Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (toliau – A. S.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį - 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį - 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį - 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, buvo subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu, paskiriant A. S. subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas ir Ž. P., tačiau apeliaciniai skundai dėl šio asmens Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Tuo pačiu nuosprendžiu N. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, solidariai iš A. S. ir Ž. P. N. S. naudai priteisiant 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) eurų turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. ir Ž. P. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, turėdami išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimus pinigus bei veikdami bendrininkų grupėje su V. M. (miręs (duomenys neskelbtini)), 2015 m. liepos 14 d. apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, Ž. P. paskambinus telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai N. S. bei apgaule prisistačius banko darbuotoju ir pranešus apie per N. S. banko sąskaitą vykdomas neteisėtas finansines operacijas, o tęsiančiam pokalbį V. M. apgaule prisistačius banko saugos skyriaus specialistu ir N. S. įtikinus apie neteisėtą naudojimąsi N. S. banko sąskaita, N. S. padiktavus neteisėtai įgijo N. S. elektroninės mokėjimo priemonės AB „DNB“ banko suteiktos internetinės bankininkystės ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) tikrus identifikavimo, prisijungimo ir sąskaitos valdymo duomenis, kuriuos 15.54 val., A. S. kartu su V. M. naudodami interneto prieigą, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo prisijungdami prie N. S. banko sąskaitos, iš kurios neteisėtai į V. K., nežinančios apie nusikalstamus kėslus, banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DNB“, pervedė 590,00 eurų ir 810,00 eurų sumas, o V. K., vykdydama A. S. nurodymus telefonu, pasinaudodama AB „L. P.“ teikiama pinigų perlaidos paslauga „PayPost“, 1000,00 eurų pervedė iki pareikalavimo S. T., nežinančiam apie nusikalstamus kėslus, kuris vykdydamas V. M. per nuteistąjį D. T., nežinantį apie nusikalstamus kėslus, duotus nurodymus telefonu, pinigus perdavė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, bei 300,00 eurų pervedė į (duomenys neskelbtini) pataisos namų sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, nuteistajam V. R., nežinančiam apie nusikalstamus kėslus, kuris vykdydamas jo nurodymus, (duomenys neskelbtini) pataisos namų parduotuvėje jo naudai įgijo įvairių prekių, tuo nukentėjusiajai N. S. padarydami 1 400 eurų turtinę žalą, po to, 2015 m. liepos 15 d., apie 09.20 val., tęsiant nusikalstamus veiksmus, A. S. kartu su V. M., N. S. vardu užregistravo UAB „M. C.“ internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) paskolos paraišką bei panaudodamas neteisėtai įgytus N. S. vardu išduotus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, iš nukentėjusiosios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DNB“ banke, į UAB „M. C.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DNB“ banke, pervedė 0,01 eurų registracijos mokestį, reikalingą patvirtinti sutikimą su paskolos sutarties sąlygomis, tokiu būdu apgaule patvirtino N. S. registraciją UAB „M. C.“ internetinėje svetainėje bei per internetinį tinklapį (duomenys neskelbtini) N. S. vardu pateikė paraišką kreditui gauti, tačiau neatitikus keliamų reikalavimų bendrovė kredito nesuteikė.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d., Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. ir kovo 15 d. nuosprendžius (tas pats apeliacinis skundas pateiktas trims skirtingų apygardų teismams) ir grąžinti baudžiamąsias bylas prokurorui, kad būtų panaikinti nepagrįsti kaltinimai, baudžiamosios bylos sujungtos į vieną procesą, tokiu būdu išvengiant baudimo po keletą kartų.Nuteistojo teigimu, jam pareikšti kaltinimai yra ne tik kad neįrodyti, bet ir pagristi vien tik prielaidomis ir spėliojimais. Teismai konstatavo, kad kitų asmenų parodymai šiose bylose laikomi nepatikimais, todėl nepatikimais laikomi ir nuteistojo tvirtinimai, jog su pareikštais kaltinimais jis neturi nieko bendro. Tokia motyvacija yra nepriimtina, pažeidžia nuteistojo absoliučią teisę į teisingą teismą ir yra tiesioginis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio l dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas, pažeidžia nuteistojo teisę nebūti baudžiamam be pagrindo. Pasak nuteistojo, jis