- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-30
- Bylos Nr.
- e2-1157-433/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42016-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 3.2.6.5Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
viešame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras, atstovaujamam bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, dėl draudimo išmokos ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas, 2018 m. rugsėjo 10 d. patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovo valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 068,86 Eur draudimo išmoką už investiciją į akcinės bendrovės (toliau – AB) „Snoras“ neįregistruotos emisijos akcijas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už 1 068,86 Eur sumą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. – 103,51 Eur, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas – 25,00 Eur dydžio žyminį mokestį. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu AB bankas SNORAS 2011 m. kovo 10 d. sudarė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 20110310/V20 dėl paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo, pagal kurią 2011 m. kovo 10 d. į atsakovo kaupiamąją sąskaitą AB banke FINASTA (sąskaitos Nr. LT987050022000000005) įmokėjo 3 694 Lt. Ši įmoka buvo skirta tik paprastosioms vardinėms akcijos įsigyti ir ji negalėjo ir negali būti panaudota kitiems tikslams. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos vyriausybės nutarimu „Snoro“ veikla buvo sustabdyta, todėl Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti AS bankas SNORAS įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo. Ieškovo įmoka liko atsakovo kaupiamojoje sąskaitoje LT987050022000000005 AB banke FINASTA. Lietuvos centrinis bankas 2011 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo „Snorui“. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė AS bankas SNORAS bankroto bylą, ir atsakovo statusas pasikeitė į BAB bankas SNORAS. Ieškovas 2011 m. gruodžio 19 d. raštu ADB Nr. 2/2011 kreipėsi į BAB bankas SNORAS administratorių p. N. H. C. grąžinti jo įmokėtą 3 694 Lt. sumą. Tačiau atsakovas pinigų negrąžino, ir jokio atsakymo į raštą nepateikė. AB banko SNORAS bankrotas ir veiklos nutraukimas rodo, kad bankas nebegali ir ateityje nebegalės grąžinti 2011 m. kovo 10 d. investiciją į AB bankas „SNORAS“ akcijų emisiją. Kadangi 2011 m. kovo 10 d. akcijų pasirašymo sutartis Nr. 20110310/V20 liko neįgyvendinta ne dėl ieškovo kaltės, ir pagal šią sutartį įmokėti pinigai liko negrąžinti, ieškovas 2016 m. spalio 28 d. kreipėsi į atsakovą VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” dėl įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos, tačiau atsakovas 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 05-1319 išmokėti draudimo išmoką atsisakė. Dėl procesinių palūkanų priteisimo, ieškovas nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. civilinėje byloje e3K3325684/2017 nurodytą praktiką „procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas“, ir, kad bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos“.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kuria pripažino ieškovų, kurie sumokėjo lėšas pagal banko Snoras akcijų pasirašymo sutartis, tačiau netapo akcijų savininkais, teisę į indėlio draudimo išmoką. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16, kuriame išaiškino, kad asmenys, su banku sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją; buvę banko klientai tokioje situacijoje patys turi pasirinkti, kokios rūšies teisinės apsaugos ir kompensacijos reikalauti iš IID (atsakovo). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teismų išaiškinimus, IID išmoka draudimo išmokas visiems į IID besikreipusiems Snoro akcijų turėtojams, kurie kreipiasi į įmonę ir išreiškia savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus. Atsakovas pasiūlė ieškovui nagrinėjamoje byloje sudaryti taikos sutartį, kadangi ginčo dėl draudimo išmokos už turėtas Snoro akcijas mokėjimo nėra, tačiau ieškovas taikos sutarties nagrinėjamoje byloje sudaryti neketina. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 26 d. išmokėjo ieškovui 1 069,86 Eur draudimo išmoką į jo patikslintame ieškinyje nurodytą banko sąskaitą. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas ieškinio reikalavimus dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo suformulavo tik patikslintame ieškinyje, t. y. tik tada, kai buvo įsitikinęs, kad draudimo išmoka už turėtas Snoro akcijas bus išmokėta, todėl šie jo reikalavimai negali būti patenkinti, o turi būti atmesti, kaip nepagrįsti. Pabrėžia, kad nacionaliniai teismai nebuvo pripažinę Snoro akcijų turėtojų teisės į draudimo išmoką, o ši aplinkybė patvirtina, kad negalima teigti, jog IID Snoro akcijų turėtojų atžvilgiu yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą. Tik 2018 m. liepos 4 d., atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje pripažino Snoro akcijų turėtojų teisę į indėlio draudimo išmoką, todėl IID nėra praleidusi prievolės įvykdymo termino. Atsakovas taip pat pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Nagrinėjamu atveju nėra antrosios sąlygos, kad