- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-10
- Bylos Nr.
- e2-1482-433/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28521-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Trečiasis asmuo
- E. B., K. D.
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE
- Atsakovas
- ADB „Gjensidige“
viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui ADB „Gjensidige“ (buvęs AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą) tretiesiems asmenims E. B., K. D. (buvusi pavardė – K.) dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 2 321,58 Eur žalos atlyginimo, 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo 2 321,68 Eur sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, skaičiuojant terminą nuo 2015-08-05 iki bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 333,39 Eur, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 60,00 Eur žyminio mokesčio. Ieškinyje nurodė, kad ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, (toliau tekste – ieškovas) sudarė su UAB Nordea Finance Lithuania susitarimą Nr. 1 prie 2010-05-11 Bendradarbiavimo sutarties, kurio pagrindu automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas kasko draudimu nuo 2014-11-06 iki 2015-11-05 (tai patvirtina kasko draudimo sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini)). 2015-05-15 (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – (duomenys neskelbtini)), vairuojamas trečiojo asmens K. K. (toliau tekste – (duomenys neskelbtini) vairuotoja), staiga sustojo ir automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – (duomenys neskelbtini)) vairuotoja trečiasis asmuo E. B. (toliau tekste – (duomenys neskelbtini) vairuotoja), nesitikėdama staigaus stabdymo dėl labai gerų važiavimo sąlygų ir (duomenys neskelbtini) lėtėjimo požymių nebuvimo, nespėjo sustabdyti (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) galinę dalį. (duomenys neskelbtini) vairuotoja eismo įvykio aplinkybių paaiškinime nurodė, kad ji važiavo antrąja juosta ir priešais ją į jos juostą persirikiavo (duomenys neskelbtini), kurio vairuotoja kalbėjo telefonu be laisvų rankų įrangos. Po to lygiame kelyje, dar labai toli iki sankryžos ir nesant lėtėjimo požymių (duomenys neskelbtini) automobilis staiga sustojo. (duomenys neskelbtini) vairuotoja, išlipusi iš automobilio, nurodė staigaus stabdymo priežastis, pagal kurias ji, vairuodama pirmą dieną išsinuomotą (duomenys neskelbtini) su jai neįprasta pavarų dėže (ji vairuodavo automobilius su kitokia nei (duomenys neskelbtini) pavarų dėže), supainiojo pedalus, t. y. vietoje greičio pedalo paspaudė stabdžio pedalą, ir pripažino savo kaltę. (duomenys neskelbtini) vairuotojos kaltę pripažino ir pro šalį važiavę policininkai, kurie, išklausę eismo įvykio dalyvių paaiškinimų, padėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Gavus prašymą atlyginti padarytą žalą ir atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus, buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio įvykio metu apgadinto (duomenys neskelbtini) padaryti nuostoliai sudarė 2 408,57 Eur, todėl ieškovas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, automobilio (duomenys neskelbtini) remontą dėl 2015-05-15 eismo įvykio apgadinimų atlikusiai įmonei UAB „Autobela“ pervedė 2 321,68 Eur, t. y. 2 408,57 Eur atskaičius sutartyje numatytą išskaitą 86,89 Eur. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.1015 straipsniu ir tuo faktu, kad automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojo turtiniai interesai, atsirandantys iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą eismo įvykio dieną buvo apdrausti pas atsakovą, ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką dėl (duomenys neskelbtini) apgadinimų, įgijo subrogacinio reikalavimo teisę į atsakovą. 