- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-02
- Bylos Nr.
- 2-877-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00340-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijole Indreikienė
- Ieškovas
- S. A.
- Atsakovas
- G. P.
Procesinio dokumento kategorija: 21.4.1.4; 35.3.6; 42.8; 42.9; 63.1; 116.1
SPRENDIMAS
2015 m. kovo 2 d.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui G. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. A. ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo G. P. 150 000 Lt negrąžintą paskolą, 21 600 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šalys 2009 m. gegužės 20 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 150 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą iki 2009 m. rugsėjo 1 d. bei vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovui paskolos sutartyje nustatytu laiku negrąžinus, ieškovas kreipėsi į atsakovą su 2010-08-08 pareiškimu-pretenzija, kuri atsakovui įteikta 2010-09-01, joje nurodydamas, jog paskolos sutarties įvykdymo terminas sueina šio dokumento atsakovui įteikimo momentu. Paskolos sutarties 5 punktu šalys sutarė, kad paskolos gavėjui nustatytu terminu negrąžinus paskolos, jis moka 0,08 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas paskolos negrąžino, todėl ieškovas prašo priteisti negrąžintą paskolą ir 21 600 Lt delspinigius. Paskolos sutartimi buvo numatyta, kad šalių parašai po šia sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas pinigus perdavė, o paskolos gavėjas pinigus priėmė.
Atsakovas su ieškiniu nesutinka, pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia sutartį, sudarytą tarp S. A. ir G. P. dėl 150 000 Lt paskolos suteikimo CK 1.87 straipsnio pagrindu. Atsakovas nurodo, kad ieškovas 2009 metais kreipėsi į atsakovą nekilnojamo turto statybos klausimais, kadangi atsakovas buvo UAB „Nautara“, užsiimančios nekilnojamojo turto statyba ir pardavimu, vadovas. Tuo metu ieškovas buvo statybinės įmonės UAB „Antakora” savininku, todėl ieškojo įvairių statybos rangos užsakymų. Atsakovas nurodė, kad yra numatoma įgyvendinti didelį statybos projektą, susijusį su nekilnojamo turto statybomis Palangoje. Jis supažindino ieškovą su M. K., kuris tuo metu buvo įmonės UAB „Vaivorykštė61“ savininku ir rengė šį projektą. Visi trys kelis kartus buvo susitikę ir kalbėjo apie šio projekto įgyvendinimą. Šių susitikimų metu kelių mėnesių laikotarpyje ieškovas perdavė M. K. bendrą 150 000 Lt sumą. Kadangi atsakovas buvo susijęs su minėto projekto įgyvendinimu, ieškovas, norėdamas užsitikrinti savo dalyvavimą jame, paprašė atsakovo pasirašyti paskolos sutartį. Tuo pačiu metu abu minėti asmenys, atstovaudami jiems priklausančioms įmonėms, ieškovas S. A. – UAB „Antakora“, o M. K. – UAB „Vaivorykštė61“, 2009-05-20 tarpusavyje pasirašė sutartį dėl nekilnojamo turto statybos darbų vykdymo 3,0312 ha žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu priklausė M. K.. Atsakovas nurodo, kad jis šioje situacijoje buvo būsimųjų prievolių įvykdymo tarpininkas, nes ketino pats dalyvauti šio projekto įgyvendinime, tačiau pinigai atsakovui nebuvo perduoti ir jis jų nesiskolino iš ieškovo. Paskolos sutartį pasirašė kaip laiduojantis asmuo ir, atsakovo vertinimu, 2009-05-20 sudaryta sutartis kvalifikuotina rangos sutartimi, kadangi ja ieškovas ir M. K. susitarė dėl statybos darbų vykdymo Palangoje, t. y. sutarė dėl rangos sutarties dalyko – darbo rezultato. Pagal 2009 m. gegužės 20 d. sudarytą paskolos sutartį ieškovas pinigus perdavė M. K., o vėliau sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto statybos darbų vykdymo. Todėl 2009 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį galima vertinti tarpininkavimo sutartimi, o iš tikrųjų buvo tariamasi dėl statybos rangos darbų. Šių aplinkybių pagrindu atsakovas prašo paskolos sutartį pripažinti negaliojančia kaip apsimestinį sandorį, nes nei G. P., nei S. A., nei M. K. nesitarė dėl jokių paskolų suteikimo, o tarėsi dėl nekilnojamo turto statybos ir pardavimo t. y. dėl statybos rangos sutarties sudarymo, kuri buvo sudaryta tarp UAB „Antakora” ir UAB „Vaivorykštė61“, o pinigų gavėjas buvo M. K..