būtų galima iš IID priteisti procesines ir kompensacines palūkanas, o būtent – IID nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino; IID nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos; nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Ieškovas reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje teismas konstatavo ir suformavo precedentą, kuris taikytinas ir šioje byloje, kad AB banko Snoras klientai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo išnagrinėtas procesinių palūkanų klausimas indėlio sertifikato turėtojo byloje, kurioje egzistavo visiškai kitokios aplinkybės, o tuo tarpu, šioje byloje nagrinėjamas teisės gauti draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas klausimas ir pateikti visai kitokie tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad ieškovų sumokėtos sumos už Banko indėlių sertifikatus yra draudimo objektas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje aktualus visai kitas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuris numato, kad neįsigaliojusių obligacijų turėtojas gali pasinaudoti dviejų sistemų apsauga: indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams, pasirinkti, kokia sistema naudotis, gali tik pats banko klientas, ne teismas ar IID nuspręsti už jį. Todėl akivaizdu, kad šios civilinės bylos ratio decidendi skiriasi nuo kasacinio teismo išnagrinėtos bylos, kuria vadovaujasi ieškovas, reikalaudamas priteisti procesines palūkanas ir todėl nėra pagrindo priteisti ieškovui jo prašomas procesines palūkanas.
Trečiasis asmuo AB „Snoras“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimų – priteisti 1 068,86 Eur draudimo išmoką už investiciją į akcinės bendrovės (toliau – AB) „Snoras“ neįregistruotos emisijos akcijas. Kitus patikslinto ieškinio reikalavimus – priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už 1 068,86 Eur sumą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. – 103,51 Eur, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, palaikė pilnai.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog neprieštarauja dėl dalies ieškinio atsisakymo; kitą ieškinio dalį prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
Byla nagrinėjama nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui, nes apie teismo posėdį atstovas informuotas per EPP (CPK 175¹ straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Atsisakymas nuo dalies ieškinio priimtinas ir šioje dalyje civilinė byla nutrauktina, kitoje dalyje ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais bei šioje civilinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu AB bankas SNORAS 2011 m. kovo 10 d. sudarė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 20110310/V20 dėl paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo, pagal kurią tą pačią dieną į atsakovo kaupiamąją sąskaitą AB banke FINASTA (sąskaitos Nr. LT987050022000000005) ieškovas įmokėjo 3 694 Lt. Ginčo dėl to, kad ši sutartis buvo sudaryta, byloje nėra, o šią aplinkybę patvirtina tiek į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, tiek Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys bei trečiojo asmens vardu užvestose bylose užfiksuotos nurodytos aplinkybės tiek dėl atitinkamų indėlių sertifikatų bei akcijų pasirašymo sutarčių sudarymo, tiek dėl ieškinio pagrindą sudarančių tam tikrų aplinkybių, t. y., kad Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė trečiajam asmeniui licenciją, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui Snoras buvo iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, taip pat ir dėl kito ieškovo reikalavimo, t. y., jog ieškovas bylos iškėlimo metu nereiškė reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, taip pat patvirtino aplinkybę, kad jam priklausanti draudimo išmokos suma buvo išmokėta 2018 m. rugsėjo 26 d., t. y. po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, kurioje kasacinės instancijos teismas pripažino ieškovų, kurie sumokėjo lėšas pagal banko Snoras akcijų pasirašymo sutartis, tačiau netapo akcijų savininkais, teisę į indėlio draudimo išmoką (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 187 straipsnis).
Ieškovas atsisako nuo reikalavimo priteisti 1 069,86 Eur draudimo išmoką už investiciją į akcinės bendrovės (toliau – AB) „Snoras“ neįregistruotos emisijos akcijas. CPK 140 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškovas turi teisę bet kurioje proceso stadijoje atsisakyti ieškinio (jo dalies). Ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia niekieno teisių ir teisėtų interesų, todėl šis ieškinio dalies atsisakymas gali būti priimtas (CPK 42 straipsnis). Ieškovui atsisakymo nuo dalies ieškinio ir bylos nutraukimo pasekmės yra žinomos ir suprantamos. Civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti procesines 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos – 1 069,86 Eur draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. – 103,51 Eur. Tokį reikalavimą ieškovas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017, kurioje, kaip nurodo ieškovas, teismas išaiškino, kad „procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas“, ir, kad bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos“.