2015-07-09 ieškovas pateikė atsakovui reikalavimą atlyginti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką, 2015-07-13 atsakovas pareikalavo (duomenys neskelbtini) vairuotojos paaiškinimo, kurį ieškovas tą pačią dieną pateikė elektroniniu paštu atsakovui. Atsakovas atsakymą į ieškovo 2015-07-09 pretenziją pateikė tik 2015-11-11 – po ieškovo 2015-08-19 ir 2015-11-11 raginimų pateikti atsakymą. Atsakymu į pretenziją atsakovas tenkinti ieškovo reikalavimą atsisakė, argumentuodamas atsisakymą tuo, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojai civilinė atsakomybė nekyla ir už įvykį yra atsakinga (duomenys neskelbtini) vairuotoja, nes nesilaikė saugaus atstumo (Kelių eismo taisyklių 126 punktas). Tačiau už eismo įvykio kilimą yra atsakinga (duomenys neskelbtini) vairuotoja. Įvykis, esant šios bylos aplinkybėms, pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį yra laikomas draudžiamuoju tik tuo atveju, jeigu yra nustatomos visos apdraustos transporto priemonės valdytojo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: kaltė, jo neteisėti veiksmai, kitai transporto priemonei padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir transporto priemonės valdytojo veiksmų (CK 6.270 straipsnio 5 dalis, 6.246-6.249 straipsniai). (duomenys neskelbtini) vairuotojos civilinę atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą patvirtina eismo įvykio deklaracijoje nustatytos aplinkybės, pagal kurias kaltu už eismo įvykio kilimą yra pripažinta ir tai savo parašu patvirtino (duomenys neskelbtini) vairuotoja. Ši aplinkybė reiškia, kad (duomenys neskelbtini) vairuotoja atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė eismo įvykio kilimą. Atsakovas atsakyme į pretenziją nurodo, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojos civilinė atsakomybė nekyla, t. y. (duomenys neskelbtini) vairuotoja, atsakovo nuomone, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie buvo eismo įvykio priežastimi. Kaip jau minėta aukščiau, (duomenys neskelbtini) vairuotoja eismo įvykio aplinkybių paaiškinime nurodė, kad ji važiavo antrąja juosta ir priešais ją į jos juostą persirikiavo (duomenys neskelbtini), kurio vairuotoja kalbėjo telefonu be laisvų rankų įrangos. Po to lygiame kelyje, dar labai toli iki sankryžos ir nesant lėtėjimo požymių (duomenys neskelbtini) automobilis staiga sustojo. (duomenys neskelbtini) vairuotoja, išlipusi iš automobilio, nurodė staigaus stabdymo priežastis, pagal kurias ji, vairuodama pirmą dieną išsinuomotą (duomenys neskelbtini) su jai neįprasta pavarų dėže (ji vairuodavo automobilius su kitokia nei (duomenys neskelbtini) pavarų dėže), supainiojo pedalus, t. y. vietoje greičio pedalo paspaudė stabdžio pedalą, ir pripažino savo kaltę. (duomenys neskelbtini) vairuotojos kaltę pripažino ir pro šalį važiavę policininkai, kurie, išklausę eismo įvykio dalyvių paaiškinimų, padėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Vertinant (duomenys neskelbtini) vairuotojos paaiškinime nurodytas eismo įvykio aplinkybes eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotų duomenų kontekste, yra teigtina, kad paaiškinime nurodytos aplinkybės, pagal kurias (duomenys neskelbtini) vairuotoja, nesant būtinumo dėl eismo saugumo ((duomenys neskelbtini) vairuotoja supainiojo greičio pedalą su stabdžio pedalu), staiga sustabdė automobilį, atitinka deklaracijoje užfiksuotą faktą, pagal kurį (duomenys neskelbtini) vairuotoja yra atsakinga už eismo įvykio kilimą ir atsiradusią žalą. Šiais veiksmais (duomenys neskelbtini) vairuotoja pažeidė eismo įvykio dieną galiojusių Kelių eismo taisyklių 9 punktą, pagal kurį eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui ir 135.4. punktą, kuriame yra numatyta, kad vairuotojui yra draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas, faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Remiantis faktinėmis aplinkybėmis, yra teigtina, kad tarp (duomenys neskelbtini) vairuotojos neteisėtų veiksmų ir eismo įvykio ir atsiradusios žalos yra faktinis priežastinis ryšys, t. y. tuo atveju, jeigu (duomenys neskelbtini) vairuotoja dėl greičio ir stabdžio pedalų supainiojimo nebūtų staiga sustabdžius automobilio, eismo įvykis nebūtų įvykęs. (duomenys neskelbtini) vairuotoja objektyviai galėjo numatyti staigaus dėl greičio ir stabdžio pedalų supainiojimo (nesant būtinybės dėl eismo saugumo) stabdymo eismo įvykio kilimą ir atsirasiančią žalą. Kaip jau buvo minėta aukščiau, (duomenys neskelbtini) vairuotoja pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 135.4. punktuose numatytus reikalavimus, kurių tikslas yra užtikrinti eismo, kurio metu yra naudojami padidinto pavojaus šaltiniai, dalyvių saugumą. Yra pažymėtina, kad tokių reikalavimų, nepaisymas labai padidina riziką neigiamų padarinių asmens turtui ir gyvybei (sveikatai) atsiradimui. Tai reiškia, kad tarp (duomenys neskelbtini) vairuotojos veiksmų ir eismo įvykio kilimo ir žalos atsiradimo yra teisinis priežastinis ryšys. Remiantis aukščiau pateikiamu teisiniu reguliavimu ir byloje pateiktais įrodymais, yra teigtina, kad yra visos (duomenys neskelbtini) vairuotojos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas, atsisakydamas atlyginti žalą, neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) vairuotoja nėra atsakinga už eismo įvykį. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį (toliau – TPVCAPDĮ) civilinės atsakomybės draudikas, t. y. atsakovas, o ne ieškovas, privalo ištirti eismo įvykio metu padarytos žalos priežastis ir nustatyti žalą bei per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad sisteminis TPVCAPDĮ nuostatų bei įstatymo tikslų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog, gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Nurodytas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl eismo įvykio deklaracijos teisinės reikšmės, konstatavo, kad nustatytas eismo įvykio deklaracijos surašymo teisinis reguliavimas paaiškinamas siekiu teisingai užfiksuoti eismo įvykį ir išvengti klastojimų, vertimo su eismo įvykiu susijusius asmenis pateikti neobjektyvią, vienpusišką, pavyzdžiui, kaltininkui palankią informaciją. Taigi yra užtikrinama visų su eismo įvykiu susijusių asmenų teisių apsauga, siekiama teisėtų, bet skirtingų, pavyzdžiui, kaltininko ir nukentėjusiojo interesų suderinimo. Atsakomybės už eismo įvykį pripažinimo kaip įrodomojo fakto aspektu yra pažymėtina, kad 2011-05-17 Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija yra priėmusi poziciją dėl eismo įvykio deklaracijoje išreikšto asmens atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažinimo įrodomosios vertės. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija pasisakė, kad „asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas, išreikštas eismo įvykio deklaracijoje, laikytinas neteisminiu fakto pripažinimu. Tokį atsakomybės už padarytą žalą pripažinimą iš esmės galima laikyti įrodomuoju faktu, leidžiančiu daryti išvadą apie atitinkamo materialinio teisinio pobūdžio fakto egzistavimą. <...> Pats atsakomybės už padarytą žalą pripažinimo eismo įvykio deklaracijoje faktas paprastai implikuoja tai, kad būtent ją pripažinusio asmens elgesys neatitiko tokio eismo įvykio dalyvio elgesio modelio, koks tomis aplinkybėmis buvo privalomas. <...> Nesant objektyvių įrodymų to, kad asmuo atsakomybę už įvykio metu padarytą žalą pripažino nepagrįstai, būtent minėtą faktą pripažinęs asmuo ir yra laikytinas atsakingu už padarytą žalą“. Apibendrinant aukščiau pateikiamą teisinį reguliavimą, yra teigtina, kad deklaracija tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir yra išvengiama administracinės teisenos, atlieka oficialaus dokumento (policijos pažymos) funkciją. Taip pat yra konstatuotina, kad atsakovas ((duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikas), įrodinėdamas, kad (duomenys neskelbtini) vairuotojai nekyla civilinė atsakomybė, privalo pateikti objektyvius įrodymus, paneigiančius eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotą (duomenys neskelbtini) vairuotojos civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio kilimo. Atsakovas neigia eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotą (duomenys neskelbtini) vairuotojos atsakomybę už eismo įvykio kilimą vien tik savo darbuotojo, nemačiusio eismo įvykio, eismo įvykio aplinkybių vertinimu, ir absoliučiai nepateikia jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) vairuotoja staigiu stabdymu nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir šie jos veiksmai nėra priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, nors pagal galiojantį teisinį reguliavimą privalo juos pateikti, norėdamas paneigti eismo įvykio deklaracijoje užfiksuotą (duomenys neskelbtini) vairuotojos atsakomybę už eismo įvykio kilimą (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste yra akcentuotina, kad vien tas faktas, kad (duomenys neskelbtini) priekine dalimi įvažiavo į (duomenys neskelbtini) užpakalinę dalį nepagrindžia, kad (duomenys neskelbtini) vairuotoja yra atsakinga už eismo įvykį, o (duomenys neskelbtini) vairuotojos veiksmai nebuvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti. Pagal bylos faktines aplinkybes ieškovas atsakovui pretenziją elektroniniu paštu pateikė 2015- 07-09. Dėl to priteistini delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, yra skaičiuojami nuo 2015-08-08 iki bylos iškėlimo teisme dienos (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 ir 4 dalys).
