Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Nagrinėjant administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) pateikė teismui įslaptintus dokumentus (įrodymus). Teismas su jais susipažino. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą, įslaptintus dokumentus (įrodymus) grąžino Valstybės saugumo departamentui, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas)

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ta apimtimi, kuria nuspręsta patenkinti pareiškėjo V. G. 2012 m. kovo 12 d. skundą, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai minėti dokumentai nebuvo pateikti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 15 d. raštu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą ir, be kita ko, prašė informuoti teisėjų kolegiją, jei atsakovas Valstybės saugumo departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas nesinaudos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise teikti minėtus dokumentus teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. raštą, 2013 m. sausio 24 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje nurodytus dokumentus Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas 2012 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išsiuntęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, kuris 2013 m. sausio 2 d. raštu Nr. 02-07-01 (A-855-13) juos grąžino. Taip pat nurodė, kad reikalaujamus dokumentus pakartotinai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) 15 straipsnio 1 dalimi, minėtame rašte taip pat prašė su pateiktais įslaptintais dokumentais, pažymėtais slaptumo žyma „Konfidencialiai“ supažindinti tik leidimus dirbti ar susipažinti su atitinkamos slaptumo žymos informacija turinčius teisėjus.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas, atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. raštą, 2013 m. sausio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui susipažinti įslaptintus dokumentus, susijusius su nagrinėjama administracine byla. Iš minėto rašto, kuris be priedų yra neįslaptintas, matyti, jog pateikti įslaptinti dokumentai yra pažymėti slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Tačiau atsakovas Valstybės saugumo departamentas pabrėžė, kad su įslaptintais dokumentais turi teisę susipažinti tik tie administracinę bylą nagrinėjantys teisėjai, kuriems Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka yra (bus) išduoti leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Atsižvelgiant į tai, jog Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, pateikdami įslaptintus dokumentus, reikalavo, kad su jais susipažintų tik teisėjai, kurie turi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptina informacija, taip pat aplinkybę, kad šią bylą nagrinėjantys teisėjai neturi tokio leidimo, minėti įslaptinti dokumentai teisėjų kolegijai nebuvo perduoti, ir ji nesusipažino su visais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi reikalautais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Kaip matyti iš šios nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytų aplinkybių, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėja administracinę bylą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių reikalavimų. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, susipažino su atitinkama įslaptinta informacija. Šia informacija nėra tiesiogiai remiamasi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad atsakovo Valstybės saugumo departamento apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog buvo netinkamai nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios nustatomos įvertinus teismo posėdyje ištirtus byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties, siekdamas teisingai išspręsti nagrinėjamą ginčą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi įpareigojo atsakovą Valstybės saugumo departamentą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą pateikti bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai įslaptintus dokumentus (įrodymus), su kuriais nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą buvo susipažinęs pirmosios instancijos teismas. Minėtos tarnybos pateikė reikalaujamus įslaptintus dokumentus apeliacinės instancijos teismui, tačiau vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu nurodė, jog su jais susipažinti gali tik tie teisėjai, kurie turi atitinkamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atsižvelgdamas į šį reikalavimą, teismo raštinės valstybės tarnautojas, atsakingas už įslaptintos informacijos tvarkymą, teisėjų kolegijai minėtų dokumentų neperdavė ir teisėjų kolegija su jais nesusipažino. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už patikėtos įslaptintos informacijos praradimą ar neteisėtą atskleidimą yra tiesiogiai atsakingas asmuo, kuriam tokia informacija patikėta. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tas, kas atskleidė informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu nebuvo šnipinėjimo ar padėjimo užsienio valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką požymių, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu.

III.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimas).

Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, turi būti suprantamas ne pažodžiui – jis aiškintinas plečiamai, kaip apimantis reikalavimą vykdant teisingumą vadovautis teise – Konstitucija, įstatymais ir kt. (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas). Teismas – ypatingas procesinių teisinių santykių subjektas. Kaip valstybės valdžios institucijai, jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą. Įgyvendindamas šią funkciją, teismas veikia valstybės vardu, jis nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir klauso tik įstatymo (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, matyti, kad vykdydamas teisingumą teisėjas turi vadovautis teise – Konstitucija, įstatymais, kitais teisės aktais. Jam tenka pareiga vykdyti ne formalų, nominalų teisingumą, bet realiai ir veiksmingai ginti pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus, priimti teisingą sprendimą. Tačiau vykdant minėtas iš Konstitucijos kylančias pareigas, gali susidaryti situacija, kai teismui yra reikalinga susipažinti su įslaptintais, valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančiais dokumentais. Šiuose dokumentuose gali būti bylai teisiškai reikšmingų duomenų, kurie padėtų teisingai išspręsti ginčą, apginti asmens ar viešąjį, taip pat valstybės interesą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas šią teisės normą, Konstitucinis Teismas nurodė, kad ja iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Vadinasi, įstatymas suteikia teisę administraciniam teismui, kai tai reikalinga priimti teisingą sprendimą, savo iniciatyva reikalauti, kad atitinkama institucija pateiktų teismui reikiamus dokumentus, taip pat ir įslaptintus.