Pažymėtina, kad ieškovas teisingai nurodo, jog CK 6.210 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taip pat teisingai pažymi, jog CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis); kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis). Tačiau tam, kad į teismą besikreipiantis suinteresuotas asmuo (CPK 5 straipsnio 1 dalis) galėtų tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti tokią teisę, t. y. teisę į įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turi būti įstatyme nustatytos sąlygos. Ieškovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017, kasacinis teismas 29 punkte nurodė, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis), be to, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, nepaisant to, kad pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas priminė suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose, kuriose buvo išaiškinta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Minėtoje nutartyje teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teisminėje praktikoje yra išaiškinta, kad prašymas priteisti procesines palūkanas turi būti pateiktas raštu (nutarties 30 punktas).
Nagrinėjamu atveju pats ieškovas patvirtino, kad jis, reikšdamas reikalavimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, neprašė priteisti procesinių palūkanų. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos ieškinio kopijos. Tuo tarpu ieškovo cituojamoje kasacinio teismo nutartyje ieškovas tokį reikalavimą buvo pareiškęs, dėl ko teismai atitinkamai tokį reikalavimą nagrinėjo ir dėl jo pasisakė, t. y. kasacinės instancijos teismas nurodytoje 2017 m. liepos 28 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas kreipėsi į teismą 2015 m. rugpjūčio 19 d., teismas jo ieškinį priėmė 2015 m. rugpjūčio 21 d., ieškovas prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo raštu teismui pateikė 2015 m. lapkričio 24 d., o jam priklausanti indėlio draudimo išmoka išmokėta 2015 m. gruodžio 14 d., todėl už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki 2015 m. gruodžio 14 d. (indėlio draudimo išmokos išmokėjimo dienos) galėjo būti skaičiuojamos procesinės palūkanos. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos ratio decidendi (lot. sprendimo pagrindas, motyvacija) skiriasi nuo kasacinės bylos ratio decidendi, nes ieškovui indėlio draudimo suma buvo išmokėta 2018 m. rugsėjo 26 d., t. y. po to kai gavo informaciją iš atsakovo apie ketinimą išmokėti draudimo išmoką bei nurodė atsakovui kurią iš dviejų sistemų apsaugos pasirinko: indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams; taigi konstatuotina, kad ieškovas iškeltoje byloje reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nebuvo pareiškęs, t. y. nebuvo išreiškęs valios dėl procesinių palūkanų priteisimo (pateikęs prašymo jas skaičiuoti), o tai reiškia, kad nėra vienos iš dviejų būtinųjų pagrindinių sąlygų skaičiuoti procesines palūkanas ir jas priteisti (kasacinės instancijos 2017 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 32 punktas). Konstatavus, kad ieškovas nei bylos iškėlimo teisme metu, nei vėliau – iki indėlių draudimo išmokų išmokėjimo momento, – reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nereiškė, todėl reikšti tokį reikalavimą po to, kad skolininkas įvykdė savo piniginę prievolę ieškovas neturi teisinio pagrindo, kadangi procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą, nes tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų; pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Ieškovo reikalavimo priteisti jam procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., kada buvo išmokėta indėlio draudimo suma, kai reikalavimas priteisti procesines palūkanas pareikštas tik 2018 m. rugsėjo 13 d., paneigtų procesinių palūkanų paskirtį.
Teismas nesutinka su ieškovo argumentais, kad jo reikalavimo tenkinimui teismas turėtų vadovautis teismine praktika, suformuota bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimais, nurodant, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas iš esmės nesiskiria nuo procesinių palūkanų mokėjimo, nes ir vienu, ir kitu atveju yra patiriamos išlaidos ir nuostoliai, kurių priteisimui yra pareiškiamas atskiras pagrįstas reikalavimas. Savo nesutikimą teismas grindžia tuo, kad bylinėjimosi išlaidos nėra savarankiškas materialusis reikalavimas, nes bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis), jos atsiranda tik proceso įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Reikalavimas priteisti palūkanas yra materialinis reikalavimas.
Teismas atskirai nepasisako dėl kitų šalių argumentų, nes jie nekeičia teismo padarytų išvadų, kad ieškovo reikalavimas pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir nurodytą ieškinio pagrindą negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.
Ieškovui grąžinti dalis (75 procentai) sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 279 straipsniais,
nusprendžia:
priimti ieškovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsisakymą nuo reikalavimo priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, 1 069,86 Eur draudimo išmoką ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Grąžinti ieškovui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dalį elektroniniu būdu (ZE45717) sumokėto žyminio mokesčio – 18,75 Eur (aštuoniolika eurų 75 ct). Išaiškinti ieškovui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.