Kauno apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Prancūzijos Respublikos prokuratūros prie Paryžiaus teisminio tribunolo prašymą dėl Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu byloje Nr. (duomenys neskelbtini) E. G. nuteistas pagal Prancūzijos Respublikos baudžiamojo kodekso 450-1 straipsnį, 450-3 straipsnį, 450-5 straipsnį (dalyvavimas nusikalstamame susivienijime siekiant parengti nusikaltimą) ir 311-1 straipsnį, 311-4 straipsnį, 311-5 straipsnį, 311-14 straipsnį, 132-73 straipsnį, 132-74 straipsnį (vagystė, įsilaužus ir patekus į gyvenamąsias patalpas ar sandėlį apgaulės būdu, su kita sunkinančia aplinkybe), paskiriant jam bausmę – 2 metus ir 5 mėnesius (913 dienų) laisvės atėmimo. Nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 2 d.

Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo Nr. XII-1322 (toliau ir – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 7 straipsnio 1 dalimi, persiuntė Prancūzijos Respublikos prokuratūros prie Paryžiaus teisminio tribunolo prašymą dėl E. G. atžvilgiu priimto Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė teikimą tenkinti ir nurodė, kad E. G. padarytos nusikalstamos veikos atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 3 dalį, už kurias baudžiama iki 10 metų laisvės atėmimo bausme. Kadangi, E. G. šiuo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka pagal Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį, tai dėl bausmių subendrinimo turi kreiptis pataisos įstaiga atskiru teikimu, nurodant ar įskaitytinas laikotarpis, kada nuteistasis buvo vežamas pagal Europos arešto orderį.

Teismo posėdžio metu nuteistojo E. G. gynėjas advokatas R. J. nurodė, kad teikimas yra pagrįstas ir tenkintinas, tačiau E. G. padarytos nusikalstamos veikos atitinka labiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį, o ne 180 straipsnio 3 dalį. Jo nuomone, suderinta bausmė su Lietuvos Respublikos įstatymais turi būti subendrinta su Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikant apėmimo būdą, nes negali būti paskirta didesnė bausmė nei paskyrė Prancūzijos teismas. Taip pat turi būti įskaitytas laikotarpis į suderintą bausmę, t. y. laikinas sulaikymo laikas, kuriuo E. G. buvo vežamas pagal Europos arešto orderį. Be to, prašo teismo nustatyti bausmės atlikimo vietą – Pravieniškių pataisos namų – atvirąją koloniją, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 1 dalį, jog baudžiamasis įstatymas galioja atgal, jei tai švelnina nuteistojo padėtį. Kadangi Paryžiaus teisminio tribunolo nuosprendžio priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalis, kai teismas parenka bausmės atlikimo vietą.

Teikimas tenkintinas.

Prancūzijos Respublikos prokuratūra prie Paryžiaus teisminio tribunolo 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, pagrindu perdavė Lietuvos Respublikai nuosprendį, kuriuo E. G. nuteistas 913 dienų, t. y. 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir liudijimą pripažinti ir bausmei vykdyti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, sprendimai konfiskuoti turtą ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.

Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. To paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (toliau – Pamatinis sprendimas) 8 straipsnio nuostatose imperatyviai numatyta, kad adaptuota bausmė neturi apsunkinti išduodančioje valstybėje nustatytos bausmės pobūdžio ir trukmės, ji negali viršyti valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatyto maksimumo. Analogiškos teisės normos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal Pamatinio sprendimo 7 straipsnio 3 dalį, kitų nei 1 dalyje išvardytos nusikalstamų veikų atvejais vykdančioji valstybė gali pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę su sąlyga, kad jis susijęs su veikomis, kurios pagal vykdančiosios valstybės teisę taip pat laikomos nusikalstama veika, neatsižvelgiant į jos sudėties požymius arba apibūdinimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, jis šiuo metu yra Lietuvos Respublikoje ir atlieka jam Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Prancūzijos įstatymus, t. y. baudžiamojo kodekso 450-1 straipsnį, 4503 straipsnį, 450-5 straipsnį (dalyvavimas nusikalstamame susivienijime siekiant parengti nusikaltimą) ir 311-1 straipsnį, 311-4 straipsnį, 311-5 straipsnį, 311-14 straipsnį, 132-73 straipsnį, 132-74 straipsnį (vagystė, įsilaužus ir patekus į gyvenamąsias patalpas ar sandėlį apgaulės būdu, su kita sunkinančia aplinkybe) už tai, kad jis, tarp 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 1 d. (duomenys neskelbtini) vietovėje apgaulingai pagrobė įvairius kilnojamojo turto daiktus, ypač fitosanitarinius produktus (14 tonų), tuo padarymas nuostolį žemės ūkio bendrovei (duomenys neskelbtini). Ši nusikalstama veika buvo padaryta organizuotos grupuotės, įsilaužiant į saugyklų patalpas, kuriose yra saugomas bendrovės turtas, laikomos produkcija, vertingos prekės ar techninė įranga.

Pagal Prancūzijos Respublikos baudžiamojo kodekso 311-1 straipsnį vagystė yra apgavikiškas svetimo turto pasisavinimas. 311-4 straipsnyje numatyta, kad už vagystę skiriama penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 75 000 Eur dydžio bauda, kai ji yra padaryta kelių asmenų, veikiančių kaip autoriaus ir bendrininkai, bet nesudarant nusikalstamos grupuotės. Taip pat kai padaryta gyvenamojoje patalpoje, ar patalpoje, skirtoje fondų, vertybių, prekių ar materialinių vertybių sandėliui. 311-5 straipsnis numato, kad už vagystę skiriama septynerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 100 000 Eur dydžio bauda, kai padaryta gyvenamojoje patalpoje, ar patalpoje, skirtoje fondų, vertybių, prekių ar materialinių vertybių sandėliui, patekus į šias patalpas apgaulės būdų, įsilaužus ar įlipant. 450-1 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad nusikalstamą susivienijimą sudaro bet kokia suformuota grupuotė, ar įsteigta grupė siekianti paruošti, charakterizuotą vienu ar daugiau materialių faktų, vieną ar daugiau nusikaltimų, arba vieną ar daugiau nusikalstamų veikų, už kuriuos baudžiama mažiausiai penkerių metų laisvės atėmimo bausme.

Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu prokurorė nurodė, kad E. G. padarytos nusikalstamos veikos atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 3 dalį, o tuo tarpu nuteistojo gynėjas tvirtino, kad atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015). Nagrinėjamu atveju, E. G. kartu su grupuotės nariais vykdė žemės ūkio bendrovei priklausančio turto vagystę, įsilaužiant į saugyklų patalpas, kuriose būdavo saugomas bendrovės turtas. Tokių aplinkybių, kad nuteistasis kartu su kitais grupuotės nariais būtų naudojas fizinį smurtą ar psichinį smurtą, siekiant užvaldyti turtą, byloje nėra. Taigi, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų aprašymą, E. G. padarytos nusikalstamos veikos, tai yra vagystės, kurios buvo įvykdytos organizuotos grupuotės, tarp 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 1 d., įsilaužiant į saugyklų patalpas, kuriose buvo saugomas bendrovės turtas, atitinka kaip tęstinę veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje, kadangi pagrobto turto vertė viršija 250 MGL, t. y. 12 500 EUR, o būtent kaip numatyta Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje, jog padaryta itin didelė materialinė žala, kuri skaičiuojama milijonais eurų.

Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone, o 3 dalis reglamentuoja, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką. Suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnė negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė. Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas padarytas pagal Prancūzijos Respublikos baudžiamojo kodekso 450-1 straipsnį, 450-3 straipsnį, 450-5 straipsnį ir 311-1 straipsnį, 311-4 straipsnį, 311-5 straipsnį, 311-14 straipsnį, 132-73 straipsnį, 132-74 straipsnį, E. G. paskirta 913 dienų, kas atitinka – 2 metus ir 5 mėnesius laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad vykdančioji valstybė negali pabloginti nuteistojo padėties, todėl E. G. Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamas veikas nekeistina.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašte bei Prancūzijos Respublikos prokuratūros prie Paryžiaus teisminio tribunolo pateiktame liudijime nurodyta, kad E. G. nėra pradėjęs atlikti jam Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu skirtos bausmės. Tačiau turimais duomenimis, jis laikinai, t. y. pagal Europos arešto orderį 2018 m. spalio 4 d. buvo perduotas Prancūzijos Respublikai baudžiamojo proceso veiksmams atlikti ir grąžintas 2019 m. vasario 7 d. į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, taip pat 2019 m. lapkričio 14 d. perduotas Prancūzijos Respublikai, o 2019 m. lapkričio 26 d. grąžintas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, kuriuose tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu. Taigi, bendras laikas išbūtas sulaikyme pagal Europos arešto orderį, kol asmuo buvo perduotas Prancūzijos Respublikai būtiniems proceso veiksmams atlikti yra 4 mėnesiai ir 15 dienų. Kita vertus, šis laikotarpis sutampa ir su nuteistojo bausmės atlikimu pagal Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį, todėl atskirai į Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu skirtą ir Lietuvos Respublikoje pripažintą ir vykdytiną 2 metų ir 5 mėnesių bausmę neįskaitytinas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus dvigubas įskaitymas yra draudžiamas.

Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistajam Lietuvos Respublikos teismo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu už kitą nusikalstamą veiką paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, teismas, vadovaudamasis baudžiamojo kodekso nuostatomis ir atsižvelgdamas į šio Įstatymo 15 straipsnio nuostatas, išsprendžia klausimą dėl paskirtų bausmių subendrinimo. Kaip jau minėta, E. G. yra nuteistas ir šiuo metu atlieka jam Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę. Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį, jam paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti atviroje kolonijoje. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo bausmės vykdymo pradėjimo dienos. Taip pat iš E. G. priteista nukentėjusiesiems E. ir L. B. 11 039,90 Eur turtinei žalai atlyginti, po 15 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti ir 1300 Eur atstovavimo išlaidų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta, jog pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tokiu atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nuteistajam E. G. paskirtos bausmės bendrintinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio nuostatomis, kadangi nuteistojo nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis buvo nuteistas Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, buvo padarytos iki Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio priėmimo. Atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį, pavojingumą bei kategorijas, kurioms veikos priskiriamos, taip pat į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, bausmės bendrintinos taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalys), prie griežtesnės Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo paskirta galutinė bausmė – 8 metai laisvės atėmimo, pridedant dalį Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Galutinės subendrintos bausmės pradžia skaičiuotina nuo šios nutarties priėmimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas atliktas bausmės laikas pagal Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, Europos Tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Teikimą tenkinti.

Nuteistajam E. G., gimusiam (duomenys neskelbtini) Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Prancūzijos Respublikos baudžiamojo kodekso 450-1 straipsnį, 450-3 straipsnį, 450-5 straipsnį ir 311-1 straipsnį, 311-4 straipsnį, 311-5 straipsnį, 311-14 straipsnį, 132-73 straipsnį, 132-74 straipsnį paskirtą 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalimi, bei palikti paskirtą 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 7 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, E. G. Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, paskirtos galutinės bausmės – 8 metų laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį Paryžiaus teisminio tribunolo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirtos, t. y. 2 metus laisvės atėmimo bausmės, ir E. G. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – 10 metų laisvės atėmimą.

Bausmę paskirti atlikti pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžią E. G. skaičiuoti nuo šios nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2022 m. birželio 10 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaityti atliktą bausmės laiką pagal Panevėžio apygardos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį.

Šios nutarties nuorašą išsiųsti prokurorui, nuteistajam E. G. ir jo gynėjui advokatui R. J..

Įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos nuorašą nedelsiant išsiųsti Prancūzijos Respublikos prokuratūrai prie Paryžiaus teisminio tribunolui (išverstą į prancūzų kalbą), prokurorui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.