Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) Lampe & Schwartze K.G. atskirąjį skundą atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo (kreditoriaus) Lampe & Schwartze K.G. prašymas pripažinti akcinės bendrovės (toliau – AB) „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje Nr. B2-374-163/2017 pagal ieškovo S. D. pareiškimą atsakovei AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ dėl bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys – AB SEB bankas, AB „Lietuvos geležinkeliai“, V. Ž., N. V., S. D., A. L., V. A., A. G.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2015 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apygardos teismas nutarė AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ iškelti bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 29 d. Bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriumi paskirtas Dalius Volskis.Kreditorius Lample & Schwartze K.G. prašė AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Prašyme nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalimi, AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Įmonė buvo akivaizdžiai nemoki, tačiau įmonės valdymo organas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o kai buvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, tokį prašymą arba atsiimdavo, arba palaikydavo prašymus nekelti bankroto bylos (Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų Nr. B2-1707-479/2015, eB2-1436-253/2015). 2015 metų rudenį, prieš iškeliant bankroto bylą, įmonės turtas ir toliau buvo įkeičiamas, nors jau buvo suėję terminai įvykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriui Lample & Schwartze K.G. Įmonės turtas buvo apskaitomas nurodant klaidingą turto vertę, t. y. laivų vertė nurodyta ženkliai didesnė nei rinkos kaina. AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ realiai esant nemokiai, jos valdymo organai, žinodami, kad nėra galimybių laiku grąžinti 12 500 496 Eur AB SEB banko išduotos paskolos, 2015 m. liepos mėnesį susitarė su AB SEB banku 9 mėnesiams atidėti AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ beveik 15 mln. Eur paskolų grąžinimo terminą. Taip pat 2015 m. spalio 6 d. įmonei esant faktiškai nemokiai, įvykusiame neeiliniame AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ akcininkų susirinkime pritarta įkeisti laivą „Venta“ įmonės AB „Smiltynės perkėla“ naudai, nors kreditoriui Lample & Schwartze K.G. skola jau buvo pradelsta.Bankroto administratorius Dalius Volskis atsiliepime į kreditoriaus Lample & Schwartze K.G. prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu prašė jo netenkinti. Nurodė, kad 2015 metais įmonės finansinė padėtis buvo nestabili, todėl 2015 m. rugpjūčio 5 d. buvo sudaryta paskolos sutartis tarp AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuria suteikta 3 000 000 Eur paskola ir galimybė panaudojant šias lėšas panaikinti dalį pradelstų įsipareigojimų, areštus laivams, tęsti ūkinę–komercinę veiklą. Gavus šią paskolą ir sudarius susitarimą dėl kredito grąžinimo termino atidėjimo AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ finansinė padėtis pasikeitė ir nebeatitiko nemokumo sąvokos, todėl jos valdymo organai pagrįstai atsiėmė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius neturi pagrindo teigti, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai ar neteisingai. Dėl sudarytų sandorių su AB SEB banku, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Smiltynės perkėla“, bankroto administratorius nurodė, kad sandoriai sudaryti su tikslu stabilizuoti ir atkurti įmonės veiklą, o ne pabloginti finansinę padėtį.Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prašė jo netenkinti. AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ valdymo organo atsiimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo vertintinas ne kaip bendrovės vadovo dvejonės ar vengimas kreiptis į teismą, bet siekis išsaugoti valdomą įmonę. Kreditorius neįrodinėja aplinkybių, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ sudaryti sandoriai prieš bankroto bylos iškėlimą būtų nuostolingi bendrovei. Nesutiko su kreditoriaus argumentu, kad sudarytas sandoris su AB SEB banku leido koreguoti įmonės finansinius duomenis ir taip kurį laiką išvengti bankroto, nes sandorio šalims būtų nenaudingas kreditoriaus ir skolininko susitarimas dėl jau pradelstos prievolės įvykdymo tvarkos pakeitimo dar atidedant prievolės mokėjimo terminus tik tam, kad dirbtinai išvengti bankroto pasekmių. Kreditorius neįrodė, kad nurodytu susitarimu su banku dėl skolos vykdymo termino atidėjimo būtų padaryta žala bendrovei ir / ar jos kreditoriams.Suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į kreditoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prašė jo netenkinti. Nurodė, kad neegzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti tyčinio bankroto požymiai. Pagal 2015 m. spalio 31 d. finansinės būklės ataskaitą AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ turto turėjo 31 401 936 Eur sumai, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 22 563 730 Eur, tačiau iš jų pradelsti – 4 483 327,83 Eur, todėl pradelsti mokėjimai neviršijo pusės balanse įrašyto turto vertės. Dėl paskolos grąžinimo AB SEB bankui termino pratęsimo AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ nepatyrė jokių finansinių nuostolių ir sandoris negali būti vertinamas ekonomiškai nenaudingu. Taip pat kreditorius neįrodinėja, kad turtas būtų parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis arba perleistas neatlygintinai, todėl įmonės bankrotas neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio. Dėl laivo „Venta“ įkeitimo AB „Smiltynės perkėla“ nurodo, kad laivas buvo įkeistas antrine hipoteka. Joks neapsunkintas AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ turtas, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti išieškojimą, nebuvo pašalintas, atimant iš kreditorių galimybę į jį nukreipti išieškojimą. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nesutinka su kreditoriaus argumentu, kad laivai buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitomi apgaulingai, nes buvo atliekamas laivų vertinimas.Suinteresuotas asmuo V. Ž. atsiliepime į kreditoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu nurodė, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ valdybos nariu buvo nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Per minėtą laikotarpį buvo priimtas tik vienas valdybos sprendimas dėl tikslinio trumpalaikio kredito sandorio sudarymo. Minėto sandorio sudarymas įtakos bankrotui neturėjo, kadangi šiuo sandoriu buvo siekiama nedidinti patiriamų nuostolių. Valdybos nariu buvo itin trumpą laiką, todėl nėra net teorinės galimybės, kad per tokį trumpą laiką jo, kaip valdybos nario, veiksmai galėjo įmonei padaryti įtaką dėl jos mokumo ir / ar privesti prie bankroto tyčia.Suinteresuotas asmuo N. V. atsiliepime į kreditoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu nurodė analogiškus argumentus kaip ir suinteresuotas asmuo V. Ž..Suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepime į kreditoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu nurodė, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ valdybos nariu išrinktas 2015 m. liepos 31 d., valdybos nario funkcijas vykdė apie 4 mėn. iki bankroto bylos iškėlimo. Suinteresuoto asmens darbo metu valdyboje nebuvo tvirtinama finansinių atskaitomybių, sprendžiama dėl turto pardavimo. Jam nebuvo žinoma, ar nuo 2015 m. rugpjūčio pradelsti įsipareigojimai būtų viršiję pusę AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ balanse įrašytos turto vertės. Sprendimai, susiję su papildomu finansavimu, sudarant sandorius su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB SEB banku, buvo priimti tik išsamiai įvertinus, kokią įtaką sandorių sudarymas turės AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bei jos kreditoriams.Pareiškėjas, pateikdamas papildomus paaiškinimus dėl prašymo bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodė, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ prieš bankroto bylos iškėlimą vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, pažeisdama eiliškumą. 2015 m. rugsėjo 4 d. įkeitė laivą „Venta“ įmonės AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai, o 2015 m. spalio 26 d. tas pats laivas „Venta“ įkeistas įmonės AB „Smiltynės perkėla“ naudai. Tačiau AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ neatsiskaitė su pirmesnės eilės kreditoriais – darbuotojais ir VSDFV ir tokiu būdu įkeitė minėtą turtą, suteikdama penktosios eilės kreditoriui prioritetą prieš antrosios ir trečiosios eilės kreditorius. Be to, kai AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ įkeitė laivą AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Smiltynės perkėla“, skola kreditoriui jau buvo pradelsta. Remiantis 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, įmonės veikla per paskutinius trejus metus buvo nuostolinga, įsiskolinimai augo, taigi įmonės vadovas, atsakingas už kasdienės veiklos organizavimą, geriausiai žinojęs įmonės turtinę padėtį, tačiau ir toliau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Turto įkeitimas paskolos davėjams, eliminavo kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus ir negalima teigti, kad šie sandoriai buvo naudingi, kadangi vos po kelių mėnesių įmonės direktorius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodė, kad laivas „Venta“ dar 2008 m. vasario 28 d. sudarius paskolos sutartį buvo įkeistas AB SEB bankui, todėl joks kreditorius nuo to laiko be hipotekos kreditoriaus, savo reikalavimų patenkinimo pirmiau hipotekos kreditoriaus į laivą nukreipti negalėjo. Dėl laivų arešto nepalankiose jurisdikcijose ir kitų būtinųjų išlaidų, AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ turėjo gauti papildomą finansavimą, jį sutiko suteikti AB „Lietuvos geležinkeliai“. Šiuo tikslu, išimtinai AB „Lietuvos geležinkelių“ naudai ir šios paskolos užtikrinimui, 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu AB SEB bankas atsisakė laivo „Venta“ pirminio įkeitimo ir buvo įregistruota hipoteka AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai. BAB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankroto administratorius pateikė papildomą informaciją dėl kreditoriaus pateiktų paaiškinimų. Dėl laivo „Raguva“ remonto nurodė, kad laivo „Raguva“ remontas buvo planuojamas iš anksto, jis numatytas 2014-2016 metų strateginiame veiklos plane, kuriam pritarta įmonės valdybos 2013 m. gruodžio 18 d. posėdyje. Laivo klasifikacijos sertifikatas baigėsi 2015 m. sausio 2 d., klasifikacijos bendrovė jį pratęsė trims mėnesiams, t. y. iki 2015 m. balandžio 2 d. Laivas 2015 m. kovo 27 d., įvertinus regione, kuriame laivas dirbo, esančių remonto gamyklų kainas, pajėgumus, užimtumą, buvo perduotas remonto įmonei Astilleros de Guinea Equatorial S.A. (ASABA). Laivo remonto darbų sutartis ir papildomas susitarimas yra normali nuostata tarp šalių tokio pobūdžio susitarimuose, tuo labiau, kad pagrindinėje sutartyje buvo nustatyta 10 procentų dydžio bauda nuo visos sutarties vertės darbų vykdytojui laiku neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų. Taikos sutartis su Astilleros de Guinea Equatorial S.A. (ASABA) buvo sudaryta siekiant išvengti didesnių nuostolių įmonei ir kreditoriams. Laivas „Voruta“ į Pusiaujo Gvinėją plaukė vykdant sutartinius įsipareigojimus, pagal 2015 m. balandžio 21 d. sudarytą susitarimą ir niekaip nesusijęs su laivo „Raguva“ remontu. Bendrovės laivai 2015 m. dirbo normaliai, bendrovės pardavimo pajamos per dešimt mėnesių sudarė 8 790 180,07 Eur, todėl kaltinimai bendrovei, jog 2015 m. nebuvo vykdoma veikla, nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. nutartimi Lampe & Schwartze K.G. prašymą pripažinti BAB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankrotą tyčiniu atmetė.