja ieškovas ir M. K. susitarė dėl statybos darbų vykdymo Palangoje, t. y. sutarė dėl rangos sutarties dalyko – darbo rezultato. Pagal 2009 m. gegužės 20 d. sudarytą paskolos sutartį ieškovas pinigus perdavė M. K., o vėliau sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto statybos darbų vykdymo. Todėl 2009 m. gegužės 20 d. sudarytą paskolos sutartį galima vertinti kaip tarpininkavimo sutartį, o iš tikrųjų buvo tariamasi dėl statybos rangos darbų. Šių aplinkybių pagrindu atsakovas prašo paskolos sutartį pripažinti negaliojančia kaip apsimestinį sandorį, nes nei G. P., nei S. A., nei M. K. nesitarė dėl jokios paskolos suteikimo, o tarėsi dėl nekilnojamojo turto statybos ir pardavimo, t. y. dėl statybos rangos sutarties, kurią sudarė UAB „Antakora“ ir UAB „Vaivorykštė 61“, o pinigų gavėjas buvo M. K.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino; priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo G. P. ieškovui S. A. 43 443 Eur negrąžintos paskolos, 6 255,79 Eur delspinigių, iš viso – 49 698,80 Eur (171 600 Lt), 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 1 035,42 Eur atstovavimo išlaidų; grąžino ieškovui S. A. 14,48 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. vasario 6 d. AB „Swedbank“.

Teismas nustatė, kad ieškovas S. A. ir atsakovas G. P. 2009 m. gegužės 20 d. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovas suteikė atsakovui 150 000 Lt paskolą, o pastarasis įsipareigojo ją grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. (t. 1, b. l. 13). Sutarties 6 punkte nurodyta, kad šalių parašai po šia sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas (ieškovas) pinigus perdavė, o paskolos gavėjas (atsakovas) pinigus priėmė. Sutartį pasirašė ir ieškovas, ir atsakovas, ir to pastarasis neginčija, tačiau teigia, kad pinigai buvo perduoti ne jam, o M. K., o jis tik pasirašė sutartį. Todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą svarbu nustatyti, ar paskolos sutartis buvo sudaryta.

Teismas, įvertinęs sutarties turinį, byloje pateiktus įrodymus, šalių elgesį sutarties vykdymo metu, liudytojų parodymus, sprendė, kad šalys sudarė būtent paskolos, o ne kitokio pobūdžio sutartį, kaip teigia atsakovas.

Teismas, pripažinęs ginčo sandorį paskolos sandoriu, atsakovui nepateikus įrodymų, kad paskolą ieškovui yra grąžinęs, tenkino ieškinį dėl paskolos priteisimo.

Teismas atsakovo argumentus, kad šalių sudarytas sandoris yra apsimestinis, laikė nepagrįstais, nes nenustatė, kodėl reikėjo paslėpti tikrąją sandorio šalių valią. Teismas pažymėjo, kad jeigu tai buvo atsakovo tarpininkavimo sandoris, sudarytas ieškovo ir M. K. dėl verslo vystymo, kaip teigia atsakovas, tada toks sandoris ir galėjo būti įformintas. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju nėra aišku, kodėl sandorį turėjo pasirašyti ir pasirašė atsakovas, jei 150 000 Lt buvo skirti M. K. projektui vykdyti. Jei ginčo susitarimu paskola buvo suteikta ne atsakovui, o M. K., tai teismui neaišku, kodėl reikėjo apsimesti dėl sandorio šalies ir tokiu būdu nuslėpti tikrąją sandorio šalių valią. Teismas pažymėjo, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, o ne tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Teismas nenustatė poreikio ir tikslo sudaryti apsimestinį sandorį. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, kad ieškovą ir M. K. būtų sieję kokie nors susitarimai dėl būsimo nekilnojamojo turto projekto vykdymo. Kadangi ieškovas neneigia, kad sudarant paskolos sutartį dalyvavo ir M. K., tai teismas padarė prielaidą, kad ieškovas, paskolindamas atsakovui pinigus, galėjo turėti kokį nors interesą, susijusį su M. K. veikla, o pastarojo siekį statyti pastatus Palangoje, jam priklausančiame žemės sklype, patvirtina ir atsakovo pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 80–82). Tačiau, teismo vertinimu, tokios galimos prielaidos nepaneigia nustatyto šalių sudaryto ginčo sandorio esmės ir jo pobūdžio. Pats atsakovas neneigia, kad M. K. buvo jam skolingas didelę pinigų sumą, tai patvirtina ir byloje pateiktas vykdomasis įrašas dėl 802 409,80 Lt išieškojimo iš M. K. (t. 1, b. l. 79), todėl būtent jis, investuodamas paskolintus pinigus į M. K. verslą, turėjo realų pagrindą tikėtis, kad dėl to jam bus greičiau grąžinta skola, tai jis patvirtino ir savo paaiškinimais. Kadangi ieškovas pinigus paskolino būtent atsakovui, todėl pastarasis, teismo vertinimu, savo valia galėjo disponuoti šiais pinigais ir perduoti juos M. K. projektui vykdyti, ir atvirkščiai, teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog ieškovas lėšas paskolino ne atsakovui, o M. K. bendram projektui įgyvendinti. Teismo vertinimu, pats faktas, jog atsakovas, teigdamas, kad paskolos sandoris yra apsimestinis sandoris, negali konkrečiai nurodyti, koks konkretus sandoris buvo pridengtas ginčijamu sandoriu, rodo priešieškinio nepagrįstumą, nes pripažįstant sandorį apsimestiniu turi būti nustatytas sandoris, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, ir jo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad atsakovui nenurodžius konkretaus pridengto sandorio rūšies, jo pobūdžio ir esmės, nėra galimybės apibrėžti, kokios pridengto sandorio sąlygos turėtų būti įrodinėjamos ir nustatytos. Atsakovui neįrodžius nei sandorio apsimestinio pobūdžio, nei pridengto sandorio rūšies, jo sąlygų ir pan., teismas priešieškinį atmetė kaip neįrodytą.

