Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiauliai plius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiauliai plius“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas VšĮ „Šiauliai plius“ skundu (t. I, b.l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2011 m. vasario 19 d. sprendimą „Dėl publikacijoje „Verslininkas stos prieš teismą“ („Šiauliai plius“, 2010-04-02, Nr. 306) ir televizijos žinių reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ (Splius“, 2010-03-30) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad 2011 m. vasario 22 d. VšĮ „Šiauliai plius“ gavo Inspektoriaus Sprendimą, kuris buvo priimtas išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens A. V. skundą. Šiuo Sprendimu Inspektorius įspėjo VŠĮ „Šiauliai plius“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Pažymėjo, jog Sprendimas yra nemotyvuotas bei prieštaringas, priimtas išsamiai neišnagrinėjus visų su informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbimu susijusių aplinkybių, netinkamai aiškinant materialinės teisės normas. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A21-87/2008, A146-343/2008, A556-1594/2008, A756-489/2009), žurnalistų etikos inspektoriaus priimami ir individualiems administraciniams aktams priskirtini sprendimai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus. Rėmėsi VAĮ 8 straipsniu ir teigė, jog Inspektoriaus Sprendimas neatitinka jam keliamų turinio reikalavimų, kadangi Sprendime yra konstatuota, jog jame nurodytus pažeidimus padarė vienas asmuo, tuo tarpu poveikio priemonė – įspėjimas – pareikštas visiškai kitam asmeniui. Sprendimo įžanginėje dalyje Inspektorius viešosios informacijos rengėju įvardija VšĮ „Šiauliai plius“, atitinkamai viešosios informacijos skleidėju – UAB „Telerena“. Todėl teigė, jog kitose Sprendimo dalyse nurodant viešosios informacijos skleidėją turimas omenyje UAB „Telerena“, atitinkamai, nurodant viešosios informacijos rengėją – kalbama apie VšĮ „Šiauliai plius“. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje, aprašant bei konstatuojant Sprendimu nustatytus Įstatymo nuostatų pažeidimus, subjektu, padariusiu minėtus pažeidimus, visur nurodomas viešosios informacijos skleidėjas. Sprendimo 3 lapo 2 pastraipoje nurodoma, jog „viešosios informacijos skleidėjas nurodė, jog reportaže bei publikacijose siekė informuoti visuomenę apie įvykusį eismo įvykį bei rėmėsi Šiaulių apskrities VPK atstovės spaudai pranešimu.“ „Konstatuojamo pobūdžio teiginys, jog pareiškėjas paspruko iš įvykio vietos, yra savarankiška viešosios informacijos skleidėjo išvada.“; „Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas paskelbė konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie pareiškėjo pasprukimą iš eismo įvykio vietos (...)“. Atitinkamai Sprendimo 4 lapo 2 pastraipoje: nurodoma, jog „įvertinus pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, įstatymo ir teismų praktikos nuostatas pripažintina, jog viešosios informacijos skleidėjas paskelbęs tikrovės neatitinkančią ir garbę ir orumą žeminančią informaciją apie tai, jog pareiškėjas paspruko iš eismo įvykio vietos, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.“ Be to, Sprendimo 5 puslapio 2 pastraipoje taip pat nurodoma, kad „viešosios informacijos skleidėjas, apsisprendęs informuoti visuomenę apie tokio pobūdžio eismo įvykį, galėjo tai padaryti neatskleidęs minėtos informacijos“, o Sprendimo 6 puslapio 2 pastraipoje konstatuojama, jog „įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog (...) viešosios informacijos skleidėjas pažeidė pareiškėjo teisę į atvaizdą bei privatų gyvenimą ir padarė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimą.“ Iš šių Sprendimo motyvuojamosios dalies sakinių matyti, kad Inspektorius, tirdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą, nustatė, jog visus tariamus pažeidimus jo atžvilgiu padarė viešosios informacijos skleidėjas, kuriuo, remiantis Sprendimo įžangine dalimi, laikytinas UAB „Telerena“. Nepaisant to, Inspektorius rezoliucinėje Sprendimo dalyje nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją VšĮ „Šiauliai plius“ dėl Įstatymo pažeidimo, nors Sprendime nėra nurodoma, kokiais konkrečiai viešosios informacijos rengėjo veiksmais buvo padaryti Įstatymo pažeidimai, dėl kurių Inspektorius įspėjo pareiškėją. Pažymėjo, jog iš Sprendimo turinio akivaizdžiai matyti, kad Inspektorius už pažeidimus, kuriuos Sprendime konstatavo padarius kitą asmenį, t. y. viešosios informacijos skleidėją, įspėjo viešosios informacijos rengėją, nors apie jo galimai padarytus pažeidimus Sprendime apskritai nėra užsimenama. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-668/2011), pabrėžė, jog Inspektoriaus sprendimas turi būti aiškus ir suprantamas, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, o sprendimo dalys negali būti vertinamos atskirai, nes Sprendimas yra vientisas administracinis aktas. Kitaip tariant, tam, kad būtų galima teigti, jog Sprendime nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, turi būti vertinamas visas Sprendimas, neapsiribojant tik rezoliucine dalimi, o vertinant ir kitas, neatsiejamai susijusias šio Sprendimo dalis. Vertinant visą Inspektoriaus Sprendimą matyti, jog jo rezoliucinė ir motyvuojamoji dalis viena kitai prieštarauja, todėl Sprendimas yra nesuprantamas, neaiškus bei prieštaringas. Sprendimas neatitinka individualaus administracinio akto reikalavimų, kadangi juo už pažeidimus, kuriuos padarius konstatuotas vienas asmuo, atsakomybė pritaikyta kitam asmeniui. Sprendime nėra nurodyti motyvai, kodėl įspėjamas būtent VšĮ „Šiauliai plius“, o ne viešosios informacijos skleidėjas. Sprendimas naikintinas ne vien tik dėl minėtų pažeidimų, bet ir dėl to, kad Sprendimo turinys neatitinka jam keliamų imperatyvių reikalavimų. Inspektorius, tirdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundus dėl publikacija „Verslininkas stos prieš teismą“ („Šiauliai plius“, 2010-04-02, Nr. 306) (toliau – ir Publikacija) ir televizijos žinių reportažu „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ („Splius“, 2010-03-30) (toliau – ir Reportažas) neva pažeistų trečiojo asmens teisių, tyrė Publikacijoje ir Reportaže nurodytą informaciją: „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas stos prieš teismą.“, „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“. Inspektorius nustatė, jog aplinkybės, kad trečiasis asmuo padarė avariją, buvo konstatuotos Šiaulių apylinkės teismo, todėl jas pripažino atitinkančiomis tikrovę. Atitinkamai Inspektorius nustatė, jog A. V. tyčios dėl pasišalinimo iš įvykio vietos Šiaulių apylinkės teismas nenustatė, ir atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog informacija, kad trečiasis suinteresuotas asmuo paspruko iš įvykio vietos, neatitinka tikrovės, ir jog jos paskelbimu buvo pažeista trečiojo suinteresuoto asmens garbė ir orumas. Inspektorius, pripažinęs, kad neva buvo pažeista trečiojo suinteresuoto asmens garbė ir orumas, tuo pagrindu konstatavo ir nurodytų Įstatymo straipsnių pažeidimus. Pabrėžė, jog tam, kad nagrinėjamu atveju A. V. garbė ir orumas būtų ginami, Inspektorius turėjo nustatyti visetą aplinkybių: žinių paskleidimo faktą; faktą, jog paskleistos žinios yra apie A. V.; faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės ir jog paskleistos žinios žemina A. V. garbę ir orumą. Pažymėjo, kad pats Inspektorius, tirdamas, ar buvo paskelbtos žinios apie A. V., ar nuomonės, rėmėsi žinios apibrėžimu, pateikiamu Įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje, bei nuomonės apibrėžimu, pateikiamu Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje, bei pripažino, jog ginčo informaciją sudaro du teiginiai: jog trečiasis suinteresuotas asmuo sukėlė avariją ir jog jis iš įvykio vietos paspruko. Inspektorius pripažino, jog faktą, ar asmuo pasišalino iš įvykio vietos ir faktą, ar asmuo sukėlė avariją galima patikrinti, todėl jie laikytini žiniomis. Tačiau šiuo atveju svarbu, jog ginčo teiginiuose nebuvo paskelbta žinia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, priešingai, ginčo teiginiuose buvo nurodyta žurnalisto išvada, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš įvykio vietos paspruko, kurią pastarasis padarė, remdamasis ikiteisminio tyrimo institucijos atstovės spaudai pateiktais duomenimis. Teigė, jog šiuo atveju svarbu yra tai, kokie yra