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo priešieškinį prašo atsakovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai reikalavimą ieškovui grindžia aplinkybe, jog jis nesudarė paskolos sutarties, t. y. negavo paskolos dalyko – pinigų, kadangi paskolos sutartyje yra specialiai aptartas jų perdavimo atsakovui momentas – sutarties 6 punktas neginčijamai patvirtina pinigų atsakovui perdavimo faktą. Pripažinti paskolos sutartį apsimestine nėra pagrindo, kadangi dėl paskolos sutarties sudarymo, jos sąlygų derėjosi būtent ieškovas ir atsakovas, atsakovas siekė iš ieškovo pasiskolinti pinigus, o ieškovas nebuvo suinteresuotas jų panaudojimu. Nėra pagrindo paskolos sutartį vertinti tarpininkavimo sutartimi, kadangi realiai susiklosčiusios aplinkybės neatitinka tarpininkavimo sutarties sampratos.
Atsakovas pagal priešieškinį M. K. atsiliepimu į priešieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad pinigų iš ieškovo nėra gavęs, o apie tarp šalių susiklosčiusius santykius jis nieko iš esmės nežino. Jei ieškovas pinigus būtų paskolinęs jam, tai prašytų skolą priteisti ne iš atsakovo G. P., o iš jo.
Šalies argumentai
Ieškovas S. A. prašo ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad susitarimas vyko 2009 m. gegužės mėn., kalbėjosi su atsakovu ne vieną kartą. Atsakovas dirbo su jo pusbroliu, kuris jau yra miręs, todėl buvo įgijęs pasitikėjimą. Prašė paskolinti pinigų sandorių pabaigimui, todėl sutarė pasirašyti paskolos sutartį. Žadėjo grąžinti per 3 mėnesius, kadangi turėjo įvykti didelės apimties sandoriai. Kai jį atvežė į atsakovo IĮ „Nautara“ kontorą pasirašyti sutartį, buvo ir M. K.. Sutarties tekstą pasiėmė iš interneto ir atsivežė į kontorą, jis ją užpildė ir abu pasirašė. Pasirašant sutartį buvo atsakovas, ieškovas su sūnumi ir M. K., kurį buvo matęs pas atsakovą 2 kartus, bet asmeniškai nepažinojo. Jokių sutarčių su M. K. nebuvo pasirašęs. Pinigai buvo perskaičiuoti ir perduoti atsakovui sutarties pasirašymo metu, M. K. jokių pinigų neperdavė. Paskolinti pinigai buvo jo asmeniniai ir pasiskolinti iš draugo, kuriam pinigų negrąžino. Praėjus 3 mėnesiams pradėjo važinėti pas atsakovą dėl grąžinimo, tačiau jis vis atidėliojo, po metų su juristu vežė jam įspėjimą, padavė ieškinį, buvo priteista ir tik tuomet pareiškė Pauliano ieškinį dėl atsakovo sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Atsakovas siūlė atsiimti Pauliano ieškinį, siūlė pasirašyti vekselį ir net grasino. Vėliau nustojo bendrauti, nors iki tol neneigė, kad pinigus gavo.
