Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-09-30 nuosprendžio, kuriuo P. B., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos BK 243 straipsnį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. tuo, kad jis nuo 2015-04-27 iki 2016-04-27 vengė atlikti Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-17 nuosprendžiu skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – sumokėti 5 MGL (188,30 Eur) įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, t. y. padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 243 str.

Šiaulių apylinkės teismas P. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. išteisino, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-09-30 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti P. B. kaltu, įvykdžius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 243 str., ir paskirti jam 12 MGL baudą. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti P. B. galutinę bausmę – 8 MGL baudą.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-29 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-350-458/2014, kadangi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, prokurorės nuomone, faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtos bylos Nr. 1A-350-458/2014 aplinkybes, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi minėta apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Prokurorė skunde pažymi, kad teismas, vertindamas subjektyvius (vidinius-psichinius) nusikalstamos veikos požymius, rėmėsi tik selektyviais paties kaltinamojo P. B. parodymais ir jo vidiniu suvokimu apie savo vykdomą nusikalstamą veiką, bet nevertino išorinių (objektyvių) nusikalstamos veikos požymių, kurie buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Prokurorė teigia, kad P. B. 2014-06-17 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį, kuriame buvo nuspręsta paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, išklausė ir jis pasirašytinai jam buvo įteiktas. Šis nuosprendis P. B. bei kitų nuteistųjų ir atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės buvo apskųstas apeliacine tvarka, bet visi apeliantai savo apeliacinius skundus atšaukė, o apeliacinio teismo nutartis apie skundų palikimą nenagrinėtais visiems apeliantams, tarp jų ir P. B., buvo išsiųsta paštu nuteistųjų ir atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytais adresais. Nors P. B. nurodė, jog jis neprisimena, ar apeliacinio teismo nutartį gavo, bet tai, prokurorės nuomone, negalėjo sutrukdyti atlikti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Be to, jis, dirbdamas maždaug dar su 10 bendradarbių, kuriems taip pat buvo paskirtos tokio pat dydžio įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą toje pačioje byloje, negalėjo nežinoti, kad beveik visi jo bendradarbiai (išskyrus A. B.) šias įmokas yra sumokėję. Prokurorės nuomone, pats P. B., žinodamas apie jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, privalėjo domėtis apie šios poveikio priemonės atlikimo tvarką ir sąlygas.

Prokurorė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigia, kad P. B. nevengė sumokėti įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bet jos laiku neįvykdė. Prokurorės nuomone, tai, kad P. B., žinodamas apie jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, būdamas dirbantis, turintis reguliarias pajamas ir pakankamai daug laiko įmokai, kuri nebuvo didelė, sumokėti, laiku nesumokėjo jam paskirtos įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, rodo, jog jis sąmoningai vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. P. B. vengimas atlikti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pasireiškė neveikimu, o ne aktyviais veiksmais, todėl teismo teiginys, jog P. B. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, sudarančių piniginio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės - vengimo sumokėti įmoką - turinį, yra nepagrįstas. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiek veikimu (aktyviais veiksmais, siekiant išvengti įmokos sumokėjimo), tiek neveikimu (neatlikimu jokių aktyvių veiksmų, kad ši įmoka būtų sumokėta, turint tam galimybę). Prokurorės teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog P. B. nesumokėjo įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes negavo (nesulaukė) dokumento su nurodytu valstybės biudžeto surenkamosios sąskaitos, į kurią reikia pervesti pinigus, numeriu. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad P. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu buvo solidaus - 60 metų - amžiaus, turi tik vidurinį išsilavinimą, nuo 2002 m. 16 kartų yra baustas administracine tvarka vien tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (tai yra administracinio teisės pažeidimo bylos teismo nepasiekdavo), 2012-01-20 pirmą kartą patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., 300 str., nepagrįstai padarė išvadą, jog P. B. parodymai yra patikimi.