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodo, jog 2015-05-15 įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojama E. B., kuri nesilaikė saugaus atstumo, atsitrenkė į priekyje buvusią ir staigiai stabdančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamą K. K.. Ieškovo teigimu, dėl šio eismo įvykio kalta (jai taikytina civilinė atsakomybė) yra transporto priemonę (duomenys neskelbtini) vairavusi K. K., kadangi ji staigiai stabdė ir tuo pažeidė KET 9 ir 135.4. punktus, be to savo kaltę patvirtino eismo įvykio deklaracijoje. Su tokiu teisiniu vertinimu negalime sutikti. Eismo įvykio metu transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu buvo apdrausta atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“. Dėl šios priežasties sprendžiant klausimą ar turi (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės draudikas mokėti draudimo išmoką, būtina nustatyti ar yra visos būtinos tam sąlygos, kurios numatytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ). TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. nustatyta, kad atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Civilinė atsakomybės yra objektyviai, tiksliai įvertinus faktines aplinkybes, nustatoma kategorija. Kitaip tariant, vien tik asmens pripažinimo, kad jam kilo civilinė atsakomybė ir jis privalo atlyginti žalą, neužtenka konstatuoti civilinės atsakomybės prievolė atsiradimo. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2. str.). Civilinės atsakomybės prievolei atsirasti būtinos šios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp pirmųjų sąlygų ir kaltė (padidinto pavojaus šaltinių sąveikos atveju). Jei bent vienos ši šių sąlygų nėra, civilinė atsakomybė nekyla, nepaisant to ar asmuo ją pripažįsta. Su šiuo teisiniu vertinimu sutinka ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija 2011-05-17 posėdyje priimtoje pozicijoje, kurioje nurodo, kad „...nereiškia, kad spręsdamas žalos atlyginimo klausimą draudikas visais atvejais privalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Pasitaiko atvejų, kai eismo įvykio dalyvis neteisingai kvalifikuoja savo veiksmus ir nepagrįstai pripažįsta atsakomybę už padarytą žalą (pvz., transporto priemonėms susidūrus nelygiareikšmių kelių sankryžoje, atsakomybę už padarytą žalą pripažįsta eismo dalyvis, važiavęs pagrindiniu keliu). Pastaraisiais atvejais draudikas turėtų įsitikinti, ar yra objektyvių įrodymų to, kad asmuo iš tiesų nepagrįstai pripažino atsakomybę už padarytą žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien subjektyvūs atsakomybę pripažinusio asmens paaiškinimai (pvz., esą kitas eismo įvykio dalyvis nerodė posūkio signalo), nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, yra nepakankami jo atsakomybei paneigti“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, K. K. pripažinimą, kad jai kilo civilinė atsakomybė, reikia vertinti kritiškai. Atsakovo įsitikinimu, minėta vairuotoja neteisingai kvalifikavo savo veiksmus, kaip sąlygas sudarančias prielaidą teigti, kad būtent jai kilo civilinė atsakomybė. Kelių eismo taisyklėse (toliau – KET) nustatyta visiems gerai žinoma ir labai griežta taisyklė, kad „Vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Rekomenduojama, kad atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės būtų ne mažesnis kaip per dvi sekundes nuvažiuojamas atstumas arba ne mažesnis kaip pusė spidometro rodmens, paversto metrais, pavyzdžiui, kai greitis 70 km/h, atstumas turi būti ne mažesnis kaip 35 m, jeigu eismo sąlygos nereikalauja kitaip“ (KET 126 p.). Remiantis teisės normų aiškinimo taisyklėmis, siekiant nustatyti tikrąją teisės normų prasmę, visų pirma būtina nustatyti tikslą, kurį norima pasiekti viena ar kita teisės norma. Akivaizdu, kad teisės normas įtvirtinančios valstybės institucijos jomis siekia konkrečių tikslų. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. nustatyta, kad eismo saugumo reikalavimai visų pirma yra skirti siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą. KET nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (KET 1 p.). Atsižvelgiant į tai, bei į KET įtvirtintą 126 p. teisės normą, akivaizdu, kad ja įtvirtintas reikalavimas laikytis tokio atstumo, kad net priekyje važiuojančiai transporto priemonei staigiai stabdant, būtų išvengta susidūrimo. Tokios pačios nuomonės yra ir saugaus eismo specialistai D. G. ir A. A.. Kadangi ginčo eismo įvykio nepavyko išvengti, darytina išvada, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotoja nesilaikė saugaus atstumo ir būtent šis neteisėtas neveikimas lėmė žalos atsiradimą – E. B. kilo civilinė atsakomybė. Jei būtų laikytasi KET įtvirtinto saugaus atstumo reikalavimo, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Remiantis išdėstytu teismo prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo E. B. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog 2015 05 15 (penktadienį) apie 17 val. po darbo važiavo namo (gyvena (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Važiavo antrąja eismo juosta ir iškart už šviesoforo prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro prieš ją iš pirmos juostos persirikiavo moters vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini). Matė kaip moteris kalbėjo mobiliu telefonu be laisvų rankų įrangos. Važiavo plentu leistinu apie 70km/h greičiu. Lygiame kelyje, dar labai toli iki sankryžos ir nesant lėtėjimo požymiams, (duomenys neskelbtini) automobilis tiesiog staigiai sustojo, E. B. stabdė, bet susidūrimo nebuvo įmanoma išvengti ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) automobilio galą. Moteris išlipusi iškart pasakė, kad tai jos kaltė, nes ji vairuojanti kitokios greičio dėžės automobilį ir sumaišiusi pedalus. Taip pat minėjo, kad vairuojamą automobilį pirma diena kaip išsinuomojo ir prie jo nebuvo pripratusi. E. B. paskambino 112 ir policininkas pasakė pildyti eismo įvykių deklaraciją (nukentėjusių nebuvo). Po kelių minučių atsitiktinai priešinga kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) pusės važiavo policijos automobilis, jie sustojo paklausti ar viskas gerai, išklausę abiejų vairuotojų ir įvertinę situaciją jie padėjo supildyti eismo įvykių deklaraciją. Pokalbio metu jie pripažino (duomenys neskelbtini) vairuotoją kalta ir ji tai patvirtino pasirašydama eismo įvykio deklaracijoje kaltininko vietoje. Ši avarija negali būti vertinama tik pagal eismo taisykles kada automobilis atsitrenkia į galą ir atsitrenkusio automobilio vairuotojas yra kaltas. Jeigu eismo dalyvis ((duomenys neskelbtini) vairuotoja) elgėsi neatsakingai kelyje (kalbėjo telefonu, pasakojo, kad visą dieną patyrė stresą, vairavo ne savo ir ne tos pavarų dėžės automobilį) ir sustojo tiesiog plente, ne kokiame kaimo keliuke, kur greitis ženkliai mažesnis, tai šiuo atveju turi prisiimti atsakomybę, kaip ji ir padare iškart po avarijos – ji atsiprašė kartodama, kad „aš tikrai kalta“.