Ieškovo atstovė adv. padėjėja D. J. prašo ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodo, kad palaiko procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad skolą patvirtina rašytinis įrodymas – paskolos sutartis, kurios pasirašymo atsakovas neginčija, pinigai perduoti dalyvaujant 4 asmenims. Be to, paskolos sutartyje yra įrašas apie pinigų gavimą, todėl įrodinėjimo pareiga, kad pinigų negavo, tenka atsakovui. Pateikti garso įrašai taip pat patvirtina, kad atsakovas žadėjo skolą grąžinti ir kad skolos ilgą laiką neginčijo. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas pats nežino, kokia tai buvusi sutartis – tarpininkavimo ar rangos, o sutartį atsakovas pradėjo ginčyti tik po 3 metų. Todėl mano, kad atsakovas tik bando išvengti atsakomybės, į ginčą įtraukdamas kitus su sandoriu nesusijusius asmenis. Šalių elgesys po sutarties sudarymo rodo, kad tai buvo paskola, o projekte su M. K. dalyvavo atsakovas, kur ir jis pats prarado pinigus. Mano, kad pagrindinį interesą dalyvauti projekte turėjo būtent atsakovas, kadangi siekė susigrąžinti prarastus pinigus, o įrodymų apie tai, kad ieškovas būtų kaip nors susijęs su šiuo projektu, byloje nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas G. P. prašo ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Paaiškino, kad buvo susitikęs su ieškovu ir pasakė apie numatomą projektą. Neneigia, kad ieškovas davė pinigus, tačiau juos davė tam, kad dalyvautų biznyje. Kadangi M. K. jam buvo skolingas ir reikėjo atsiimti pinigus, todėl, jei tas projektas būtų pavykęs, jis būtų atgavęs pinigus. Nurodo, kad pinigai buvo perduoti per 3 kartus, sutartį jis pasirašė, bet pinigų jam nereikėjo, o jie buvo duoti tam, kad galėtų dalyvauti projekte. Jei planuotas projektas būtų pavykęs, ieškovas būtų gavęs darbą – statyti namus. 150 000 Lt gavo ne jis, o M. K.. Pripažįsta, kad po to vyko pokalbiai su ieškovu, kadangi norėjo, kad pinigai būtų grąžinti, tačiau M. K. visus apgavo. Sutarties pasirašymo neginčija, paaiškino, kad jos pasirašymas vyko jo individualioje įmonėje „Nautara“, pripažįsta, kad norėjo pasirašyti vekselį dėl žmogiškumo, bet vėliau advokatas patarė to nedaryti.
Atsakovo atstovas adv. E. U. prašo ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Nurodo, kad pinigai atsakovui nebuvo perduoti, o atsakovas jaučia tik tam tikrą moralinę atsakomybę. Sutartyje nėra atžymos apie pinigų sumos gavimą, o byloje yra įrodymų apie dalyvavimą projekte su M. K.. Kadangi ieškovas negalėjo atsiimti iš M. Kokoškos, todėl ir pareiškė ieškinį atsakovui. Taip pat nurodo, kad ieškovas pripažino, kad dalis pinigų buvo ne jo, todėl turėtų byloje dalyvauti ir asmuo, paskolinęs jam pinigus, be to, nėra įrodymų, kad ieškovas galėjo turėti pinigų paskolai. Mano, kad nebuvo susitarimo dėl paskolos, o koks buvo susitarimas sunku nustatyti. Galėjo būti tarpininkavimo sutartis, tačiau, jo nuomone, pinigai buvo perduoti dėl nekilnojamojo turto projekto vystymo.
Ieškinys tenkintinas. Priešieškinis atmestinas. Byloje nustatyta, kad tarp šalių ieškovo S. A. ir atsakovo G. P. 2009 m. gegužės 20 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas suteikė atsakovui 150 000 Lt paskolą, o pastarasis įsipareigojo ją grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. (t. 1, b. l. 13). Sutarties 6 punkte buvo nurodyta, kad šalių parašai po šia sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas (ieškovas) pinigus perdavė, o paskolos gavėjas (atsakovas) pinigus priėmė. Sutartį pasirašė ir ieškovas, ir atsakovas, ko pastarasis neginčija, tačiau teigia, kad pinigai buvo perduoti ne jam o M. K., o jis tik pasirašė sutartį. Todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą svarbu nustatyti, ar paskolos sutartis buvo sudaryta.
Dėl paskolos sutarties sudarymo
Motyvuojamoji dalis
CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita, o 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tokios įstatyme įtvirtintos nuostatos reiškia, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Paprastai tokiose sutartyse turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau pakoreguotoje kasacinio teismo praktikoje bylose dėl paskolos teisinių santykių pažymėta, kad net jei toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013). Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013).