nuosekliai tvirtino, jog jam inkriminuojamų nusikaltimų nėra padaręs, šie jo parodymai paneigti nebuvo. Pasitenkinta vien tik prielaidomis ir spėliojimais, kad jam inkriminuojami nusikaltimai galimai padaryti (duomenys neskelbtini), nuteistasis bausmę atlieka (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl galimybę padaryti nagrinėjamus nusikaltimus jis turėjo. Tačiau, vien tik ši aplinkybė, nuteistojo įsitikinimu, veikos padarymo fakto neįrodo. Apeliaciniu skundu pažymima, kad BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tik už materialių elektroninių mokėjimo priemonių ar jų duomenų klastojimą, neteisėtą įgijimą, laikymą, realizavimą, neteisėtą panaudojimą ir panašiai. Materialiomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis laikomos kredito ir debeto kortelės, elektroniniai bilietai, nuolaidų kortelės su mokėjimo funkcija ir panašūs materialūs objektai. Nematerialūs objektai nėra šiuose baudžiamojo kodekso straipsniuose numatytų veikų objektai. Taigi virtualių mokėjimo kortelių duomenys ir neteisėtos operacijos virtualiomis (nematerialiomis) mokėjimo kortelėmis, paslaugų teikimui reikalingi duomenys ir neteisėtas naudojimasis tokiais duomenimis bei tokiomis paslaugomis, nėra BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų veikų objektai. Paslaugos (pvz. „bankas internetu“) yra nematerialios, todėl nepriklausomai nuo to, kad šių paslaugų pagalba galima atlikti elektroninius mokėjimus, šios paslaugos ir naudojimosi jomis duomenys nėra BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų veikų objektai. Tokiu būdu, pasak nuteistojo, neegzistuojant nusikalstamos veikos objektui, negali būti konstatuota ir nusikalstamos veikos sudėtis, nebent būtų įrodyta, kad kaltininkas klydo galvodamas, jog savo veika kėsinasi į tinkamą, nusikalstamos veikos objektą. Ši aplinkybė skundžiamais nuosprendžiais konstatuota nebuvo, todėl BK 214 ir 215 straipsniai A. S., jo paties teigimu, inkriminuoti neteisėtai, neegzistuojant nusikalstamos veikos objektams, taigi ir nesant nusikaltimų sudėčių. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis įtvirtina bendrąjį teisės principą non bis in idem – draudžiama asmenį už tą pačią veiką bausti du kartus. Analogiškas draudimas yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje. Šie draudimai yra absoliutūs. Šių teisės normų kontekste nuteistasis pabrėžia, kad nepriklausomai nuo to, kiek asmeniui yra inkriminuota mokėjimo priemonių duomenų neteisėtų įgijimų, laikymų, perdavimų ar realizavimų, finansinių operacijų inicijavimų ar atlikimų, mokėjimo priemonių arba mokėjimo priemonių duomenų panaudojimų, pagal BK 214 ir 215 straipsnius, tai yra viena veika. Tuo tarpu pagal BK 42 straipsnio 3 dalį, asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Pasak nuteistojo, skundžiamais nuosprendžiais jam buvo skirtos atskiros bausmės už tą pačią veiką, numatytą BK 214 ir 215 straipsniuose, todėl už tą pačią veiką jis buvo nuteistas net kelis kartus. Šiuo aspektu akcentuojama ir tai, kad nuteistojo teisinė padėtis nepagrįstai pasunkėja, jei bylos išskaidomos ir nagrinėjamos skirtingu laiku – padidėja nuteisto asmens teistumų skaičius. Kauno miesto apylinkės teismas šiuo klausimu laikosi nuostatos, kad esant keliems subendrintiems nuosprendžiams (jei jie nesudaro nusikalstamų veikų recidyvo), visi šie nuosprendžiai privalo būti laikomi vienu asmens teistumu. Tuo tarpu, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, atsižvelgiant į tai, kad už tą pačią veiką nuteistasis buvo nuteistas net kelis kartus, nepagrįstai išskaidžius bylų tyrimą, jam skirta bausmė yra nepateisinamai griežta ir viršija straipsnių sankcijose nustatytą bausmės maksimumą. Be to, dėl nepagrįsto bylų išskaidymo jis laikomas teistu net penkis kartus, nors jam inkriminuotas veikas, numatytas BK 214 ir 215 straipsniuose, įvardina esant viena veika. Antru ir vėlesniais nuosprendžiais teismai, nagrinėdami kaltinimus dėl tos pačios veikos, nuosekliai didino A. S. teistumų skaičių, dėl ko, jo asmenybę vertino kaip vis pavojingesnę, skyrė vis griežtesnes bausmes. Tokiu būdu, nuteistojo absoliuti teisė į teisingą teismo nuosprendį buvo pažeista ir šios teisės pažeidimas yra absoliutus pagrindas skundžiamus nuosprendžius pripažinti negaliojančiais.Apeliaciniu skundu nuteistasis pabrėžia, kad skundžiamais nuosprendžiais neteisėtai patenkinus nepagrįstus ir netgi nepareikštus civilinius ieškinius, jam padaryta žala. Pasak nuteistojo, įvertinus Lietuvos Respublikoje egzistuojantį teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad bylose pareikšti civiliniai ieškiniai privalėjo turėti rašytinę