Trečiasis asmuo K. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Pažymėtina, kad nuo 2016-10-31 visas atsakovo AAS „Gjensidige Baltic” teises ir pareigas perėmė ADB „Gjensidige” (AAS „Gjensidige Baltic” reorganizavimo būdu buvo prijungta prie ADB „Gjensidige”, todėl šioje byloje atsakovu laikytinas ADB „Gjensidige”.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus.
Trečiasis asmuo E. B. teismo posėdžio metu teigė, jog jos kaltės dėl įvykusio eismo įvykio nėra, todėl ieškinys tenkintinas visa apimtimi.
Trečiasis asmuo K. D. teismo posėdyje patvirtino, jog eismo įvykis įvyko dėl jos kaltės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, 2015 m. kovo 9 d. su UAB „Nordea Finance Lithuania“ sudarė susitarimą Nr. 1 prie 2010 m. gegužės 11 d. Bendradarbiavimo sutarties, kurio pagrindu automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas kasko draudimu nuo 2014-11-06 iki 2015-11-05. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateiktas kasko draudimo sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 15 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas trečiojo asmens K. D. (buvusi pavardė – K.), staiga sustojo ir automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas trečiojo asmens E. B. atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) galinę dalį. E. B. eismo įvykio aplinkybių paaiškinime ieškovui nurodė, kad ji važiavo antrąja juosta ir priešais ją, į jos juostą, persirikiavo (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotoja kalbėjo telefonu be laisvų rankų įrangos. Po to lygiame kelyje, dar labai toli iki sankryžos ir nesant lėtėjimo požymių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) staiga sustojo. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja, išlipusi iš automobilio, nurodė staigaus stabdymo priežastis, t. y. – kad ji vairuoja pirmą dieną išsinuomotą (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su jai neįprasta pavarų dėže (ji vairuodavo automobilius su kitokia (mechanine) pavarų dėže), supainiojo pedalus, t. y. vietoje greičio pedalo paspaudė stabdžio pedalą, ir pripažino savo kaltę. Tai, kad K. D. pripažino kaltę, yra pažymėta ir 2015 m. gegužės 15 d. eismo įvykio deklaracijoje, kurią, šalių teigimu, padėjo užpildyti pro šalį važiavę policininkai. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padaryta žala įvertinta 2 408,57 Eur, kurią (atskaičius sutartyje numatytą išskaitą 86,89 Eur, t. y. – 2 321,68 Eur) ieškovas 2015 m. liepos 9 d. sumokėjo UAB „Autobela“, t. y. įmonei, atlikusiai automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontą.
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 2015 m. gegužės 15 d. eismo įvykio kaltininko. Ieškovo teigimu už eismo įvykio kilimą yra atsakinga (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja K. D., nes jos civilinę atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą patvirtina eismo įvykio deklaracijoje nustatytos aplinkybės, pagal kurias ji pripažinta kalta už šį eismo įvykio kilimą, be to, tai patvirtino savo parašu. K. D. taip pat pažeidė eismo įvykio dieną galiojusių Kelių eismo taisyklių 9 punktą, pagal kurį eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui ir 135.4. punktą, kuriame yra numatyta, kad vairuotojui yra draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui. Atsakovo teigimu – už eismo įvykį yra atsakinga (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoja E. B., kuri nesilaikė Kelių eismo taisyklių 126 punkte įtvirtinto reikalavimo laikytis tokio atstumo, kad net priekyje važiuojančiai transporto priemonei staigiai stabdant, būtų išvengta susidūrimo.