Kadangi atsakovas neginčijo nurodytos sutarties nuostatų dėl delspinigių, tai teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 0,08 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną.

Teismas, patenkinęs ieškovo ieškinį, o priešieškinį atmetęs, iš atsakovo ieškovui priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas G. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl paskolos sandorio pripažinimo apsimestiniu. Teismo argumentas, kad nėra aišku, kodėl reikia paslėpti tikrąją sandorio šalių valią, laikytinas nepagrįstu. Ieškovas S. A. turėjo interesą investuoti pinigus į trečiojo asmens M. K. planuojamą vykdyti projektą – statyti pastatus Palangoje, M. K. tuo metu priklausančiame žemės sklype. Ieškovas buvo suinteresuotas, nes tuo metu buvo statybos įmonės UAB „Antakora“ savininku ir ieškojo įvairių statybos rangos užsakymų. Sutarties tiesiogiai su M. K. nesudarė, nes jo gerai nepažinojo, norėjo, kad tariama paskolos sutartimi atsakovas ne tik tarpininkautų (tai darė ir iki sutarties pasirašymo), bet ir būtų šio sandorio laiduotojas. Tačiau tikrasis tikslas buvo tas, kad pinigai būtų investuoti į trečiojo asmens M. K. vykdomą projektą. Dėl to teismo pasisakymas, kad atsakovas nenurodė konkretaus pridengto sandorio rūšies, yra neteisingas, nes slepiamas sandoris yra mišrus, turintis tiek tarpininkavimo paslaugos, tiek laidavimo instituto elementų. Tikrasis ketinimas buvo sudaryti su M. K. investavimo sandorį, kurio ieškovas nebūtų sutikęs sudaryti, jei atsakovas nebūtų pasirašęs ieškovo pateiktos sutarties. Atsakovas paskolos sutartį pasirašė, nes pasirašymą laikė labiau formaliu dalyku. Pasirašymo metu atsakovas nesuvokė tikrosios sutarties 6 punkto, kad šalių parašai po sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas pinigus perdavė, o paskolos gavėjas pinigus priėmė, esmės, t. y. kad ieškovas pinigų reikalaus tiesiogiai iš tarpininko, o ne iš M. K.. Ginčo sutartis galėtų būti laikoma tarpininkavimo sutartimi. Dėl paskolos sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju pinigų perdavimo tarp sutarties šalių, t. y. ieškovo ir atsakovo, nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad buvo sudaryta būtent paskolos sutartis. Ieškovas S. A. nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovui būtų perdavęs ar mokėjimo nurodymu pervedęs sutartyje nurodytą sumą, o atsakovas G. P. nėra pasirašęs, kad gavo sutartyje nurodytą 150 000 Lt sumą iš ieškovo.Dėl netesybų priteisimo. Atsakovo nuomone, 0,08 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną yra per didelės netesybos atsižvelgiant į sutarties sumą ir laikotarpį, per kurį suma turėjo būti grąžinta. Ieškovas yra verslininkas, todėl turėjo numatyti sandorio rizikingumą, o tokiais dideliais delspinigiais buvo siekiama pasipelnyti iš atsakovo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašo sumažinti netesybas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškovas S. A. reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo atsakovui G. P. grindė 2009 m. gegužės 20 d. paskolos sutartimi, kurią pastarasis byloje pareikštu priešieškiniu ieškovui reikalavo pripažinti negaliojančia CK 1.87 straipsnio (apsimestinis sandoris) pagrindu. Apelianto įsitikinimu, ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti tarpininkavimo ir laidavimo sutarties požymių turintį sandorį, kad tikrasis šalių ketinimas buvo siekis investuoti ieškovo pinigus į M. K. projektą, o atsakovas šiuose teisiniuose santykiuose dalyvavo kaip tarpininkas ir laiduotojas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčijamo sandorio paskolos sutartimi, o paskolos gavėjo – atsakovu, dar ir dėl to, jog ieškovas pinigų atsakovui neperdavė. Taigi apeliaciniame skunde atsakovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, CK 1.87 straipsnio bei sutarčių aiškinimą ir taikymą.

