Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėja Zita Smirnovienė, sekretoriaujant Gražinai Petrikienei, dalyvaujant ieškovų atstovui adv. pad. A. L., atsakovui V. L., atsakovų V. L. ir V. L. atstovui adv. M. S., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei V. T., trečiojo asmens atstovui adv. D. F. (D. F.), žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų L. O. ir N. O. (N. O.) ieškinį atsakovams V. L.,V. L. (V. L.), J. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė ,,Nemėžys“). Išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl ieškinio senaties

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovai paaiškino, kad apie atsakovų sudarytas sutartis, kurios yra ginčijamos šioje byloje, jie sužinojo tik tuomet, kai pasibaigė ginčai dėl namo nuosavybės teisių, tai yra po to, kai ieškovai ir ŽŪB „Nemėžis“ sudarė taikos sutartį. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2000-08-21 tarp ieškovų N. O., L. O. ir atsakovo ŽŪB „Nemėžis“ patvirtino taikos sutartį, pagal kurią ŽŪB „Nemėžis“ pripažino ieškinį ir sutiko ieškovams parduoti jų užimamą bendro ploto 81,32 kv. m. butą, pirkimo-pardavimo sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2000-09-15 (b. l. 10-12). Sekančioje teisminėje byloje ieškovė L. O. 2003-02-05 pareiškė ieškinį atsakovui ŽŪB „Nemėžis“ dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, o ŽŪB „Nemėžis“ priešieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia (Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo byla Nr. 2-545-03/2005), šioje byloje 2005-11-15 nutartimi tarp šalių buvo patvirtinta taikos sutartis. Nei vienoje iš nagrinėtų bylų žemės privatizavimo ar naudojimo klausimai nebuvo spręsti, į bylas informacija apie žemės sklypą, kuriame pastatytas namas, dėl kurio tarp šalių buvo nagrinėti ginčai, nebuvo pateikta. 2001-01-19 pažymėjimas apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pastatą (duomenys neskelbtini) ŽŪB „Nemėžis“ nuosavybės teise (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos lapas 70) tvirtina, kad teismo sprendimu grąžinus pastatą bendrovės nuosavybėn, teismo sprendimas iki 2001-01-19 nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas, o įregistravus jį pažymėjime nurodoma, kad žemės sklypas neregistruotas. Statinio dalies pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje 2001-02-21 apie žemės sklypą taip pat duomenų nėra. 2003-02-05 ieškovai kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą ir tarpe kitų dokumentų padavė Pažymėjimą apie namo įregistravimą nekilnojamojo turto registre, kuriame nurodoma, kad žemės sklypas neregistruotas (Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo byla 2-545-03/2005, t. I, b. l. 5). Tik 2008-03-14 ieškovai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą suformuoti žemės sklypą prie jų namų valdos (duomenys neskelbtini) ir anuliuoti pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 841/95-5462, sudarytą su V. L. 1995-08-29 (b. l. 15). Todėl ieškovo atstovo paaiškinimas, kad ieškovai apie tai, kad žemės sklypas jau parduotas sužinojo tik po to, kai tarp jų ir ŽŪB „Nemėžis 2005-11-15 taikos sutartis ir jie pradėjo domėtis žemės sklypo privatizavimu, pagrįstas. Laikytina, kad ieškovai apie tai, kad žemės sklypas privatizuotas, sužinojo po 2005-11-15 ir ginčyti sandoriams senaties termino nepraleido.

Faktinės bylos aplinkybės.