Atsižvelgiant į tai, šalių sudaryta sutartis aiškintina ir pateikti įrodymai vertintini, remiantis nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis taisyklėmis dėl paskolinių santykių nustatymo. Šioje byloje nustatyta, kad šalys yra sudarę rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos davėjas (ieškovas) nurodo, jog suteikia paskolos gavėjui (atsakovui) 150 000 Lt paskolą, o šis įsipareigoja grąžinti ją iki 2009 m. rugsėjo 1 d. tokia tvarka: visą paskolos dydį vienu metu (Sutarties 1 ir 2 punktai). Be to, kaip jau nustatyta, sutartyje buvo nurodyta, kad šalių parašai po šia sutartimi reiškia, kad paskolos davėjas (ieškovas) pinigus perdavė, o paskolos gavėjas (atsakovas) pinigus priėmė. Atsakovas neneigia pasirašęs paskolos sutartį, tačiau teigia, kad pinigų jis negavo ir faktiškai buvo sudaryta kitokio pobūdžio sutartis. Nors sutartyje nėra padaryta atskiro įrašo apie tai, kad atsakovas pinigus gavo, tačiau vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą ir jos sąlygas matyti, kad sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai: sutartis įvardinta paskolos sutartimi; pagal šią sutartį nustatyta paskolos gavėjo (atsakovo) pareiga ją grąžinti ir individualiai aptarta paskolos grąžinimo tvarka (visas paskolos dydis vienu metu), paskolos davėjas suteikia paskolą, o ne įsipareigoja paskolinti; šalys sutartimi nustatė ir sąlygą, kad šalių parašai po sutartimi reiškia pinigų perdavimo ir gavimo (jų priėmimo). Taigi, sutartyje nurodytos ir kai kurios individualiai šalių aptartos sąlygos (pvz. dėl grąžinimo termino ir grąžinimo tvarkos) rodo, jog buvo sudaryta būtent paskolos sutartis.
Be to, šalių paskolinius santykius patvirtina ne tik sutarties sąlygos, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmiausia, pats atsakovas savo paaiškinimais neneigia paskolintų pinigų sumos fakto, tik teigia, kad paskolos suma – 150 000 Lt buvo perduoti ne jam, o M. K., taip pat pripažįsta tam tikrą savo atsakomybę ieškovo atžvilgiu, nors ją įvardija, kaip moralinę (žmogiškąją) atsakomybę, pripažįsta, kad žadėjo skolą grąžinti ir net siūlė pasirašyti vekselį. Tokie atsakovo paaiškinimai, jo delsimas ginčyti sudarytą paskolos sutartį, nes priešieškinis byloje pareikštas tik 2014 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 89–90) rodo, kad sudarytos sutarties pobūdis ir joje numatyti įsipareigojimai jam ilgą laiką nekėlė abejonių, kartu pažymėtina, kad ir ginčo sutarties turinys bei jos sąlygos yra labai aiškios ir akivaizdžios. Jei atsakovas nebūtų gavęs sutartyje nurodytos pinigų sumos, elgdamasis apdairiai ir atsakingai, ypač turėdamas verslo patirties, kadangi turėjo nekilnojamuoju turtu užsiimančią įmonę, būtų iš karto ėmęsis savo teisių gynybos. Atsakovo pozicija ginčyti sandorį susiformavo tik tuomet, kai nepavyko toliau atidėti sutarties vykdymą ir ieškovas po kelių nesėkmingų bandymų prisiteisti skolą vėl ryžosi kreiptis į teismą. Šalis siejusius paskolos santykius ir pinigų perdavimo atsakovui faktą patvirtina ir byloje apklausti liudytojui. Liudytojas M. A. (ieškovo sūnus) ir R. C. (ieškovo draugas) patvirtino, kad dalyvavo, kai buvo pasirašoma paskolos sutartis atsakovo įmonės biure ir matė, kaip ieškovas perdavė atsakovui pinigus, o jis juos paėmė. Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės neneigia, kad šie asmenys buvo pasirašant paskolos sutartį. Be to, nurodyti liudytojai patvirtino, kad ir po sutarties pasirašymo atsakovas ilgą laiką neneigė savo skolos ir vis žadėjo ją grąžinti ieškovui bei siūlė pasirašyti vekselį. Aplinkybę, kad atsakovas po paskolos sutarties pasirašymo žadėjo grąžinti pinigus, patvirtino ir liudytoja N. S. (ieškovo sesuo), tai girdėjusi iš ieškovo telefoninio pokalbio su atsakovu ir šalių susitikimo, vykusio ieškovo namuose. Byloje pateiktas atsakovo rašytas 2013 m. kovo 14 d. pranešimas ieškovui apie civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimą ir prie jo