Teismas pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Teismų praktika šios kategorijos bylose įrodo, jog žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais ir kt. Teismo vertinimu, šioje teisės normoje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios leistų padaryti neginčijamą išvadą, jog automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vien dėl jo vairuotojos K. D. neteisėtų veiksmų, negalima teigti.
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).
Iš šalių paaiškinimų bei pateiktų rašytinių įrodymų: Transporto priemonės apžiūros – defektų akto žalos byloje Nr. 476509-0851_1-001, 2015 m. birželio 18 d. PVM sąskaitos faktūros Serija AB Nr. 0011668, prašymo išmokėti draudimo išmoką žalos byloje Nr. 476509-0851_1-001, 2015 m. liepos 9 d. vietinio mokėjimo išrašo Nr. HAN-130066, matyti, kad už automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontą ieškovas UAB „Autobela“ sumokėjo 2 321,68 Eur. Ginčo dėl draudimo išmokos dydžio byloje nėra.
Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia (tarp kitko, be kita ko) pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Iš 2015 m. gegužės 15 d. eismo įvykio deklaracijoje nustatytų aplinkybių matyti, kad už (duomenys neskelbtini), įvykusį eismo įvykį kalta pripažinta – (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja K. D., kuri ir posėdžio metu savo kaltės neneigė (CPK 177 straipsnis, 185 straipsnis). Tačiau taip pat pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamo ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai) privalo įrodyti ieškovas (CPK 199 straipsnis). Kadangi skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tai ją paneigti privalo atsakovas, nes pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, svarbu pažymėti, kad šiuo klausimu yra aiškiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nurodant, kad tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką, tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, t. y. išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), o jeigu šis apsidraudęs civilinę atsakomybę – iš jo draudiko (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos, o kai nukentėjusiajam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013; etc.).
Pagal delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Įrodinėjimo procese, sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turi įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė būtent atsakovo (nagrinėjamu atveju, atsakingo už jo apdraustos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos K. D.) neteisėti veiksmai.
Kaip minėta, byloje nustatyta, kad eismo įvykis (duomenys neskelbtini) 2015 m. gegužės 15 d. įvyko dėl to, jog automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas E. B., važiavęs antrąja juosta, – kai prieš jį, į tą pačią juostą, persirikiavo vairuotojos K. D. (kalbančios mobiliu telefonu be laisvų rankų įrangos) vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) lygiame kelyje, esant toli iki sankryžos, nesant lėtėjimo požymių, jam staiga sustojus, t. y. pažeidus Kelių eismo taisyklių 9 ir 135.4 punktų reikalavimus, – atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį (CK 6.246–2.247 straipsniai). Nors trečiojo asmens byloje E. B. teigimu (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja patvirtino, jog šį automobilį ((duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ji išsinuomojo ir vairavo pirmą dieną, todėl dėl jai neįprastos (automatinės) pavarų dėžės, supainiojo pedalus ir per suklydimą nuspaudė stabdžio pedalą ir todėl dėl šio įvykio ji visiškai pripažino savo kaltę bei atsiprašė, tačiau jos nurodytos aplinkybės nepaneigia fakto, jog pati E. B. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 126 punkte įtvirtinto reikalavimo vairuojant automobilį laikytis tokio atstumo, kad net priekyje važiuojančiai transporto priemonei staigiai stabdant, būtų išvengta susidūrimo (CK 6.246–2.247 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje abi šalys skirtingais aspektais remiasi Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pozicija dėl eismo įvykio deklaracijoje išreikšto asmens atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažinimo įrodomosios vertės, patvirtina Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 17 d. posėdyje, todėl, teismas sprendžia, jog būtina nurodyti minėtos pozicijos turinį. Taigi šioje pozicijoje nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – Priežiūros komisija), atsižvelgdama į pasitaikančius atvejus, kai tarp draudikų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų kyla ginčų dėl eismo įvykio deklaracijoje išreikšto asmens atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažinimo įrodomosios