naudojami žodžiai ginčo teiginyje, kadangi iš Sprendimo akivaizdžiai matyti, jog Inspektorius vertino visai ne juos. Inspektorius Sprendimu pripažino, jog informacija, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos yra žinia, tačiau ginčo teiginyje nurodoma, kad trečiasis asmuo ne pasišalino, o paspruko iš įvykio vietos. Žodis „paspruko“ ginčijamam teiginiui suteikia visiškai kitokią reikšmę, kadangi už pasprukimą iš įvykio vietos atsakomybė nenumatyta, ir toks asmens elgesio vertinimas nesudaro administracinio teisės pažeidimo sudėties. Padarė išvadą, jog teiginiu „paspruko iš įvykio vietos“ buvo skelbiama ne žinia, o žurnalisto nuomonė. Pažymėjo, jog Inspektorius nevertino minėto teiginio, o įvertino ginčo informacijoje nesantį teiginį, todėl aplinkybė, jog teiginys „pasišalino iš įvykio vietos“ Inspektoriaus buvo pripažintas žinia, neturi reikšmės, vertinant ginčo teiginio „paspruko iš įvykio vietos“ pobūdį. Be to, ir pats Inspektorius, vertindamas ginčo teiginį su žodžiu „paspruko“ (taip kaip jis ir buvo paskelbtas), Sprendimo 3 lapo 2 pastraipos 3 sakinyje pripažino, jog „konstatuojamojo pobūdžio teiginys, jog pareiškėjas paspruko iš įvykio vietos yra savarankiška viešosios informacijos skleidėjo išvada.“ Atsižvelgiant į tai vertintina, kad ginčo teiginiais buvo paskelbta žinia – avariją sukėlė verslininkas, ir žurnalisto išvada – avariją sukėlęs verslininkas iš įvykio vietos paspruko. Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi ir nesutiko su Inspektoriaus vertinimu, kad informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš įvykio vietos paspruko, yra išvada, kadangi šis žurnalisto teiginys atitinka visus išvadai nustatytus kriterijus, todėl negali būti laikomas niekuo kitu, kaip tik išvada. Ši išvada buvo padaryta, remiantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai pateiktomis žiniomis, jog už sukeltą eismo įvykį ir pasišalinimą iš jo A. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, taigi išvada padaryta apie žinias. Nurodyti įvykiai iš tiesų vyko, tai patvirtina ne tik Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai pateikta informacija, bet ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas. Žinios apie trečiojo suinteresuoto asmens padarytą avariją Reportaže ir Publikacijoje taip pat buvo paskelbtos, tačiau jų pagrindu žurnalisto padaryta išvada, jog A. V. iš įvykio vietos paspruko, nėra žinia, o pagal Įstatymo 2 straipsnio 36 dalį laikytina nuomone, paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Pripažinti teiginį „iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas“ žinia būtų galima tik tuo atveju, jei šiuo teiginiu būtų siekiama informuoti visuomenę apie įvykį, tačiau iš ginčijamo Reportažo ir Publikacijos yra aiškiai matyti, jog informuojama visuomenė buvo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai pateiktomis žiniomis. Tuo tarpu ginčo teiginys buvo tik žinių apibendrinimas, t. y. žurnalisto nuomonė apie Reportaže ir Publikacijoje pateiktus faktus. Todėl Inspektorius, pripažindamas, kad ginčo teiginys, jog trečiasis asmuo iš įvykio vietos paspruko, yra išvada, objektyviai negalėjo pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo pažeidimo, nes neegzistuoja faktų visuma, būtina garbės ir orumo pažeidimui konstatuoti. Inspektorius, konstatavęs, jog paskelbus žurnalisto nuomonę buvo pažeista trečiojo asmens garbė ir orumas, netinkamai taikė materialines teisės normas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnį, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei ginčo teiginį, kuris yra išvada, hipotetiškai būtų galima laikyti žinia neva trečiasis asmuo pasišalino iš įvykio vietos, ko dėl aukščiau nurodytų aplinkybių objektyviai negalima būtų daryti, tokia žinia turėtų būti laikoma atitinkančia tikrovę. Inspektorius pripažino, jog Publikacijoje ir Reportaže paskelbta informacija, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pasišalino iš įvykio vietos neatitinka tikrovės vien dėl to, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas konstatavo, kad nebuvo A. V. tyčios, pasišalinant iš įvykio vietos, todėl byla dėl šio pažeidimo nutraukta. Pažymėjo, jog A. V. tyčios