Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. L., V. L. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1668-160/2012 pagal ieškovų L. O. ir N. O. ieškinį atsakovams V. L., V. L., J. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Nemėžys“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Tebevykstant teisminiam ginčui 1995 m. kovo 23 d. V. L. žemėtvarkos tarnybai padavė prašymą parduoti jai ginčo žemės sklypą, nenurodant, jog teisme vyksta ginčas dėl daiktinių teisių į namą. Taigi galiojant namo ir ūkinių pastatų areštui, V. L. pagal 1995 m. rugpjūčio 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos nusipirko ginčo žemės sklypą. Tokiais veiksmais V. L. pažeidė ieškovų teisę išsipirkti žemės sklypo dalį, proporcingą ieškovams priklausančio namo daliai. Ieškovai pažymėjo, kad jie taip pat buvo kreipęsi dėl žemės sklypo prie namo išpirkimo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1790-41 turėjo būti parduota N. O. 1,50 ha žemės, iš jų 0,15 ha žemės prie namo. Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 28 d. sprendimui, pagal kurį V. L. neteko nuosavybės teisės į namą, išnyko žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo teisinis pagrindas, todėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. 2005 m. gruodžio 20 d. mainų sutartimi Nr. 14-11607 V. L. perleido ginčo žemės sklypą atsakovei J. P.. Ši sutartis taip pat turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi J. P. nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo iš asmens, kuris žemės sklypą nusipirko nesąžiningai ir neteisėtai. Be to, V. L. nepranešė ieškovams apie ketinimą sudaryti mainų sutartį, kadangi ieškovai turėjo pirmumo teisę įsigyti perleidžiamą žemės sklypą. Pripažinus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir mainų sutartis negaliojančiomis, turėtų būti taikoma restitucija natūra ir žemės sklypas grąžintas valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai tik nuo 2001 m. kovo 14 d. įgijo teisę įsigyti žemė sklypą teisės aktų, reglamentavusių valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą, pagrindu, todėl nepagrįstas ieškovų reikalavimas dėl teisės, kurios jie ginčijamo sandorio metu neturėjo, gynimo. Žemės reformos įstatymo 8 str. 20 d., kurioje buvo nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka, o 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 p. galiojusioje nuostatoje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią tvarką gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus prie nuosavybės teise priklausančių pastatų. Taigi teismas nepagrįstai patenkino ieškinį ginant tariamą ieškovų teisę, kurią jie įgijo vėliau.Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 1995 m. rugpjūčio 29 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi, o ieškinys buvo paduotas 2011 metais, t.y. praėjus beveik 16 metų. Ieškovai galėjo žinoti ir žinojo apie sudarytą sandorį, nes nuo 1994 iki 2005 metų vyko teismai, susiję su nekilnojamuoju turtu.Ieškovai įsigijo ½ dalį gyvenamojo pastato, (duomenys neskelbtini) pagal 2001 m. vasario 28 d. sudarytą statinio dalies pirkimo-pardavimo sutartį. Minėta sutartis buvo sudaryta remiantis 2000 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, kurioje yra įrašyta, kad šalys bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui taikos sutartį, kuri neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia niekieno teisių ir saugomų interesų. Be to, sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nuo 1995 metų.

Sprendžiant klausimą dėl ginčijamos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir ieškinio senaties taikymo, turi būti vadovaujamasi 1964 m. redakcijos CK nuostatomis (Žin., 1964, Nr. 19-138), galiojusiomis iki 2001 m. liepos 1 d. CK 84 str. nustatė bendrą trijų metų ieškinio senaties terminą, per kurį asmuo turėjo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Ieškovai nuo to momento, kai įsigijo dalį pastato, iki 2005 m. lapkričio 15 d., kai pasibaigė teisminiai ginčai dėl namo nuosavybės teisės nuginčijimo, nesikreipė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl galimybės įsigyti žemės sklypą po nuosavybės teise valdomo pastato dalies. Protingas ir rūpestingas asmuo įsigijęs dalį pastatų, pasidomėtų dėl galimybės įsigyti po pastatais esančią žemę, bet ieškovai dėl savo nerūpestingumo jokių veiksmų nesiėmė ir taip nepasinaudojo savo teise nuginčyti sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį teisės aktuose numatytais terminais. Ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 8 str. 6 d. numatė, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose, žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių (aktuali redakcija nuo 1995-04-28 iki 1995-07-21) 6.1.1.1. p numatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami privačių namų valdų savininkams. Taisyklių 4.2 p. reglamentavo, kad pagrindinis dokumentas privatizuoti namų valdą buvo nuosavybės teisė į gyvenamąjį pastatą patvirtinantis dokumentas, t.y. asmuo turėjo turėti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. Apeliantas pažymi, kad sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį V. L. nuosavybės teise priklausė pastatai, esantys žemės sklype.V. L. nuo 1993 m. birželio 10 (dovanojimo sutarties momento) iki 1995 m. gruodžio 28 d. (Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-225/1995) buvo vienintelė privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) savininkė. Vilniaus apskrities valdytojo administracija neturėjo duomenų, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjamas ginčas tarp ieškovų ir atsakovės V. L. dėl pripažinimo negaliojančia dovanojimo sutartį, kurios pagrindu V. L. nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota nuosavybės teisė į namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Taigi Vilniaus valdytojo administracija elgėsi tinkamai ir nepažeidė tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų sudarydama žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundų ribų.