vertės, išsako savo poziciją pastaruoju klausimu. Šia pozicija Priežiūros komisija, kaip tam tikrus vartotojų ir draudikų ginčus nagrinėti įgaliota valstybės institucija, siekia pateikti savo vertinimą minėtu klausimu ir tokiu būdu padėti asmenims išvengti galimų ginčų. Priežiūros komisija pastebi, kad ši pozicija negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Be to, kadangi Priežiūros komisija atitinkamus sprendimus priima atsižvelgdama į konkrečių faktinių aplinkybių visumą, ši pozicija taip pat negali būti vertinama kaip Priežiūros komisijos sprendimas konkrečiu atveju. Atlikus atitinkamus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) bei kitų teisės aktų pakeitimus, nacionalinėje teisėje buvo įtvirtinta eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų teisė pildyti eismo įvykio deklaraciją. Iš TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymo travaux préparatoire yra matyti, kad tokiu būdu įstatymų leidėjas iš esmės siekė supaprastinti eismo įvykių įforminimą tais atvejais, kai eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojai dėl eismo įvykio aplinkybių sutaria. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis numato, jog nustatant eismo įvykio kaltininko atsakomybę turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas, išreikštas eismo įvykio deklaracijoje, laikytinas neteisminiu fakto pripažinimu. Tokį atsakomybės už padarytą žalą pripažinimą iš esmės galima laikyti įrodomuoju faktu, leidžiančiu daryti išvadą apie atitinkamo materialinio teisimo pobūdžio fakto egzistavimą. Atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas yra itin reikšmingas tais atvejais, kai po eismo įvykio tam tikras jo aplinkybes (pvz., ar asmuo važiavo per sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui, ar (kada) asmuo parodė posūkio signalą ir t.t.) sunku objektyviai nustatyti. Kaip minėta, eismo įvykio deklaracija yra pildoma tik tuo atveju, kai eismo įvykio dalyviai dėl įvykio aplinkybių sutaria. Pats atsakomybės už padarytą žalą pripažinimo eismo įvykio deklaracijoje faktas paprastai implikuoja tai, kad būtent ją pripažinusio asmens elgesys neatitiko tokio eismo dalyvio elgesio modelio, koks tomis aplinkybėmis buvo privalomas. Pasitaiko atvejų, kai eismo įvykio dalyvis, iš pradžių parašu eismo įvykio deklaracijoje patvirtinęs esąs atsakingas už padarytą žalą, įvykio administravimo metu savo atsakomybę ima neigti. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakomybę už padarytą žalą pripažinęs eismo įvykio dalyvis yra suinteresuotas įvykio administravimo baigtimi asmuo: nustačius jo atsakomybę dėl žalos padarymo, gali tekti pačiam padengti neretai žymias savo transporto priemonės remonto išlaidas; pasikeitus jo drausmingumo kategorijai, gali tekti mokėti didesnę draudimo įmoką ir t.t. Dėl šios priežasties draudikas turėtų kritiškai vertinti nenuoseklų eismo įvykio dalyvio, iš pradžių pripažinusio savo atsakomybę už padarytą žalą, o vėliau ėmusio ją neigti, elgesį. Tokio pobūdžio (nenuoseklus) eismo dalyvių elgesys teismų praktikoje paprastai vertinamas kaip siekiant išvengti gresiančios atsakomybės pasirinkta taktika (pvz., Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2005-10-07 nutartis byloje Nr. N3-1500-05). Aukščiau nurodytos aplinkybės nereiškia, kad spręsdamas žalos atlyginimo klausimą draudikas visais atvejais privalo besąlygiškai vadovautis asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimu. Pasitaiko atvejų, kai eismo įvykio dalyvis neteisingai kvalifikuoja savo veiksmus ir nepagrįstai pripažįsta atsakomybę už padarytą žalą (pvz., transporto priemonėms susidūrus nelygiareikšmių kelių sankryžoje, atsakomybę už padarytą žalą pripažįsta eismo dalyvis, važiavęs pagrindiniu keliu). Pastaraisiais atvejais draudikas turėtų įsitikinti, ar yra objektyvių įrodymų to, kad asmuo iš tiesų nepagrįstai pripažino atsakomybę už padarytą žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien subjektyvūs atsakomybę pripažinusio asmens paaiškinimai (pvz., esą kitas eismo įvykio dalyvis nerodė posūkio signalo), nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, yra nepakankami jo atsakomybei paneigti. Minėtais paaiškinimais draudikas gali vadovautis nebent tuo atveju, jei atitinkamu klausimu tarp eismo įvykio dalyvių nėra ginčo. Apibendrinant konstatuotina, kad spręsdamas, ar eismo įvykio dalyvio pripažintą atsakomybę už padarytą žalą laikyti nustatyta, draudikas turėtų įsitikinti, jog šio fakto pripažinimas atitinka įvykio aplinkybes ir nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Nesant objektyvių įrodymų to, kad asmuo atsakomybę už įvykio metu padarytą žalą pripažino nepagrįstai, būtent minėtą faktą pripažinęs asmuo ir yra laikytinas atsakingu už padarytą žalą.“.
