- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- A-404-575/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01179-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. S-26(7-218/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 68-102 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-100 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija neatkleidė mokestinio ginčo esmės, neįsigilino į ginčo medžiagą ir įrodymų visumą, VMI išvadų nekvestionavo, o joms pritarė. Komisija netinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais esminiais argumentais, susijusiais su jo išlaidų ir pajamų balanso vertinimu:
2.1. įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas faktiškai gavo pinigus iš byloje minimų kreditorių, tokias aplinkybes patvirtina ir tai, jog pareiškėjas pagal jam leidžiamas finansines galimybes dalį paskolų grąžino. VMI ir Komisija sprendimuose rėmėsi bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Aivex“ (toliau – ir bendrovė) buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau neatsižvelgė, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinamiesiems yra pareikšti kaltinimai dėl BUAB „Aivex“ ir kitų įmonių apgaulingo apskaitos tvarkymo. Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2009–2011 metų laikotarpį ir įvertinusi pareiškėjo pajamas ir išlaidas, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nebuvo gavęs paskolų iš fizinių asmenų 732 957 Lt (212 279 Eur) sumai;
2.2. pareiškėjas, kuris buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aivex“ akcininkas, į bendrovės veiklą įnešė 709 400 Lt (205 456,44 Eur). Nesutiktina su VMI ir Komisijos išvada, kad, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo (toliau – KAT) 2015 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1064-480/2015, kuria UAB „Aivex“ pripažinta bankrutavusia ir nutarta likviduoti ją dėl bankroto, pareiškėjo finansinis reikalavimas bendrovei yra 465 500,05 Eur (1 607 278,58 Lt). Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareikšti kaltinimai dėl įmonių, be kita ko, ir BUAB ,,Aivex“, buhalterinės apskaitos vedimo. Nurodytoje baudžiamojoje byloje buvusi BUAB „Aivex“ buhalterė, A. K. davė parodymus, kuriuose patvirtino, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai. Esant tokiai situacijai, UAB „Aivex“ buhalterinės apskaitos duomenys negali būti laikomi teisingais, VMI ir Komisija jais negalėjo vadovautis. Nustatant, kokią pinigų sumą pareiškėjas įnešė į įmonę, yra remiamasi ir bankroto bylos duomenimis, tačiau pareiškėjo kreditorinis reikalavimas yra netikslus, pareiškėjas nesutiko su šia suma. Pareiškėjas dėl išsilavinimo ir lėšų stokos neinicijavo UAB „Aivex“ audito, kurio metu būtų paaiškėję realūs bendrovės įsipareigojimai. Dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas grynaisiais pinigais į UAB „Aivex“ kasą įnešė 1 607 278,58 Lt nėra ir negali būti. Mokesčių administratorius, atlikdamas UAB „Aivex“ mokestinį patikrinimą, nesurinko objektyvių duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų UAB „Aivex“ įsipareigojimo dydį (1 607 278,58 Lt) pareiškėjui. Buhalterinė programa, kurios duomenimis taip pat vadovavosi Komisija, per 15 bendrovės veiklos metų dažnai gesdavo, duomenys netyčia galėjo būti prarasti ar pakeisti. Dėl išvardintų aplinkybių, mokestiniame ginče nebuvo galima vadovautis nei buhalterės A. M. (K.) parodymais, nei buhalterinės apskaitos programos duomenimis. Grynais pinigais (akcininko įnašais) į bendrovės veiklą buvo įnešta 709 400 Lt, nes tokia suma pagrįsta sutartimis, visa kita yra tarpusavio užskaitos su kitomis įmonėmis arba techninės klaidos. Buhalterės parodymai, kad buvo įneštos piniginės lėšos grynaisiais pinigais, melagingi arba netikslūs. VMI ir Komisija nevertino įrodymų, kurie nepalankūs mokesčių administratoriui. Pareiškėjo reikalavimo dydį UAB „Aivex“ patvirtina ir tai, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 25 d. teismo įsakymu pareiškėjo naudai iš UAB „Aivex“ priteisė ne didesnę sumą, o 709 400 Lt, taip pat buvusio bendrovės direktoriaus P. M. paaiškinimai;
2.3. nesutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija dėl paskolų, gautų iš fizinių asmenų, vertinimu ir išvada, kad paskolų rašteliai nepagrindžia realaus pinigų perdavimo pareiškėjui fakto, t. y. nepatvirtina, kad jis gavo iš minėtų fizinių asmenų 2006–2009 metų laikotarpiu 732 957 Lt sumą. Teisės aktuose yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, pasirašytos paskolų sutartys atitiko visus keliamus reikalavimus. Visi paskolas suteikę asmenys ne kartą nurodė, jog suteikė atitinkamo dydžio paskolas pareiškėjui, paaiškino visas aplinkybes, kaip buvo suteiktos paskolos. Šias aplinkybes kreditoriai ne kartą nurodė VMI teikdami paaiškinimus ir ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus kaip liudytojai. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė visus turimus ir galimus įrodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog pagal sudarytas paskolų sutartis pinigai faktiškai jam buvo perduoti. VMI surinko ir netiesioginių įrodymų dėl paskolų suteikimo, t. y. patikrino ir nustatė, kad nurodyti asmenys turėjo finansines galimybes paskolinti nurodytas pinigų sumas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokie patikrinimų rezultatai buvo nepalankūs mokesčių administratoriui į juos nebuvo atsižvelgta. Analogiškomis aplinkybėmis (atitiko sutarties forma ir turinys) buvo atsižvelgta į paskolos sutartį, sudarytą su B. N. Šio mokestinio ginčo metu nebuvo ir negalėjo būti surinkta kokių nors pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų, jog pagal sudarytas paskolų sutartis faktiškai pinigai nebuvo perduoti, o tai reiškia, jog VMI neturi pagrįstų įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų jos poziciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl įrodyti, kad pajamų nebuvo, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Kadangi paskolų sudarymo laikotarpiu bankų ir kitų finansinių įstaigų keliami reikalavimai buvo laibai griežti, dėl šios priežasties pareiškėjas, siekdamas išsaugoti verslą, kreipėsi į pažįstamus asmenis dėl galimybės pasiskolinti pinigines lėšas. Jei pareiškėjas būtų turėjęs galimybę pasiskolinti pinigines lėšas iš bankų ar kitų finansinių įstaigų, jis šia galimybę būtų ir pasinaudojęs, tačiau mokestiniame ginče nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas neatitiko kriterijų, kuriuos įvertinus bankai suteikdavo paskolas. Į B. N. suteiktą paskolą mokesčių administratorius atsižvelgė, kadangi pinigus skolinęs asmuo kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau kitų asmenų suteiktų paskolų nevertino, nors sudarytos paskolos sutartys yra analogiškos formos ir turinio. Dėl to ginčijami sprendimai pagrįsti prielaidomis, o ne įrodymais. Pareiškėjui piniginės lėšos skolintos neatlygintinai, nes to nedraudžia sutarčių laisvės principas, šie žmonės pasitikėjo pareiškėju, be to, pareiškėjas neturi įgaliojimų tikrinti paskolintų lėšų kilmę ir būti atsakingas, kaip kreditoriai (fiziniai asmenys) šias lėšas uždirbo. Šiuo atveju nėra praleistas 10 metų senaties terminas, jei paskolas suteikę asmenys norėtų kreiptis į teismą dėl pareiškėjui suteiktų paskolų susigrąžinimo;
