Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-04-16 · Administracinė byla Nr. P-143-38-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-143-38-14Nutartis · 2014-04-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaSprendimas · 2014-10-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-16
Bylos Nr.
P-143-38-14
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00736-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
R. Z.
Atsakovas
Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143-38/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00736-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013 pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.; 3) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja nurodė, kad ji dirba Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato (toliau – ir Akmenės rajono policijos komisariatas) Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja, yra statutinė valstybės tarnautoja. 2011 m. vasario 9 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, iki jam sueis dveji metai. Pareiškėja nurodė, jog 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui sukako vieni metai, vadovaudamasi Darbo kodekso (toliau – ir DK) 180 straipsniu, grįžo į tarnybą ir buvo informuota, kad motinystės pašalpa nebebus mokama. Pareiškėjos nuomone, atsakovo sprendimas nutraukti motinystės pašalpos mokėjimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o neišmokėta motinystės pašalpos dalis turi būti priteista ir išmokėta.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Statuto 41 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad „nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis“. Pareiškėja pažymėjo, kad Statuto norma „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ yra bendroji taisyklė, bendroji norma, įtvirtinanti pareigūnų teisę gauti motinystės (tėvystės) išmoką. Šią bendrąją taisyklę detalizuoja kita Statuto norma: „mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis“.

Pareiškėja pabrėžė ir tai, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos. Vadovaujantis paminėto straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama turinčiam teisę ją gauti apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Kadangi Statutas nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią ji turi teisę gauti motinystės (tėvystės) išmoką, atsakovas šios teisės neneigia ir dalį motinystės (tėvystės) išmokos išmokėjo. Pareiškėjos nuomone, jos subjektinė teisė gauti motinystės (tėvystės) išmoką yra teisėta ir pagrįsta. Ginčas kyla tik dėl subjektinės teisės įgyvendinimo. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje yra reglamentuojama motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmė, o 21 straipsnyje – motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Taigi, kaip ir nurodyta Statuto 41 straipsnyje, su motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu susiję klausimai (išmokos dydis ir jos mokėjimo trukmė) yra nustatyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.

Pareiškėja akcentavo, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“. Pareiškėja pastebėjo, jog Statuto 41 straipsnio nagrinėjamai situacijai aktualią 2010 m. liepos 2 d. redakciją Nr. XI-985 įstatymų leidėjas priėmė kartu su tam tikrais Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimais. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2290 aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog įstatymo projektu siekiama suvienodinti socialines garantijas statutinių valstybės tarnautojų su kitų apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, nurodyta, jog pagrindinis tikslas „atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas Statutinės valstybės tarnybos tobulinimo gaires, suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų socialines garantijas, tokiu būdu užtikrinant stabilumą ir mažinant nepagrįstą konkurenciją tarp statutinių institucijų“. Nurodyti tikėtini teigiami rezultatai: „bus suvienodintos socialinės garantijos statutinių pareigūnų su kitais apdraustaisiais.“ Pareiškėja inter alia nurodė, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, manytina, kad teisę į motinystės išmoką įgiję subjektai, nesvarbu, kokia jų darbo vieta, negali būti traktuojami ir išmokos jiems mokamos diferencijuotai, ypač, kai pats įstatymų leidėjas būtent ir siekė suvienodinti šios socialinės garantijos mokėjimo sąlygas bei dydžius.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu nepatenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, jog byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja pateikė prašymą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. suteikti jai vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai ir skirti pašalpą. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 suteikė pareiškėjai atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., t. y. iki vaikui sukaks 2 metai, mokant motinystės pašalpą 70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką, kol vaikui sueis vieni metai, ir 40 procentų, kol vaikui sueis dveji metai. Teismas nustatė, jog pareiškėja pateikė prašymą leisti grįžti į darbą nuo 2012 m. gegužės 21 d. ir mokėti paskirtą 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką iki vaikui sukaks 2 metai. 2012 m. birželio 12 d. atsakovas pateikė pareiškėjai sprendimą Nr. 86-S-10600, kuriuo nurodė, kad pašalpa jai nebus mokama.

