- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-25
- Bylos Nr.
- A-1850-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01932-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2000 m. birželio mėnesio iki 2000 m. rugsėjo mėnesio, nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio bei nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. Skunde paaiškino, kad kamerose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo perpildytos. Šiuos nepatogumus pareiškėjas prilygino asmens kankinimui bei orumo pažeminimui, dėl to pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, nervingas ir kt. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 15000 Eur suma.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Atsakovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Dėl nurodytų motyvų atsakovas pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suprasti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo realią galimybę sužinoti ir išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė dėl nežinojimo, kad pareiškėjas ir anksčiau turėjo galimybę kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, nagrinėjamu atveju negali būti pagrindu senaties terminui atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 28 d., todėl laikotarpiui iki 2011 m. balandžio 20 d. taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundo netenkino.
III.
Pareiškėjas S. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo suprasti apie jo atžvilgiu daromus teisių pažeidimus. Paaiškino, kad neturi teisinio išsilavinimo, be to, nenustatytos vidaus tvarkos taisyklės, todėl neaišku, kaip rašyti prašymus, nuolat jaučiamas stresas, tyčiojamasi, žeminama. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl bylą nagrinėjusio teisėjo užduotų klausimų pasijuto gniuždomas, sutriko, todėl negalėjo tinkamai suformuluoti atsakymų. Papildomai pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis senaties termino nenumato. Pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes neturėjo informacijos lietuvių kalba. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjant šį ginčą būtina vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2000 m. birželio mėnesio iki 2011 m. balandžio 22 d. priteisimo.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. kovo 28 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis ieškinio senaties termino nenumato, o senaties terminą pareiškėjas praleido dėl nežinojimo, nes jam atitinkama informacija lietuvių kalba nebuvo prieinama.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
Taigi, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.
Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nes EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, nes neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2000 m. birželio mėnesio iki 2011 m. balandžio 21 d., kai išvyko iš įstaigos, priteisimo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą; pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą. Jau minėta pareiškėjo įvardyta aplinkybė, kad jam laiku kreiptis į teismą sutrukdė informacijos lietuvių kalba trūkumas vertintina kaip subjektyvi, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.