2.4. mokesčių administratorius visiškai nevertino pareiškėjo pajamų, gautų iš veiklos, kuri buvo vykdyta su sesers R. R. išduotu įgaliojimu. Nors viename iš paaiškinimų R. R. nurodė, kad visas paskolas pareiškėjas grąžino, tačiau, vykdant sandorius pagal R. R. išduotus įgaliojimus, ne visos piniginės lėšos buvo panaudotos bendroje veikloje, dalis jų buvo taupomos ir panaudojamos esant piniginių lėšų poreikiui. VMI privalo šias pinigines lėšas priskirti mokesčių mokėtojui kaip turėtas pajamas, o R. R. patvirtinimas, kad visi pinigai jai buvo grąžinti, pateiktas vien dėl to, kad būtų išvengta nemalonaus ir varginančio teisminio proceso. Pareiškėjas visas pasiskolintas lėšas seseriai grąžino tik 2015 metais, o iki tol šias lėšas naudojo savo nuožiūra bei savo asmeninėms reikmėms. Po mokestinio patikrinimo laikotarpio buvo gražinta 46 160 Eur, o tai iš esmės keičia mokestinio patikrinimo rezultatus ir papildomai priskaičiuotus mokėtinus mokesčius;
2.5. išimtinai tik dėl mokesčių administratoriaus kaltės patikrinimas tęsėsi ilgą laikotarpį. Nors ir buvo atlikti kiti kontrolės veiksmai, pats mokestinis patikrinimas buvo pradėtas likus porai mėnesių iki senaties termino, o tai nesuderinama su nuostatomis, kad mokesčių administravimas turi būti atliekamas kuo operatyviau, nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Kauno AVMI mokestinį patikrinimą pradėjo 2011 metais, o sprendimą priėmė tik 2017 metais. Jei mokesčių administratorius būtų konstatavęs neva padarytus pažeidimus, pareiškėjui būtų priskaičiuoti mažesni delspinigiai. Pareiškėjui paskirta per didelė bauda.
Atsiliepimas
2. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
3. Atsakovas nurodė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir patikrinimo akte Nr. (13.2)FR0680-722 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjui papildomai apskaičiavo 26 054,22 Eur GPM. Kauno AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą GPM sumą, apskaičiavo 16 352 Eur GPM delspinigių, skyrė 7 816 Eur GPM baudą bei nurodė pareiškėjui šias sumas sumokėti į biudžetą. VMI ir Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundus, patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Mokesčių administratorius GPM ir su juo susijusias sumas apskaičiavo konstatavęs, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, atitinkamai pareiškėjas 2009–2011 metais gavo 603 481 Lt nedeklaruotų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, mokėtinas GPM buvo apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pritaikius išlaidų metodą. VMI atsiliepime nurodė pagrindinius nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus:
4.1. mokesčių administratoriui kontrolės procedūrų metu pareiškėjas pateikė duomenis, kad 2006–2007 metais pagal notariškai nepatvirtintus sandorius iš kitų fizinių asmenų gavo paskolų, kurių bendra suma – 814 957 Lt. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos (toliau – ir FNTT) pareiškėjo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01035-13 (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas) dėl neteisėto praturtėjimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje, metu, pranešus apie galutinį įtarimą, padarius minėtą nusikalstamą veiką, pareiškėjas 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė papildomus duomenis apie kitas 2007 ir 2009 metais gautas paskolas pagal paskolos raštelius. Įvertinusi minėtus paskolos raštelius ir kitą turimą medžiagą, Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas jais siekė pateisinti kitas, iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pajamas ir tokiu būdu gauti mokestinę naudą – išvengti GPM mokėjimo. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi MAĮ 10 straipsniu ir 69 straipsnio 1 dalimi, Kauno AVMI, sudarydama mokesčių mokėtojo pajamų-išlaidų balansą, nepripažino minėtų paskolos raštelių ir pagal juos iš kitų fizinių asmenų tariamai gautų paskolų nevertinto kaip realiai pareiškėjo gautų pajamų;
4.2. atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (skolinę fiziniai asmenys patys skolinosi iš kredito įstaigų, pareiškėjo darbo užmokestis buvo nepakankamos atsiskaityti su kreditoriais, paskolas suteikusių asmenų ryšiai su pareiškėju, paskolinti grynieji pinigai) ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nesant objektyvių, pajamų gavimo faktą pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas šias pajamas gavo, taip pat darytina išvada, kad paskolų rašteliai surašyti formaliai, siekiant pateisinti iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pareiškėjo pajamas ir gauti mokestinę naudą – nemokėti GPM. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 10 straipsnio ir 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, vertinant pareiškėjo 2009–2011 metų pajamas ir išlaidas, pagrįstai neatsižvelgta fizinių asmenų tariamai suteiktų paskolų sumas (iš viso 732 957 Lt);
4.3. šiuo atveju įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės – ar pareiškėjas pagal paskolų raštelius realiai gavo piniginių lėšų ar ne. Todėl piniginių lėšų, kurias, kaip nurodė pareiškėjas, gavo grynaisiais pinigais, gavimo faktą privalėjo įrodyti pareiškėjas, tačiau to nepadarė ir nepaneigė Kauno AVMI nustatytų aplinkybių nei atliekant mokestinį patikrinimą, nei teikiant skundus VMI, Komisijai ir teismui. Atsakovas atmetė pareiškėjo kaltinimą dėl jo konstitucinių teisių pažeidimo, nes pareiškėjas pats pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą pareigą mokėti mokesčius;
4.4. nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl jo, kaip bendrovės akcininko, įnašų ir reikalavimo dydžio UAB „Aivex“. KAT 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2414-480/2014 patvirtino BUAB „Aivex“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą; pareiškėjo patvirtintas finansinis reikalavimas – 1 607 278,58 Lt. KAT 2015 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1064-480/2015 pripažino UAB „Aivex“ bankrutavusia ir nutarė likviduoti ją dėl bankroto bei patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą; pareiškėjo patvirtintas patikslintas finansinis reikalavimas – 465 500,05 Eur. Nėra duomenų, kad šią nutartį pareiškėjas apskundė ar teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į KAT dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo. Kauno AVMI tikrintu ir prieš tai buvusiu laikotarpiu vertino pareiškėjo patirtas konkrečias išlaidas, joms priskyrė tik pareiškėjo įnašus, o ne visą bankroto byloje patvirtintą pareiškėjo reikalavimo sumą, o sumos, kurių pareiškėjas nemokėjo, į išlaidas nebuvo įtrauktos. Mokesčių administratorius kartu vertino UAB „Aivex“ operatyvaus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir bankroto bylos metu teismui pateiktus duomenis. Pareiškėjo nurodytas Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjui iš UAB „Aivex“ priteista 709 400 Lt, nepatvirtina, kad tik nurodyta suma sudaro bendrovės skolą pareiškėjui;