Dėl paskolos sutarties kaip apsimestinio sandorio

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Kai sandoris apsimestinis, juo nesiekiama jame aptartų teisinių padarinių. Šalių tikslas yra tokiu sandoriu įgyti ne tas teises ir pareigas, kurios yra apsimestinio sandorio objektas, o kitas iš pridengiamojo sandorio atsirandančias teises ir pareigas. Taigi šalys siekia teisinių padarinių, kylančių ne iš apsimestinio sandorio, o iš to, kuris pridengtas apsimestiniu sandoriu. Tokiu atveju egzistuoja du sandoriai – apsimestinis ir tikrasis, pridengtas apsimestiniu sandoriu. Aiškinant, ar sandoris apsimestinis, svarbu nustatyti tikrąją sandorio šalių valią dėl tikrųjų ketinimų ir tikslų, kokių teisinių padarinių siekė šalys, sudarydamos ginčo (apelianto teigimu apsimestinį) sandorį (CK 6.193 straipsnis). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, turi įrodyti tai teigiantis asmuo (CPK 178 straipsnis).

Apeliantas siekia paskolos sutartį, pagal kurią jis pasiskolino iš ieškovo 150 000 Lt, pripažinti apsimestiniu sandoriu, nes jis ydingas dėl jame nustatytų šalių teisių ir pareigų bei sandorio tikslo, paskolos subjekto – tikrojo gavėjo. Apelianto įsitikinimu, ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti tarpininkavimo ir laidavimo sutarties požymių turintį sandorį, kad tikrasis šalių ketinimas buvo siekis investuoti ieškovo pinigus į M. K. projektą, o atsakovas šiuose teisiniuose santykiuose dalyvavo kaip tarpininkas ir laiduotojas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo sandorio šalys sudarė paskolos sutartį (CK 6.870 straipsnis), kurios pagrindu ne M. K., o būtent apeliantas iš ieškovo pasiskolino konkrečiam terminui konkrečią pinigų sumą, įsipareigojęs ją grąžinti. Atsakovas G. P. neįrodė, kad šis sandoris apsimestinis. Teismas turėjo pagrindą padaryti tokią išvadą, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, t. y. tai, kad sutartis rašytinė (CK 6.781 straipsnis), joje sutarta dėl konkrečios paskolos sumos – 150 000 Lt, kurią apeliantas gavo sutarties sudarymo dieną. Ši faktinė aplinkybė įrodyta rašytiniais įrodymais: ginčijamos paskolos sutarties 6 punkte nurodyta, kad šalių parašai po šia sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas (ieškovas) pinigus perdavė, o paskolos gavėjas (atsakovas) pinigus priėmė, sutartis pasirašyta ieškovo ir atsakovo, iš 2013 m. kovo 14 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių kopijos matyti, kad atsakovas ieškovą laikė savo kreditoriumi, taip pat šalių paaiškinimais: ieškovas prašė grąžinti skolą, o atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino tam tikrą atsakomybę, ją įvardydamas kaip moralinę, pripažino, kad ieškovui žadėjo skolą grąžinti ir net pasirašyti vekselį, liudytojų parodymais: M. A. ir R. C. patvirtino, kad matė, kaip ieškovas atsakovui perdavė pinigus, o atsakovas juos priėmė, N. S. patvirtino, kad girdėjo, kaip atsakovas žadėjo grąžinti ieškovui pinigus. Sutartyje aiškiai aptartos sutarties šalys, paskolos gavėjo pareigos: grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą iki konkretaus šalių aptarto termino ir mokėti už paskolą nustatyto dydžio palūkanas (CK 6.870, 6.872, 6.873, 6.874 straipsniai). Iš ginčo sandorio turinio, aiškių jame aptartų sandorio šalių teisių ir pareigų bei realių veiksmų – pinigų perdavimo, priėmimo, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad šalys išreiškė aiškią valią sudaryti paskolos sutartį, kuria ne M. K., o apeliantui G. P. buvo suteikta terminuota paskola (CPK 185 straipsnis).

