- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-118-785/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-55-1-00002-14-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- A. B.
- Advokatai
- Gintaras Česnulevičius, Stanislovas Raulušaitis
- Kategorijos
Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-785/2015;
Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00002-14-9;
2015 m. sausio 13 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui M. B., jo atstovui advokatui Gintarui Česnulevičiui, nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Stanislovui Raulušaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo M. B., atstovaujamo advokato G. Č., apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. ir jam paskirta 5 (penkių) MGL dydžio bauda (t. y. 650 Lt).
A. B. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos.
M. B. priteista iš A. B. 500 (penki šimtai) litų neturtinės žalos atlyginimo.
M. B. priteista iš A. B. 700 (septyni šimtai) litų advokato atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 16 d. apie 11.50 val. Varėnoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie laidojimo paslaugų įmonės, išėjęs iš šarvojimo salės, tyčia, iš asmeninių paskatų nukentėjusiajam M. B. sakė įžeidžiančius žodžius, įžeidė vadindamas: ,,debilu, vagimi, vandalu“.
Tokiais veiksmais A. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 155 str. 1 d.
A. B. išteisintas už tai, kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tyčia, iš asmeninių paskatų sugriebė M. B. už kairės rankos žasto, o kita ranka smogė M. B. į kairį skruostą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.
Tokiais veiksmais A. B. buvo kaltinimas pagal BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir privatus kaltintojas M. B. prašo pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-10-02 nuosprendį ir A. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. bei paskirti įstatymo nustatytą bausmę. Priteisti iš A. B. 12 000 (dvylikos tūkstančių) litų neturtinę žalą, 505 (penkių šimtų penkių) litų turtinę žalą, priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.
Skunde nurodoma, jog Varėnos rajono apylinkės teismo teisėja be pagrindo suabejojo liudytojo A. V. parodymais, nes pastarasis nuosekliai ir aiškiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, kurios savo esme sutapo su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Nuteistojo A. B. nurodyta aplinkybė, jog jo santykiai su liudytoju A. V. yra blogi vertintina tik kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Pats liudytojas A. V. tokių aplinkybių nenurodė. Tokiu būdu liudytojo parodymai įvertinti kritiškai be jokio teisinio pagrindo. Be to, teismo posėdyje apklaustas specialistas V. K. nurodė, kad kairio žasto išoriniame paviršiuje blyškiai gelsva kraujosruva galėjo atsirasti nuo suspaudimo pirštais, ir ji galėjo atsirasti nurodyto įvykio metu. Nurodoma, kad teismas be pagrindo nusprendė, jog prašymas priteisti turtinę žalą šioje dalyje netenkintinas, kadangi A. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. M. B. įsitikinęs, kad netgi ir išteisinus A. B. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d., civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas bent jau iš dalies, nes dalis patirtų išlaidų yra tiesiogiai susijusios su kaltinimu pagal BK 155 str. 1 d. Priteistas 500 litų neturtinės žalos atlyginimas yra akivaizdžiai per mažas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai išteisino A. B. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d., nepadarius nusikalstamos veikos.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad A. B. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu prieš M. B., dėl ko M. B. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, t. y. A. B. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. padarymu. Nors privatus kaltintojas M. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabejojo liudytojo A. V. parodymais, nes pastarasis nuosekliai ir aiškiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, kurios savo esme sutapo su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių A. B. kaltę, padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Kolegija nagrinėjamoje byloje atsižvelgė į M. B. atstovo, advokato G. Č., prašymą atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, siekiant apklausti liudytojus, kurie nebuvo apklausti pirmos instancijos teisme. Atlikus įrodymų tyrimą buvo apklausti liudytojai G. Č. ir J. V., tačiau teisme jų nurodyti paaiškinimai teisėjų kolegijos dėl A. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d., neįtikino. J. V. nurodė, jog buvo prie karsto ir pati įvykio nematė. Jai A. V., atėjęs į šarvojimo salę, pasakė, jog A. sumušė M.. Plačiau nieko nesakė, nes reikėjo išnešti karstą. J. V. nurodė, jog A. B. ir M. B. nesutaria jau seniai. Liudytojas G. Č. nurodė, kad buvo jo mamos laidotuvės, kai iš šarvojimo salės jis išėjo su M. B.. Priėjęs prie jų A. B. paklausė, ką jis veikia su M. B., ėmė M. B. vadinti vagimi, banditu, brūdu ir dešine ranka trenkė į veidą, į kairės pusės skruostą. Šalia tuo metu taip pat stovėjo A. V.. Dėl ko įvyko konfliktas liudytojas nežino.
Aplinkybes, jog A. B. sugriebė M. B. už kairės rankos žasto, o kita ranka jam smogė į kairį skruostą nurodė tik nukentėjusysis M. B. ir liudytojai G. Č. ir A. V.. Pats A. B. savo kaltės nepripažįsta. Duodamas parodymus pirmos instancijos teisme jis nurodė, jog buvo savo sesers laidotuvėse. Stovint prie karsto pasigedo G. Č., todėl išėjo į lauką jo paieškoti. Išėjęs į lauką kieme pamatė G. Č., M. B. ir A. V.. Su M. B. apsižodžiavo ir M. B. dešine ranka jam paplojo per petį, sakydamas: ,,tu dar man pašokinėsi.“ Tuomet jis ranka atsistūmė M. B. ranką ir nuėjo iki mašinos, išgėrė vaistų ir grįžo į šarvojimo salę, kur kartu su G. Č. stovėjo prie karsto. Taip pat nurodė, kad santykiai su M. B. iki incidento buvo blogi, aprimo gal tik prieš pusantrų metų. Apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad tarp jo ir M. B. bei teisme apklaustų jo giminaičių, tai yra jo sesers J. V. ir sūnėno G. Č. yra turtinių nesutarimų ir jie yra tiesiogiai suinteresuoti jį apkaltinti.
Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų versiją, jog A. B. trenkė M. B.. Specialisto išvadoje Nr. D 2685/12(01) nurodyta, kad M. B. veide išorinių sužalojimų nematyti. Kairio žasto išoriniame paviršiuje yra apie 2 x 1,5 cm blyškiai gelsva kraujosruva, kitur sužalojimų nenurodoma. Aprašytas sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmos instancijos teisme specialistas V. K. nurodė, kad tokia mėlynė galėjo atsirasti nuo suspaudimo pirštais, ji galėjo atsirasti nurodyto įvykio metu, bet galėjo atsirasti ir po įvykio, tai priklauso nuo kiekvieno konkrečiai organizmo, kaip greitai atsiranda mėlynės, kaip ilgai jos išsilaiko. Be to, M. B. tik praėjus trims dienoms po įvykio kreipėsi į gydytoją, kuriam nenurodė, kad buvo sužalotas smūgiu į skruostą, o į specialistą nukentėjusysis kreipėsi tik po vienuolikos dienų.
Aukštesnysis teismas atsižvelgia į tai, jog specialisto išvadoje nebuvo nustatyta sužalojimų M. B. veide, o specialisto V. K. teigimu, mėlynė ant rankos galėjo atsirasti ne tik įvykio metu, bet ir po jo. Taip pat į tai, jog A. B. nurodė, kad jo santykiai su M. B. iki įvykio buvo kompiliuoti, ką patvirtino ir liudytoja J. V.. Atsižvelgiant į galimą ir nepaneigtą byloje apklaustų liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, įvertinus M. B. ir A. B. kūno sudėjimą, fizines galimybes, jų amžių, bei įvertinus kitas nurodytas ir apeliacinės instancijos teismo ištirtas aplinkybes bei byloje esančius duomenis, nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendžio, kadangi byloje nėra pakankamai įrodymų, galinčių pagrįsti A. B. kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, išteisindamas A. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šioje byloje atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nenuginčijamų įrodymų, kad A. B. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė M. B. sveikatą, nėra.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai.
Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Apylinkės teismas teisingai įvertino iškilusias abejones A. B. naudai, atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai, ir priėmė teisingą sprendimą. Ta aplinkybė, kad apeliantas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, vertina ir interpretuoja byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis ir tuo pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti.
Apeliaciniame skunde M. B. prašo priteisti 12000 Lt neturtinės žalos ir 505 Lt turtinės žalos. Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, darytina išvada, kad nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai. Nustatyta 500 Lt piniginė kompensacija šiuo atveju atitinka padarytos veikos pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. nuostatas, teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus ir tinkamai nustatė M. B. priteistinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam apylinkės teismo priteistas neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas. Pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo aukštesnysis teismas pažymi, jog civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra susijęs su pareikštu kaltinimu pagal BK 140 str. 1 d, todėl pripažinus, kad kaltinamasis dėl šio kaltinimo išteisintinas, nėra pagrindo tenkinti civilinį ieškinį.
M. B. taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymima, jog Varėnos rajono apylinkės teismas priteisė M. B. 700 Lt atstovavimo pirmos instancijos teisme išlaidų, nes A. B. buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 155 str. 1 d. Tačiau prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme atmetamas. Pagal BPK 106 str. 2 d. bylinėjimosi išlaidos gali būti išieškotos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir tik iš nuteisto asmens. Šioje byloje A. B. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, o išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinis skundas atmestas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš išteisintojo negali būti išieškomos.
Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis teismo posėdyje bei jo atstovas išreiškė prašymą priteisti privataus kaltintojo patirtas išlaidas advokato pagalbai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalimi, šis prašymas tenkintinas. Iš pateiktų į bylą dokumentų (115, 116 b. l.) matyti, kad išteisintasis A. B. sumokėjo advokatui Stanislovui Raulušaičiui 500 litų. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintojo gynėjas advokatas dalyvavo teismo posėdyje apygardos teisme, ir privataus kaltintojo apeliacinis skundas buvo atmestas, o apylinkės teismo nuosprendis dėl A. B. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. paliktas nepakeistas, išteisintojo turėtos advokato darbui apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir jos priteistinos A. B. ir privataus kaltintojo M. B..
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo M. B. 500,00 Lt (penkis šimtus litų) proceso išlaidų išteisintajam A. B..