Šalies argumentai
4.5. pareiškėjo teiginiai dėl pajamų, gautų vykdant veiklą pagal R. R. išduotą įgaliojimą, neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas teigė, jog vykdant sandorius, ne visos piniginės lėšos buvo panaudotos veikloje, dalis jų buvo taupomos ir panaudojamos esant piniginių lėšų poreikiui, tačiau nustatyta, kad pareiškėjas su R. R. iki metų pabaigos visiškai atsiskaitydavo ir jokių įsipareigojimų tarp jų kiekvienų metų pabaigai nebuvo, todėl bankiniais pavedimais vykę šių asmenų tarpusavio atsiskaitymai pareiškėjo pajamose-išlaidose nevertinti;
4.6. mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 119 straipsnio 1 dalyje nustatytų mokestinio patikrinimo atlikimo terminų. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. spalio 31 d., o baigtas – 2016 m. gruodžio 7 d., sustabdytas nuo 2014 m. lapkričio 14 d. dėl priešpriešinės informacijos surinkimo apie asmenis, su pareiškėju sudariusius rašytinius paskolų sandorius, pratęstas kelis kartus laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d. Pareiškėjas nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtinas į biudžetą GPM apskaičiuotas mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, o apskaičiuoti GPM delspinigiai vertintini kaip paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė. Pareiškėjui skirta bauda, t. y. 30 proc. nuo mokėtinos mokesčio sumos, yra vidutinė MAĮ 139 straipsnio 1 pagrindu skirtina bauda. Nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nebuvo teisinio pagrindo vertinti, kad pareiškėjui turėjo būti paskirta mažesnė nei vidutinio dydžio ar minimali GPM bauda, o priešingai – buvo pagrindas skirti netgi didesnę baudą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas bylos ir Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad KAT 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-604-288/2014 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-01035-2013-3) pavedė VMI atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 7 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo, patikrinusi pareiškėjo GPM 2009–2011 metų laikotarpį, pareiškėjui papildomai apskaičiavo 26 054,22 Eur GPM (iš jų 25 910, 27 Eur GPM apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą) už 2009–2011 metus. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas dėl Patikrinimo akto, 2017 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir be apskaičiuoto GPM, skyrė 7 816 Eur baudą ir 16 352 Eur GPM delspinigių. Kauno AVMI nurodė, kad tikrinamu laikotarpiu patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas turėjo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatas, jų nedeklaravo bei nuo šių pajamų mokesčių neapskaičiavo ir nesumokėjo. Šios aplinkybės yra pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1 ir 6.3.3 punktus, t. y. mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą naudojant išlaidų metodą. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo ir kitų kontrolės procedūrų metu Kauno AVMI nustatė: (1) Kauno AVMI atliko operatyvius patikrinimus įmonėse, susijusiose su pareiškėju priešpriešinei informacijai surinkti. Pagal bankų pateiktą informaciją nustatė, kad iš UAB „Aivex“ 2007–2011 metais pareiškėjas gavo 150 350 Lt, minėtu laikotarpiu pervedė 48 000 Lt. Operatyvaus patikrinimo metu įsipareigojimų akcininkui A. A. žiniaraščių duomenimis, pareiškėjas įnešė / pervedė į UAB „Aivex 857 587, 53 Lt piniginių lėšų. Operatyvaus patikrinimo metu nustatyti UAB „Aivex“ ir A. A. apskaityti tarpusavio įsipareigojimai 2007–2011 metų laikotarpiui, 2011 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimai akcininkui sudarė 1 451 359,66 Lt. Šio patikrinimo metu bendrovės buhalterė A. M. pateiktame paaiškinime nurodė, kad per 2011 metus A. A. į įmonės kasą įnešė 330 087,53 Lt grynaisiais pinigais. Mokestinio patikrinimo metu vertinti A. A. ir UAB „Aivex“ susitarimai dėl bendrovės įsiskolinimų UAB „Algedina“ ir E. M. įmonei perėmimo ir įvykdymo. KAT 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2414-480/2014 patvirtino BUAB „Aivex“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą; pareiškėjo patvirtintas finansinis reikalavimas – 1 607 278,58 Lt. KAT 2015 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1064-480/2015 pripažino UAB „Aivex“ bankrutavusia ir nutarė likviduoti ją dėl bankroto bei patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą; pareiškėjo patvirtintas patikslintas finansinis reikalavimas – 465 500,05 Eur. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Aivex“ nėra perdavusi visų buhalterinės apskaitos dokumentų archyviniam saugojimui, ne visi dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, todėl nėra galimybių surinkti visos priešpriešinės informacijos, susijusios su UAB „Aivex“ finansiniais įsipareigojimais minėtoms įmonėms (UAB „Algedina“ ir E. M. įmonei) ir nustatyti, kada jie buvo padengti. Todėl analizuojant A. A. pajamas ir išlaidas vertinamos UAB „Aivex“ operatyvaus patikrinimo metu nustatytos aplinkybės bei įmonės bankroto metu teismui pateikti duomenys; (2) dėl gautų paskolų iš fizinių asmenų realumui nustatyti, Kauno AVMI atliko paskolas suteikusių asmenų (ir jų sutuoktinių) mokestinius tyrimus, vertino jų metu gautus paaiškinimus, paskolas suteikusių asmenų parodymus pareiškėjo baudžiamojoje byloje ir apklausų ikiteisminiame tyrime metu teiktus paaiškinimus. Kontrolės procedūrų metu pareiškėjas pateikė duomenis, kad 2006–2007 metais notariškai nepatvirtintais sandoriais iš kitų fizinių asmenų gavo 814 957 Lt paskolų (45 000 Lt iš L. B., 42 000 Lt iš S. P., 38 000 Lt iš A. K., 40 000 Lt iš S. A. M., 42 000 Lt iš A. M., 40 000 Lt iš M. G., 85 000 USD (217 957 Lt) iš V. C. ir 350 000 Lt iš B. N. bei 2008 metais pagal notarinę paskolos sutartį gavo 50 000 Lt paskolą iš M. B. Mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjo sutartis (2007 m. sausio 7 d. paskolos raštas 350 000 Lt sumai) su B. N. ir 2008 m. gegužės 9 d. notarine forma sudaryta sutartis su M. B. buvo realios, todėl buvo į jas atsižvelgta vertinant pareiškėjo pajamas ir išlaidas. Pareiškėjas Kauno FNTT atliekamo ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė papildomus duomenis apie kitas 2007 ir 2009 metais gautas paskolas: apie 48 000 Lt paskolą, gautą iš R. K. pagal 2007 m. sausio 15 d. paskolos raštelį ir apie dvi paskolas, gautas iš V. K., t. y. 150 000 Lt paskolą, gautą pagal 2009 m. rugsėjo 5 d. paskolos raštelį bei 70 000 Lt paskolą, gautą pagal 2009 m. gruodžio 15 d. paskolos raštelį. Kauno AVMI mokestinio patikrinimo metu, vertinant pareiškėjo 2009–2011 metų pajamas ir išlaidas, neatsižvelgė į