Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86186, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S733290, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė patikslino skundo reikalavimus ir nurodė, kad formuluojant antrąjį skundo reikalavimą ir nurodant skundžiamo sprendimo numerį yra padarytas rašymo apsirikimas, todėl šį reikalavimą, nekeičiantį jo esmės, tikslina ir prašo panaikinti Departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimą, kurio Nr. 24S73329 (toliau – ir Sprendimas2).

Nurodo, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi vien dėl tos priežasties, jog jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 5 d., tačiau pareiškėjui nežinomos Sprendimo2 priėmimo priežastys, nes jo negavo iš Departamento, nors ir prašė.

Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šiuo atveju pareiškėjui uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus, tačiau, jo nuomone, jam visiškai nepagrįstai uždrausta atvykti. Mano, kad Sprendimas2 yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžiantis pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nėra bandęs nelegaliai įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Dėl šių priežasčių laiko, kad Sprendimas2 pakankamai reikšmingai riboja pareiškėjo judėjimo laisvę, nesant tam pakankamo pagrindo.

Teigia, kad iki šiol iš atsakovo nėra gavęs Sprendimo2, todėl jam nėra žinomi motyvai bei teisiniai argumentai, kurių pagrindu pareiškėjui uždrausta net 3 metus atvykti į Lietuvos Respublikos ir Šengeno susitarimo valstybių teritoriją.

Šiuo atveju atsakovo priimti Sprendimas1 ir Sprendimas2 yra administraciniai aktai, kuriuos priimdamas Departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo aiškiai ir suprantamai išdėstyti visus motyvus bei nurodyti Sprendimą2 nulėmusius pagrindus ginčijamame akte tam, kad pareiškėjas galėtų juos suprasti, o su jais nesutikdamas – tokį aktą apskųsti nustatyta tvarka, išdėstydamas visus savo nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus. Taip pat Sprendimas2 turi būti aiškus, jame turi būti nurodomi faktai ir argumentai, juolab, kad jis yra neigiamas pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo manymu, tiek Sprendimas1, tiek Sprendimas2 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir abiejų sprendimų pagrįstumą. Iš esmės tiek Sprendimas1, tiek Sprendimas2 priimti netinkamai įvertinus ir / ar iš viso nevertinus atitinkamų faktinių aplinkybių.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti. Atstovė laikėsi pozicijos, kad skundžiami sprendimai priimti tik formaliai įvertinus pareiškėjo faktinę situaciją, tačiau pripažino, kad ginčo dėl Departamento atsiliepime nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbo santykiais UAB „Topesta“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“, nėra, t. y. kad pareiškėjas UAB „Topesta“ įsidarbinęs nebuvo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsidarbino neturėdamas Departamento leidimo pakeisti darbdavį. Pareiškėjo atstovė paaiškino, kad jai nėra žinoma, ar Departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis yra nuginčijęs teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad 2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog UAB „Topesta“ (toliau – ir Bendrovė) ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 23S131332 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. vasario 14 d., leidimas laikinai gyventi Nr. 760278295 pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 11 d. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje, o patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, nuo 2023 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, neturėdamas Departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Atsakovas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė sprendimus, t. y. 2024 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S73329 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams), taip pat 2024 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S86186 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Departamentas 2024 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S29890 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šis sprendimas nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.

Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad Sprendimas2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS, yra neproporcingas ir pažeidžia jo teisę dirbti Lietuvoje. Priimant Sprendimą2 atsakovas įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra. Pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza nebuvo išduoti. VSDFV duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. dirba įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavo vos 20 Eur dydžio išmoką, todėl akivaizdu, kad nebuvo siekiama

kurti realius darbo santykius. Be to, pareiškėjas taip ir nepradėjo dirbti UAB „Topesta“, t. y. Bendrovėje, kurioje nurodė dirbsiąs, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kurioje darbo pagrindu jam leidimas gyventi ir buvo išduotas. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, todėl pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris vertinamas kaip proporcingas, pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar faktų, dėl ko ginčijamas Sprendimas2 jo atžvilgiu yra neproporcingas. Taip pat minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nors prašyme deklaravo, kad ketina dirbti Bendrovėje, tačiau tikrieji tikslai buvo kitokie.

Pažymi, kad Departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 24S29890 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris nėra skundžiamas, priimtas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jam bus išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, jeigu jis neatitinka Įstatymo reikalavimų ir jų nesilaiko. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, kurios pagrindu gavo leidimą laikinai gyventi, ir pakeitė darbdavį be Departamento leidimo, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į atsakovą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

Pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, jog Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas nustatyta tvarka. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnyje nustatytus pagrindus. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS. Todėl šis sprendimas laikytinas proporcingu.

Tvirtina, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.

Atsakovo atstovė pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 24S86186, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 24S73329, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus ir į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjos atstovės paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis.

2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog UAB „Topesta“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (betonuotojas) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Departamentas 2023 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S131332 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. vasario 14 d.; leidimas laikinai gyventi Nr. 760278295 pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 11 d.

Departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją VSDFV informacinėje sistemoje ir patikrinimo metu nustatė, jog Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, nuo 2023 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, neturėdamas Departamento leidimo pakeisti darbdavį.

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S29890 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, kad 2023 m. rugpjūčio 22 d. užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). VSDFV informacinės sistemos duomenimis, UAB „Topesta“ darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė. Nagrinėjimo metu nustatyta, kad užsienietis nuo 2023 m. lapkričio 8 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nebuvo pateikęs Departamentui prašymo leisti pakeisti darbdavį, o tai reiškia, kad užsienietis pakeitė darbdavį, nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Topesta“ pagrindu, tačiau užsienietis darbo sutarties su UAB „Topesta“ nesudarė, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas.

Departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, 2024 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S73329 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams). Sprendime nurodoma, kad Departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau darbo sutarties su Bendrove nesudarė bei pakeitė darbdavį be Departamento leidimo). Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Taip pat Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2024 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S86186 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (iki 2027 m. kovo 5 d.). Sprendime nurodoma, kad asmuo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog Bendrovėje ketina dirbti betonuotoju. Departamentas 2024 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S73329 uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. vasario 14 d. Departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu1 ir Sprendimu2, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte įtvirtinta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas).

Kaip minėta, pareiškėjo leidimas gyventi panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad atsakovas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, t. y. ketinimą įsidarbinti UAB „Topesta“, nuslėpdamas tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Atsakovas, patikrinęs VSDFV informacinę sistemą, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. dirba įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje gavo 20 Eur dydžio išmoką, todėl akivaizdu, kad nebuvo siekiama kurti realius darbo santykius. Be to, pareiškėjas taip ir nepradėjo dirbti UAB „Topesta“, t. y. bendrovėje, kurioje nurodė dirbsiąs, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kurioje darbo pagrindu jam leidimas gyventi ir buvo išduotas. Pažymėtina, kad nei byloje, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Departamento 2024 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 24S29890 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjo atstovė teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad jai apie minėto sprendimo panaikinimą ar apskundimą nėra žinoma.

Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad jam visiškai nepagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvą, o pats Sprendimas2 yra neproporcingas, kadangi pažeidžia pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Be to, pasak pareiškėjo, jis praeityje nėra padaręs jokių teisės pažeidimų ar mėginęs įteisinti savo buvimo šalyje. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių duomenų apie savo vykdomą verslą ir būtinybę verslo reikalais vykti į Lietuvą ar kitas Šengeno valstybes. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių neįsidarbino Bendrovėje, taip pat nepaneigė nustatytos aplinkybės dėl 20 Eur darbo užmokesčio, nenurodė duomenų, pagrindžiančių jo stiprius ekonominius, socialinius ar šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Kadangi atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl Departamentas pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, negali būti laikomas neproporcingu.

Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Pagal Taisyklių 15 punktą sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Byloje nustatytos aplinkybės bei nurodytas teisinis reglamentavimas neleidžia abejoti atsakovo priimto sprendimo įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos teisėtumu bei pagrįstumu. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas terminas – 36 mėnesiai (3 metai), yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.

Pažymėtina, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Kaip minėta, Departamento sprendimas įtraukti pareiškėją į tokį sąrašą teismo pripažįstamas pagrįstu, todėl pareiškėjui negali būti išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Esant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybės atsakovas neprivalėjo atlikti išsamaus tyrimo dėl pareiškėjo atitikties UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto reikalavimams, kadangi tokio tyrimo rezultatai, esant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje 3 punkte nurodytam pagrindui, neturėtų jokios įtakos priimamam sprendimui. Pažymėtina, kad įtraukimas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą apima ne tik techninį duomenų apie draudimą įrašymą į sistemą, bet ir sprendimo įtraukti užsienietį į tokį sąrašą priėmimą, kas ir buvo padaryta Sprendimu2.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, abu sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimą1 bei Sprendimą2, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo laikomas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti sprendimus, todėl teismui konstatavus sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, atmetamas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.