pateiktas sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuorašas (t. 1, b. l. 25–26) taip pat patvirtina, kad atsakovas ilgą laiką neginčijo savo skolinių įsipareigojimų ieškovui, nes santuokos nutraukimo byloje jį buvo nurodęs kaip savo kreditorių, ir tik vėliau 2013-06-10 sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ieškovo jau nebelaikė savo kreditoriumi (t. 1, b. l. 27–29). Skolos pripažinimo faktą patvirtina ir byloje pateikti šalių susitikimų garso įrašai, iš kurių matyti, kad atsakovas visuomet skolą pripažino ir žadėdavo ją gražinti, siūlė pasirašyti vekselį (t. 2, b. l. 40–41).
Todėl šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą spręsti, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Pripažinus ginčo sandorį paskolos sandoriu, o atsakovui nepateikus įrodymų, kad paskolą ieškovui yra grąžinęs, ieškinys dėl paskolos priteisimo tenkintinas, remiantis CK 6.38, 6.200, 6.873 straipsnio 1 dalis.
Dėl paskolos sandorio pripažinimo apsimestiniu
Atsakovas pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti paskolos sutartį negaliojančia, kaip apsimestinį sandorį. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, yra jų vidinės valios išorinė išraiška, o sandoris yra šios asmens valios ir jo išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. U. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-558/2012). Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnyje, t. y. 1) sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, 2) turi būti išaiškinami tikrieji sutarties šalių ketinimai, 3) turi būti išaiškintas sudarytos sutarties tikslas. Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009).
Kaip jau nustatyta aiškinant sutartį pateiktų įrodymų kontekste, šalis siejo būtent paskoliniai santykiai. Atsakovas, teigdamas, kad paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris iš esmės rėmėsi ginčijamo sandorio sudarymo tikslu, o būtent ieškovo siekimu dalyvauti nekilnojamojo turto sukūrimo projekte, kurį vystė M. K.. Todėl būtina nustatyti, ar iš tikrųjų buvo toks tikslas ir ar dėl šio tikslo siekimo ginčijama sutartimi buvo pridengtas kitas sandoris. Dažniausiai apsimestiniais ar tariamais sandoriais siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų teises ir tokia simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kodėl buvo reikalinga paslėpti tikrąją sandorio valią. Jeigu tai buvo atsakovo tarpininkavimo sandoris tarp ieškovo ir M. K. dėl verslo vystymo, kaip teigia atsakovas, tuomet toks sandoris ir galėjo būti įformintas, be to, tokiu atveju nėra aišku, kodėl sandorį turėjo ir pasirašė atsakovas, jei 150 000 Lt buvo skirti M. K. projekto vystymui. Jei ginčo susitarimu paskola buvo suteikta ne atsakovui, o M. K., tuomet taip pat nenustatyta, kodėl reikėjo apsimesti dėl sandorio šalies ir tokiu būdu nuslėpti tikrąją sandorio valią. Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., Nr. 3K-3-26/2011).Tokiu būdu, pirmiausia, nėra nustatytas poreikis ir tikslas sudaryti apsimestinį sandorį. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, kad ieškovą ir M. K. būtų sieję kokie nors susitarimai dėl būsimo nekilnojamojo turto projekto vystymo. Kadangi ieškovas neneigia, kad sudarant paskolos sutartį dalyvavo ir M. K., todėl būtų galima daryti tam tikrą prielaidą, kad ieškovas paskolindamas atsakovui pinigus galėjo turėti kokį nors interesą, susijusį su M. Kokoškos veikla, o pastarojo siekį statyti pastatus Palangoje, jam priklausančiame žemės sklype patvirtina ir atsakovo pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 80–82). Tačiau tokios galimos prielaidos nepaneigia nustatyto šalių sudaryto ginčo sandorio esmės ir jo pobūdžio. Pats atsakovas neneigia, kad M. K. buvo jam skolingas didelę pinigų sumą, ką patvirtina ir byloje pateiktas vykdomasis įrašas dėl 802 409,80 Lt išieškojimo iš M. Kokoškos (t. 1, b. l. 79), todėl būtent jis, investuodamas paskolintus pinigus