- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-31
- Bylos Nr.
- I-1092-355/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00736-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Daunys (pran.), Žanas Kubeckas, Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- R. Z.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Donato Daunio,
dalyvaujant atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovams G. J. ir D. K.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos R. Z. skundą ir patikslintą skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. Z. skundu ir patikslintu skundu prašo: panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600; įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.
Skunde pareiškėja nurodė, kad ji dirba Telšių apskrities VPK Akmenės r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja, yra statutinė valstybės tarnautoja. 2011 m. vasario 9 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 pareiškėjai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, iki jam sueis dveji metai.
2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui sukako vieni metai, vadovaudamasi Darbo kodekso 180 str., pareiškėja grįžo į tarnybą. Ji buvo informuota, kad motinystės pašalpa nebebus mokama. Mano, kad atsakovo sprendimas nutraukti motinystės pašalpos mokėjimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o neišmokėta motinystės pašalpos dalis turi būti priteista ir išmokėta.
Nurodo, kad apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad „nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis“. Vidaus tarnybos statuto norma „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ yra bendroji taisyklė, bendroji norma, įtvirtinanti pareigūnų teisė gauti motinystės (tėvystės) išmoką. Šią bendrąją taisyklę detalizuoja kita Vidaus tarnybos statuto norma: „mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis“.
Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 111-3574) (toliau - Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagal įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos. Vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama turinčiam teisę ją gauti apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Kadangi Vidaus tarnybos statutas nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią pareiškėja turi teisę gauti motinystės (tėvystės) išmoką, atsakovas šios teisės neneigia ir dalį motinystės (tėvystės) išmokos išmokėjo, mano, jog jos subjektinė teisė gauti motinystės (tėvystės) išmoką yra teisėta ir pagrįsta. Ginčas kylą tik dėl subjektinės teisės įgyvendinimo. Įstatymo 20 straipsnyje yra reglamentuojama motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmė, o Įstatymo 21 straipsnyje - motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Taigi, kaip ir nurodyta Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnyje, atitinkami su motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu susiję klausimai (išmokos dydis ir jos mokėjimo trukmė) yra nustatyti Įstatyme.
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“
Pastebėtina, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio nagrinėjimai situacijai aktualią 2010 m. liepos 2 d. redakciją Nr. XI-985 įstatymų leidėjas priėmė kartu su atitinkamais Įstatymo pakeitimais. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2290 aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog įstatymo projektu siekiama suvienodinti socialines garantijas statutiniu valstybės tarnautoju su kitu apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, nurodyta, jog pagrindinis tikslas „atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas „Statutinės valstybės tarnybos tobulinimo gaires,“ suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų socialines garantijas, tokiu būdu užtikrinant stabilumą ir mažinant nepagrįstą konkurenciją tarp statutinių institucijų.“ Nurodyti tikėtini teigiami rezultatai: „bus suvienodintos socialinės garantijos statutinių pareigūnų su kitais apdraustaisiais.“
Nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, manytina, kad teisę į motinystės išmoką įgiję subjektai, nepriklausomai nuo to, kokia jų darbo vieta, negali būti traktuojami ir išmokos jiems mokamos diferencijuotai, ypač, kai pats įstatymų leidėjas būtent ir siekė suvienodinti šios socialinės garantijos mokėjimo sąlygas bei dydžius.
Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateiktame atsiliepime ir atsakovo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjos skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 41 str. 3 d. nustatyta, kad laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Teigia, kad vaiko priežiūros laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokesčio dydis ar jo dalis, tačiau grįžus į tarnybą anksčiau termino, vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos ir grįžtama į darbą įstaigoje, kurioje buvo dirbta iki atostogų.
Pareiškėjai Šiaulių apskrities VPK viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Pareiškėja 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieneri metai, nutraukė vaiko priežiūros atostogas ir grįžo į tarnybą policijoje.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja praktiką, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, taip pat į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį, kurioje įvardijama, kad pareigūnams būtent vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis, esamas teisinis reguliavimas nesudaro galimybės pareigūnams tuo pat metu tarnauti ir gauti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalį. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. sausio 11 d. rekomendaciniame – paaiškinamajame rašte Nr. (23.4-21)SD-210 „Dėl motinystės (tėvystės) išmokos ir vaiko priežiūros atostogų“.
Pareiškėjos R. Z. skundas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja R. Z. pateikė prašymą Šiaulių apskrities VPK viršininkui nuo 2011-07-13 iki 2013-05-20 suteikti jai vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai ir skirti pašalpą. Šiaulių apskrities VPK viršininkas 2011-07-13 įsakymu Nr. 40-TE-351 suteikė R. Z. atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2011-07-13 iki 2013-05-20, t. y. iki vaikui sukaks 2 metai, mokant motinystės pašalpą (70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką), kol vaikui sueis vieneri metai ir 40 procentų, kol vaikui sueis dveji metai. Pareiškėja pateikė prašymą leisti grįžti į darbą nuo 2012-05-21 ir mokėti paskirtą 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką iki vaikui sukaks 2 metai. 2012-06-12 atsakovas pateikė pareiškėjai sprendimą Nr. 86-S-10600, kuriuo nurodė, kad pašalpa jai nebus mokama.
Ginčas byloje kilo dėl atsakovo administracinio sprendimo – 2012-06-12 rašto Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakytas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi, pareiškėjos teigimu, tokia išmoka, kaip ir asmenims, draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, turi būti mokama.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. ir 9 d. numato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami ir šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 5 p. nustatytų rūšių draudimu, t. y. pensijų socialiniu draudimu, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, nedarbo socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme, ir sveikatos draudimu, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Vidaus tarnybos statuto 41 str., reglamentuojančio pareigūnų laikinąjį nedarbingumą ir jo apmokėjimo tvarką, 3 d. (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-985 redakcija) numato, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.
Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 str. 1 d. (2008-12-18 įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 str. 4 d. (2010-12-22 įstatymo Nr. XI-1245 redakcija), atitinkamai – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-01-25 nutarimu Nr. 86, dalis, detalizuojanti minėtas įstatymo nuostatas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-01-25 nutarimu Nr. 86, 43.2 p. (2011-06-29 nutarimo Nr. 765 redakcija), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, atitinkamai – ginčijamas atsakovės administracinis sprendimas – 2012-06-12 raštas Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakytas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas pareiškėjai, yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.
Skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad Vidaus tarnybos statuto 41 str. 3 d. nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. įtvirtintą lygiateisiškumo principą, 38 str. 2 d., 39 str. 2 d. ir 52 str. 2 d. nuostatas, nėra pagrįsti, atitinkamai – teismui nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą: Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konkrečios veiklos, kurios gali būti labai skirtingos, pasirinkimas savo ruožtu sąlygoja ir teisių į atitinkamas socialines garantijas, kurių apimtys atskiroms darbuotojų grupėms neturi ir negali būti vienodos, įgijimą. Šiuo atveju aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktais nėra nustatyta garantija, numatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d., savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pvz., teisė į valstybinę pensiją ir pan.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Netenkinti pareiškėjos R. Z. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjos R. Z. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.