Apeliantai V. L. ir V. L. prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (t. 2, b. l. 8). Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Apeliantai apskritai nenurodo jokių aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių apeliantai nenurodo, tik įrodinėja, kad buvusios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu apelianto argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1995 m. rugpjūčio 29 d. tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ir V. L. dėl privačios namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo (duomenys neskelbtini) tuo pagrindu, kadangi atsakovė V. L. pateikė dokumentus privatizuoti namų valdos žemę, kai buvo ginčijama (vėliau ir nuginčyta) jos nuosavybės teisė į pastatus dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini), tokiu būdu pažeisdama tuo metu CK 5 str. 2 d. įtvirtintą sąžiningumo principą – įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ar juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus. Teismas sprendė, kadangi V. L. neturi nuosavybės teisės į pastatus, o sutartys, kurių pagrindu ji buvo įsigijusi šią teisę, negalioja nuo jų sudarymo dienos, žemė jai parduota nepagrįstai. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegijai nėra teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti.

Dėl senaties termino

Apeliantai V. L., V. L. bei Nacionalinė žemės tarnyba skunduose teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo praleistas ieškinio senaties terminas ir turi būti taikomas bendras trijų metų senaties terminas. Su nurodytu apeliantų teiginiu nėra teisinio pagrindo sutikti.

Iš tiesų, kaip teisingai nurodo ieškovai, tiek 1964 m. redakcijos CK (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 86 straipsnyje, tiek šiuo metu galiojančio CK 1.127 str. 1 d., numatyta identiška nuostata, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija vertina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovai apie faktinę aplinkybę, jog žemės sklypas parduotas, sužinojo tik po to, kai su ŽŪB „Nemėžis“ buvo 2005 m. lapkričio 15 d. sudaryta taikos sutartis ir pradėjo domėtis žemės sklypo privatizavimu. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovai apie tai, kad žemės sklypas privatizuotas, sužinojo po 2005 m. lapkričio 15 d. ir ginčyti sandoriams senaties termino nepraleido.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai sistemingai gynė pažeistas teises į dalį pastato (duomenys neskelbtini) – Vilniaus rajono apylinkės teismas 2000 m. rugpjūčio 21 d. tarp ieškovų N. O., L. O. ir atsakovo ŽŪB „Nemėžis“ patvirtino taikos sutartį, pagal kurią ŽŪB „Nemėžis“ pripažino ieškinį ir sutiko ieškovams parduoti jų užimamą bendro ploto 81,32 kv. m. butą, pirkimo-pardavimo sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2000 m. rugsėjo 15 d. (t. 1, b. l. 9). Kitoje civilinėje byloje ieškovė L. O. pareiškė ieškinį atsakovui ŽŪB „Nemėžis“ dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, o ŽŪB „Nemėžis“ pareiškė priešieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia (Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-545-03/2005). Šioje byloje 2005 m. lapkričio 15 d. nutartimi tarp šalių buvo patvirtina taikos sutartis (t. 1, b. l. 10-12), pagal kurią buvo nustatyta naudojimosi namu tvarka, atsakovas ŽŪB „Nemėžys“ nuo priešieškinio dalies dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu atsisakė. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sudarant ginčijamą sandorį atsakovai V. ir V. L. nuosavybės teisės į pastatus neturėjo, o žemę privatizavo pasinaudojant dokumentais, kurie buvo kituose teisminiuose procesuose nuginčyti. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei vienoje iš nagrinėtų bylų žemės privatizavimo ar naudojimo klausimai nebuvo spręsti, į bylas informacija apie žemės sklypą, kuriame pastatytas namas, dėl kurio tarp šalių buvo nagrinėti ginčai, nebuvo pateikta.

Dar daugiau, Vilniaus rajono apylinkės teismas 1995 m. gruodžio 28 d. sprendimu pripažino 1992 m. spalio 26 d. ŽŪB „Nemėžis“ valdybos sprendimą, kuriuo G. S. buvo grąžintas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), negaliojančiu, pripažino negaliojančia 1993 m. birželio 10 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią G. S. padovanojo V. L. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) grąžinti ŽŪB „Nemėžys“, teisinė pastato registracija ŽŪB „Nemėžys“ nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre įregistruota 2001 m. sausio 19 d., nurodant, kad žemė sklypas pastatui neregistruotas (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos lapas 70).

Akivaizdu, kad dėl aukščiau nurodytų vykusių teisminių procesų, kuriais, be kita ko, buvo ginčijama ir ieškovų nuosavybės teisė į dalį pastatų, ieškovai neturėjo galimybės pradėti rūpintis žemės sklypo privatizavimo klausimu. Taigi teisėjų kolegija nagrinėjamų aplinkybių kontekste ieškovų elgesį vertina kaip sąžiningą bei apdairų, kadangi procesą dėl žemės sklypo privatizavimo inicijavo kai galutinai buvo išspręsti ieškovų nuosavybės teisių į dalį pastatų klausimai – 2008 m. kovo 14 d. ieškovai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą suformuoti žemės sklypą prie jų namų valdos (duomenys neskelbtini) ir anuliuoti pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 1995 m. rugpjūčio 29 d. su V. L. (t. 1, b. l. 15). Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovai apie tai, kad žemės sklypas privatizuotas, sužinojo po 2005 m. lapkričio 15 d. ir ginčyti sandoriams senaties termino nepraleido.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliantai V. L. ir V. L. skunde teigia, kad V. L. nuo 1993 m. birželio 10 d. iki 1995 m. gruodžio 28 d. buvo vienintelė privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) savininkė, todėl, apeliantės nuomone, ji turėjo teisę sudaryti ginčijamą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, atsakovei V. L. teisė privatizuoti namų valdą suteikta 1995 m. gegužės 24 d. Vilniaus rajono apskrities valdytojo įsakymu Nr. 15. Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės, pagal kurių 4.2 p. asmuo, pageidaujantis pirkti žemę privalėjo pateikti dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, pagal 4.3 punktą – pateikti techninės apskaitos bylos plano kopiją. Taigi asmuo privalėjo turėti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prašymą privatizuoti žemę ir pažymėjimą atsakovė V. L. pateikė žinodama, kad ieškovai 1995 m. vasario 7 d. padavė priešieškinį dėl nuosavybės teisės nuginčijimo, o ginčas paduodant prašymą dėl namų valdos žemės privatizavimo tuo metu dar nebuvo išnagrinėtas. Vadinasi, V. L. pasinaudojo teise, kuri žemės privatizavimo metu buvo ginčijama, o vėlesniais teismų sprendimais buvo pripažinta, kad buvo ginčijama pagrįstai – Vilniaus rajono apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 28 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia dovanojimo sutartis, kurios pagrindu buvo registruota nekilnojamojo turto registre V. L. nuosavybė į namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini).

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalies dėl 2005 m. gruodžio 20 d. mainų sutarties pripažinimo negaliojančia apeliantai V. ir V. L. argumentų nepateikia, o J. P. dėl šios sprendimo dalies skundo nepateikė, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

Esant nurodytam, teisėjų kolegijai nėra pagrindo vertinti ginčijamo sandorio kitaip nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas – pagrįstai teismas pripažino, kad V. L. pažeidė tuo metu galiojusio CK 5 str. 2 d. įtvirtintą sąžiningumo principą – įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ar juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, naikinti skundžiamą sprendimą, kuris grįstas visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartimi atidėtas apeliantams V. L. ir V. L. 5 010 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (t. 2, b. l. 42-43). Atmetus apeliacinį skundą nurodyta žyminio mokesčio suma priteistina iš V. L. ir V. L. į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5 010 Lt (penki tūkstančiai dešimt litų 00 ct), t. y. iš kiekvieno po 2 505 Lt, žyminio mokesčio.