Apeliantas nepateikė įrodymų, kad pinigų gavėjas buvo M. K., t. y. neįrodė, kad ieškovas davė pinigus M. K., jo teigimu, tikrajam paskolos sutarties subjektui (CPK 177, 178 straipsniai). Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas nesuvokė sutarties 6 punkto, kad šalių parašai po sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas pinigus perdavė, o paskolos gavėjas pinigus priėmė, esmės, vertintinas kritiškai. Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties šalys yra verslininkai, atsakovo teigimu, plėtojo verslą, todėl nėra pagrindo manyti, kad apeliantas nesuvokė paskolos sutarties esmės, t. y. kad, ieškovui paskolinus 150 000 Lt, apeliantui kils pareiga juos grąžinti sutartyje nustatytu terminu. Iš byloje esančių įrodymų visumos (rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų) matyti, kad atsakovas, suvokė turįs pareigą grąžinti ieškovui paskolos sutartyje nurodytą sumą, o apelianto teiginiai, kad jis veikė kaip tarpininkas ar laiduotojas, grindžiami prielaidomis. Tai nėra įrodymai (CPK 177 straipsnis), remtis prielaidomis nėra teisinio pagrindo (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).

Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, tačiau proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka (CPK 185 straipsnis).

Dėl delspinigių sumažinimo

Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą įvykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 straipsniai). Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių.

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, kuriomis siekiama skatinti skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuoti kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatyme išsamiai nereglamentuojama, kokios netesybos laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu.

Apeliaciniu skundu įrodinėjama, kad ieškovo prašomų priteisti delspinigių dydis – 0,08 proc. už kiekvieną uždelstą dieną – yra per didelis. Apeliantas nurodo, kad yra pagrindas mažinti netesybas, nes ieškovas yra verslininkas ir turėjo numatyti sandorio rizikingumą, o sutartimi nustatytas delspinigių dydis buvo siekis pasipelnyti iš atsakovo. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju buvo pagrindas mažinti sutartines netesybas.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad šalys laisva valia paskolos sutarties 5 punkte nustatė, kad jei paskola negrąžinama iki sutarties 3 punkte nustatyto termino (2009 m. rugsėjo 1 d.), tai už kiekvieną uždelstą dieną paskolos gavėjas (atsakovas) moka 0,08 proc. delspinigius. Atsakovas, pasirašydamas 2009 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį, sutiko su 0,08 proc. delspinigiais. Tik paskui, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, paskolos gavėjas G. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra per didelis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad 0,08 proc. delspinigių dydis nebūtų atitikęs paskolos sutarties pasirašymo metu rinkoje taikytų netesybų normų. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nelaikytinas vartotoju, nes atsakovas nurodo, jog dirbo su nekilnojamojo turto projektais, o su ieškovu jį siejo komerciniai santykiai (t. 1, b. l. 169; t. 2, b. l. 82). Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas ir ieškovas – abi sutarties šalys – laikytini verslininkais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ne tik ieškovas, tačiau ir atsakovas galėjo numatyti sandorio rizikingumą. Kolegijos nuomone, įvertinus visas nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sumažinti priteistų delspinigių, nes taip būtų paneigtas sutarčių laisvės principas ir pažeisti kitos sutarties šalies – ieškovo – interesai (CK 6.156 straipsnis).

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.