Apeliantės teigimu, P. B. apklausiamas teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino visiškai, gailėjosi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, tvirtino, jog nuosprendį gavo, žinojo, jog reikia sumokėti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bet šios įmokos nesumokėjo. Jis taip pat tvirtino supratęs, kad jei jam kas nors neaišku dėl įmokos sumokėjimo, galėjo paklausti advokato, kurį turėjo abiejų instancijų teismų posėdžių metu. P. B. taip pat teisme neneigė, jog jis gavo apygardos teismo nutartį, bet šio fakto neprisiminė. P. B. parodė, kad visą laikotarpį, per kurį jis turėjo sumokėti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jis dirbo ir turėjo pajamų, nes uždirbdavo per mėnesį po 400 eurų. Taigi, prokurorės manymu, jokių objektyvių priežasčių, kodėl P. B. neturėjo galimybės sumokėti šios įmokos, nėra nustatyta. P. B. per visą laikotarpį, paskirtą įmokai į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti, turėjo pareigą šią įmoką sumokėti, ją visą sumokėdamas vėliausiai paskutinę šio laikotarpio dieną, bet to jis nepadarė, nors tokią galimybę (pajamas) turėjo. Įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei, nagrinėjant bylą teisme, ištirtus duomenis, juos susiejus į vientisą logišką ir nuoseklią grandinę, prokurorės nuomone, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog P. B. įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 243 str., todėl skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2016-09-30 išteisinamasis nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis P. B. ir jo gynėja advokatė prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prokurorės apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad P. B. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių, ir pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. išteisino, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-09-30 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu nesutikdama su P. B. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str., iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl P. B. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl P. B. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodyti sprendimo motyvai, nurodyta, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad šiuo atveju prokurorei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-17 nuosprendžiu P. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. išteisintas. Tuo pačiu nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 str., P. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., padarymo, perduotas I. B. atsakomybei pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla P. B. atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d., 2 d. 6 p., 71 str. P. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5MGL (650Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-17 nuosprendis įsiteisėjo 2015-04-27, Šiaulių apygardos teismui nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. U., atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės G. K., E. T., A. B., P. B. bei išteisintojo V. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-17 nuosprendžio palikus nenagrinėtus ir teismo procesą nutraukus.

Lietuvos Respublikos BK 74 str. 2 d. nustatyta, jog asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal šio kodekso 243 str.

Lietuvos Respublikos BK 243 str. numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. Lietuvos Respublikos BK 243 str. nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar apskritai, ar kurį laiką) jų atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino P. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, rašytinę bylos medžiagą – Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-17 nuosprendyje, šio nuosprendžio įteikimo pažymoje, Šiaulių apygardos teismo 2015-04-27 nutartyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016-04-28 pranešime, VSDFV pažymoje užfiksuotas aplinkybes bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, P. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, padarė pagrįstą išvadą, kad P. B. sąmoningai neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, sudarančių pagrindą teigti, jog jis vengė sumokėti jam paskirtą įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, be to, nuo 2015-04-27 iki 2016-04-27 P. B. net negalėjo padaryti jam inkriminuotos veikos, nes šiuo laikotarpiu jis turėjo teisę pasirinkti, kada sumokėti jam paskirtą įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (pasirinkti vieną, kelias, keliasdešimt, kelis šimtus dienų iš nustatyto laikotarpio baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymui).

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad P. B. padarė Lietuvos Respublikos BK 243 str. numatytą baudžiamąjį nusižengimą ir dėsto tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nes atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad P. B. paskirta įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą nuo 2015-04-27 iki 2016-04-27 buvo nesumokėta, siekiant išvengti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, P. B. 2016-06-16 (45 b. l.) sumokėjo 5 MGL (188,30 Eur) įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai kaip teismo precedentu rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-29 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-350-458/2014. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi rėmėsi aiškindamas šioje byloje taikomą teisės normą (Lietuvos Respublikos BK 243 str.), o ne kaip teismo precedentu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išavdą, kad pirmosios instancijos teismas P. B. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas ir pagrįstai išteisino jį pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl P. B. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo reikalavimo ir, vadovaujantis prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, P. B. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad P. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.