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus nurodytas aplinkybes, pateiktus duomenis, sprendė, kad byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadai, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo bei veikiant priešingai įmonės veiklos tikslams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“, reorganizavus bendrovę LISCO, įregistruota 2001 m. birželio 27 d., jos pagrindinė veikla medienos, birių ir generalinių krovinių vežimas jūra, transporto ir laivų nuoma pagal ilgalaikes ir trumpalaikes sutartis. Bankroto bylos kėlimo metu LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ generalinis direktorius buvo S. D. Pagrindinis įmonės akcininkas (56,66 proc.) valstybė ir jas patikėjimo teise valdė Susisiekimo ministerija. Įmonėje dirbo 201 darbuotojas, iš jų 182 jūrininkai. Iš byloje esančio atsakovės balanso, sudaryto 2015 m. spalio 31 d. matyti, kad į balansą įrašyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudaro 31 401 936 Eur. Ilgalaikio turto vertė 24 125 456 Eur, turtą pagrinde sudaro laivai (23 151 686 Eur), kurie visi įkeisti, trys iš penkių areštuoti. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 563 730 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 9 642 772 Eur. Nors pradelsti mokėjimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, tačiau prie ilgalaikių įsipareigojimų priskiriamas iš AB SEB banko paimtas 12 813 799 Eur kreditas, kurio grąžinimo terminas 2016 m. gegužės 2 d. ir kuriam grąžinti įmonė galimybių neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Dalius Volskis.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, remontas laivui „Raguva“ buvo būtinas, kad galėtų toliau plaukioti ir atlikti krovinių pervežimus, o AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ gautų pajamas. Nors pareiškėjas teigė, kad AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ jau nesudarydavo sutarčių ir laivas „Raguva“ kaip transporto priemonė nebuvo aktuali, tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, kad sutarčių registravimo žurnale 2015 m. laivų frachtavimo sutartys nebuvo registruojamos. Administratorius paaiškino, kad kreditoriui, jo prašymu, buvo pateiktos bendrovės ūkinių sutarčių registravimo žurnalų kopijos už 2013, 2014 ir 2015 metus. Kreditorius turėjo matyti, kad šiuose žurnaluose frachtavimo sutartys niekada nebuvo registruojamos. Bendrovės pardavimo pajamos 2015 metais sudarė 8 790 180,07 Eur. Laivo „Raguva“ pardavimo pajamos 2015 m. sudarė 1 560 937,50 Eur, iš jų po laivo remonto 562 144,80 Eur, todėl nepagrįstas kreditoriaus teiginys, kad laivas „Raguva“ kaip transporto priemonė buvo neaktuali ir remonto daryti nereikėjo. Taikos sutartis su Astilleros de Guinea Equatorial S.A. (ASABA) buvo sudaryta stengiantis kuo greičiau panaikinti laivo areštą, nes kaip matyti iš brokerių „Albatros Management“ INC elektroninio laiško, frachtuotojai davė 4 dienų terminą laivo sulaikymui panaikinti ir laivui išplaukti, priešingu atveju frachtuotojai žadėjo laivą iškrauti ir suorganizuoti krovinio transportavimą kitu laivu, o dėl to AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ būtų patyrusi didelius nuostolius, tuo pačiu nukentėtų ir kreditorių interesai. Be to buvo grėsmė, kad krovinys (cementas) ilgą laiką buvęs triumuose gali būti apgadintas, o tai būtų dar didesni nuostoliai. Pirmosios instancijos teismas iš finansinės būklės ataskaitos, sudarytos 2015 m. spalio 31 d. nustatė, kad su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 1 537 110 Eur, 2014 m. šie įsipareigojimai sudarė 1 362 744 Eur. Buvęs AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ generalinis direktorius A. L. paaiškino, kad problemos su atlyginimais darbuotojams prasidėjo 2014 m. Tuo metu įmonė keitė darbo metodiką: laivus ne nuomodavo, o patys ieškojo krovinių, plėtė pervežimus į Indiją, Afriką, Ameriką ir kt. Kadangi truko apyvartinių lėšų buvo kalbama su darbuotojais ir jie geranoriškai sutiko laukti atlyginimų, nes suprato kaip svarbu tęsti bendrovės veiklą, matė administracijos atliekamą darbą ir pasitikėjo vadovais. 2013m. su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 6 431 000 Lt, iš jų mokėtinas darbo užmokestis buvo 4 173 000 Lt. 2014 m. su daro santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 4 706 000 Lt, iš jų mokėtinas darbo užmokestis 2 724 000 Lt. Tai rodo, kad 2014 metais su darbo santykiais susiję įsipareigojimai (tame tarpe ir darbo užmokesčio įsiskolinimas) ženkliai sumažėjo.Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal 2014 m. finansines ataskaitas nepriklausomas auditorius nenustatė, jog įmonė nepajėgi tęsti veiklą. Pagrindinis akcininkas Susisiekimo ministerija dėl įmonės veiklos tęstinumo 2015 m. kreipėsi konsultacijos į UAB „Ernest & Young Baltic“ , kurių nuomone, veiklos tęstinumas galimas su sąlyga, kad bus gautas papildomas apyvartinio kapitalo finansavimas, kurio reikia artimiausiu metu, taip pat pasiekus susitarimą su pagrindiniu bendrovės kreditoriumi (AB SEB banku) dėl esamų finansinių įsipareigojimų restruktūrizavimo. Su AB SEB banku dėl paskolos grąžinimo atidėjimo buvo susitarta, o AB „Lietuvos“ geležinkeliai“ ir AB „Smiltynės perkėla“ suteikė AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ paskolas. Teismo vertinimu, tai rodo, kad bendrovė stengėsi išvengti bankroto, tęsti įmonės veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais.Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais ar kitokia veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, jog įmonei esant faktiškai nemokiai, sąmoningais įmonės vadovo veiksmais buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis. Teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogą AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ valdymą, ydingą įmonės veiklą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei finansinei veiklai, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorius Lampe & Schwartze K.G atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankrotą tyčiniu. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Bankrutavusi įmonė neregistravo pamatinių ūkinių operacijų, apeliantui buvo neįmanoma patikrinti ir objektyviai įvertinti bankrutavusios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tai yra savarankiškas bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindas, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai nepasisakė dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryto hipotekos sandorio, kuriuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai buvo įkeistas laivas „Venta“ ir 2015 m. spalio 26 d. AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ su AB „Smiltynės perkėla“ sudaryto hipotekos sandorio, kuriuo tas pats laivas buvo įkeistas antrine hipoteka AB „Smiltynės perkėla“ naudai. Šie nuostolingi bendrovei ir kreditoriams sandoriai buvo sudaryti tuo laikotarpiu, kai bendrovė jau buvo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Šiais sandoriais AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ įkeitė savo vertingą turtą – laivą „Venta“, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Smiltynės perkėla“ tapo pirmesnės eilės kreditoriais, lyginant su tais, kurių reikalavimo teisės buvo atsiradusios anksčiau (įskaitant ir darbuotojus). Šių sandorių sudarymo tikslas buvo bendrovės bankroto atveju užtikrinti konkrečių kreditorių galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą, nors jų reikalavimai atsirado žymiai vėliau ir tuo laikotarpiu, kai bendrovė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes su savo kreditoriais atsiskaityti negalėjo.Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad prašymą dėl bankroto iškėlimo generalinis direktorius S. D. Klaipėdos apygardos teismui pateikė tik po to, kai gavo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1716-123/2015 ir 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1717-123/2015, kuriomis buvo tenkinti kreditoriaus Lampe & Schwartze K.G. prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštuotas AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“, nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir / ar kilnojamasis turtas, piniginės lėšos 249 161,44 Eur sumai vienoje byloje ir 742 468,31 Eur sumai – kitoje byloje. Iki kreditoriaus Lampe & Schwartze K.G. kreipimosi teismine tvarka susigrąžinti pinigines lėšas AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ valdymo organas ir akcininkai toleravo nemokumo būseną. AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ nemoki buvo anksčiau, negu buvo kreiptasi dėl bankroto bylos jai iškėlimo, patvirtina finansinės atskaitomybės duomenys, neatsiskaitymą su darbuotojais 2014-2015 m. m. patvirtinantys vykdomieji raštai, liudytojo, buvusio generalinio direktoriaus A. L., paaiškinimai, akcininko – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, 2015 m. liepos 5 d. pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“Tęsiant bendrovės veiklą, kai iš tikrųjų jau būtina buvo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo plečiamas kreditorių ratas ir privilegijuojami konkretūs kreditoriai. Teismas nepagrįstai teigia, kad paskolos gavimas iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Smiltynės perkėla“ neva pagerino bendrovės finansinę būklę. Toks teismo tvirtinimas nėra pagrįstas jokiais leistinais įrodymais ir prieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Šie paskolos sandoriais gauti pinigai nebuvo uždirbti, jie didino įsipareigojimus (skaičiuojamos palūkanos) tuo metu, kai įmonė buvo nemoki. Ir patys skolinti pinigai buvo nukreipti ne į įmonės veiklos vykdymą, o apmokėti einamąsias skolas. Teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ sandorio su Pusiaujo Gvinėjoje registruota įmone Astilleros de Guinea Equatorial S.A. (ASABA) sudarymo aplinkybes. Apeliantas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, jog šis sandoris dėl laivo „Raguva“ remonto paslaugų nebuvo būtinas, kadangi 2015 m. laivas “Raguva” komercinės veiklos nevykdė, todėl sudarant tokį sandorį buvo tik padidinti bendrovės nuostoliai ir privilegijuojamas konkretus kreditorius Astilleros de Guinea Equatorial S.A. (ASABA), turintis sąsajų su Lietuvos Respublikos subjektais – Klaipėdos miesto gyventojais. Sandorį su AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ sudarė, kai jos finansinė padėtis jau buvo kritinė, tačiau sutartimi sutarė dėl 340 031 EUR apmokėjimo, prisiėmė papildomą pareigą mokėti dideles baudas už mokėjimo pradelsimą, žinodama kokia sunki jos būklė, bei suteikė teisę areštuoti bet kurį jai priklausantį laivą, o vos prieš kelias dienas iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo sudarė taikos sutartį, kuria įsipareigojo per 1 dieną padengti 245 510 Eur įsiskolinimą, apimantį pagal sutartį sutartos sumos neapmokėtą dalį, baudas ir neva patirtas ASABA 58 285,60 Eur bylinėjimosi išlaidas.Nesutinka su teismo išvada, neva susitarimas dėl paskolos AB SEB bankui grąžinimo atidėjimo 9 mėnesiams ir paskolos iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei AB „Smiltynės perkėla“ gavimas reiškė bendrovės siekį išvengti bankroto, tęsti veiklą ir apsaugoti kreditorius nuo nuostolių. Paskolos AB SEB bankui grąžinimo atidėjimas 9 mėnesiams užtikrino tik formalų neatitikimą nemokumo kriterijui, nustatytam ĮBĮ, tačiau nebuvo jokių realių galimybių, kad finansinę krizę išgyvenanti bendrovė, negalinti atsiskaityti su savo darbuotojais net už 2014 m., staiga praėjus vos 9 mėnesiams grąžintų bankui 12 500 496 Eur dydžio skolą.Į bylą yra pateikti įrodymai, kad net bankroto bylos iškėlimo dieną su bendrovės darbuotojais nebuvo atsiskaityta už 2014-2015 m. Apie Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą patvirtina aplinkybė, jog bendrovei neatsiskaitant su darbuotojais buvo tęsiama jos veikla ir sudaromi sandoriai, kuriais pirmenybės teisė į bendrovės turtą perleidžiama kreditoriams, kurių reikalavimo teisės atsirado vėliau, t. y. privilegijuojami konkretūs kreditoriai.Suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Paskolų su AB SEB banku pratęsimas ir naujų paskolų gavimas buvo naudingas ir būtinas AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“. Paskolos grąžinimo termino pratęsimu ji neprisiėmė nei papildomų įsipareigojimų, nei atsisakė savo turto, į kurį kiti kreditoriai būtų galėję nukreipti išieškojimą, nei kitaip apsunkino bendrovės finansinę padėtį. Kreditoriai iki 2015 m. spalį priimto sprendimo įkeisti laivą „Venta“ nebūtų galėję nukreipti išieškojimo, nes dar iki laivo „Venta“ įkeitimo šis laivas jau buvo įkeistas AB „Lietuvos geležinkeliai“ kaip 2015 m. rugpjūčio 5 d. išduotos paskolos užtikrinimas, šio laivo įkeitimą sutikus perleisti AB SEB bankui – tuometiniam laivo “Venta” įkaito turėtojui.2015 m. pavasarį AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ įsipareigojimai kreditoriams nebuvo pradelsti – paskolų grąžinimo terminai dar nebuvo suėję. Pagal 2015 m. spalio 31 d. finansinės būklės ataskaitą AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ turtas sudarė 31 401 936 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 563 730 Eur, tačiau iš jų pradelsti – 4 483 327,83 Eur, todėl pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės balanse įrašyto turto Kreditoriaus teiginiai, kad įmonė netinkamai tvarkė sąskaitų ir sutarčių registrą, negali lemti bankroto pripažinimo tyčiniu, nes bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu tik tada, kai buvo tikslingai siekiama privesti bendrovę prie bankroto.BAB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:Kreditoriui, jo prašymu, buvo pateikti bendrovės ūkinių sutarčių registravimo žurnalų kopijos už 2013, 2014 ir 2015 metus, todėl išanalizavęs pateiktus sąrašus, neabejotinai turėjo matyti, jog laivų komercinio įdarbinimo (frachtavimo) sutartys šiuose registruose niekada ir nebuvo registruojamos. Bendrovei vykdant veiklą kiekvienais metais būdavo atliekamas nepriklausomas finansinis įmonės veiklos auditas, kurį atlikdavo konkurso būdu išrenkama nepriklausoma tarptautinė audito bendrovė. Auditoriai patvirtindavo, kad pateiktose finansinėse ataskaitose teisingai pateikta finansinė įmonės būklė pagal Tarptautinius finansinius atskaitomybės standartus, priimtus taikyti Europos Sąjungoje. Pagrįstai galima abejoti, kad kreditoriaus daromos išvados ir teiginiai paneigia tarptautinių audito kompanijų specialistų atliktus patikrinimus ir pateiktas išvadas.Pagal surinktą informaciją nustatyta, jog laivo „Raguva“, kaip ir visų kitų laivų, remontas buvo planuojamas iš anksto ir tai buvo pateikta ir aptarta bendrovės valdymo organų. Remontas buvo privalomas pagal laivo klasifikacijos sertifikato galiojimo terminus, o be tokio sertifikato laivas negalėtų vykdyti ūkinės–komercinės veiklos ir įmonė negautų jokių pajamų iš šio laivo veiklos, todėl nelogiškas ir nesuprantamas kreditoriaus argumentas, kad nepagrįstai buvo sudarytas sandoris ir laivas buvo remontuojamas. Įrodymais yra patvirtinta, jog laivo „Raguva“ pardavimo pajamos per 2015 metus iš viso sudarė 1 560 937,50 Eur, iš kurių 562 144,80 Eur pajamos buvo po laivo remonto.Byloje pateiktas įrodymais yra tinkamai ir pagrįstai įrodyta, kad šis reisas buvo įvykdytas tinkamai, už jo vykdymą įmonė gavo 620 234,94 Eur pajamų, todėl kreditoriaus argumentai dėl fiktyvaus sandorio ar specialiai į Pusiaujo Gvinėją nuplukdyto laivo yra pagrįstai atmesti ir ši pozicija nekeistina. Dar daugiau, iš administratoriaus turimos informacijos, darytina pagrįsta išvada, jog tik vadovybės veiksmų dėka ir derybomis su laivo frachtuotoju (nuomininku), pavyko išvengti labai didelių nuostolių, kurie galėjo atsirasti, jeigu laivo „Voruta“ frachtuotojas būtų nusprendęs nebelaukti kol bus užbaigtas laivo „Voruta“ remontas (nes laivui „Vortua“ atplaukus į pakrovos uostą Aveiro sugedo pagalbinis laivo variklis, kurio remontas užtruko) bei panaikintas sulaikymas ir būtų pareikalavęs perkrauti krovinį į kitą laivą bei grąžinti visus pagal vežimo sutartį sumokėtus pinigus. Tokiu atveju, būtų padaryta itin didelė žala įmonės kreditoriams, nes ne tik nebūtų gautos 620 234,94 Eur pajamos, bet būtų tekę padengti ir laivo frachtuotojo išlaidas dėl krovinio perkrovimo ir gabenimo į Pusiaujo Gvinėją organizavimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujai teikiami įrodymai taip pat turi atitikti bendruosius leistinumo reikalavimus ir būti susiję su byloje nagrinėjamais klausimais (CPK 177, 180 straipsniai).Apeliantas apeliacinės instancijos teismui 2017-06-21pateikė Valstybinio socialinio fondo valdybos Klaipėdos skyriaus raštą su priedais dėl įmonės mokamų mokesčių už darbuotojus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateikiamas įrodymas, susijęs su atskirajame skunde nurodytais argumentais, yra iš elektroninės teisminės bylos, taip pat į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę susipažinti su pateiktu įrodymu bei pateikti savo nuomonę dėl jo reikšmės nagrinėjamai bylai, nusprendžia pateiktą įrodymą priimti, pridėti prie bylos ir dėl jo įrodomosios reikšmės spręsti nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 42 straipsnis, 302 straipsnis, 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl BAB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kaip matyti iš bylos duomenų, AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“, reorganizavus bendrovę LISCO, įregistruota 2001 m. birželio 27 d., jos pagrindinė veikla – medienos, birių ir generalinių krovinių vežimas jūra, transporto ir laivų nuoma pagal ilgalaikes ir trumpalaikes sutartis. Iki 2015 m. rugsėjo 22 d. pagrindinis įmonės akcininkas (56,66 proc.) buvo valstybė ir jas patikėjimo teise valdė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. pagrindine akcininke tapo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Iš byloje esančio balanso, sudaryto 2015 m. spalio 31 d., matyti, kad į balansą įrašyto įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudaro 31 401 936 Eur. Ilgalaikį turtą iš esmės sudaro laivai (23 151 686 Eur), kurie visi įkeisti, trys iš penkių areštuoti. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 22 563 730 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 9 642 772 Eur. Nors pradelsti mokėjimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, tačiau prie ilgalaikių įsipareigojimų priskirtas iš AB SEB banko paimtas 12 813 799 Eur kreditas, kurio grąžinimo terminas yra 2016 m. gegužės 2 d. ir kuriam grąžinti įmonė nurodė neturinti galimybių. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi AB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Dalius Volskis.ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad BAB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus tyčinio bankroto požymius: nebuvo laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiant įmonės vadovo pareigas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Be to, atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos bankrotą preziumuoti tyčiniu – su bendrovės darbuotojais nebuvo atsiskaityta už 2014–2015 m., o CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą patvirtina aplinkybė, jog bendrovei neatsiskaitant su darbuotojais buvo tęsiama jos veikla ir sudaromi sandoriai, kuriais pirmenybės teisė į bendrovės turtą perleidžiama kreditoriams, kurių reikalavimo teisės atsirado vėliau, t. y. privilegijuojami konkretūs kreditoriai.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliantas įrodinėja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus tyčinio bankroto požymius, tačiau atkreipia dėmesį, kad vien vieno ar net kelių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių egzistavimas nėra pakankamas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Iš šios nutarties 28–30 punktuose pateiktos tyčinio bankroto sampratos, įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnyje, taikymo ir aiškinimo praktikos, formuojamos teismų praktikoje (t. y., kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių aplinkybių visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto), darytina išvada, kad tyčinis įmonės bankrotas gali būti konstatuotas dėl sąmoningų veiksmų (neveikimo), atitinkančių tyčinio bankroto požymius ir (ar) prezumpcijas, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, atlikimo, lėmusių įmonės nemokumą. Taigi esminę reikšmę sprendžiant tyčinio bankroto klausimą turi būtent tas įmonės vadovo veikimas (neveikimas), kuris buvo atliktas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos ir nulėmė (galėjo lemti) įmonės nemokumą, nepaisant jo tyčios, kaip kaltės formos.Apeliacinės instancijos teismas apelianto atskirojo skundo argumentus dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo vertina kaip deklaratyvius ir nepagrindžiančius galimybės taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio. Byloje nėra duomenų, kad įmonės vadovas bankroto administratorei nebūtų perdavęs įmonės dokumentų dėl aplaidaus ir (ar) netinkamo jų tvarkymo ir (ar) sunaikinimo, taip pat, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Priešingai, visi nurodyti duomenys atsispindi pateiktose finansinėse ataskaitose ir įmonės veikla, turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydžiai yra tinkamai nustatyti, tai patvirtino ir bankroto administratorius, įvertinęs įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apelianto argumentai dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatytų požymių yra bendri tuo, kad apeliantas iš esmės neįrodinėja, jog jie buvo įmonės bankroto priežastis.Įvertinus bylos duomenų visumą, matyti, kad įmonės tęstinumas ilgą laiką iki bankroto bylos buvo neapibrėžtas ir tai buvo akcentuota iš esmės visose įmonės finansinėse ataskaitose. Kaip matyti iš įmonės finansinių ataskaitų ir veiklos strategijos, įmonės tęstinumo neapibrėžtumas buvo sietinas iš esmės su dviem veiksniais – nuostolinga veikla ir įsipareigojimu bankui pagal paskolos sutartį. Dar 2014–2016 m. strateginiame veiklos plane buvo apibrėžta, kad įmonė 2013 m. rugsėjo 30 d. turėjo 19,9 mln. Lt pradelstų skolų tiekėjams bei 2,6 mln. Lt darbuotojams, įmonės skolos bankams sudarė 57,3 mln. Lt. Nurodyta, kad turint vienintelį finansinį kreditorių (AB SEB bankas), kuriam buvo įkeisti visi bendrovės laivai, įmonės veiklos tęstinumui didelę įtaką turėjo šio kreditoriaus veiksmai. Įmonė 2014–2016 metų strateginiame veiklos plane pripažino, kad per paskutinius penkerius metus, dėl nepakankamų piniginių srautų, įmonė 13 kartų pažeidė paskolos gražinimo grafiką ir dėl to yra rizikingiausių banko skolininkų grupėje. Bankui grąžinimai visiškai nevykdomi, mokamos tik palūkanos. Palūkanų dydis – 4 proc. + 3 mėn. USD LIBOR, jos atspindi įmonės rizikingumą. Dėl sumažėjusių laivų uždarbių bei su tuo susijusiu laivų kainų rinkoje mažėjimu, vadovybė 2011 ir 2012 metais sumažino apskaitines laivų vertes. Buvo suformuluoti strateginiai uždaviniai ir veiksmai: derybos su pagrindiniu finansiniu kreditoriumi dėl įmonei naudingo ilgalaikio paskolų gražinimo grafiko; derybos su kitomis finansinėmis institucijomis, dėl refinansavimo galimybių; paskolų grąžinimo sutarties pasirašymas su ilgalaikiu kredito grąžinimo grafiku; senesnių nei 25 metai laivų pardavimas.Įmonės finansinės ataskaitos patvirtina, kad įmonė, siekdama savo strateginių tikslų įgyvendinimo (sukoncentruoti laivyną mini Handysize segmente), 2014 metais pardavė tris mažiausius savo laivus (m/l „Asta“, m/l „Alka“ ir m/l „Daina“). Dalį gautų lėšų iš šių laivų pardavimo panaudojo banko paskolos mažinimui, o kitą dalį – likvidumui gerinti. Skola bankui sumažėjo nuo 52,8 mln. Lt iki 45,9 mln. Lt, skola tiekėjams sumažėjo nuo 18,2 mln. Lt iki 15,5 mln. Lt. 2015 metais įmonė pardavė du mažiausio dydžio ir mažiausius pinigų srautus generuojančius laivus (m/l „Audrė“ ir m/l „Akvilė“). 2015 m. rugsėjo 31 d. finansinėje ataskaitoje nurodoma, kad tokiu būdu laivyną sudarys vien tik „Handysize“ tipo laivai, o ilgalaikis pervežimų kainų augimas ir laivyno sukoncentravimas pelningesniame mini „Handysize“ laivų segmente teigiamai paveiks bendrovės finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą.Įvertinus įmonės veiksmus 2013-2015 metų laikotarpiu matyti, kad įmonė ėmėsi konkrečių kompleksinių žingsnių įmonės finansinei padėčiai gerinti. Nei vienas iš anksčiau nurodytų veiksmų nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo kryptingai bloginama įmonės padėtis. Priešingai, įmonė sumažino turimų laivų skaičių, padengė dalį paskolos, koncentravosi viename pelningame rinkos segmente (kurio pelningumas atsispindi finansinėse ataskaitų dalyje dėl laivų pajamų).Apeliantas atskirajame skunde akcentuoja aplinkybes dėl sandorių su Pusiaujo Gvinėjoje registruota įmone Astilleros de Guinea Equatorial S.A. (ASABA) sudarymo, kad įmonė, žinodama kokia sunki jos būklė, suteikė teisę areštuoti bet kurį jai priklausantį laivą, o vos prieš kelias dienas iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo sudarė taikos sutartį, kuria įsipareigojo per 1 dieną padengti 245 510,00 Eur įsiskolinimą, apimantį pagal sutartį sutartos sumos neapmokėtą dalį, baudas ir patirtas 58 285,60 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo šio sandorio sudarymo aplinkybes. Kiekvienas jūrinis laivas, jeigu jis naudojamas pagal paskirtį, privalo turėti galiojančius klasifikacijos sertifikatus. Šių sertifikatų galiojimo laikas 5 metai. Kad gauti naują kvalifikacijos sertifikatą, laivas, dalyvaujant klasifikacinės bendrovės atstovams, turi būti nuodugniai patikrintas sausajame doke iškėlus laivą iš vandens. Nustačius tam tikrą neatitiktį reikalavimams, turi būti atliekamas laivo remontas ir tik po to išduodamas atnaujintas klasifikacijos sertifikatas. Laivui „Raguva“ išduotas klasifikacijos sertifikatas galiojo iki 2015 m. sausio 2 d., po to klasifikacinės bendrovės galiojimas buvo pratęstas iki 2015 m. balandžio 2 d. Laivo „Raguva“ remontas buvo planuojamas iš anksto, tai aptarta bendrovės valdymo organų. Kaip pirmosios instancijos teismui paaiškino suinteresuotas asmuo, dirbęs įmonėje techniniu direktoriumi V. A., planuojant laivų remontą atsižvelgiama į laivo dislokacijos vietą, į tame regione esančių laivų remonto gamyklas, išanalizavus laivų remonto gamyklų pajėgumus, kainas, užimtumą ir kt. Dėl laivo „Raguva“ remonto buvo sutarta Liepojoje, tačiau pasitaikė krovinys į Afriką. Klasifikacinė bendrovė nesutiko atidėti remonto, laivas „Raguva“ dirbo Pusiaujo Gvinėjos regione, todėl remonto įmonė ASABA buvo pasirinkta įvertinus tame regione esančių remonto dirbtuvių kainas, užimtumą, pajėgumus. Sutiktina su apeliantu, kad bylinėjimosi išlaidų dydis šiuo atveju kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, tačiau nagrinėjant įmonės tyčinio bankroto klausimą šios išlaidos yra nereikšmingos, nes net ir pripažinus, kad jos yra nepagrįstos, jos nepakeičia įmonės mokumo fakto atsiskaitymo metu.Apeliantas atskirajame skunde taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl būtinybės atlikti laivo remontą, o atskirojo skundo argumentus sudaro iš esmės abejonės dėl Astilleros de Guinea Equatorial S.A. sąsajumo su Lietuvos Respublikos piliečiais, o konkrečių įrodymų nepateikta. Kitos abejonės dėl sandorio sudarymo ir taikos sutarties pasirašymo yra bendro pobūdžio ir iš jų nėra aišku, kaip apelianto nuomone turėjo įmonė elgtis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad sutartyje buvo įtraukta sąlyga areštuoti bet kurį įmonės laivą, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes pagal 1952 m. Tarptautine konvenciją dėl kai kurių taisyklių, susijusiu su jūrų laivų areštu, suvienodinimo, reikalavimas dėl laivo remonto yra laikomas jūriniu reikalavimu (1 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokį reikalavimą turintis pareiškėjas pagal šią konvenciją gali areštuoti arba konkretų laivą, dėl kurio pareikštas jūrinis reikalavimas, arba bet kurį kitą laivą, priklausantį asmeniui, kuris jūrinio reikalavimo pareiškimo metu buvo to konkretaus laivo savininkas (Konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Laivas „Voruta“ į Pusiaujo Gvinėjos uostą Batą plaukė pagal 2015 m. balandžio 21 d. frachtavimo sutartį (frachtavimo sutartis sudaryta mėnesiu anksčiau nei atlikti laivo remonto darbai) ir gabeno cemento krovinį (16 792,5 t. cemento) iš Portugalijos uosto Aveiro. Pagal šią sutartį įmonės pajamos buvo 620 234,94 Eur. Jokių įrodymų, kad laivas „Voruta“ nukreiptas į Pusiaujo Gvinėjos uostą tam, kad ASABA galėtų jį areštuoti, teismui nepateikta.Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, pats mokėjimo eiliškumo pažeidimo faktas (CK 6.930¹ str.) savaime nesuponuoja tyčinio įmonės bankroto. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis netaikytinas tuo atveju, jei įstatyme įtvirtinta atsiskaitymų eilė pažeista neturint siekio apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet siekiant tęsti įmonės veiklą – sumokėti už tiekiamą elektrą, telefono paslaugas, vandenį, išmokėti atlyginimus darbuotojams, t. y. atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į įmonės veiklos ypatumus ir pačios įmonės pobūdį, kad įmonės pagrindinės veiklos priemonės buvo laivai, todėl šio turto eksploatacijai keliami ir tarptautinės teisės reikalavimai. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad laivus buvo pakankamai sudėtinga eksploatuoti – laivai turi būti apdrausti, jiems reikalingi sertifikatai, atitiktis minėtiems reikalavimams susijusi su atitinkama laivų priežiūra. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įmonė drastiškai susimažino savo laivyną, tai taip pat suponuoja, kad kiekvieno laivo (ypač su kroviniu, kaip buvo nurodytu atveju) laikinas praradimas lemia didelius nuostolius įmonei. Šiuo atveju apelianto išdėstytas faktinių aplinkybių vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad mokėjimai Astilleros de Guinea Equatorial S.A. buvo atlikti siekiant palaikyti įmonės veiklą ir išvengti didesnių nuotolių delsiant susitarti su kreditoriumi. Akcentuotina ir tai, kad atsiskaitymai su Astilleros de Guinea Equatorial S.A. iš esmės neturi jokio ryšio su įmonės bankrotu, nes atsižvelgiant į įmonės pajamas, šie papildomi nuostoliai įmonei nenulėmė jos bankroto.Įvertinęs apelianto argumentus dėl įmonės sutarčių su AB „Smiltynės perkėla“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei pareigos kreiptis dėl bankroto bylos pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad šių sutarčių sudarymo aplinkybės turi būti vertinamos bendrame įmonės finansinės padėties kontekste. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai, dėl kurių kilo bankrotas; ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad įmonės turima paskola buvo didelė ir itin reikšminga, nes visa įmonės tęstinumo strategija priklausė nuo vieno kreditoriaus (AB SEB bankas) veiksmų administruojant paskolą ir derybų su šiuo kreditoriumi rezultatų. Įmonės veiklos dokumentai ir kiti bylos duomenys patvirtina, kad paskolos sutartis buvo daug kartų pakeista, todėl darytina išvada, kad derybos buvo bent iš dalies sėkmingos. Kita vertus, įmonės laisvė optimizuoti savo veiklą (įsigyti naujus laivus, modernizuoti senus) buvo iš esmės suvaržyta, nes ji privalėjo derinti ir kreditoriaus interesus susigrąžinti suteiktą paskolą. Ginčo nėra ir dėl to, kad neįtraukus AB SEB bankui mokėtinos paskolos, įmonė net neatitiktų ĮBĮ nustatytos nemokumo sąvokos. Apeliantas, teigdamas, kad įmonei bankroto byla turėjo būti iškelta anksčiau taip pat konkrečiai neidentifikuoja, kada konkrečiai, jo manymu, turėjo būti iškelta bankroto byla, o tik deklaratyviai nurodo, kad atidedant paskolos mokėjimą buvo dirbtinai pašalinta nemokumo būsena.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės bankrotas yra iš esmės nulemtas fakto, jog įmonei nepavyks sugrąžinti pagrindinei kreditorei AB SEB bankui paskolos, kuriai užtikrinti buvo įkeisti visi įmonės laivai. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad įmonei veikiant nuostolingai, ji nusprendė sudaryti paskolos sutartis su AB „Smiltynės perkėla“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ nesuponuoja išvados, jog šie sandoriai įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi. Priešingai, įmonė įgijo pinigines lėšas, kurios buvo reikalingos užtikrinti įmonės veikos tęstinumui, hipotekos ir antrinės hipotekos nustatymas vienam iš laivų taip pat yra protingai pateisinamas suteiktos paskolos dydžiu (3,5 mln. Eur) ir faktu, kad laivas ir taip buvo įkeistas ankstesnei hipotekos kreditorei AB SEB bankui.Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kelta bankroto byla esminės teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju taip pat neturi. Kaip matyti iš bylos duomenų, po Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo buvo imtasi veiksmų, siekiant sugrąžinti įmonei stabilumą: pratęsta paskolos sutartis su AB SEB banku, gautos paskolos iš AB „Smiltynės perkėla“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“. Aplinkybė, kad įmonės veiklos nepavyko stabilizuoti ir nepavyko susitarti dėl ilgesnio paskolos grąžinimo termino šiuo atveju neturi tyčios požymio, o kaip tik rodo nuosekliai plėtojamą strategiją derėtis su kreditoriumi, kuri šiuo atveju nepasiteisino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nutarties 38–51 punktuose nurodytos aplinkybės neatitinka tyčinio bankroto požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose, bei prezumpcijos, įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, byloje nustačius, kad vykdytais veiksmais ir sudarytomis sutartimis nebuvo siekta apriboti kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet siekta vykdyti (tęsti) veiklą. Objektyvių duomenų ir (ar) argumentų, paneigiančių tokią išvadą, atskirajame skunde nepateikta. Apeliantas taip pat argumentuoja, kad yra pagrindas preziumuoti tyčinį bankrotą. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip nurodyta anksčiau (nutarties 35 punktas), tyčinio bankroto požymiai ir (ar) prezumpcijos turi būti aiškinami pagal ĮBĮ ir teismų praktikoje pateiktą tyčinio bankroto sampratą, o jų pagrindu tyčinio bankroto faktas konstatuotinas byloje esant pakankamai įrodymų.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikytina esant visoms šios normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, patvirtina ne tik šios normos gramatinė konstrukcija, tačiau taip pat ir ĮBĮ redakcijos XIP-4927 ir XIP-4928 aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, jog atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas būtų laikomas tyčinio bankroto požymiu išimtinai tik tuo atveju, jei atsiskaitymų metu darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taip pat nurodyta, kad nustatant bankroto požymį dėl atsiskaitymų eilės pažeidimo išskirtinai vertinami atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimai ne tik todėl, kad darbuotojai yra socialiai jautriausia kreditorių grupė, bet ir todėl, kad jų reikalavimai tenkinami Garantinio fondo lėšomis, o Garantinio fondo administratoriaus išlaikymas reikalauja ir valstybės biudžeto lėšų [...].Pažymėtina, kad dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, nurodydamas, kad šiame punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos.Iš byloje patvirtintų finansinių reikalavimų, rašytinių įrodymų (banko sąskaitos išrašų ir kt.) matyti, kad su darbuotojais buvo atsiskaitoma iki pat bankroto bylos iškėlimo. Taigi, vien aplinkybė, kad dalį įmonės kreditorių sudaro darbuotojai, o pagal VSDFV duomenis už juos nebuvo sumokėtas visas priklausančios valstybinio socialinio draudimo įmokos, nepatvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygos (neinicijuotas bankroto bylos iškėlimas, kai darbuotojams 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos) egzistavimo, nes iš bylos duomenų nėra aišku, ar šie reikalavimai susidarė darbuotojams 3 mėnesiams iš eilės nemokant darbo užmokesčio.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės vadovų veiksmai, pažeidžiantys vadovo, pareigas, nustatytas įstatymuose (CK 6.930¹ straipsnyje ir kt.) galėtų būti teisinis pagrindas civilinei atsakomybei kilti įstatymuose nustatytais atvejais, tačiau nesuponuoja pagrindo konstatuoti ĮBĮ reglamentuojamo tyčinio bankroto, t. y. siekio sukelti įmonės bankrotą. Pastebėtina, kad kreditorius, manantis, jog buvo sudaryti sandoriai, kuriais buvo padaryta žala įmonei gali pasinaudoti ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise savomis lėšomis atlikti įmonės dokumentų ir kitos informacijos patikrinimą.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų, patvirtinančių BAB „LIETUVOS JŪRŲ LAIVININKYSTĖ“ privedimą prie bankroto tyčia, nebuvimo, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.