Remiantis aukščiau nurodytu, atmestini atsakovo argumentai, jog K. D. pripažinimą, kad jai kilo civilinė atsakomybė, reikia vertinti kritiškai, atmestini, kaip nepagrįsti. Nėra pagrindo teigti, jog ši vairuotoja neteisingai kvalifikavo savo veiksmus, kaip sąlygas sudarančias prielaidą teigti, kad būtent jai kilo civilinė atsakomybė. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktą įrodymų visetą, taip pat pažymint tą aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos K. D. savo kaltės pripažinimas dėl įvykusio eismo įvykio buvo nuoseklus, taip pat jos kaltę patvirtinantiems kitiems įrodymams – 2015 m. gegužės 15 d. eismo įvykio deklaracijoje nustatytoms aplinkybėms, ieškovo žalos bylos Nr. 476509-0851_1-001 medžiagai, bei faktui, jog K. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punktą, nustatantį, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui ir 135.4. punktą, numatantį, jog vairuotojui yra draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui, tačiau taip pat esant nenuginčytam faktui, jog (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoja E. B. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 126 punkte įtvirtinto reikalavimo vairuojant automobilį laikytis tokio atstumo, kad net priekyje važiuojančiai transporto priemonei staigiai stabdant, būtų išvengta susidūrimo, teismo vertinimu darytina išvada, kad dėl 2015 m. gegužės 15 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio, buvo kaltos abiejų automobilių vairuotojos, todėl, teismo įsitikinimu, atsakomybė dėl automobiliui (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos atlyginimo tenka abiejų transporto priemonių draudikams (CK 6.249 straipsnis).
Teismas dar kartą pažymi, kad bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tai reiškia, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo). Byloje nustatyta, kad abi vairuotojos atliko neteisėtus veiksmus (pažeidė Kelių eismo taisykles), dėl kurių buvo apgadintos abi transporto priemonės ir jų savininkai patyrė žalą. Taigi, yra abiejų šalių veiksmų ir patirtos žalos priežastinis ryšys, todėl teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos būtinosios sąlygos abiejų šalių civilinei atsakomybei kilti ir, kad tiek pats ieškovas, tiek atsakovas yra atsakingi už savo (nagrinėjamu atveju automobilių valdytojų) veiksmais padarytos žalos atlyginimą.
Remiantis CK 6.1015 straipsniu, taip pat esant aukščiau nurodytoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, be kita ko, kad automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo turtiniai interesai, atsirandantys iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą eismo įvykio dieną buvo apdrausti pas atsakovą; ieškovui išmokėjus 2 321,68 Eur draudimo išmoką už (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontą; atsakovui draudimo išmokos dydžio neginčijus bei byloje nustačius abiejų transporto priemonių valdytojų kaltę, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei žalą, kurios padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti, spręstina, kad ieškovui iš atsakovo priteistinos draudimo išmokos dydis mažintinas per pusę ir ieškovui iš atsakovo priteistinas – 1 160,84 Eur dydžio žalos atlyginimas.
TPVCAPDĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti arba Biuras, praleidę šio straipsnio 1–3 dalyse arba šio įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatytus terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aukščiau bei nustačius, jog atsakovas pažeidė prievolės įvykdymo terminą, konstatuotina, kad ieškovas turi teisę reikalauti šių netesybų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovo netesybos paskaičiuotos nuo 2 321,68 Eur sumos bei į tai, kad ieškovui iš atsakovo priteistas – 1 160,84 Eur dydžio žalos atlyginimas, jo reikalavimas priteisti 333,39 Eur dydžio delspinigius tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo ieškovui priteistini 166,70 Eur dydžio delspinigiai (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 4 dalis, CK 6.71 straipsnis, 6.73 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas subrogacijos tvarka, ieškovo reikalavimas kilo iš deliktinių civilinės atsakomybės, t. y. žalos atlyginimo dėl padaryto delikto, teisinių santykių, bet ne iš sutartinių teisinių santykių, todėl ieškovas turi teisę ne į CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas, o į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, kurios jam priteistinos iš atsakovo už priteistą sumą (1 327,54 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (50 procentų), t. y. – 30,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Valstybė patyrė 9,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, 9,53 Eur suma apvalinama iki artimiausio sveiko skaičiaus, t. y. – 10,00 Eur, ir ieškinį patenkinus iš dalies valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių priteisiamos po lygiai, t. y. – po 5,00 Eur.
Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, ieškovo ERGO Insurance SE, kodas 10017013, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, naudai: 1 160,84 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt eurų, 84 euro ct) žalos atlyginimo, 166,70 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt šešis eurus, 70 euro ct) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 327,54 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. rugpjūčio 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 30,00 Eur (trisdešimt eurų) žyminio mokesčio.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo ERGO Insurance SE, kodas 10017013, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, į valstybės biudžetą 5,00 Eur (penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, į valstybės biudžetą 5,00 Eur (penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Šalims išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąsias sąskaitas: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.