formą, būti jam įteikti pasirašytinai, juose privalėjo būti nurodyti šių ieškinių teisiniai pagrindai. BPK nepanaikina būtinybės baudžiamojoje byloje išpildyti ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reikalavimus. Civilinius ieškinius skundžiamose bylose galėjo reikšti (pasirašyti) tik asmenys, pateikę byloje savo asmens dokumentus, bei patvirtinę savo įgaliojimus, o tokių duomenų bylose nėra. Pasak nuteistojo, civiliniai ieškiniai skundžiamose bylose galėjo būti reiškiami ir nagrinėjami tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, nes jokios kredito ar paskolos sutartys neegzistuoja. Duomenų apie civilinių ieškinių teisinius pagrindus bylose taip pat nėra. Taigi civiliniai ieškiniai, kurie buvo patenkinti prieš tai nuteistajam pasirašytinai jų neįteikus, ieškinių formai neatitinkant CPK reikalavimų, buvo patenkinti nepagrįstai, tokiu būdu padarant turtinę žalą apeliantui.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas G. Platūkis pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė A. S. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 14 d. N. S. paskambinęs vyras prisistatė banko darbuotoju ir pranešė, jog į jos banko sąskaitą braunasi sukčiai. Minėtam asmeniui padiktavusi savo internetinės bankininkystės kodus ir kiek vėliau suvokusi, jog tai gali būti apgaulė, susisiekė su banko darbuotoju, kuris jai paaiškino, jog jos banko sąskaitoje pinigų nebėra. Remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančiu AB „DNB bankas“ N. S. banko sąskaitos išrašu, 2015 m. liepos 14 d. iš jos banko sąskaitos buvo atlikti 810 eurų ir 590 eurų pavedimai į V. K. banko sąskaitą bei 0,01 eurų mokėjimas į UAB „M. C.“ banko sąskaitą, kuriuo buvo patvirtinta registracija UAB „M. C.“ sistemoje (b. t. 1, b. l. 36-37). Prie N. S. AB „DNB bankas“ sąskaitos elektroninės bankininkystės pagalba 2015 m. liepos 14 d. buvo jungtasi 15.36 val., 15.54 val. ir 15.57 val. iš IP adreso Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 96-99), kuriuo, bylos duomenimis, 2015 m. liepos 14 d. 15.36 val., 15.42 val., 15.49 val., be kita ko, buvo jungtasi ir iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 168-170). Šiuo telefono numeriu buvo naudojamasi vien tik prisijungimams prie interneto, o laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2015 m. spalio 13 d. šis telefono numeris jungėsi prie telekomunikacinių bokštų (celių) (duomenys neskelbtini) mieste, apimančių ir (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritoriją (informacija iš CD disko, prijungto prie bylos). Telefono numeris (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 13 d., 6.42 val. iki 2015 m. liepos 19 d., 15.12 val., buvo naudojamas su telefono aparatu, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), yra veikęs ir telefono aparate Samsung GT-E1200R, kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Šis telefono aparatas 2015 m. rugpjūčio 6 d. buvo rastas (duomenys neskelbtini) pataisos namų 111 kambario šiukšlinėje (b. t. 1, b. l. 192, b. t. 2, b. l. 1-5). Aptartų faktinių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog tiek skambinta, tiek jungtasi prie N. S. banko sąskaitos internetinės bankininkystės pagalba, buvo iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, kur laisvės atėmimo bausmę A. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu atlikinėjo ir A. S.. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. S. neigė prisidėjęs prie jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo, iš esmės teigdamas, jog galimai šiuos veiksmus atliko laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose atlikinėję Ž. P. ir V. M., tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų visumą, abejonių A. S. kalte teisėjų kolegijai nekyla. Šios išvados plotmėje svarbu paminėti, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų bei jo versijų dėl jam pareikštų kaltinimų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.Kaip nustatyta liudytojos V. Z. (buvusi pavardė K.) parodymais, ji žino M. R.. Susipažinusi su juo interneto pagalba, vėliau su juo susirašinėjo, buvo jam išsiuntusi gal 2 laiškus. M. R. jai pasakojo, kad atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, į laisvę išeis gruodžio mėnesį ir atvyks susipažinti artimiau. Šio asmens nuotraukos nematė. Su juo bendravo ir telefonu, jis domėjosi jos finansine padėtimi, norėdamas jai padėti buvo atsiuntęs 50 eurų. 2015 m. liepos 13 d., paskambinęs asmuo, prisistatęs M. R., nurodė, kad į jos sąskaitą rytoj bus pervesti pinigai, kuriuos reikės nuimti, sakė, kad tai draugo pinigai. Jos banko sąskaitoje buvo 1400 eurų, kuriuos ji nuėmė AB „DNB bankas“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir banko padalinyje, esančiame tame pačiame pastate. Nuiminėdama pinigus, visą laiką telefonu bendravo su M. R.. Nuimtus pinigus ji pervedė trims M. R. nurodytiems asmenims. Paskutinį kartą su juo bendravo 2015 m. spalio mėn., jis klausė, ar ši sutiktų prireikus pakalbėti su iš greitųjų kreditų bendrovės paskambinsiančiu darbuotoju, patvirtinti kažkokios moters duomenis, tačiau ji atsisakė. Liudytoja pažymėjo, kad M. R. balsas visuomet buvo toks pat. Šių duomenų kontekste analizuojant M. R. tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu (parodymai perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka) išdėstytą įvykio versiją matyti, kad laisvės atėmimo bausmę jis atlikinėjo kartu su A. S.. Pripažino, kad V. K. pavardė jam girdėta, tačiau šiai moteriai jis niekada neskambino ir laiškų nerašė, internetiniame pažinčių portale taip pat nesiregistravo. Iš šios moters buvo gavęs laiškų, tačiau perdavė juos A. S., kadangi šis teigė, jog gauti laiškai skirti jam. A. S. pasakojo, jog su ta moterimi palaiko artimus ryšius, o moteris yra iš (duomenys neskelbtini) miesto (kas iš esmės atitinka V. Z. (buvusi pavardė K.) paaiškinimus). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas papildomai nurodė, kad V. R. ir A. S. visą laisvės atėmimo bausmės laiką užsiėmė telefoniniais sukčiavimais, šiuos veiksmus atlikinėjo ir 2015 metų vasarą. Girdėdavo, kaip jie telefonų pagalba su kažkuo šnekėdavo apie internetinius prisijungimus bei elektroninės bankininkystės kodus (b. t. 3, b. l. 7-8). Iš aptartų liudytojų V. Z. (buvusi pavardė K.) ir M. R. parodymų visumos seka, kad V. Z. (buvusi pavardė K.), į kurios banko sąskaitą buvo pervesti nukentėjusiosios N. S. banko sąskaitoje buvę pinigai, gautų pinigų suma iš esmės atitiko iš N. S. banko sąskaitos pervestų pinigų sumą, kuri savo banko sąskaitos numerį buvo davusi (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalinčiam M. R. (kalėjęs tome pačiame kambaryje kaip ir A. S.), kuris teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, jog nors minėtos moters pavardė jam ir žinoma, tačiau visi jos laiškai, siųsti jam (M. R.), buvo perduodami A. S., o su šia moterimi pats M. R. niekuomet nebendravo, kas visumoje leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog analizuojamu atveju būtent A. S., prisidengdamas M. R. vardu, bendravo su V. Z. (buvusi pavardė K.) ir būtent jis jai davė nurodymus dėl pinigų išgryninimo ir jų pervedimo nurodytiems asmenims. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia betarpiškai paneigti ir paties A. S. teiginius, jog V. Z. (buvusi pavardė K.) jis nepažinojo, su ja nebendravo. Juo labiau, jog ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas D. T. patvirtino priešingai. Jo teigimu, tuo metu, kai V. M. jo paprašė surasti žmogų, kuris galėtų išgryninti jam persiųstus pinigus (šiam reikalui buvo pasirinktas S. T., tačiau, bylos duomenimis, nei D. T., nei S. T. nežinojo, kad pinigai, apie kuriuos kalbama, gauti neteisėtu būdu), V. M. nuėjo pas A. S. į kambarį ir tik po to padiktavo piniginių perlaidų kodus, sakydamas, jog pinigus perves jo brolio draugė V. K. (V. Z.). D. T. teigimu, kiek vėliau, tą pačią pavardę jam nurodė ir A. S., pirkęs iš jo telefoną, už kurį pinigus jam (D. T.) taip pat turėjo pervesti V. K.. A. S. D. T. paaiškino, jog su ta moterimi jis kaip ir draugauja, nuolat su ja kalbasi telefonu, kas iš esmės atitiko M. R. išdėstytą įvykių versiją ir akivaizdžiai prieštaravo V. M. teiginiams (išdėstytiems M. R.), jog minėta moteris yra jo brolio draugė. Šią aplinkybę iš esmės paneigė ir pati V. Z. (buvusi pavardė K.), teisiamojo posėdžio metu nurodžiusi, jog V. M. ji nepažinojo. Netikėti aukščiau aptartų liudytojų, teisiamojo posėdžio metu įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymais, teisinio pagrindo nėra. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. Z. (buvusi pavardė K.), M. R. ir D. T. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės sutapo, esminių prieštaravimų aptartuose liudytojų parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia, jų suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir M. R. teiginiai, jog jo santykiai su V. R. ir A. S. buvo priešiški, kadangi, nepaisydamas šios aplinkybės, savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisiamojo posėdžio metu M. R. patvirtino iš esmės, pažymėdamas ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis sakė tiesą. Be to, M. R. parodymus tam tikrose jo išdėstytose analizuojamų įvykių aplinkybėse tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas V. R.. Jo teigimu, 2015 metų vasarą M. R. iš tiesų buvo gavęs kelis laiškus iš vienos moters, kuriuos M. R. perdavė A. S.. Kartu su laiškais buvo ir keletas moters nuotraukų. V. Z. (buvusi pavardė K.) teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, jog M. R. ji buvo siuntusi savo nuotraukas, pažymėdama ir tai, kad ji M. R. nematė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu (parodymai pagarsinti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio pagrindu) V. R., kaip ir M. R., patvirtino žinojęs, jog A. S. su kitais kaliniais sukčiaudavo (b. t. 1, b. l. 76-77). Ir nors teisiamojo posėdžio metu šią aplinkybę liudytojas paneigė, teigdamas, kad tokių dalykų jis nesakė, tiesiog jas taip surašė tyrėja, tačiau, kaip matyti iš liudytojo ikiteisminio tyrimo apklausos protokolo, V. R. jį pasirašė, pastabų dėl netinkamai jo apklausos protokole išdėstytų aplinkybių neišreiškė, todėl abejoti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų patikimumu ir objektyvumu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad tiek V. R., tiek ir A. S. atlikinėjo jiems paskirtas bausmes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl neatmestina galimybė, jog V. R. parodymų pakeitimą teisiamojo posėdžio metu galėjo sąlygoti ir A. S. jam daromas poveikis. Šių duomenų kontekste neabejotina, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas įvertino visas tinkamam ir objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, kurių visumoje priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį A. S. apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas (neaišku kuris, kadangi tas pats apeliacinis skundas skirtingų apygardų teismams buvo paduotas dėl 4 skirtingų nuosprendžių) nepagrįstai konstatavo, jog kitų asmenų parodymai laikomi nepatikimais, todėl nepatikimais laikomi ir nuteistojo tvirtinimai, jog su pareikštais kaltinimais jis neturi nieko bendro, tačiau vertinant šiuos nuteistojo argumentus analizuojamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų kontekste vis tik pažymėtina, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės buvo remiamasi tiek rašytiniais bylos duomenimis (kurių iš esmės apeliaciniu skundu neginčija ir A. S.), tiek ir liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklaustų S. T., D. T., V. R., V. Z. (buvusi pavardė K.) bei M. R. parodymais, kuriuos šia nutartimi išanalizavo apeliacinės instancijos teismas ir jų patikimumu neabejoja. Nors vertinant apelianto versijos pagrįstumą ir objektyvumą skundžiamu nuosprendžiu buvo analizuojami ir Ž. P. ikiteisminio tyrimo, teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, juose esantys prieštaravimai bei galimos jo parodymų pakeitimo priežastys, tačiau šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog Ž. P. paaiškinimai, kuriais jis pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (jais Ž. P. iš esmės patvirtino A. S. dalyvavimą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, detaliai išdėstydamas ir tai, kokius veiksmus A. S. atliko), yra neįtikinantys ir šio asmens parodymais, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesivadovavo. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir aukščiau aptartų duomenų, betarpiškai patvirtinančių A. S. kaltę jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, visumą, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje atliktos Ž. P. apklausos metu buvo išsamiai analizuojamos aplinkybės dėl Ž. P. parodymuose esančių prieštaravimų, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog Ž. P. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo apklaustas kaltinamuoju, kuris dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, priešingai nei liudytojais apklausiami asmenys, nėra įspėjamas. Šios išvados plotmėje svarbu paminėti ir tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Ž. P. betarpiškai patvirtino aukščiau aptartų asmenų parodymus dėl V. K. (V. Z.) dalyvavimo jam ir A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, A. S. bendravimo su V. K. (V. Z.) (kas iš esmės atitiko M. R. parodymus, jog su šia moterimi jis pats nebendravo, tai galimai jo vardu atliko A. S.) bei pinigų pervedimo į V. K. (V. Z.) banko sąskaitą aplinkybes (V. K. (V. Z.) patvirtino, jog į jos banko sąskaitą buvo pervesti 1400 eurų, kuriuos ši išgrynino ir vėliau pervedė jai nurodytiems asmenims). Ir nors teisiamojo posėdžio metu šiuos parodymus Ž. P. pakeitė, nurodydamas, kad sukčiavimus jis vykdė kartu su V. M., o A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik siekdamas išvengti etapavimų, be to, su A. S. jie buvo susipykę, tačiau tokie Ž. P. teiginiai neatitinka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai ištirtų įrodymų visumos, todėl jie nėra pakankami A. S. nekaltumui pagrįsti. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Ž. P. parodė, jog V. K. (V. Z.) jis ir V. M. susirado internetu, su ja telefonu bendravo būtent jis (Ž. P.), tačiau aplinkybių, kodėl su V. K. (V. Z.) buvo bendrauta M. R. vardu, jis nepaaiškino, šią aplinkybę nutylėdamas, nors pati V. K. (V. Z.) betarpiškai patvirtino, jog ji nuolat bendravo su vienu ir tuo pačiu asmeniu (jo balsas visuomet buvo vienodas), o M. R. patvirtino, jog laiškus, kuriuos savo vardu gaudavo iš V. K. (V. Z.), jis perduodavo A. S., apie Ž. P. net neužsimindamas, pažymėdamas ir tai, kad su Ž. P. apie parodymų davimą nieko nekalbėjo, šis jo nieko neprašė, kas vėlgi neatitinka Ž. P. teisiamojo posėdžio metu pateiktos versijos, jog jis primokė M. R., kad šis patvirtintų jo (Ž. P.) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Esant aptartiems prieštaravimams Ž. P. parodymuose, nepavykus jų pašalinti teisiamojo posėdžio metu, netikint Ž. P. versija dėl ikiteisminio tyrimo metu jo duotų parodymų pakeitimo teisme, nesant pagrindo abejoti kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymais, remtis Ž. P. parodymų visuma sprendžiant A. S. kaltės klausimą vertinamu atveju teisinio pagrindo nebuvo, ką iš esmės skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir apylinkės teismas. Teigti, kad tokiu būdu buvo pažeista nuteistojo absoliuti teisė į teisingą teismą ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio l dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai suvokia A. S., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus matyti, kad A. S. nesutinka ir su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį bei 215 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad virtualių mokėjimo kortelių duomenys ir neteisėtos operacijos virtualiomis (nematerialiomis) mokėjimo kortelėmis, paslaugų teikimui reikalingi duomenys ir neteisėtas naudojimasis tokiais duomenimis bei tokiomis paslaugomis, nėra BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų veikų objektai. Šie nuteistojo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir vėlgi atmestini kaip deklaratyvūs. Teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-508/2014). Toks pats išaiškinimas tinka ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-389/2013). Svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys – tai konkrečiam naudotojui būdingi ar konkrečiam naudotojui priskirti duomenys, kuriais naudotis elektroninių mokėjimo priemonių duomenų naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškusi sutikimo. Svetimos elektroninio mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti – tai svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių pateikimas kredito įstaigai, siekiant gauti informaciją apie elektroninius pinigus arba sudaryti nurodymą disponuoti kredito įstaigoje atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos plotmėje neabejotina, kad A. S. ir Ž. P. tokie naudotojo – nukentėjusiosios N. S. duomenys (vartotojo identifikavimo numeris, slaptažodžių kortelės duomenys) buvo svetimi – jie juos neteisėtai įgijo veikdami bendrai (kartu ir su mirusiu asmeniu), paskambindami jai ir apgaulės būdu šiuos duomenis iš nukentėjusiosios išviliodami. Tuo tarpu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį baudžiama ne už duomenų panaudojimą, bet už neteisėtą finansinės operacijos atlikimą panaudojant tokius duomenis. Būtinasis veikos požymis apgaulė pasisavinant svetimą turtą pirmosios instancijos teismo vėlgi buvo nustatytas ir atskleistas, tai pasireiškė tuo, kad kredito įmonei UAB „M. C.“ buvo pateikti kito asmens, t. y. nukentėjusiosios N. S. duomenys, prisistatant ja elektroninėje erdvėje, (jos vardu kredito paraiška apgaulės būdu buvo užpildyta neteisėtais A. S. ir Ž. P., veikusiais kartu ir su mirusiu asmeniu, veiksmais), tokiu būdu apgaule patvirtinant N. S. registraciją UAB „M. C.“ internetinėje svetainėje bei kredito bendrovei N. S. vardu pateikiant kredito paraišką, kuri vertinamu atveju nebuvo patenkinta N. S. neatitinkant keliamų reikalavimų. Tokiu būdu, abejoti A. S. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, teisinio pagrindo nėra. Jo pateikti samprotavimai dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų objekto, pateikiant savitą šio būtinojo objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio analizę, atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys tiek baudžiamosios teisės doktrinai, tiek ir vieningai šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai. A. S. apeliacinio skundo argumentų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnio 6 dalyje, yra tai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Draudimas antrą kartą bausti asmenį už tą patį nusikaltimą, kaip tai teisingai pažymima nuteistojo apeliaciniame skunde, įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu A. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Remiantis A. S. apeliacinio skundo teiginiais, už tapačių veiksmų (kvalifikuotų pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį) padarymą jis buvo nuteistasis ir kitais – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d., Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 12 d. ir 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžiais, todėl toks jo nuteisimas (keturiais skirtingais nuosprendžiais už tapačių veiksmų atlikimą) „yra pakartotinis“ ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tačiau tokie A. S. teiginiai, įvertinus juos nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, yra visiškai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai, todėl atmestini. Kaip nustatyta BK 63 straipsnio 10 dalyje, nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę veiką. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę nusikalstami veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pvz., grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir pan.). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Paprastai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus. Be to, nustatant kaltininko vieningą tyčią, vertinamas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir išaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Tai reiškia, kad apie kaltę – kaltininko psichinį santykį su veika, priežastiniu ryšiu ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1-303/2016). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį (taip pat ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį) jis buvo pripažintas kaltu už nusikalstamas veikas, padarytas 2015 m. liepos 14-15 dienomis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžiu – už veikas, padarytas 2015 m. gruodžio 11 dieną, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžiu – už veikas, padarytas 2015 m. spalio 20 d., Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžiu – už veikas, padarytas 2015 m. gruodžio 14 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys). Komentuojamos nusikalstamos veikos nėra susijusios su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. S. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis – jų nesieja vienas ir tas pats šaltinis (nukentėjusysis), vykdant jas nebuvo vieningo sumanymo, veikos buvo vykdomos su skirtingais asmenimis, nukreiptos į skirtinguose miestuose gyvenančius asmenis, todėl teigti, jog vertinamu atveju skirtingais nuosprendžiais A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį turėjo būti kvalifikuojamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, šie nuteistojo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamu nuosprendžiu A. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, laikyti viena tęstine veika teisinio pagrindo taip pat nėra. Minėta, jog tęstine veika pripažįstami tik du ar daugiau tapatūs ar vienarūšiai veiksmai, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius. Sprendžiant iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, A. S. nesutinka ir su tuo, jog dėl analogiškų nusikalstamų veikų jo atžvilgiu vyko atskiri ikiteisminiai tyrimai ir nagrinėjamos atskiros baudžiamosios bylos, kuriose buvo skiriamos bausmės, o jas subendrinus, nuteistojo įsitikinimu, jam paskirta galutinė bausmė bus didesnė, nei tuo atveju, jei jo padaryti nusikaltimai būtų nagrinėti vienoje byloje. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjamos laikantis teritorinio baudžiamųjų bylų teismingumo (BPK 226 straipsnis) bei nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) taisyklių. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Apeliacinis teismas (pagal BPK 229 straipsnio 2 dalies 2 punktą sprendžiantis klausimą dėl bylos perdavimo iš vienos apygardos apylinkės teismo kitos apygardos apylinkės teismui) 2017 m. kovo 1 d. nutartimi A. S. baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui (nuo 2018 m. sausio 1 d. – Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai), kuriame baudžiamoji byla buvo išnagrinėta teismui perduoto kaltinamojo akto ribose, t. y. tik dėl tų kaltinamųjų ir nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teismui. Tuo tarpu, kaip matyti iš Vilkaviškio rajono apylinkės teismui (nuo 2018 m. sausio 1 d. – Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai) perduoto kaltinamojo akto turinio, be skundžiamu nuosprendžiu A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjusiąja buvo pripažinta N. S., jokie kiti kaltinimai A. S. pareikšti nebuvo, iš ko seka, kad priimant skundžiamą nuosprendį spręsti A. S. kaltės klausimą dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo priimti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d., Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 12 d. ir 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžiai, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Šių duomenų visumoje manyti, jog skundžiamu nuosprendžiu A. S. buvo paskirtos per griežtos bausmės už pavienes jo įvykdytas nusikalstamas veikas ar galutinė subendrinta bausmė, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Skiriant bausmes A. S. buvo įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, atsižvelgta į ankstesnius nuteistojo teistumus, į aplinkybę, kad vertinamu atveju jis veikė bendrininkaudamas su kitais asmenimis, nusikalstamas veikas įvykdė atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kas neabejotinai didina tiek paties nuteistojo, tiek ir jo įvykdytų nusikaltimų pavojingumą visuomenei, atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas ir teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad A. S. elgesys, net ir būnant šiam laisvės atėmimo vietoje, teigiama linkme nėra koreguojamas, jis ir toliau nepaiso jokių elgesio ribojimų ar bendrųjų taisyklių, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos jam paskirtos bausmės atmestini kaip nepagrįsti. Be aukščiau aptartų aplinkybių apeliaciniu nuteistojo skundu keliamas ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, teigiant, kad vertinamu atveju civilinis ieškinys privalėjo turėti rašytinę formą, būti jam įteiktas pasirašytinai, jame privalėjo būti nurodyti ir civilinio ieškinio teisiniai pagrindai. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, 2016 m. liepos 20 d. nukentėjusioji N. S. pateikė prašymą pripažinti ją civiline ieškove dėl apgaulės būdu 2015 m. liepos 14 d. iš jos įgytų 1400 eurų bei juos išieškoti iš kaltų asmenų (b. t. 1, b. l. 46).BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tačiau nei civilinio ieškinio formos, nei turinio ar jo įteikimo įtariamiesiems/kaltinamiesiems/nuteistiesiems tvarkos nenumato. Tuo tarpu iš aukščiau aptarto N. S. prašymo turinio aiškus tiek nukentėjusios pateikto turtinio reikalavimo pagrindas – nusikalstama veika padaryta žala, tiek jo suma – 1400 eurų, tiek ir asmenys, kuriems šis reikalavimas reiškiamas – dėl nusikalstamos veikos kalti asmens, todėl, nepaisant netinkamo šio procesinio dokumento pavadinimo (prašymas), teigti, jog jis neatitinka civilinio ieškinio reikalavimų, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. S., baigus bylos ikiteisminį tyrimą, buvo pateikta susipažinimui visa bylos medžiaga, po susipažinimo jokių papildymų bylos medžiagai jis neturėjo, bylos kopijų neprašė (b. t. 4, b. l. 81-82), be to, civilinio ieškinio dydis yra nurodytas ir kaltinamajame akte (b. t. 5, b. l. 5-27), kuris A. S. pasirašytinai buvo įteiktas 2017 m. sausio 24 d. (b. t. 5, b. l. 29), o nukentėjusioji N. S. savo reikalavimą dėl 1400 eurų turtinės žalos atlyginimo patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, kuriame, be kita ko, dalyvavo ir A. S., jo nuomonė dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo išklausyta (b. t. 5, b. l. 63-67). Esant šių duomenų visumai, sutikti su apelianto teiginiais, jog jam nebuvo žinoma apie byloje pareikštą civilinį ieškinį (nebuvo įteiktas jam pasirašytinai) ir jo teisinius pagrindus, o byloje pareikštas civilinis ieškinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti. Analogiškai vertintini ir A. S. apeliacinio skundo teiginiai dėl civilinių ieškinių pareiškimo įkalinimo įstaigai. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis betarpiškai nustatyta, kad N. S. padaryta 1400 eurų žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais A. S., Ž. P. ir mirusio asmens veiksmais. Ieškinyje nurodyti ir galimi atsakovai – kalti asmenys, t. y. asmenys, padarę nusikalstamą veiką, todėl pagrindo spręsti dėl įkalinimo įstaigos civilinės atsakomybės šioje baudžiamojoje byloje nėra jokio pagrindo. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. S. jam pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje. Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį A. S. apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.