pareiškėjui fizinių asmenų L. B., R. K., S. P., A. K., S. A. M., A. M., M. G., V. C. ir V. K. suteiktas paskolas, kurių bendra suma – 729 957 Lt. Šią išvadą mokesčių administratorius grindė aplinkybėmis, kad paskolų suteikimas buvo grindžiamas pareiškėjo ir jo pažįstamų fizinių asmenų paaiškinimais ir surašytais dokumentais, paskolų rašteliai laisvos formos, nenumatytas palūkanų mokėjimas ir sandorio įvykdymo užtikrinimas, pinigų perdavimo būdas – gryni pinigai, sandoriai sudaryti skolintojams nenaudingomis sąlygomis, patys paskolų davėjai turi įsipareigojimų bankams, tačiau nereikalaujama paskolų grąžinimo, pareiškėjo darbo užmokesčio pajamos palyginti nedidelės, todėl gautos paskolos sudaro dominuojančią pareiškėjo pajamų dalį, dalis fizinių asmenų paskolos sutarties sudarymo datą negalėjo disponuoti grynaisiais pinigais pareiškėjui paskolinta suma, skyrėsi fizinių asmenų paaiškinimai dėl paskolų dydžio ir suteikimo aplinkybių, nurodyti mokesčių administratoriui ir teisėsaugos institucijoms duodant parodymus. Bendra paskolų vertė sudarė reikšmingą sumą, nors atskirai kiekvienos paskolos suma nežymi (iki 50 000 Lt), paskolos perdavimas-priėmimas nepatvirtintas jokiais vienareikšmiškais, neginčijamais įrodymais; (3) apskaičiuojant pareiškėjo 2009–2011 metų pajamų ir išlaidų balansą, buvo surinkta ir įvertinta informacija apie pareiškėjo lėšų apyvartą, likučius banko sąskaitose, sudarytus sandorius su kredito įstaigoms, dalyvavimą juridinių asmenų veikloje ir iš jų gautas (įneštas) lėšas, turto pardavimą ir su darbo santykiais susijusias pajamas, pareiškėjo (šeimos) vartojimo išlaidas, tarpusavio nekilnojamojo turto ir vertybinių popierių perleidimo sandorius su R. R.. Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, skundžiamu 2017 m. liepos 10 d. sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino VMI sprendimą.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo, taip pat to, ar nagrinėjamu atveju buvo MAĮ 70 straipsnyje nustatyti pagrindai mokesčių administratoriui jo GPM bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Jis iš esmės nesutinka su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimu.
7. Teismas atkreipė dėmesį į MAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) 66 straipsnio 2 dalyje, 67 straipsnio 1, 2 dalyse, 70 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl mokesčių apskaičiavimo sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo.
8. Teismas pareiškėjo argumentus dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos esą netinkamai atlikto jo ir UAB „Aivex“ tarpusavio įsipareigojimų vertinimo atmetė kaip nepagrįstus, nurodydamas:
9.1. iš Patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjo kaip akcininko įnašai į UAB „Aivex“ (iki 2007 m. gegužės 14 d. bendrovės pavadinimas buvo UAB „Jusma ir Co“) buvo vertinami apskaičiuojant pareiškėjo išlaidas tikrinamu ir prieš tai ėjusiu laikotarpiu. Atsakovas nurodė, kad šių pareiškėjų išlaidų faktas nustatytas vadovaujantis bendrovės operatyvaus patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, buhalterės pateiktais paaiškinimais ir Bankroto byloje UAB „Aivex“ pateiktais duomenimis;
9.2. nagrinėjamos bylos kontekste aktuali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata ir šios nuostatos išaiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pareiškėjas pateikė KAT 2014 m. lapkričio 19 d. prašymą įtraukti jį į BUAB „Aivex“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti jo 1 607 278,58 Lt finansinį reikalavimą, kartu su prašymu pateikė įsipareigojimų akcininkui suvestinę. KAT 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo finansinį reikalavimą, o 2015 m. birželio 23 d. nutartimi nutarė UAB „Aivex“ likviduoti dėl bankroto. Minėtos nutarties pareiškėjas neskundė, ji įsiteisėjusi, todėl laikytina, kad joje konstatuotos aplinkybės, t. y. UAB „Aivex“ finansiniai įsipareigojimai pareiškėjui turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo administracinėje byloje nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami;
9.3. pareiškėjas, sutinkamai su MAĮ 40 straipsnio 1 dalimi, nenurodė jokių konkrečių ir įrodymais pagrįstų aplinkybių, kurios leistų abejoti teismo nustatytais faktais. Skundo teiginiai, kad visa UAB „Aivex“ buhalterinė apskaita buvo vesta apgaulingai, nes pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingo apskaitos vedimo, kuriame apklausta buhalterė A. K., finansiniai duomenys netikslūs dėl blogo buhalterinės apskaitos programos daugkartinio veikimo, neatliko audito vertintini kritiškai kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, nes yra abstraktūs, dėl jų nepateikti jokie įrodymai nei mokestinį patikrinimą ir jų vertinimą atlikusioms institucijoms, nei teismui. Pareiškėjas, atsižvelgiant MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, galėjo mokesčių administratoriui visų kontrolės procedūrų metu teikti įrodymus, nes, kaip bendrovės vienintelis akcininkas, pats pareiškėjas įnešdamas ženklias lėšas į bendrovės veiklą, turėjo teisėtą ir pagrįstą interesą rūpintis, kad šių įnašų ir kitų ūkinių operacijų atvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje atitiktų faktinę situaciją.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su esą netinkamu mokesčių administratoriaus ir Komisijos atliktu nagrinėjamu atveju aktualių paskolų sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų, vertinimu, atmetė kaip nepagrįstus, nurodydamas:
10.1. Komisijos byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. vasario mėn. teiktame paaiškinime Vilniaus AVMI nurodė, kad 2007–2011 metų laikotarpiu gavo paskolų, jų buvo daug, pridėjo dokumentų kopijas, pateikė skolos raštelius su V. C. (rusų kalba) L. B., B. N., S. P., A. K., S. M., A. M., M. G., V. K., R. K. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pinigų perdavimą patvirtina sudarytos sutartys, pareiškėjo ir paskolas davusių asmenų paaiškinimai (jie buvo apklausti kaip liudytojai pareiškėjo baudžiamojoje byloje ir ikiteisminio tyrimo metu). Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius nustatė, jog paskolas suteikę asmenys turėjo finansines galimybes paskolinti tokio dydžio sumas, apie lėšų skolinimą patvirtino mokesčių administratoriui, visi minėti asmenys deklaravo pajamas teisės aktų nustatyta tvarka;
10.2. įvertinus skundo argumentus, pareiškėjo paaiškinimus, dalies paskolas suteikusių fizinių asmenų Kauno AVMI teiktus paaiškinimus ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 57 straipsnio 6 dalies bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose kontekste, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Kauno AVMI išanalizavo baudžiamosios bylos Nr. 1-373-288/2016 (nuo 2018 m. – Nr. 1-105-288/2018) medžiagą, nėra pagrindo nepritarti VMI ir Komisijos išvadoms. Skundžiamuose sprendimuose Kauno AVMI ir VMI plačiai ir išsamiai aptarė kiekvieno iš pareiškėjui skolinusių asmenų paaiškinimus, mokestinio tyrimo metu nustatytus duomenis, analizavo minėtų fizinių asmenų teismui duotus parodymus su pareiškėju susijusioje baudžiamojoje byloje, kas patvirtina, kad mokesčių administratorius atliko platų, sisteminį tyrimą, siekiant patikrini pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą, t. y. siekiant nustatyti, ar faktiškai buvo suteiktos paskolos, tačiau, be pareiškėjo pateiktų paskolų sutarčių (paskolos raštų), Kauno AVMI nerado jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti vykusių sandorių realumą. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratorius vertino ne tik sudarytų sandorių formą ir turinį (paprasta rašytinė forma, skolinti gryni pinigai), tačiau ir kitas svarbias aplinkybes, susijusias su mokestinio patikrinimo metu apklaustų fizinių asmenų finansinėmis galimybėmis suteikti įvardintas pinigines lėšas grynaisiais pinigais, jų ryšiais su pareiškėju (darbo, verslo, draugiški santykiai), taip pat aplinkybes, kad paskolos suteiktos neatlygintinai, nenumatant įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo priemonių, paskolos negrąžintos, nors atsiskaitymo terminas suėjęs, o paskolų davėjai nesiima jokių teisėtų priemonių šioms lėšoms susigrąžinti, paskolas suteikę asmenys nesidomėjo, kokiu tikslu skolinamasi. Įvertinta ir tai, kad paskolų grąžinti nereikalavo asmenys, kurie turėjo įsipareigojimų kredito įstaigoms, vienas iš pareiškėjo nurodytų asmenų (V. K.) pasirašė pareiškėjo surašytus skolos raštelius, nors žinojo, kad juose nurodytų lėšų pareiškėjui neskolins. Minėti V. K. veiksmai įvertinti įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Pareiškėjas, išskyrus B. N. ir M. B. atveju, niekam paskolų nėra grąžinęs (nei grynais pinigais, nei pavedimu). Šiuo atveju pareiškėjo į bylą pateiktos mokėjimo pavedimų kopijos, iš kurių matyti, kad 2018 m. balandžio 2 d. M. B. (A.) perveda lėšas L. B., S. P. ir A. K., teismo vertinimu, nesudaro pagrindo vertinti minėtos situacijos kitaip. Mokesčių administratoriaus išvadų pareiškėjas nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais, nors, atsižvelgiant į MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, šiuo atveju pareiškėjui teko pareiga įrodyti gautų pajamų realumą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su tuo, kad esą mokesčių administratorius visiškai nevertino pareiškėjo pajamų, gautų iš veiklos, kuri buvo vykdyta su sesers R. R. išduotu įgaliojimu, nes ne visos gautos lėšos buvo panaudotos, dalis jų buvo taupoma, kad pareiškėjas galėtų padengti kitas išlaidas, atmetė kaip nepagrįstus nurodydamas, kad Klaipėdos AVMI priešpriešinės informacijos surinkimo pažymose ir R. R. pateiktuose paaiškinimuose nurodyta informacija, priešingai, nei teigia pareiškėjas, patvirtina, kad R. R. buvo įgaliojusi pareiškėją tvarkyti žemės sklypų pardavimo dokumentus, tačiau jam atlygio už tai nemokėjo. R. R. laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. pareiškėjui pervesdavusi pinigines lėšas kaip įgaliotam asmeniui, už pareiškėją buvo sumokėjusi dalį kredito Akademinei kredito unijai banko pavedimu, tačiau skolą pareiškėjas grąžino tais pačiais metais (2011 m.), o 2007–2011 kalendorinių metų pabaigoje pareiškėjas ir R. R. nebuvo vienas kitam skolingi. Šiame kontekste kritiškai vertintina nagrinėjamoje byloje užimtą gynybinę poziciją, kad R. R. patvirtinimai, susiję su tarpusavio atsiskaitymu, pateikti tik dėl to, kad ji nenorėjo dalyvauti teisminiuose procesuose, o pareiškėjas jai nėra skolingas. Ši pareiškėjo gynybinė pozicija yra abstrakti ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.
11. Teismas dėl pareiškėjo argumentų apie priskaičiuotus GPM delspinigius ir skirtą baudą nurodė:
12.1. ginčo nėra dėl aplinkybių, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. spalio 31 d., baigtas 2016 m. gruodžio 7 d., 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sustabdytas iki 2016 m. liepos 20 d. ir kelis kartus pratęstas, t. y. apytikriai truko 2 metus ir 1 mėnesį;
12.2. įvertinus MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 97 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 1 ir 6 dalyse, VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-57 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 36 punkte įtvirtintą reglamentavimą bei atsižvelgiant į Patikrinimo akte nurodytas mokestinio patikrinimo stabdymo ir pratęsimo priežastis (dėl priešpriešinės informacijos surinkimo apie asmenis, su pareiškėju sudariusius rašytinius paskolų sandorius, t. y. dėl V. K. vykstančio baudžiamosios bylos nagrinėjimo bei dėl L. B. ir I. B., S. P. ir D. P., A. K. ir T. K., S. A. M. ir L. M., A. M. ir D. V. M., M. G., R. K. ir G. K. veiklos analizių, t. y. mokestinių tyrimų, gautos informacijos įvertinimo ir apibendrinimo, pareiškėjo papildomai pateiktų dokumentų vertinimo), atlikto patikrinimo apimtį, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius nepagrįstai stabdė ir delsė atnaujinti mokestinį patikrinimą. KAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-478/2016 V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, atmetė, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendį paliko nepakeistą. Baudžiamasis procesas turėjo reikšmės pareiškėjo atžvilgiu atliekamam mokestiniam patikrinimui, todėl spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu kontrolės veiksmai nepateisinamai per ilgai užtruko, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad mokesčių administratorius per vėlai, prieš sueinant senaties terminui, pradėjo mokestinį patikrinimą, vertė pareiškėją atsakinėti į nepagrįstus kaltinimus, neatitinka faktinės situacijos, yra teisiškai nereikšmingi, todėl atmetami kaip nepagrįsti;
12.3. kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai dėl paskirtos baudos nepagrįstumo. Pripažinus, kad mokesčių administratorius iš esmės įvykdė savo pareigą pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotą GPM už 2009–2011 mokestinį laikotarpį, nebuvo teisinio pagrindo netaikyti MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neskirti pareiškėjui baudos. Pareiškėjui paskirta 30 proc. GPM sumos bauda yra proporcinga pareiškėjo padarytiems pažeidimams, atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytas konkretaus baudos dydžio parinkimo ir skyrimo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas darė išvadą, kad Kauno AVMI, VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigia pareiškėjas, skundžiami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir juos naikinti.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, bylos duomenis, paremtas prielaidomis ir priimtas nukrypus nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnis, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neišsamiai, sprendime nepasisakė dėl daugelio pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų ir argumentų, netaikė mokesčių teisės principo, kad visos abejonės turi būti taikomos mokesčių mokėtojo naudai.