Teismas pažymėjo ir tai, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovo administracinio sprendimo – 2012 m. birželio 12 d. rašto Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakytas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi, pareiškėjos teigimu, tokia išmoka, kaip ir asmenims, draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, turi būti mokama. Teismas nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 9 dalis numato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami ir šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 5 punktuose nustatytų rūšių draudimu, t. y. pensijų socialiniu draudimu, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, nedarbo socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme, ir sveikatos draudimu, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Statuto 41 straipsnio, reglamentuojančio pareigūnų laikinąjį nedarbingumą ir jo apmokėjimo tvarką, 3 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-985 redakcija) numato, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Įvertinęs šį teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 str. 4 d. (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija)), ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) dalis, detalizuojanti paminėtas įstatymo nuostatas (Nuostatų 43.2 p. (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija)), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, todėl ginčijamas atsakovo administracinis sprendimas – 2012 m. birželio 12 d. raštas Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakytas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas pareiškėjai, yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio, negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrįsti, todėl teismui nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konstitucija garantuoja kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konkrečios veiklos, kurios gali būti labai skirtingos, pasirinkimas savo ruožtu sąlygoja ir teisių į socialines garantijas, kurių apimtys atskiroms darbuotojų grupėms neturi ir negali būti vienodos, įgijimą. Šiuo atveju aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktų nėra nustatyta garantija, numatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pavyzdžiui, teisė į valstybinę pensiją ir pan.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600 ir prašo įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., t. y. už laikotarpį nuo momento, kai pareiškėjos vaikui sukako vieneri metai iki jam sukako dveji metai (šį laikotarpį pareiškėja buvo grįžusi į tarnybą ir dirbo Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate). Pareiškėja nurodė, jog nuo 2012 m. gegužės 21 d., kai ji grįžo į tarnybą, o jos vaikui dar nebuvo suėję dveji metai, motinystės pašalpos mokėjimas jai buvo neteisėtai nutrauktas, kadangi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 str. 4 d. (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija)), ir Nuostatų dalis, detalizuojanti paminėtas įstatymo nuostatas (Nuostatų 43.2 p. (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija)), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu ėjo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas, t. y. buvo statutinė valstybės tarnautoja (vidaus tarnybos pareigūnė), kurios statusą, socialines ir kitas garantijas nustatė Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (žr. Statuto 1 str.). Statuto 41 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija) numato, jog pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Teismo vertinimu, iš šių aktualių ginčo teisiniams santykiams taikytinų Statute įtvirtintų teisės normų matyti, jog apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų apmokėjimo sąlygas valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik ta apimtimi, kiek tai numatyta (apibrėžta) Statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.), kuri inter alia numatė, jog tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis; mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Sistemiškai analizuodamas nurodytas Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, teismas padarė išvadą, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta esminė sąlyga (hipotezė), kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (tuo laikotarpiu, kol pareigūnai neatlieka tarnybos ir yra išleisti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų), o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės norminiai aktai) šiuo atveju taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką (mechanizmą). Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog šiuo metu galiojančios Statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d.) yra įtvirtinta tiesiogiai bei imperatyviai, t. y. nustatyta, kad vidaus tarnybos pareigūnams jų vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos mokamos „antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos“. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas konstatavo, jog reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (išmokų mokėjimą), taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo būtent su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja iš esmės teisingai nurodė, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų reguliavimas skiriasi nuo kitiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims tokiais atvejais taikomų bendrųjų taisyklių (nuostatų), įtvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) įtvirtintomis teisės normomis nėra ribojama motinystės (tėvystės) pašalpą gaunančio asmens teisė turėti kitų draudžiamųjų pajamų (ir pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti jam priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą nuo to momento, kai vaikui sueina vieneri metai, t. y. tokiu atveju asmeniui suteikiama galimybė dirbti (gauti pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti tam tikrą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį.

Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo pripažinti, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo sąlygos (tvarka) iš esmės prieštarauja lygiateisiškumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje. Visų pirma, akcentuotina, jog, kaip numatyta Statuto 1 straipsnyje, būtent šis teisės norminis aktas, o ne Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ar kiti bendrieji socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės norminiai aktai (įstatymai), apibrėžia vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas. Dėl šios priežasties ginčo teisinėje situacijoje Statutas laikytinas specialiuoju įstatymu, įtvirtinančiu specialiąsias teisės normas, taikytinas vidaus tarnybos pareigūnų socialinių garantijų apimčiai nustatyti. Taikant bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį), pirmenybė visuomet turi būti teikiama specialiajai teisės normai (lot. lex specialis derogat legi generali). Akcentuotina, jog šio principo taikymas iš esmės yra tiesiogiai įtvirtintas ir Statuto 41 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų trukmę ir apmokėjimo sąlygas yra taikomi tik atsižvelgiant į Statute nustatytas išimtis. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiesioginis visų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymas vidaus tarnybos pareigūnams nėra galimas ir dėl tos priežasties, jog vidaus tarnybos pareigūnai nėra priskiriami ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijai (žr. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str.; 2012 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XI-2302 redakciją, taip pat ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu galiojusią 2011 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. XI-1792 redakciją).

Teismas taip pat atmetė ir pareiškėjos prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Statuto 41 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismui nekilo abejonių dėl nagrinėjamo teisinio reguliavimo konstitucingumo. Pabrėžė, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai, kaip vidaus tarnybos pareigūnei, pagrįstai ir teisėtai buvo mokama tik tol, kol ji buvo tėvystės atostogose, t. y. iki 2012 m. gegužės 21 d., o nuo 2012 m. gegužės 21 d., pareiškėjai grįžus į tarnybą, šios pašalpos mokėjimas nebegalėjo būti tęsiamas. Teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl to skundžiamas sprendimas pripažįstamas pagrįstu bei teisėtu, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

IV.

Pareiškėja 2014 m. sausio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, sužinojo 2013 m. spalio 28 d., todėl prašo terminą laikyti nepraleistu (ABTĮ 156 str. 1 d.). Pažymi, kad prašymą atnaujinti procesą grindžia dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pirma, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu – apeliacinis teismas nagrinėjamoje apeliacinėje byloje turėjo bylos nagrinėjimo procesą stabdyti, kadangi administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 dėl bylos sudėtingumo bylą nagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija, o jos atveju – trijų teisėjų kolegija. Be to, administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 apeliacinis skundas buvo paduotas anksčiau (iki 2012 m. rugsėjo 19 d.) nei jos (iki 2013 m. sausio 15 d.). Antra, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, kurių faktinės aplinkybės yra tos pačios, nurodė skirtingus sprendimus, pasisakė priešingai. Jos byloje: ,,pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, prarado teisę gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką“. Kitoje byloje: ,,pareiškėjas, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendęs grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose.“

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas atnaujintinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktus (b. l. 77–79).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia aplinkybe pareiškėja iš esmės įvardijo apeliacinės instancijos teismo procesinę veiklą – bylos nesustabdymą. Tačiau toks faktas, akivaizdu, neatitinka naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės kriterijų. Taigi prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu yra nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėja šį proceso atnaujinimo pagrindą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-330/2013, kurioje išplėstinė penkių teisėjų kolegija analogišku kaip ir jos atveju nusprendė skirtingai.

Iš tiesų, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisės į 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką antraisiais vaiko auginimo metais, jam nutraukus vaiko priežiūros atostogas, klausimas. Šiose bylose buvo aktualios Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, galiojusios nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartyje, sistemiškai analizuodamas Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, padarė išvadą, jog Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta esminė sąlyga (hipotezė), kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (tuo laikotarpiu, kol pareigūnai neatlieka tarnybos ir yra išleisti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų), o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės norminiai aktai) šiuo atveju taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką (mechanizmą). Teismas taip pat konstatavo, jog reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (išmokų mokėjimą), taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo būtent su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendime padarė išvadą, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose. Taigi galima teigti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktas teisės aiškinimas skiriasi nuo nurodytoje administracinėje byloje suformuoto teismo precedento.

Būtina pažymėti, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Tačiau šiuo konkrečiu atveju svarbu yra tai, kad (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis) pirmiau apeliacine tvarka 2013 m. kovo 18 d. buvo paskirta nagrinėti administracinė byla Nr. A520-330/2013; 2013 m. balandžio 3 d. nutarta atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlyta sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją; galutinis sprendimas priimtas 2013 m. spalio 28 d. Administracinė byla Nr. A502-1122/2013 buvo paskirta nagrinėti tik 2013 m. liepos 16 d.; galutinis sprendimas priimtas 2013 m. liepos 22 d.

Remiantis išdėstytais argumentais, siekiant užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai, šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013 pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė