Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. G. skundu prašė panaikinti vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 1V-137 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, 2012 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 1TE-34 „Dėl V. G. atleidimo“, panaikinti Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (K)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo“, įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją grąžinti jį (pareiškėją) į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas, iš atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos 2012 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį dėl neteisėto atleidimo iš pareigų nuo 2012 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš Lietuvos valstybės priteisti dėl skundžiamų vidaus reikalų ministro ir Valstybės saugumo departamento neteisėtų veiksmų jo (pareiškėjo) patirtą 500 000 Lt neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (K)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo“ ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas nustato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštas Nr. (K)-19-230KF nėra individualus teisės aktas, priimtas viešojo administravimo srityje, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklia praktika, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-483/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-511/2010; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas, kurie byloje atstovauja ir Lietuvos valstybei, apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateiktas VSD 2012 m. vasario 14 d. rašto Nr. (K)-19-230KF išrašas (t. I, b. l. 96-97), kuriame (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjant šioje byloje atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su slapta informacija, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

Galiojantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas reglamentuoja pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių reikalavimus. Taip pat šis įstatymas nustato asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, taip pat vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatomis, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota nuostata, jog teismas, vadovaudamasis kriterijumi, kad leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012).

Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos yra kilęs ginčas dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo veiksmais nepildant klausimyno, kreipiantis į teismą dėl įsakymo, kuriuo buvo paskirtas pakartotinis tikrinimas, panaikinimo, delsimo prašyti pakartotinio tyrimo poligrafu, dviejų neigiamų tyrimo poligrafu išvadų vertinimo, t. y. ar šios atsakovo nurodytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas yra praradęs valstybės pasitikėjimą, ir iš jo dėl to turėtų būti atimta teisė dirbti ar susipažinti su slapta informacija. Taip pat byloje yra aktualus ir patikros procedūros klausimas. Pirmosios instancijos teismas yra nustatęs, kad atliekant pareiškėjo tyrimą poligrafu nebuvo laikytasi Poligrafo naudojimo įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su minėtomis aplinkybėmis, pažymi, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygas. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pateikta tokio leidimo sąvoka, pagal kurią leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti. Nagrinėjamu atveju Įsakymu dėl leidimo panaikinimo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad asmens patikimumo pažymėjimas ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, išduodamas ne ilgesniam kaip 5 metų terminui.

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalį likus 6 mėnesiams iki leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija termino pabaigos, asmuo tikrinamas papildomai. Asmuo taip pat gali būti pakartotinai tikrinamas ir nesibaigus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Asmens kandidatūros tikrinimą reglamentuoja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindinis asmens kandidatūros tikrinimo tikslas – nustatyti, ar asmeniui, kuris pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, gali būti patikėta įslaptinta informacija, ar tikrinamas asmuo yra patikimas ir lojalus valstybei. Kandidatūros tikrinamos paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens teikimu.

Pažymėtina, kad pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalį asmuo, pretenduojantis gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atsakingam asmeniui pateikia užpildytą nustatyto pavyzdžio klausimyną, rašytinį sutikimą būti tikrinamam. Šis asmuo taip pat pateikia išsamią autobiografiją, jei pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“ arba „Slaptai“. Kandidatūros patikrinimo metu siekiama nustatyti, ar nėra šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Patikrinimo metu negali būti naudojami operatyvinės veiklos metodai ir priemonės, išskyrus operatyvinę apklausą ir duomenų, esančių operatyvinėje įskaitoje, peržiūrą. Prieš priimdamos sprendimą, kandidatūrą tikrinančios institucijos asmenį gali iškviesti pokalbio, pareikalauti raštiškų asmens paaiškinimų ir prireikus, jei šis asmuo sutinka, patikrinti poligrafu. Asmenų, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, dirbančių arba pretenduojančių dirbti vidaus reikalų sistemoje, kandidatūras tikrina vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ir Valstybės saugumo departamentas (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, jei kandidatūrą patikrino vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ir patikrinimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, asmens užpildytas klausimynas, autobiografija ir atlikto tikrinimo išvados pateikiamos Valstybės saugumo departamentui. Valstybės saugumo departamentas įvertina atlikto tikrinimo rezultatus pagal informaciją, kuria jis disponuoja, prireikus surenka papildomą informaciją arba rekomenduoja tai padaryti kandidatūrą tikrinusioms institucijoms ir teikia paslapčių subjektui sutikimą arba motyvuotą prieštaravimą dėl galimybės asmeniui išduoti atitinkamos kategorijos leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 5 dalis nustato, kad tais atvejais, kai kandidatūrą patikrino vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos ir tikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, tikrinimas vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto asmens sprendimu nutraukiamas. Apie šį sprendimą informuojamas paslapčių subjektas ir asmuo, kurio kandidatūra buvo tikrinama. Valstybės saugumo departamentas tokios kandidatūros netikrina.

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. IV-122 pavedė VRM Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą (t. I, b. l. 67). Vidaus reikalų ministras pradėjo šią procedūrą, atsižvelgdamas į VSD 2011 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (07)-19-636KF-1300KF, 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. (07)-19-127KF-206KF, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento 2012 m. sausio 23 d. rašte Nr. S-010-281KF ir 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. S-010-489KF nurodytą informaciją. Taigi darytina išvada, kad šiuose raštuose buvo pateikta tokia informacija, dėl kurios vidaus reikalų ministrui kilo įtarimas, kad atsirado Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Pagal bylos duomenis Generalinė prokuratūra 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. SD-89KF pranešė VSD, jog Generalinėje prokuratūroje pagal Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 9 d. pranešimą 2011 m. lapkričio 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, tačiau jau 2011 m. lapkričio 15 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus“, nors apie pradėtą ikiteisminį tyrimą viešai paskelbta 2011 m. lapkričio 16 d. Generalinė prokuratūra nurodė VSD atlikti tyrimą, kad būtų nustatyti asmenys, kurie atskleidė informaciją apie 2011 m. lapkričio 14 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00094-11 dėl AB banko Snoro vadovų galbūt padarytų nusikalstamų veikų (t. I, b. l. 181). VSD atliekant tyrimą pagal Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. SD-89KF, pareiškėjas buvo tikrinamas poligrafu 2011 m. gruodžio 16 d. (t. I, b. l. 96-97). Pareiškėjas buvo tikrinamas ir pakartotinai. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. S-010-489KF informavo vidaus reikalų ministrą apie antrojo pareiškėjo tyrimo poligrafu rezultatus, t. y. kad tyrimo poligrafu išvada yra neigiama (t. I, b. l. 124-125).

Taigi vidaus reikalų ministras, gavęs duomenis apie VSD vykdomą tyrimą, dvi neigiamas pareiškėjo tyrimo poligrafu išvadas, 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. IV-122 pradėjo pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros patikrinamą. Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 pagrindu 2012 m. vasario 9 d. buvo įpareigotas iki 2012 m. vasario 10 d. užpildyti ir pateikti VRM Bendrojo departamento Slaptumo skyriui klausimyną, skirtą asmenims, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (t. I, b. l. 68). Pareiškėjas iki nurodyto termino klausimyno neužpildė ir nepateikė atsakovui, o 2012 m. vasario 10 d. vidaus reikalų ministrui panešė, kad vykdo minėtą įpareigojimą, tačiau iki 2012 m. vasario 10 d. pateikti užpildytą klausimyną neturi galimybių, nes klausimynas yra didelės apimties, jį sudaro 54 klausimai, iš jų keletas yra susiję su duomenų apie pareiškėjo ir sutuoktinės gimines, kurie gyvena Šiaulių apskrityje, surinkimu ir patikslinimu (t. I, b. l. 69). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad siekdamas surinkti duomenis apie savo ir sutuoktinės giminaičius, užpildytą klausimyną pateiks iki 2012 m. vasario 15 d. Pagal bylos duomenis pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 dalį, kuria buvo nuspręsta atlikti pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad vidaus reikalų ministras, gavęs VSD 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (K)-19-230KF, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nustatytu terminu neužpildė klausimyno, kreipėsi į teismą dėl 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 dalies panaikinimo, nustatė aplinkybes, nurodytas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte, ir 2012 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą. Taip pat vidaus reikalų ministras 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1V-138 pripažino netekusiu galios 2012 m. vasario 8 d. įsakymą, kuriuo buvo pavesta VRM Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą (t. I, b. l. 72). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo, 2013 m. vasario 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A492-168/2013) nurodė, kad 2012 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. 1V-138 buvo panaikintas, ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad panaikinus 2012 m. vasario 8 d. įsakymą buvo atkurta iki ginčijamo akto priėmimo buvusi teisinė padėtis.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesirėmė Poligrafo naudojimo įstatymo normomis, nustatančiomis, kad tam tikrais atvejais atliekamas asmenų, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja, tyrimas poligrafu ir, jei asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Byloje atsakovas nėra nurodęs, kad Įsakymas dėl leidimo panaikinimo priimtas, vadovaujantis Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, kuri suteikia teisę paslapčių subjektui panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kai gaunama neigiama tyrimo išvada. Taip pat byloje nėra pateikti jokie duomenys, kad atsakovas atlikdamas pakartotinį asmens tikrinimą pagal 2012 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. IV-122 būtų atlikęs kitus veiksmus, išskyrus įpareigojęs pareiškėją užpildyti ir pateikti klausimyną, t. y. iškvietęs pareiškėją pokalbio, pareikalavęs raštiškų paaiškinimų, o prireikus, jei pareiškėjas būtų sutikęs, patikrinęs pareiškėją poligrafu, kaip kad tai numatyta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje.

Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad atsakovas nutraukė pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, nustatęs, kad yra gauta pakankamai įrodymų (duomenų) apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, kurios patvirtina pareiškėjo nepatikimumą, ir neatlikęs iki galo pareiškėjo pakartotinio patikrinimo priėmė Įsakymą dėl leidimo panaikinimo. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes atsakovo šioje byloje nurodyti faktai, aplinkybės, byloje pateikti įrodymai ir jų visuma nepatvirtina atsakovo padarytos išvados, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija, kad pareiškėjo nepatikimumas yra konstatuotas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais. Pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjo nepatikimumas buvo grindžiamas iš esmės mažareikšmiu, atsitiktiniu faktu (vengė tuoj pat užpildyti klausimyną) ir buvo konstatuotas remiantis vien neigiamomis tyrimo poligrafu išvadomis, kurios nesant kitokios neigiamos, kompromituojančios informacijos apie pareiškėją ir jo aplinką, laikytinos tik prielaidomis.

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo nurodytus faktus ir aplinkybes, įrodymus, kurių pagrindu buvo konstatuotas pareiškėjo nepatikimumas, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nurodo, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Valstybės tarnybos teisinių santykių srityje suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui, t. y. įrodinėti bylos aplinkybes paprastai turi ta šalis, kuri teigia buvus tas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-156/2012; 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

Vertinant atsakovo Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl klausimyno pildymo pagal 2012 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. IV-122, pirmiausia pabrėžtina, kad pareiškėjas neatsisakė užpildyti klausimyną, o nurodė, kad jį pildo ir užpildys iki 2012 m. vasario 15 d. (t. I, b. l. 69). Taip pat pareiškėjas nurodė priežastis, dėl kurių negali užpildyti klausimyno per vieną dieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo raštą „Dėl klausimyno pildymo“, į jį neatsakė, t. y. nenurodė, kad pareiškėjui nebus suteiktas ilgesnis laikotarpis klausimynui užpildyti ir pareiškėjas privalo per nurodytą terminą jį užpildyti, o jei neužpildys asmens patikrinimo procedūra nebus tęsiama. Tokios pasekmės nebuvo nurodytos ir 2012 m. vasario 8 d. įsakyme Nr. IV-122. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nėra nurodytas terminas, per kurį turi būti užpildytas klausimynas, ir pasekmės, jei jis nebus užpildytas per nurodytą terminą. Be to, atsakovas byloje nurodydamas aplinkybę, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jau buvo pildęs klausimyną anksčiau, į klausimyno pobūdį, apimtį, pareiškėjas klausimyną galėjo užpildyti per vieną dieną, o pareiškėjas, nurodydamas, kad negali užpildyti jo per vieną dieną, elgėsi nesąžiningai, šios aplinkybės nepatvirtino įrodymais.

Faktas, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 pagrįstumo ir teisėtumo, neatskleidžia pareiškėjo tokių asmeninių ir dalykinių savybių, kurios rodo pareiškėjo nepatikimumą. Pareiškėjas, kaip ir kiekvienas kitas suinteresuotas subjektas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnis). Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis) aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl VSD 2012 m. vasario 14 d. rašte Nr. (K)-19-230KF (t. I, b. l. 96-97) nurodytos informacijos (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, būtų vertinęs kitus įrodymus, susijusius su informacijos atskleidimu, kuriuose būtų duomenys, apibūdinantys pareiškėją ir jo aplinką.

Iš atsakovo byloje nurodomų aplinkybių matyti, kad esminė aplinkybė, pagrindžianti pareiškėjo nepatikimumą ir negalėjimą dirbti su įslaptinta informacija, buvo poligrafo tyrimo išvados, kurios buvo gautos tuo metu, kai VSD vykdė tyrimą pagal Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. SD-89KF.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas patikrintas poligrafu ne tuo pagrindu, jog buvo vykdomas jo kandidatūros patikrinimas pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, o dėl to, kad VSD vykdė tyrimą pagal Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. SD-89KF. Pagal bylos duomenis pareiškėjas buvo tikrinamas poligrafu, remiantis Poligrafo naudojimo įstatymu, gavus pareiškėjo sutikimą.

Byloje nustatyta, kad VSD direktorius 2011 m. gruodžio 8 d. rezoliucija, neprieštaraujant vidaus reikalų ministrui (vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 1-4RN-841KF), pavedė Departamento tyrimo tarnybai inter alia atlikti pareiškėjo tyrimą poligrafu. Ši tarnyba 2011 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (07)-151-262KF atlikti pareiškėjo tyrimą poligrafu, teisinis pagrindas – Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas, kuris nustato, kad tyrimas poligrafu gali būti atliekamas, tiriant nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus, įskaitant drausminius nusižengimus, kurių padarymu įtariami šie asmenys, jei tiriamos veikos yra susijusios su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu.

Iš VSD 2012 m. vasario 14 d. rašto Nr. (K)-19-230KF matyti, kad (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 96-97). Pareiškėjo prašymas pakartotinai jį ištirti poligrafu 2012 m. vasario 1 d. buvo gautas Antrajame operatyvinių tarnybų departamente (t. II, b. l. 3). Vidaus reikalų ministras 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. 1-4RN-80(KF) nurodė Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui pareiškėją pakartotinai ištirti poligrafu. Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. S-010-489KF informavo ministrą apie atlikto pakartotinio tyrimo poligrafu 2012 m. vasario 8 d. rezultatus, t. y. kad tyrimo išvada yra neigiama (t. I, b. l. 124-125).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu pareiškėjo tyrimas poligrafu negalėjo būti atliekamas, nes nebuvo tiriami nusikaltimai, kiti teisės pažeidimai, įskaitant drausminius nusižengimus, kurių padarymu būtų įtariamas pareiškėjas, tiriamos veikos, susijusios su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu. Ši pirmosios instancijos teismo išvada tiek, kiek tai susiję su vidaus reikalų ministro nurodymu atlikti pareiškėjo tyrimą poligrafu, teisinga, nes byloje nebuvo pateikti duomenys, kad buvo Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, kurioms esant vidaus reikalų ministras galėjo nurodyti pareiškėjui tirtis poligrafu. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad tyrimas poligrafu buvo atliktas dėl to, kad VSD, reaguodamas į Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. SD-89KF pateiktą informaciją, 2011 m. lapkričio 18 d., pradėjo operatyvinį tyrimą, dėl informacijos galbūt sudarančios Lietuvos valstybės ar tarnybos paslaptį neteisėto atskleidimo, sukėlusio grėsmę ekonominiam saugumui bei finansų sistemos stabilumui, ir būtent šis operatyvinis tyrimas lėmė pareiškėjo tyrimo poligrafu atlikimą. Taip pat apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pareiškėjui tyrimo poligrafu pagrindas – operatyvinio tyrimo atlikimas – negalėjo būti atskleistas tiriamajam poligrafu (pareiškėjui), vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 5 ir 6 dalių, 7 straipsnio 1 dalies 18 punkto bei 2 dalies 20 punkto nuostatomis, nes detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos organizavimą yra įslaptinti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinių skundų argumentus, pažymi, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad buvo vykdomas operatyvinis tyrimas, o duomenys apie šį tyrimą buvo įslaptinti. Esant tokiai situacijai teigti, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėjamu atveju nustatyti, jog buvo atliekamas operatyvinis tyrimas ir pareiškėjo tyrimo poligrafu pagrindas buvo Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas (asmens tyrimas poligrafu gali būti atliekamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atliekant asmens tarnybinį patikrinimą, vidinį ar operatyvinį tyrimą), nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Nepaneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad byloje nepateikti įrodymai, jog 2011 m. lapkričio 14 d. pasitarime buvo priimta konfidencialių ar kitokią slaptumo žymą turinčių sprendimų.

Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo pateikti duomenys, kad prašymą atlikti pareiškėjo tyrimą poligrafu ir medžiagą apie tiriamą asmenį tyrimo tarnybos vadovui pateikė vidaus reikalų ministras, kaip kad tai nustato Poligrafo naudojimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, t. y. kad vidaus reikalų ministras, gavęs duomenis apie tai, jog VSD vykdo operatyvinį tyrimą, kreipėsi į tyrimo tarnybos vadovą.

Pagal bylos duomenis pareiškėją tirtis poligrafu pirmąkart siuntė atsakovas VSD, vidaus reikalų ministrui neprieštaraujant. Pareiškėjas sutiko, kad šis tyrimas būtų atliekamas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nagrinėjo aplinkybes apie VSD veiksmus, siunčiant pareiškėją tirtis poligrafu, aplinkybes, susijusias su poligrafo išvadų gavimu, ir padarė išvadą, kad VSD veiksmai buvo neteisėti. Su tokia išvada nesutiktina, nes šioje byloje jokie reikalavimai, susiję su VSD atliekamo tyrimo metu atliktais veiksmais, nebuvo pareikšti, VSD atliekamo tyrimo pagrindas, tikslai ir šio tyrimo eiga nėra susijusi su Įsakymu dėl leidimo panaikinimo. Bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (K)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo“ nutraukta. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo pobūdį, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas VSD, vykdydamas tyrimą, atliko neteisėtus veiksmus.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vidaus reikalų ministerija, vertindama pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, vertino pareiškėjo tyrimo poligrafu išvadas, kurios buvo gautos iš VSD, kuri atliko tyrimą pagal Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. SD-89KF. Pažymėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 13 dalis nustato, kad kandidatūros tikrinimą atliekančios institucijos turi teisę gauti informaciją apie tikrinamą asmenį iš visų valstybės, savivaldybės institucijų, bankų ir kitų juridinių asmenų.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nurodomas aplinkybes, kad gauti duomenys apie dvi neigiamas pareiškėjo poligrafo tyrimo išvadas, VSD atliekant tyrimą, buvo pagrindas konstatuoti pareiškėjo nepatikimumą ir negalėjimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pažymi, kad Poligrafo naudojimo įstatymas griežtai apibrėžia tyrimo poligrafu atvejus, tyrimo objektą, tyrimo pasekmes. Vertinant atsakovo nurodomų tyrimo poligrafu išvadų reikšmingumą nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tyrimo poligrafu tikslą, objektą, pasekmes ir kokios aplinkybės gali būti nustatytos atliekant tyrimą poligrafu.

Poligrafo naudojimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad poligrafas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos formos sertifikatą turintis prietaisas, fiksuojantis kvėpavimo, kraujotakos, kitus fiziologinius pokyčius, atsirandančius asmens organizme tyrimo poligrafu metu, kuriais grindžiamas šiuo prietaisu tiriamo asmens teiginių teisingumo vertinimas, o tyrimas poligrafu yra kompleksinis psichofiziologinis tyrimas, skirtas asmens teiginių teisingumui įvertinti, naudojant poligrafą. Tyrimo subjektai, iš jų ir Vidaus reikalų ministerijos įgaliota institucija, Valstybės saugumo departamentas tiria poligrafu Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tuos asmenis, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pagal Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį tyrimo poligrafu tikslas – patikrinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų ir jų suteiktos arba atitinkamų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą.

Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad poligrafo tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Ir jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam, asmeniui gali būti panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Taigi Poligrafo naudojimo įstatyme yra įtvirtinta, kad poligrafo išvada yra tik papildoma informacija ir jokiu būdu negali būti esminė informacija, kuria remiantis panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tai, kad tyrimo poligrafu išvados yra naudojamos kaip papildoma informacija, yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Apibendrinant Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad tik esant tiriamo asmens suteiktai ar atitinkamos valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką.

Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad neigiamos pareiškėjo tyrimo poligrafu išvados patvirtino informaciją, susijusią su pareiškėjo veiksmais, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti pareiškėjo nepatikimumą ir kurie patvirtintų atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pagrįstus nuogąstavimus dėl pareiškėjo galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Byloje taip pat nebuvo pateikti įrodymai, kad priimant Įsakymą dėl leidimo panaikinimo buvo analizuojami ir vertinami įrodymai, susiję su pareiškėjo teiginiais, kurių teisingumui patikrinti ir buvo skirtas tyrimas poligrafu. Pažymėtina, kad iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Generalinės prokuratūros 2013 m. gegužės 17 d. nutarimo „Nutraukti ikiteisminį tyrimą V. G. atžvilgiu“ (t. II, b. l. 93-103) matyti, kad buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su informacijos atskleidimu ir pareiškėjo veiksmais, dėl kurių buvo paskirtas tyrimas poligrafu, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius, kad pareiškėjas pats ar per tarpininką dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistams perdavė Generalinėje prokuratūroje 2011 m. lapkričio 14 d. vykusio pasitarimo metu gautą, tarnybinėms pareigoms atlikti patikėtą ir nesusijusiems su pareigų atlikimu asmenims neskelbtiną informaciją apie numatomą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl AB banko Snoro veiklos ir šio banko valdybos pirmininko bei stebėtojų tarybos pirmininko galbūt padarytų nusikalstamų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo veiksmai, susiję su prašymu skirti pakartotinį tyrimą poligrafu, taip pat nepatvirtina pareiškėjo nepatikimumo, nes Poligrafo naudojimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, kuris buvo tiriamas poligrafu, per vieną mėnesį po susipažinimo su galutine tyrimo išvada gali kreiptis į kitą tyrimo subjektą, prašydamas atlikti pakartotinį tyrimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytus argumentus, proceso šalių šioje byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis byloje nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino 2012 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 1V-137 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ ir šio įsakymo pagrindu priimtą 2012 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 1TE-34 „Dėl V. G. atleidimo“.

Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs 2012 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 1TE-34, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, nes pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos be teisėto pagrindo, išsprendė klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į pirmesnes pareigas, t. y. grąžino pareiškėją į pirmesnes pareigas.

Dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Tokia nuostata buvo įtvirtinta ir DK 297 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įsigaliojusi DK 300 straipsnio 3 dalis (Žin., 2012, Nr. 80-4138), kuri nustato, kad jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Ši norma nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes 2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 „Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjui priteistas darbo užmokestis, taikant DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą, o ne kaip atlyginimas už konkretų darbą. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui buvo atkurta pažeista teisė dirbti, taip pat išspręstas klausimas dėl laiko už priverstinę pravaikštą apmokėjimo. DK 297 straipsnio 3 dalyje numatyta priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes yra atleistas iš darbo, atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Nagrinėjamoje byloje būtent ir yra nustatyta, kad nesant teisėto pagrindo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 250 straipsniu, CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteisė 20 000 Lt neturtinės žalos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad neturtinė žala priteista iš Lietuvos valstybės dėl atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, byloje nustatytas aplinkybes, teisinius pagrindus neturtinei žalai atlyginti, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vidaus reikalų ministerijos, kurios priimtų įsakymų pagrindu pareiškėjas buvo atleistas vidaus tarnybos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių ir motyvų, kurių pagrindu turėtų būti konstatuota, kad pagal CK 6.271 straipsnį Lietuvos valstybė turi atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą dėl jo skunde nurodytų aplinkybių.

Šioje byloje buvo sprendžiamas tarnybinis ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, nes dėl šio atsakovo priimtų Įsakymo dėl leidimo panaikinimo ir Įsakymo dėl atleidimo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Be to, pats pirmosios instancijos teismas vadovavosi DK 250 straipsniu, kuris nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis pareiškėjo nesiejo jokie tarnybiniai santykiai su Valstybės saugumo departamentu, byloje nenustatyta, kad šios institucijos motyvuotu teikimu Vidaus reikalų ministerija priėmė Įsakymą dėl leidimo panaikinimo. Be to, byla dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (K)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo” nutraukta. Kaip jau buvo minėta, pagal šios bylos dalyką nėra pagrindo konstatuoti VSD neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjant tarnybinį ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir Vidaus reikalų ministerijos, nėra pagrindo nustatyti neteisėtų Valstybės saugumo departamento veiksmų, atliekant tyrimą, nes šios institucijos vykdytas tyrimas ir šio tyrimo metu atlikti veiksmai nėra šios administracinės bylos dalykas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nurodė, kad prašo atsižvelgti į jo išdėstytus argumentus, kurie rodo vidaus reikalų ministro veiksmų neteisėtumą, dėl kurių jam atsirado neturtinė žala. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad neteisėti vidaus reikalų ministro priimti skundžiami įsakymai ir vėlesni ministro veiksmai lėmė neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jo skundžiamais aktais, iš jų ir VSD Raštu, buvo sužlugdyta jo reputacija, jam ir jo šeimai žymia dalimi sumažintos bendravimo galimybes su kitais visuomenės nariais, prarasta aiški darbo ir pragyvenimo šaltinio perspektyva ir t. t. (t. I, b. l. 11-13).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, nepatogumus, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, buvo pakankamai intensyvūs, t. y. ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, į tai, kad buvo viešai paskelbtos pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos priežastys, pareiškėjo tarnybos trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Įvertinus tai, kad neteisėti įsakymai panaikinti, pareiškėjo pažeistos teisės yra visiškai apgintos, grąžinant jį į pirmesnes pareigas ir kompensuojant netektas darbo pajamas, pareiškėjo nurodytus ir pirmosios instancijos teismo nustatytus pareiškėjo išgyvenimus ir nepatogumus, darytina išvada, kad pareiškėjui priteista per didelė neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvų, ir pareiškėjui priteista 20 000 Lt neturtinės žalos suma mažintina iki 10 000 Lt.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai panaikino vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 1V-137 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, 2012 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 1TE-34 „Dėl V. G. atleidimo“, ir šią sprendimo dalį palieka nepakeistą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, šią sprendimo dalį panaikina, pareiškėjui iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos priteisiama 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos valstybės V. G. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui V. G. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.