15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu pareiškėjo ir UAB „Aivex“ tarpusavio įsipareigojimų vertinimu, nurodo:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. teismas paviršutiniškai įvertino pareiškėjo argumentus dėl pareikšto kreditorinio reikalavimo UAB „Aivex“ bankroto byloje bei realaus ir dokumentais pagrįstos UAB „Aivex“ 709 400 Lt skolos pareiškėjui. Teismas neįvertino byloje esančių UAB „Aivex“ direktoriaus P. M. paaiškinimų, jog susirinkimo metu buvo nutarta, jog įmonės skolas (UAB „Algedina“ ir E. M. įmonei – 113 262,53 Lt) perims pareiškėjas ir jokių grynųjų pinigų įnešimo iš pareiškėjo pusės įmonės UAB „Aivex“ naudai nebuvo;
16.2. iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad 456 500,05 Eur dydžio pareiškėjo reikalavimas įmonei nėra tikslus, šis dydis buhalterijoje atsirado dėl netikslių įmonės buhalterinės apskaitos duomenų. Teismas netyrė ir nesiaiškino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad dėl įmonės UAB „Aivex“ apgaulingos apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti šios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dėl UAB „Aivex“ apgaulingos apskaitos tvarkymo įmonės buhalterės A. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. sausio 12 d. nutarimu buvo nutrauktas, nes buhalterė prisipažino dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų (apgaulingo UAB „Aivex“ apskaitos tvarkymo) ir nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleista pagal laidavimą. Su apeliaciniu skundu teikiamas Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. sausio 12 d. nutarimas pagrindžia pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo įtakos sprendžiant dėl tikrojo pareiškėjo reikalavimo UAB „Aivex“ dydžio pagrįstumo. Akivaizdu, kad esant duomenims dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, negalima nustatyti UAB „Aivex“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimo dydis įmonei turi būti nustatytas pagal surinktus objektyvius duomenis ir dokumentus, o objektyviai duomenimis ir dokumentais yra pagrįsta tik 709 400 Lt dydžio reikalavimo suma;
16.3. ginčui aktualios MAĮ 8 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Konkrečiu atveju nesant jokių objektyvių buhalterinių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo reikalavimo dydis UAB „Aivex“ yra 456 500,05 Eur, realiai neleido pareiškėjui suprasti, kad pastarajam gali kilti prievolė susimokėti papildomus mokesčius, apskaičiuotus jam neįnešus į įmonės sąskaitą grynųjų pinigų sumos. Teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas neįvertino Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimuose, bylos medžiagoje esančių abejonių, nepasisakė dėl daugelio duomenų vertinimo, o vien formaliai nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas tinkamai ir visapusiškai;
16.4. akivaizdu, jog pareiškėjas į UAB „Aivex“ sąskaitą įnešė 709 400 Lt sumą. UAB „Aivex“ bankroto byloje patvirtinto pareiškėjo reikalavimo suma 456 500,05 Eur nėra tiksli ir pagrįsta tinkamais buhalteriniais dokumentais. Papildomos mokestinės prievolės gali atsirasti tik esant pagrįstiems ir obektyviems duomenims, surinktiems mokestinio patikrinimo metu, kas nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo, dėl ko visos kilusios abejonės privalėjo būti įvertintos pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, naudai.
16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu gautų paskolų iš fizinių asmenų vertinimu, nurodo:
17.1. šioje skundo dalyje buvo taikomi dvigubi standartai. Visos byloje esančios paskolos sutartys yra analogiškos tiek turiniu, tiek forma, tačiau nepaisant to, kad vieni paskolų davėjai savo teisę atgauti paskolą įgyvendino teisminiu keliu, o kiti ne, visos paskolų sutartys buvo įvertintos vienodai. Pareiškėjas yra grąžinęs pinigus B. N. ir M. B., byloje taip pat buvo pateikti duomenys, kad 2018 m. balandžio 2 d. M. B. (A.) perveda lėšas L. B., S. P. ir A. K. kaip paskolos dengimą, tačiau teismas be jokių paaiškinimų nurodė, kad tai nesudaro pagrindo vertinti situacijos kitaip;
17.2. byloje esantys duomenys t. y. tam tikrų paskolų gražinimas paskolų davėjams, mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinkti netiesioginiai įrodymai, t. y. patikrinimų metu buvo nustatyta, jog nurodyti asmenys turėjo finansines galimybes paskolinti nurodytas pinigų sumas, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo ir nurodytų fizinių asmenų sudarytos paskolų sutartys buvo realios, grynųjų pinigų perdavimai patvirtinti rašytinėmis sutartimis ir papildomais asmenų paaiškinimais. Teismas šių aplinkybių neaptarė ir neįvertino nurodydamas, kad Kauno AVMI neva nerado jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti vykusių sandorių realumą;
Žemesnės instancijos teismas
17.3. atlygio (palūkanų) nenumatymas negali būti traktuotinas kaip sutarties trūkumas, kadangi tai yra sandorio šalių susitarimo dalykas. Šalys yra laisvos susitarti dėl paskolos atlygintinumo ar neatlygintinumo, kas reiškia sutarčių laisvės principo įgyvendinimą. Teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jo galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė;
17.4. mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo pateiktas paskolos sutartis pakankamai formaliai, remdamasis daugiau prielaidomis, negu nustatytais faktais, nepaneigdamas paskolas suteikusių asmenų finansinio mokumo, bei paaiškinimų dėl suteiktų be procentinių paskolų. Komisija savo sprendime taip pat papildomai nevertino ir neargumentavo šių faktinių aplinkybių, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, padarė klaidingas, bylos medžiaga ir teismų praktikai prieštaraujančias išvadas;
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu priskaičiuotų GPM delspinigių ir baudos vertinimu, nurodo:
18.1. teismas visiškai nesigilino į skunde nurodytas aplinkybes, o konkrečiai į tai, kad mokesčių administratorius, spręsdamas dėl baudos skyrimo ir jos dydžio netinkamai ir nepagrįstai įvertino pareiškėjo elgesį mokestinio patikrinimo metu bei remdamasis jokiais duomenimis nepagrįstais argumentais, nustatė tam tikras sunkinančias aplinkybes. Teismas neįvertino, jog mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai nurodė, neva pareiškėjas pateikė suklastotas paskolos sutartis. Tokios aplinkybės gali būti pagrįstos tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau teismo sprendimo, kuriuo būtų pripažinta, jog buvo suklastotos pateiktos paskolų sutartys, nėra, taip pat pareiškėjui nebuvo pateikti kaltinimai dėl dokumentų klastojimo, todėl teigti, jog pareiškėjas tyčia klaidino mokesčių administratorių, nėra pagrindo. Mokesčių administratoriaus mokesčių apskaičiavimo metodai bei teiginiai, kad buvo pateiktos suklastotos sutartys, yra niekuo nepagrįsti;
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas tik paviršutiniškai nurodė ir tinkamai neištyrė, kokios tiksliai aplinkybės lėmė pernelyg ilgą mokestinį patikrinimą ir jo eigą (sustabdymą, pratęsimą). Teismas nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl ekonomiškai nepagrįstų mokesčių administratoriaus atliktų veiksmų, kaip antai, kreipimasis į prokuratūrą dėl pareiškėjo dukros paskolos.