į M. K. verslą, turėjo realų pagrindą tikėtis, kad dėl to bus greičiau grąžinta jam skola, ką jis patvirtino ir savo paaiškinimais. Kadangi ieškovas pinigus paskolino būtent atsakovui, todėl pastarasis savo valia galėjo disponuoti šiais pinigais ir perduoti juos M. K. projekto įgyvendinimui, ir atvirkščiai, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad ieškovas pinigines lėšas paskolino ne atsakovui, o M. K. bendro projekto vystymui. Pažymėtina, kad ir atsakovo veiksmai nustatytų aplinkybių kontekste neatitinka CK 1.5 straipsnyje įvirtinto imperatyvo civilinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Be to, pats faktas, jog atsakovas teigdamas, kad paskolos sandoris yra apsimestinis sandoris, net negali konkrečiai nurodyti, koks konkretus sandoris buvo pridengtas ginčijamu sandoriu, rodo priešieškinio nepagrįstumą, nes pripažįstant sandorį apsimestiniu turi būti nustatytas sandoris, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, ir jo sąlygos. Atsakovui nenurodžius konkretaus pridengto sandorio rūšies, jo pobūdžio ir esmės, nėra galimybės apibrėžti, kokios pridengto sandorio sąlygos turėtų būti įrodinėjamos ir nustatytos. Todėl atsakovui neįrodžius nei sandorio apsimestinio pobūdžio, nei pridengto sandorio rūšies, jo sąlygų ir pan. priešieškinis atmestinas kaip neįrodytas
Dėl netesybų pritesimo
Paskolos sutarties 5 punktu šalys sutarė, kad paskolos gavėjui nustatytu terminu negrąžinus paskolos, jis moka 0,08 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas paskolos negrąžino, todėl ieškovas prašo priteisti negrąžintą paskolą ir 21 600 Lt delspinigius. Netesybos yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) ir civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šalys, susitardamos dėl netesybų prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju, įgyja poveikio priemonę, skatinančią skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, taip pat apibrėžia civilinės atsakomybės apimtį, sąlygas tuo atveju, jei šie įsipareigojimai vis dėlto nebus tinkamai vykdomi. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas. Kadangi šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Kadangi atsakovas neginčijo nurodytos sutarties nuostatos dėl delspinigių, todėl tenkintinas ir ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Patenkinus ieškovo ieškinį, o priešieškinį atmetus, iš atsakovo ieškovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, paduodamas ieškinį, yra sumokėjęs 50 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 4), likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 4 382 Lt teismo nutartimi buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo (t.1, b. l. 58–59). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gegužės d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. TP-2(2.1)-14-T-1922-2350 (t. 1, b. l. 76), vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, yra visiškai (100 proc.) atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytų bylinėjimosi išlaidų), todėl ieškovui atidėtas žyminis mokestis valstybei nepriteistinas, o ieškovo sumokėtas 14,48 Eur (50 Lt) žyminis mokestis. jam grąžinamas iš valstybės. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 3 575,09 Lt (1 035,42 Eur) atstovavimo išlaidas (t. 2, b. l. 24–39), kurios neviršija LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti. Priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43 443 Eur (150 000 Lt) negrąžintą paskolą, 6 255,79 Eur (21 600 Lt) delspinigius, iš viso 49 698,80 Eur (171 600 Lt), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 49 698,80 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-04-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 035,42 Eur atstovavimo išlaidas.
Grąžinti ieškovui S. A. 14,48 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2014 m. vasario 6 d. AB „Swedbank“.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.