IV.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2. Valstybės paslaptis – šio Įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, teisėsaugos, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei. Valstybės paslapčių kategorijų sąrašą nustato šis Įstatymas.

3. Tarnybos paslaptis – šio Įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, ekonominė, teisėsaugos, švietimo, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Tarnybos paslapčių kategorijų sąrašą nustato šis Įstatymas.“

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) <...> (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad „leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – šio Įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti.“ Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad „įslaptinta informacija turi būti patikima griežtai laikantis principo „Būtina žinoti“. Principas „Būtina žinoti“ reiškia, kad įslaptinta informacija gali būti patikėta tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintiems asmenims, kuriems vykdant tarnybines pareigas reikalinga susipažinti su įslaptinta informacija.“ Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad „pagal pareigas susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis gali Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas.“ Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato, kad „asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ar „Konfidencialiai“, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, vadovaudamasis principu „Būtina žinoti“, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas. Asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje dirba, vadovo tikslinį siuntimą. Siuntime turi būti patvirtinta, kad asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, jeigu reikia susipažinti su užsienio valstybės ar tarptautinės organizacijos perduota įslaptinta informacija, taip pat tiesioginių pareigų vykdymu pagrįstas poreikis susipažinti su konkrečia įslaptinta informacija ir nurodyta, su kokios apimties įslaptinta informacija asmeniui reikia susipažinti.“

Apibendrinant tai, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme yra nustatytas bendrasis principas, jog įslaptinta informacija gali būti patikėta tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintiems asmenims, kuriems vykdant tarnybines pareigas reikalinga susipažinti su įslaptinta informacija. Kaip matyti iš šios bylos aplinkybių, bylos proceso šalys – atsakovas Valstybės saugumo departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas laikosi pozicijos, kad nagrinėjantiems konkrečią bylą teisėjams susipažinti su įslaptintais dokumentais, kurie pirmosios instancijos teismui buvo pateikti kaip įrodymai, galima tik tuo atveju, jei jie turi leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pastarieji išduodami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 2 dalis numato, jog pagal pareigas susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis gali Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas jokių išimčių iš minėtos taisyklės teisėjams, nagrinėjantiems bylas, nenustato. Kitaip tariant, įstatymai konkrečiai nenustato, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, kuris neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi teisę pagal užimamas teisėjo pareigas susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptina informacija. Tačiau Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkto antroje pastraipoje konstatuoja: „Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“.

Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas 2007 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 14B-453(2.4) buvo atsiųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnį Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Vadinasi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę kreiptis dėl minėto nutarimo išaiškinimo į Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nustačius pareiškėjo – bylą nagrinėjančio teismo konstituciškai pagrįstą interesą pašalinti abejones dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų (jų nuostatų) deramo vykdymo, tam, kad teismo nagrinėjamoje byloje būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Konstitucinis Teismas gali priimti prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto nuostatas, įstatymo nustatyta tvarka šiuos prašymus ištirti ir paskelbti atitinkamą sprendimą (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pagal Konstituciją konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Be to, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficiali konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kad atsakovas Valstybės saugumo departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, vadovaudamiesi vien tik Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, atsisako pateikti įslaptintus dokumentus bylą nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka paskirtiems teisėjams, kurie neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nors minėti dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kurio priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą privalo patikrinti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ir, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos manymu, yra reikalingi bylai teisingai išspręsti. Be to, pažymėtina, kad paslapčių subjektas teisėjams, kuriems paskirta nagrinėti ši byla, leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduotų tik gavęs Valstybės saugumo departamento, kuris yra nagrinėjamos bylos proceso šalis, išvadą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 7 dalis, 17 straipsnio 8 dalis).

Taigi teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar atsakovas Valstybės saugumo departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas tinkamai aiškina ir vykdo Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatas. Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo paminėta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, siekiant deramai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkto antroji pastraipa turi būti suprantama taip, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo užimamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, jeigu jis neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 82 straipsnio 8 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkto antroji pastraipa – „Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“ – turi būti suprantama taip, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo užimamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, jeigu jis neturi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimas.

Nutartis neskundžiama.