Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė taip pat mano, kad Komisija visapusiškai įvertino visus skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai išanalizavo bei taikė teismų praktiką ir teisės aktus, ko pasekmėje priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti GPM, jo delspinigius ir baudą, taip pat dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą priimto Komisijos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Inspekcija atliko GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 ir 2020-01-16 Patikrinimo aktu Nr. (7.1) FR0680-26, nustatė, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje už 2016 m. neteisingai nurodė parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą bei su pardavimu susijusias išlaidas ir nuo gautų pajamų nesumokėjo į valstybės biudžetą 2 245 Eur GPM.

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos sprendimu, pateikė VMI skundą, kuriame prašė pakartotinai atlikti mokestinį patikrinimą ir objektyviai įvertinti visas nurodytas faktines aplinkybes, koreguoti baudos sumą ir patikslinti išlaidų suvestinę pagal pateiktas Patikrinimo akto pastabas, leisti viso žemės sklypo su statiniais išlaidų ir pardavimo sumas pildyti į vieną eilutę tam, kad įrodyti tikrąją ir teisingą pajamų sumą, pripažinti faktą, kad suformuotas žemės sklypas yra naujas daiktas ir nėra ekvivalentinis daiktui „žemės sklypo dalis“ su registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat prašė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčio administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 37¹ straipsniu pateikti rekomendaciją dėl 2016-11-30 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo, kaip bus deklaruojamas nekilnojamasis turtas žemės sklypas su statiniais vienu registro numeriu, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje bus nurodyta tik bendra viso turtinio komplekso kaina. Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija nepagrįstai konstatavo, jog ji gavo 17 345,39 Eur apmokestinamųjų nekilnojamojo turto pajamų.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus bei įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, 2020-04-29 sprendimu Nr. 68-34 nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2020-03-13 sprendimą Nr. (7.1) FR0680-144 dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.1) FR0682-144.

Pareiškėja dėl VMI 2020-04-29 sprendimo Nr. 68-34 pateikė skundą Komisijai, kuri 2020-07-20 sprendimu Nr. S-133 (7-110/2020) nusprendė patvirtinti VMĮ 2020-04-29 sprendimą Nr. 68-34. Atleisti pareiškėją nuo 331,32 Eur GPM delspinigių, nurodant pareiškėjai sumokėti 331,31 Eur GPM delspinigių.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimais. Iš esmės ginčo, kad pardavus nekilnojamąjį turtą, jai buvo būtina sumokėti GPM, pareiškėja nekelia. Nesutikimą su priimtais sprendimais grindžia netinkamu visų jos nurodytų faktinių aplinkybių įvertinimu, ko pasekmėje buvo apskaičiuotas didesnis GPM, taip pat delspinigiai ir bauda.

Iš byloje pateiktos Komisijos medžiagos matyti, kad Inspekcija mokestinio patikrinimo metu iš pareiškėjos pateiktos Sutarties nustatė, kad ji už 35 750 Eur pardavė: 13/16 dalių žemės sklypo už 20 312,5 Eur, 13/16 dalių gyvenamojo namo už 174,69 Eur, 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo už 14 625 Eur, 13/16 dalių lauko virtuvės už 637,81 Eur, esančius (duomenys neskelbtini) Inspekcija taip pat nustatė, kad pareiškėja 13/16 dalių žemės sklypo įsigijo pagal 2010-07-10 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016-04-14 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą už 2 967,11 Eur, 13/16 dalių gyvenamojo namo ir 13/16 dalių lauko virtuvės įsigijo pagal 2011-03-31 pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016-04-14 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atitinkamai už 397,36 Eur ir už 197,39 Eur. Iš 2015-12-31 deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 matyti, kad pareiškėja pasistatė vienbutį gyvenamąjį namą ir po sutuoktinio J. V. mirties 2015-11-08, dalį paveldėjo pagal 2016-04-14 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Inspekcija, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos pateiktus vienbučio gyvenamojo namo atliktų statybos darbų išlaidas patvirtinančius dokumentus ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nustatytą vienbučio gyvenamojo namo vidutinę rinkos vertę apskaičiavo, kad 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo kaina 19 060,11 Eur. Inspekcija, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 16 dalies 3 punkto, 5 straipsnio 1 ir 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio nuostatomis apskaičiavo, kad pareiškėja 2016 m. gavo 17 785,81 Eur apmokestinamųjų turto pardavimo pajamų (13/16 dalių žemės sklypo – 17 345,39 Eur (20 312,5 – 2 967,11); 13/16 dalių gyvenamojo namo - 0 Eur (174,69 - 397,36); 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo - 0 Eur (14 625,00 – 19 060,11); 13/16 dalių lauko virtuvės - 440,42 Eur (637,81 - 197,39), kurios vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu.

Inspekcija taip pat įvertino pareiškėjos 2016 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir ligos išmokas (9 426,02 Eur), taikytiną papildomą metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį (1 440 Eur), pareiškėjos patirtas gyvybės draudimo ir būsto kredito palūkanų išlaidas (869,29 Eur), iš pareiškėjos pajamų išskaičiuotą GPM (1 351,2 Eur), pareiškėjos sumokėtą GPM (139 Eur) ir apskaičiavo papildomai mokėtiną 2 245 Eur GPM sumą.

Pareiškėja skunde teigia, kad Sutartyje buvo padaryta klaida, t. y. dėl notaro ir nekilnojamojo turto brokerio neatidumo buvo nurodyta didesnė nei nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rinkos vertė kaina. Pareiškėja teigia, kad notaras suklydo ir neišaiškino įstatymų, neatliko savo pagrindinės pareigos kaip valstybės įgaliotas subjektas, nepaaiškino jai kilsiančių po Sutarties sudarymo mokestinių pasekmių.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pagal CK 4.262 straipsnį, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos keliamos situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, kad mokesčių administratoriai, nustatę, jog pačios mokesčių mokėtojos Sutartyje nekilnojamojo turto objektų pardavimo kainos yra nurodytos, neturėjo teisės neigti Sutartyje nurodytų sumų, t. y. keisti pardavimo dokumentuose nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų.

Teismas pažymi, kad pareiškėja, sudarydama notarinį sandorį, išreiškė savo valią dėl jo turinio, o mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo vertinti Sutartyje nurodytų parduoto nekilnojamojo turto verčių kitaip, nei nurodyta pačioje Sutartyje, todėl teismo įsitikinimu, Sutarties turinys ir joje nurodytas nekilnojamojo turto pardavimo kainos įvertintos tinkamai.

Teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentus dėl nekilnojamojo turto brokerio neatidumo nurodant didesnę nei nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertės kainą ir šios klaidos pripažinimo. Teismas, įvertinęs mokestinėje byloje esančius ir teismui pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų brokerio padarytą turto vertinimo klaidą.

Teismas akcentuoja, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (LVAT 2020-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-404-575/2020). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius skirtingai aiškino galimybę deklaruoti parduotą nekilnojamąjį turtą, kas jos manymu turėtų būti vertinama jos naudai. Pareiškėjos teigimu, dėl padarytos klaidos Sutartyje logiška būtų deklaruoti visą parduotą nekilnojamąjį turtą vienoje eilutėje, įrodant tikrąją pajamų sumą, nes parduotas Žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai yra neatsiejamai vienas su kitu susiję.

GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Šio įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 3 punkte nustatyta, kad gyventojo pajamomis laikomos už parduotą <...> nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, gautos pajamos. GPMĮ 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

GPMĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. GPMĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, išlaidos. Tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo, rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). Jeigu parduodamas ar kitaip perleidžiamas nuosavybėn turtas (ar jo dalis) yra ar kuriuo nors metu buvo priskirtas individualios veiklos turtui, jo įsigijimo kaina mažinama iš individualios veiklos pajamų atskaityta šio turto įsigijimo kainos dalimi. Jeigu gyventojas negali objektyviai pagrįsti, kuri konkreti (kada įsigyta) keliais sandoriais įgyto vienarūšio, individualiais požymiais neapibūdinto turto dalis perleidžiama, iš pajamų pirmiausia atskaitoma anksčiausiai už tokį turtą (jo dalį) sumokėta įsigijimo kaina (jos dalis). GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

Pagal Taisyklių VIII skyriaus 50.3 papunktį, kiekvieno daikto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos turi būti įrašomos atskirose metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308T priedo I skyriaus eilutėse. Pagal Taisyklių 50.4 papunktį, T3 laukelyje turi būti įrašoma kiekvieno daikto įsigijimo kaina ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn faktiškai patirtų išlaidų suma, pagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais.

Minėtų teisės aktų analizė, leidžia daryti išvadą, kad GPMĮ 19 straipsnyje nenustatyta galimybė į vieno parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas įtraukti kito parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas. Parduoto nekilnojamojo turto deklaravimas yra sureglamentuotas poįstatiminiais teisės aktais.

Taigi, pareiškėjai deklaruojant nekilnojamojo turto objektų pardavimo pajamas bei įsigijimo išlaidas vienoje eilutėje, Žemės sklypo apmokestinamosios pajamos būtų mažinamos statinių (vienbučio gyv. namo ir lauko virtuvės) įsigijimo išlaidomis, o tas prieštarautų GPMĮ 19 straipsnio nuostatoms, taip Taisyklių 50.3 papunktį. Teismas konstatuoja, kad mokesčių administratoriai pagrįstai padarė išvadą, kad teisės aktai nenustato pareiškėjai galimybės parduotą nekilnojamąjį turtą deklaruoti vienoje eilutėje.

Pareiškėja mano, kad grąžinta 3 871,36 Eur kredito suma turėtų būti priskiriama prie Žemės sklypo su statiniais įsigijimo kainos. Teigia, kad gerbūvio darbai neįtraukti į išlaidas, nors darbų pavadinimas buvo nurodytas „Sklypo tvarkymas“ (sklypo paruošimas statybai), bei kitos išlaidos (kadastrinių matavimų išlaidos, (duomenys neskelbtini) ir kt.). Taip pat pareiškėja nurodo, kad susisiekė su (duomenys neskelbtini) šie patvirtino, jog ji įsigijo pirtį iš (duomenys neskelbtini) Pareiškėja mano, jog sprendimuose neįvertintos visos patirtos 2016 m. išlaidos po jos sutuoktinio mirties. Nesupranta, kodėl patirtos išlaidos mažinamos kaip 13/16, nors išlaidas po sutuoktinio mirties (2016 m.) patyrė viena.

Iš patikrinimo akto duomenų matyti, kad Žemės sklypo įsigijimui ir pertvarkymui, paimto kredito grąžinta dalis 3 871,36 Eur neįtraukta į Žemės sklypo įsigijimo kainą, tačiau įsigytos žemės vertė pagal jos pirkimo sutartį buvo įtraukta į patirtų išlaidų suvestinę. Grąžinto kredito sumos įtraukimas į išlaidų suvestinę būtų patirtų išlaidų žemei dvigubinimas, todėl teismas pareiškėjos prašymą laiko nepagrįstu.

Vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 3 dalimi, išlaidų pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu, o įrodinėjimo našta tenka pačiam mokesčių mokėtojui, nes būtent jis siekia paneigti mokesčių administratoriaus objektyviais duomenimis pagrįstas sumas.

Iš patikrinimo akto matyti, kad sklypo tvarkymo bei pirties įrengimo išlaidos galėtų būti įtrauktos į gyvenamojo namo statybos išlaidas, tačiau pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų.

Vadovaujantis Apskaitos dokumentų papildymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1999-01-13 įsakymu Nr. 6 (2004-06-11 redakcija Nr. 1K-212), 2 punktu, gali būti papildomi visi apskaitos dokumentai, išskyrus pinigų apskaitos dokumentus. Pareiškėja patikrinimo metu pateikė 2012-05-11 (duomenys neskelbtini) kvitą dėl pirties įrengimo darbų, kuriame nenurodytas paslaugos gavėjas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-29 nutarimu Nr. 780 „Dėl Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.2 papunkčiu, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) neviršija 1 000 litų. To paties nutarimo 2.1 papunktyje nustatyta, kad sąskaita faktūra ir PVM sąskaita faktūra juridinės galios neturi ir pagal jas išlaidos negali būti pripažintos sąnaudomis, o pirkimo PVM - atskaitomu PVM pagal PVM sąskaitą faktūrą, jeigu jose nėra visų teisės aktuose nustatytų privalomų rekvizitų. Pareiškėjos pateiktas dokumentas - 2012-05-11 (duomenys neskelbtini) kvitas dėl pirties įrengimo darbų negali būti papildomas, nes tai yra pinigų apskaitos dokumentas, tačiau pareiškėja gali pateikti iš (duomenys neskelbtini) papildomus dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, suteiktos paslaugos (pirties įrengimo) pirkėją. Be to, ir pareiškėjos patikrinimo metu pateikta (duomenys neskelbtini) darbų ir apmokėjimų ataskaita, pagal Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisykles, taip pat negali būti pripažinta išlaidomis, nes tai nėra juridinę galią turintis apskaitos dokumentas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė pirties įrengimo ir žemės sklypo tvarkymo darbų patirtas išlaidas pagrindžiančių apmokėjimo dokumentų, kurie atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, konstatuotina, kad mokesčių administratoriai neturėjo pagrindo dokumentuose nurodytų sumų įtraukti į gyvenamojo namo statybos išlaidas.

Patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad visos pareiškėjos patirtos statybos išlaidos (iki ir po sutuoktinio mirties, pagal pateiktus statybos išlaidas patvirtinančius, juridinę galią turinčius, dokumentus) įtrauktos į vienbučio gyvenamojo namo statybos išlaidų suvestinę. Sutartimi pareiškėja pardavė 13/16 vienbučio gyvenamojo namo dalių (iš jų 5/16 dalys paveldėtos ir 8/16 dalys pasistatytos), todėl apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas Patikrinimo akte pagrįstai buvo vertintos būtent 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo išlaidos.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės bei ginčo santykius reguliuojančios teisės normos buvo aiškinamos bei taikomos tinkamai, todėl GPM ir paskirta bauda ir delspinigiai apskaičiuoti tinkamai, todėl pareiškėjai paskirta bauda ir delspinigiai negali būti perskaičiuoti.

Pareiškėjas ir atsakovė procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Inspekcija, VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino byloje surinktus duomenis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėja, skundžiami Inspekcijos, VMI ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir juos naikinti.

Teismui netenkinus reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus, netenkintini ir išvestiniai reikalavimai pripažinti, kad ji faktiškai negavo apskaičiuotą Patikrinimo akte 17 345,39 Eur pajamų sumą ir įpareigoti Inspekciją atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, atsižvelgiant į jos išdėstytas aplinkybes.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132-133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos L. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.