Kaip tvirtina į bylą pateikti dokumentai bei teismuose išnagrinėtos bylos dėl gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), ginčai teismuose dėl teisės ieškovams gyventi name ir išsipirkti ½ dali namo nuosavybės teise (kiekvienam po ¼ dalį) pastato, buvo pradėti V. L. 1994-05-30 padavus ieškinį dėl N. O. ir jo šeimos iškeldinimo tuo pagrindu, kad 1993-06-10 dovanojimo sutartimi namą G. S. padovanojo V. L. (Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2³-225-95). Vilniaus rajono apylinkės teismas 1994-11-11 sprendimu ieškinį patenkino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija 1994-12-06 nutartimi sprendimą panaikino ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti. 1995-02-07 N. O. ir L. O. pareiškė priešieškinį V. L. ir ŽŪB „Nemėžis“ dėl ŽŪB „Nemėžis“ valdybos sprendimo grąžinti namą ir ūkio pastatus G. S. panaikinimo, dovanojimo sutarties panaikinimo ir pastatų grąžinimo ŽŪB „Nemėžis“. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1995-12-28 sprendimu pripažino 1992-10-26 ŽŪB „Nemėžis“ valdybos sprendimą, kuriuo G. S. buvo grąžintas gyvenamasis namas Vilniaus rajone Nemėžio k., negaliojančiu, pripažino negaliojančia 1993-06-10 dovanojimo sutartį, pagal kurią G. S. padovanojo V. L. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus Vilniaus rajone Nemėžio kaime (duomenys neskelbtini), grąžino ŽŪB „Nemėžis“. Teisinė pastatų registracija ŽŪB nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre įregistruota buvo tik 2001-01-19, nurodant, kad žemės sklypas pastatui neregistruotas (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos lapas 70).

Nagrinėjant bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme, teismui dar nepriėmus 1995-12-28 teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia dovanojimo sutartis, kurios pagrindu V. L. buvo registruota nekilnojamojo turto registre nuosavybė į namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) 1995-03-23 V. L. Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl 5000 m² žemės sklypo pardavimo (b. l. 19), Nemėžio apylinkės viršaitis 1995-03-22 išdavė pažymėjimą, kad V. L. asmeninės nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (b. l. 20), 1995-08-05 Vilniaus apskrities viršininko administracija ir V. L. sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. L. buvo parduota 5000 kv. m. žemės Nemėžio k. Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21-22). Sutartyje nurodyta, kad leidimas privatizuoti namų valdą V. L. išduotas 1995-05-24 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymu Nr. 15.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997-09-15 nutartis tvirtina, kad G. S. buvo pasikreipusi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad ginčo namą (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdė jos tėvas, miręs 1948 metais. Byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta pagal O. apeliacinį skundą, apeliacinis skundas patenkintas (Vilniaus rajono apylinkės teismo byla 2⁵-166/2000, b. l. 7-8).

1997-05-21 ieškovai padavė ieškinį Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl namo dalies privatizavimo (Vilniaus rajono apylinkės teismo byla 2⁵-166/2000, b. l. 3), byla baigta teismui patvirtinus taikos sutartį, pagal kurią atsakovas ŽŪB „Nemėžis“ pripažino ieškinį ir sutiko ieškovams už 7000 Lt parduoti 81,32 kv. m. ploto butą, dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavomo sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2000-09-15 (b. l. 9). Statinio dalies pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2001-02-28 (b. l. 13-14), pagal šią sutartį L. O. ir N. O. nusipirko ½ dalį gyvenamojo namo, turinčio 206,44 kv. m. bendro ploto lygiomis dalimis.

2003-02-05 L. O. ir N. O. padavė ieškinį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui dėl naudojimosi tvarkos namu nustatymo, atsakovas ŽŪB „Nemėžis“ 2005-02-08 šioje byloje padavė priešieškinį dėl dalies pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu (Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo byla 2-545-03/2005, t. I, b. l. 3, t. II, b. l. 66-68), byla baigta perdavus ją nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui 2005-11-15 patvirtinta taikos sutartimi (b. l. 10-12), pagal kurią buvo nustatyta naudojimosi namu tvarka, atsakovas nuo dalies pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, atsisakė.

2005-12-20 J. P. iš vienos pusės ir sutuoktiniai V. L. ir V. L. iš kitos pusės, sudarė mainų sutartį, pagal kurią J. P. priklausantį 1,7 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) išmainė į V. L. ir V. L. priklausantį 0,5000 ha kitos paskirties žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 147-149).

Motyvuojamoji dalis

Teismo išvados

Ginčijamas namų valdos žemės privatizavimo sandoris sudarytas 1995-08-05, todėl sprendimui dėl šio sandorio teisėtumo remiamasi norminio pobūdžio aktais, kurie reglamentavo pasiruošimo privatizavimui ir privatizavimo tvarką ruošiant dokumentus sandoriui sudaryti ir sandorio sudarymo metu. Atsakovei V. L. teisė privatizuoti namų valdą suteikta 1995-05-24 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymu Nr. 15. 1994-04-26 Žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojusios įsakymo išdavimo metu, 8 str. 6 d. buvo nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose, žemė parduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata galiojo ir sandorio sudarymo metu - 1995-08-05. Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 įsakymu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės, pagal kurių 4.2 punktą asmuo, pageidaujantis pirkti žemę privalėjo pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, pagal 4.3 punktą - pateikti techninės apskaitos bylos plano kopiją. Pagrindinis dokumentas privatizuoti namų valdą buvo nuosavybės teises į gyvenamąjį pastatą patvirtinantis dokumentas, tai yra asmuo turėjo turėti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. Tokią teisę V. L. patvirtino Nemėžio apylinkės viršaičio 1995-03-22 išduota pažyma Nr. 291 (b. l. 20). Tačiau prašymą privatizuoti žemę ir šį pažymėjimą atsakovė V. L. pateikė žinodama, kad ieškovai 1995-02-07 padavė priešieškinį dėl nuosavybės teisės nuginčijimo, o ginčas paduodant prašymą dėl namų valdos žemės privatizavimo tuo metu dar nebuvo išnagrinėtas. Taigi V. L. naudojosi teise, kuri buvo ginčijama ir privatizavus žemę buvo nuginčyta – sutartys, kurių pagrindu V. L. įgijo pastatus pripažintos negaliojančiomis 1995-12-28 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu. Pagal iki 2001-07-01 galiojusio CK 59 str. 1 d. pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Taigi atsakovė V. L., pateikusi dokumentus privatizuoti namų valdos žemę, kai buvo ginčijama (o vėliau ir nuginčyta) jos nuosavybės teisė į pastatus dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini), pažeidė tuo metu CK 5 str. 2 d. įtvirtintą sąžiningumo principą – įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ir juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus. Nesilaikydama šio principo, sudarė sandorį savo ir savo vyro naudai, faktiškai neturėdama teisės jį sudaryti, kadangi vėlesniais teismo sprendimais nustatyta, kad dalies namo privatizavimo teisė priklausė ieškovams, o turėdami nuosavybės teisę į dalį namo nuo pat privatizavimo proceso pradžios, jie turėjo ir turi teisę pagal įstatymą privatizuoti dalį namų valdos. Kadangi V. L. neturi nuosavybės teisės į pastatus, o sutartys, kurių pagrindu ji buvo įsigijusi šią teisę negalioja nuo jų sudarymo dienos, žemė jai parduota nepagrįstai. Žemės pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, žemė grąžintina valstybei, V. L. grąžintina 282 Lt sumokėti už žemę (CK 6.225 str. 1 d., 6.145 str. 1 d.).

Pripažinus 1995-08-29 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 841/95-5462 negaliojančia, restitucija gali būti taikoma tik tuomet, kai yra sąlygos pripažinti sudarytą sekantį sandorį negaliojančiu – 2005-12-20 sudarytą mainų sutartį tarp J. P. iš vienos pusės ir sutuoktinių V. L. ir V. L. iš kitos pusės, pagal kurią J. P. priklausantis 1,7 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo išmainytas į V. L. ir V. L. priklausantį 0,5000 ha kitos paskirties žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). Šis sandoris sudarytas 2005-12-20, tai yra po to, kai Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2005-11-15 patvirtino taikos sutartį (b. l. 10-12), pagal kurią buvo nustatyta naudojimosi namu tvarka, atsakovas (ŽŪB „Nemėžis“) nuo dalies pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, atsisakė. Sudarant šią sutartį atsakovai V. L. ir V. L. žinojo, kad nuosavybės teisės į pastatus jie neturi, kad namų valdos žemę jie privatizavo pasinaudojant dokumentais, kurie buvo ginčijami ir vėliau nuginčyti, taigi elgėsi nesąžiningai. Šia sutartimi aiškiai buvo siekiama sudaryti sekantį sandorį, kuris vėliau užkirstų kelią žemės grąžinimui valstybei, o taip pat teisei žemę privatizuoti namo dalies savininkams – ieškovams.

CK 4.96 str. 1 d. apibrėžta sąžiningo įgijėjo sąvoka: asmuo, kuris įgijo teisę į daiktą nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, perleidžiantis daiktą, neturi teisės jį perleisti. Pagal CK 4.96 str. 2 d. iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi atsakovė J. P. turėtų būti laikoma sąžiningu įgijėju, kad nebūtų galima pripažinti mainų sandorio negaliojančiu ir grąžinti šalių į buvusią padėtį. Tačiau aplinkybė, kad sudarius mainų sutartį J. P. nesidomėjo ir nesirūpino namų valdos žeme, įsigydama namų valdos žemę nesidomėjo jos realiu valdymu ir dėl valdymo nesitarė nei su ieškovais, nei su ŽŪB „Nemėžis“, kurie yra namų valdos pastatų savininkai, nesiaiškino, ar V. L. sąžiningai įgijo žemę, neturėdama nuosavybės teisės į pastatus rodo, kad ne atsakovės J. P. interesas buvo įsigyti nuosavybės teisę į ginčo namų valdos žemės sklypą, o ji tik talkino atsakovams L. sudaryti sekantį sandorį, kad išlaikyti neteisėtai privatizuotą žemę. Taigi sudarydama mainų sutartį ieškovė turėjo įsitikinti, kad V. L. neturi teisės perleisti žemę, nes nebūdama pastatų savininke, V. L. neturėjo teisės jos privatizuoti. Todėl ir J. P. sąžiningu įgijėju laikyti nėra pagrindo. Mainų sutartis, kaip sudaryta su asmeniu, neturinčiu teisės ją sudaryti, pripažįstama negaliojančia, šalys grąžinamos į pradinę padėti.

Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 96 str. 1 d. bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Atsakovai šioje byloje buvo 4 asmenys. Iš Nacionalinės žemės tarnybos, kaip perėmusios teises ir pareigas asmens, kuris tik formaliai vertino atsakovų L. pateiktus dokumentus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Pagrindinė kaltė dėl nesąžiningų sandorių sudarymo yra V. L. ir V. L., jie sudarė du sandorius, todėl iš bendros žyminio mokesčio sumos jiems tenka atlyginti 5/6 dalis, atsakovei J. P. – 1/6 dalį. Ieškovė L. O. valstybei sumokėjo 3000 Lt žyminio mokesčio, todėl V. L. ir V. L. jai turi atlyginti po 1250 Lt, J. P. – 500 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2011-04-27 nutartimi ieškovams atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo 5010 Lt sumai, todėl valstybei V. L. ir V. L. turi sumokėti po 2087,50 Lt, J. P. – 835 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 841/95-5462, sudarytą 1995-08-29 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ir V. L. dėl 5000 kv. m. privačios namų valdos žemės sklypo pardavimo-pirkimo Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r. Grąžinti V. L. iš Lietuvos Respublikos Valstybės 282 Lt sumokėto mokesčio už parduodamą žemės sklypą.

Pripažinti negaliojančia Mainų sutartį, sudarytą 2005-12-20 tarp J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir sutuoktinių V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) pagal kurią J. P. priklausantis 1,7 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantį adresu (duomenys neskelbtini) išmainytas į V. L. ir V. L. priklausantį 0,5000 ha kitos paskirties žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypą esantį adresu (duomenys neskelbtini) grąžinti J. P., žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini) grąžinti Lietuvos Respublikos Valstybei.

Priteisti L. O. naudai iš V. L. ir V. L. po 1250 Lt (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt Lt) iš kiekvieno ir iš J. P. – 500 Lt (penkis šimtus Lt) sumokėto žyminio mokesčio atlyginimui.

Priteisti Lietuvos Respublikos Valstybės naudai iš V. L. ir V. L. po 2087,50 Lt (du tūkstančius aštuoniasdešimt septynis Lt 50 ct) iš kiekvieno ir iš J. P. – 835 Lt (aštuonis šimtus trisdešimt penkis Lt) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos Apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.