Atsiliepimas
19. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
20. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo paskolų iš kitų fizinių asmenų, akcentuoja:
21.1. siekdama surinkti ir įvertinti informaciją apie paskolų suteikimo sandorių įforminimą, motyvus, faktines aplinkybes bei paskolų davėjų finansines galimybes skolinti pinigines lėšas, Kauno AVMI atliko paskolų davėjų mokestinius tyrimus. Paskolų davėjai, išskyrus R. K., dėl paskolų suteikimo pareiškėjui pateikė paaiškinimus, taip pat jie buvo apklausti pareiškėjo atžvilgiu atliktame ikiteisminiame tyrime bei davė parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas yra kaltinamasis pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Išsamus minėtų tyrimų metu nustatytų aplinkybių vertinimas yra pateiktas Patikrinimo akte bei skundžiamuose sprendimuose;
21.2. vietos mokesčių administratoriaus atliktų paskolų davėjų (jų šeimų) mokestinių tyrimų metu nustatyta, kad paskolų suteikimo pareiškėjui metu R. K., S. A. M., A. M. ir M. G. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui atitinkamuose paskolos rašteliuose nurodytų grynųjų pinigų sumų. Taip pat nustatyta, kad visi paskolų davėjai pinigines lėšas pareiškėjui skolino grynaisiais pinigais; fiziniai asmenys minėtas paskolas suteikė be palūkanų, nesitariant dėl turto įkeitimo ar kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Kontrolės procedūrų metu taip pat nustatyta, jog kai kurie paskolų davėjai (L. B., S. A. M., A. M.) patys naudojosi banko kreditais, tačiau jų ir pareiškėjo teigimu, skolino pinigines lėšas pareiškėjui be jokio atlygio. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjo sandoriai, akivaizdžiai nepagrįsti ekonomine logika ir įprastinėmis rinkos sąlygomis, nebūtų sudaromi;
21.3. mokesčių administratorius nevertina tarp šalių sudarytos sutarties teisinės galios ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, tačiau vertina tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais;
21.4. suėjus paskolų grąžinimo terminui ir pareiškėjui negrąžinus paskolų, paskolų grąžinimo terminų pratęsimai nebuvo įforminti raštu, taip pat nesikreipta į teismą ir nėra duomenų, kad būtų imtasi kokių nors kitų realių veiksmų skoloms išsiieškoti. Pareiškėjo teismui pateikti papildomi duomenys, t. y. mokėjimo nurodymų išrašai, iš kurių matyti, kad M. B. (pareiškėjo dukra) perveda pinigus kai kuriems iš tariamų paskolų davėjų, mokesčių administratoriaus išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo nesutikti su atliktu išsamiu, detaliu, visapusišku esančių duomenų analize pagrįstu faktinių aplinkybių vertinimu;
21.5. kontrolės procedūrų metu nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokesčio pajamos 2005– 2011 m. buvo mažos ir sudarė tik 5 procentus nuo paskolų sumos (732 957 Lt), o kitos pajamos taip pat buvo neženklios. Paskolos sudarė didžiąją visų pareiškėjo pajamų dalį, kuriomis buvo grindžiamos šio mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos tikrintu laikotarpiu;
21.6. dalis asmenų, teikdami paaiškinimus ar duodami parodymus, nurodė kitokias paskolų sumas nei nurodyta paskolų rašteliuose (S. A. M., S. P.), taip pat netiksliai nurodė paskolos grąžinimo terminus ir kitas aplinkybes (A. K.). Pats pareiškėjas ir jo dukra M. B., teikdami paaiškinimus ir duodami parodymus, nurodė skirtingas V. C. tariamos paskolos suteikimo aplinkybes, t. y. skirtingą paskolos suteikimo vietą;
21.7. vienas iš tariamų paskolos davėjų, V. K., įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-194-311/2015 pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl dokumentų klastojimo ir melagingų parodymų davimo. V. K. minėtu teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad pagamino žinomai netikrus dokumentus, t. y. žinodamas, kad 2009 m. rugsėjo 5 d. – 2009 m. gruodžio 15 d. laikotarpiu turi ne daugiau kaip 114 000 Lt, siekdamas pateisinti pareiškėjo pajamas, surašė 2009 m. rugsėjo 5 d. paskolos raštelį 150 000 Lt sumai bei 2009 m. gruodžio 15 d. paskolos raštelį 70 000 Lt sumai, žinodamas, kad pagal minėtus paskolos raštelius pinigų pareiškėjui neskolins, juos pasirašė kaip kreditorius, taip patvirtindamas įrašytus neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos vėliau pareiškėjas kaip tikrus dokumentus, siekdamas pagrįsti savo pajamas, 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė prijungimui prie bylos. Šiame Kauno apylinkės teismo sprendime aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, jog V. K. neturėjo galimybės ir neskolino pareiškėjui 220 000 Lt;
21.8. pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų piniginių lėšų gavimo faktą pagal paskolos raštelius, o vien paskolos raštelių ir atskirų paaiškinimų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Be to, MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
21. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, be savo teiginių apie kitokio dydžio įnašus į UAB „Aivex“, nei nustatė mokesčių administratorius, jokių objektyvių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su UAB „Aivex“. Su apeliaciniu skundu pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2014 m. sausio 12 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00005-12) patvirtina, kad pareiškėjas realiai kontroliavo UAB „Aivex“ veiklą ir šios bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei davė aiškiai neteisėtus nurodymus, kurie buvo įvykdyti padarant žalą valstybės biudžetui, tačiau tai niekaip nėra susiję su pareiškėjo įneštomis piniginėmis lėšomis į UAB „Aivex“.
22. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad byloje nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, pagrindžiančio paskolos dokumentų suklastojimo faktą. Atsakovas pabrėžia, kad šį faktą įrodo minėtas Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-194-311/2015.
23. Atsakovo teigimu, teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo sprendimą. Apelianto pateikto apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčio administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuotas GPM, šio mokesčio delspinigiai ir bauda, dėl to, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kurių pareiškėjas nedeklaravo bei nuo šių pajamų mokesčių neapskaičiavo ir nesumokėjo.
25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pridėti prie bylos naują įrodymą – 2014 m. sausio 12 d. prokuroro nutarimą nutraukti bylą. Dėl šio prašymo teismas pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Įstatymu yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus. Tai užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vertinant pateiktą nurodytą dokumentą akcentuotina, jog, atsižvelgus į jo datą, jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kodėl jis nebuvo pateiktas laiku ar kodėl jo pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šį įrodymą teikti pirmosios instancijos teismui, teismas atmeta pareiškėjo prašymą pridėti prie nagrinėjamos bylos 2014 m. sausio 12 d. prokuroro nutarimą nutraukti bylą.
27. Apeliantas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl UAB „Aivex“ skolos pareiškėjui; visos byloje kylančios abejonės, vadovaujantis mokesčių teisės principais, turi būti vertinamos mokesčių mokėtojo naudai. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl gautų paskolų iš fizinių asmenų.
28. Teismas primena, kad vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrino visus byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, išsamiai šių argumentų nekartoja.
29. Teismas atkreipia dėmesį, kad vertinant paskolos sandorio realumą, vertintina visuma faktinių aplinkybių, o ne atskiros apelianto nurodytos detalės. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad tariamų paskolų suteikimo pareiškėjui metu M. G., R. K., S. A. M. ir A. M. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui atitinkamuose paskolos rašteliuose nurodytų grynųjų pinigų sumų. Be to, tariamos paskolos buvo teikiamos mažas pajamas gaunančiam asmeniui grynais pinigais, paskolos davėjams ekonomiškai nenaudingoms sąlygoms, be palūkanų, be prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Pareiškėjui negrąžinus paskolų, paskolų grąžinimo terminų pratęsimai nebuvo įforminti raštu, taip pat nesikreipta į teismą ir nėra duomenų, kad būtų imtasi, kokių nors kitų realių veiksmų skoloms išsiieškoti. Byloje įrodyta, kad kurie paskolų davėjai (L. B., S. A. M., A. M.) patys naudojosi banko kreditais, t. y. mokėjo bankams palūkanas, tačiau, jų ir pareiškėjo teigimu, skolino pinigines lėšas pareiškėjui be jokio atlygio. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjo nurodomi sandoriai akivaizdžiai nepagrįsti ekonomine logika ir įprastinėmis gyvenimiškomis sąlygomis jie nebūtų sudaromi.
30. Pažymėtina, kad ginčo paskolų suteikimas iš esmės grindžiamas tik pareiškėjo ir jo pažįstamų fizinių asmenų paaiškinimais (kurių dalis yra akivaizdžiai prieštaringi) bei surašytais paskolos rašteliais. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių realų pinigų perdavimą paskolos sutarčių sudarymo metu.
31. Dėl apelianto argumentų, susijusių su sutarčių laisvės principu, pažymėtina, jog mokesčių administratorius nevertina tarp šalių sudarytos sutarties teisinės galios ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, tačiau vertina tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-581-602/2016).
32. Apeliantas teigia, kad yra grąžinęs pinigus B. N. ir M. B., byloje taip pat buvo pateikti duomenys, kad 2018 m. balandžio 2 d. M. B. (A.) perveda lėšas L. B., S. P. ir A. K. kaip paskolos dengimą. Teismo nuomone, vertinant visumą aukščiau išvardintų aplinkybių, šie faktai mokesčių administratoriaus išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus atliktu išsamiu, detaliu, visapusišku faktinių aplinkybių vertinimu.
33. Dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo UAB „Aivex“ bankroto byloje ir įnašų į UAB „Aivex“ pažymėtina, kad mokesčių administratorius vertino tiek iki tikrinto laikotarpio, tiek ir tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtas konkrečias išlaidas. Pareiškėjo išlaidos tikrintu laikotarpiu yra užfiksuotos patikrinimo akte (Komisijos bylos t. I, b. l. 194–195, 198–199, 202), jos pagrįstos prie patikrinimo akto pridėtais įrodymais. Pareiškėjas, be savo teiginių apie kitokio dydžio įnašus į UAB „Aivex“, nei nustatė mokesčių administratorius, juridinę galią turinčių dokumentų nepateikė, todėl nėra pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su UAB „Aivex“. Byloje įrodyta, kad UAB „Aivex“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Todėl šios įmonės dokumentuose fiksuoti UAB „Aivex“ skolos pareiškėjui duomenys, tiek suinteresuoto bylos baigtimi UAB „Aivex“ direktoriaus P. M. paaiškinimai nėra objektyvūs duomenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos esą netinkamai atlikto jo ir UAB „Aivex“ tarpusavio įsipareigojimų vertinimo, atmestini kaip nepagrįsti.
34. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.). Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įstatymais ir įrodymais. Taigi, mokesčių administratorius pareigas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje, įvykdė. Kaip nurodyta aukščiau, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo aktu, privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Tai šioje byloje nėra padaryta. Pareiškėjo išlaidos užfiksuotos pakankamais įrodymais ir neaiškumų, kuriuos reiktų vertinti pareiškėjo naudai, teismas nenustatė.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos baudos ir delspinigių dydžiu. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. spalio 31 d., baigtas – 2016 m. gruodžio 7 d. Mokestinis patikrinimas buvo sustabdomas dėl priešpriešinės informacijos surinkimo apie asmenis, su pareiškėju sudariusius rašytinius paskolų sandorius. Teismo nuomone, dėl patikrinimo sudėtingumo, įrodymų rinkimo ir mokestinio patikrinimo sustabdymo fizinių asmenų mokestiniams tyrimams atlikti pareiškėjo mokestinio patikrinimo dvejų metų trukmė yra objektyviai pateisinama. Atliekamas mokestinis patikrinimas nekliudė pareiškėjui vykdyti mokestines prievoles, mokėti mokesčius, todėl apskaičiuoti GPM delspinigiai vertintini kaip paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė.
36. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui mokesčių administratorius skyrė vidutinio dydžio GPM baudą. Teismas pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui yra paskirta aiškiai pernelyg didelė GPM bauda.
37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.