buvimas arba nebuvimas neturi įtakos faktui, jog jis padarė avariją ir nuvažiavo. Aplinkybę, kad jis, padaręs avariją, nuvažiavo (pasišalino) iš įvykio vietos, konstatavo ir Šiaulių miesto apylinkės teismas. Taigi Reportaže ir Publikacijoje paskelbta informacija, jog A. V. pasišalino iš įvykio vietos ir už tai jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, atitinka tikrovę. Pabrėžė, jog nei Publikacijoje, nei Reportaže nėra nurodyta, kad jis yra kaltas padaręs pažeidimą, dėl kurio jam protokolas surašytas, t. y. nebuvo konstatuota, jog yra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytų administracinių teisės pažeidimų sudėtys. Reportažu ir Publikacija visuomenė buvo informuota išimtinai apie objektyviąją nusižengimo sudėtį, t. y. pasišalinimą, iš įvykio vietos, tačiau nebuvo teigiama, jog trečiasis suinteresuotas asmuo padarė patį pažeidimą, t. y. nebuvo nurodyta, jog egzistuoja visa pažeidimo sudėtis. Kadangi informuojama buvo išimtinai apie tikrovėje egzistuojančias aplinkybes, kurios buvo konstatuotos Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu, nenurodant, jog trečiasis asmuo padarė pažeidimą ir dėl to yra kaltas, Sprendime Inspektoriaus neva nustatyta faktinė aplinkybė, kad Reportaže ir Publikacijoje buvo konstatuota apie trečiojo suinteresuoto asmens padarytus teisės pažeidimus, neatitinka tikrovės. Inspektorius žurnalisto nuomonę (išvadą) apie įvykius, apie kuriuos duodama interviu oficialiai informavo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) atstovė spaudai, pripažino neatitinkančia tikrovės ir žeminančia trečiojo asmens garbę ir orumą, tačiau tokia išvada ne tik prieštarauja nurodytiems teisės aktams, tačiau kartu pažeidžia pareiškėjo saviraiškos laisvę ir yra nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija, jog kalbant apie žinių pranešimus, kurie grindžiami interviu, taip pat turi būti daromas skirtumas tarp paties žurnalisto pareiškimų ir trečiųjų asmenų pareiškimų citavimo, nes žurnalisto nubaudimas už padėjimą skleisti kito asmens pareiškimus interviu smarkiai suvaržytų spaudos prisidėjimą prie diskusijos viešojo intereso klausimais bei neturėtų būti numatomas, išskyrus atvejus, kai yra ypač svarūs motyvai tai daryti. Be to, bendro pobūdžio reikalavimas žurnalistams sistemingai ir formaliai atsiriboti nuo citatos turinio, kuris gali įžeisti ar išprovokuoti kitus arba pakenkti jų reputacijai, nesuderinamas su spaudos vaidmeniu, pateikiant informaciją apie aktualius įvykius, nuomones bei idėjas. Pažymėjo, kad skundžiami teiginiai buvo pateikti bendrame kontekste su Šiaulių AVPK atstovės spaudai pranešimu. Nagrinėjamu atveju Reportažo ir Publikacijos kontekstas žiūrovams leido aiškiai suprasti, jog įvykio, apie kurį pasakojama, aplinkybės yra tiriamos ir kad jas toliau nustatinėti yra perduota teismui. Reportažo ir Publikacijos kontekstas taip pat leidžia suprasti, jog antruoju ginčo teiginiu tebuvo išsakyta žurnalisto nuomonė, o ne paskelbta žinia. Žurnalistas Reportažu ir Publikacija siekė informuoti visuomenę apie įvykusį eismo įvykį bei dėl jo atliekamą tyrimą. Atsižvelgiant į tai, Inspektoriaus neva nustatytos faktinės aplinkybės, jog Reportaže ir Publikacijoje antruoju teiginiu buvo konstatuota, neva trečiasis suinteresuotas asmuo padarė pažeidimą, neatitinka tikrovės bei Reportažo ir Publikacijos turinio ir jo konteksto. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A822-1186/2010) ir teigė, jog nagrinėjamu atveju Inspektorius netinkamai analizavo, o gal būt visai neanalizavo, Publikacijos ir Reportažo turinio, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą. Pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš tiesų dalyvavo žurnalisto aprašytame eismo įvykyje, dėl jo jam buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas ir dėl to jis bylinėjosi. Tuo tarpu informacijos laisvė laiduoja žurnalistams teisę skelbti ne tik pozityvias žinias, bet ir negatyvias, taip pat laisvai reikšti nuomones apie vyksiančius įvykius. Sprendimu Inspektorius šią žurnalistams Lietuvos Respublikos Konstitucijos užtikrinamą teisę nepagrįstai apribojo ir suvaržė. Padarė išvadą, kad informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš įvykio vietos pasišalino – atitinka tikrovę, todėl jos pagrindu padaryta žurnalisto išvada, jog trečiasis suinteresuotas asmuo paspruko iš įvykio vietos, laikytina pareikšta sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Nurodė, jog Inspektorius taip pat konstatavo pareiškėją pažeidus Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau Įstatymo 41 straipsnio 1 dalis neturi punktų, nors, atsižvelgus į Sprendimo motyvuojamą dalį, galima spėti, kad Inspektorius turbūt turėjo omenyje Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nurodė, kad žurnalistas, rengęs skundžiamą Reportažą bei Publikaciją, rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. pateikė visas žinias, gautas iš Šiaulių AVPK atstovės spaudai, teisingai, tiksliai ir nešališkai. Kadangi jas pateikė oficiali policijos atstovė, žurnalistas neturėjo jokio pagrindo ja abejoti. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens garbė ir orumas nebuvo pažeisti, nes neegzistuoja tokiam pažeidimui konstatuoti būtinų aplinkybių visetas, atitinkamai ir Inspektoriaus nustatytų pažeidimų pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių padaryti objektyviai negalėjo. Be to, Inspektorius, tirdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundus, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog žurnalistas nuomonę (išvadą) dėl Publikacijoje ir Reportaže aptariamų įvykių susidarė, remiantis Šiaulių AVPK atstovės spaudai pateiktame pranešime nurodytomis žiniomis. Atsižvelgė į Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir pabrėžė, jog ypatingai svarbu šiuo atveju yra tai, kad Šiaulių AVPK atstovės spaudai pateiktas pranešimas laikytinas oficialiu šios valstybinės įstaigos pranešimu, todėl pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose. Žurnalistas ginčijamu teiginiu Reportaže ir Publikacijoje tik pateikė savo nuomonę (išvadą) dėl policijos atstovės pateiktos informacijos, tuo tarpu visą informaciją teikė išimtinai policijos atstovė spaudai. Todėl Inspektorius, nors ir nepagrįstai pripažinęs, jog dalis informacijos neatitinka tikrovės, privalėjo taikyti Įstatymo 54 straipsnį ir trečiojo suinteresuoto asmens skundą pripažinti nepagrįstu. Taip pat atsižvelgė į CK 2.22 straipsnio 1 dalį ir pabrėžė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo buvo filmuotas ir fotografuotas viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje; filmavimo ir fotografavimo metu jis vairavo transporto priemonę, kurią vairavęs asmuo, policijos duomenimis, padarė eismo įvykį ir iš jo pasišalino. Filmavimo bei fotografavimo metu trečiasis suinteresuotas asmuo buvo tvarkingai apsirengęs, todėl jo filmavimas ar fotografavimas tokios būsenos ir tokioje padėtyje objektyviai negali pažeisti nei jo garbės, nei orumo ar jį pažeminti. Padarė išvadą, jog trečiojo asmens atvaizdas buvo naudojamas, remiantis CK 2.22 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, užtikrinančiais atvaizdo naudojimo teisėtumą, net ir nesant asmens sutikimo. Atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (byla Nr. 3K-3-113/2007) ir nurodė, kad tiek filmavimo, tiek fotografavimo tikslas šiuo atveju buvo išimtinai susijęs su visuomenės interesu žinoti apie įvykusį eismo įvykį. Kaip tik šiuo tikslu ir buvo naudojama filmuota bei fotografuota medžiaga, nes ji buvo skelbiama išimtinai kartu su minėtu eismo įvykiu susijusia oficialia policijos informacija bei žurnalisto išvadomis. Kaip jau minėta, policijos atstovė spaudai oficialiai informavo žurnalistus, jog minėta transporto priemonė dalyvavo eismo įvykyje, iš kurio ją vairavęs asmuo pasišalino, be to, jog už minėtus veiksmus administracinių teisės pažeidimų protokolas surašytas būtent A. V., todėl nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo naudojimas, informuojant visuomenę apie minėtą įvykį, esant aprašytoms aplinkybėms, yra visiškai pateisinamas ir teisėtas. Pabrėžė, jog Įstatymo 13 straipsnyje nurodomas sąrašas draudimų, siekiant apsaugoti asmens privatų gyvenimą ir garbę ir orumą, kurių nei vienas pažeistas nebuvo. Teigė, jog Sprendimo išvados, kad tyrimo, susijusio su eismo įvykio aplinkybių nustatymu, atlikimas ir įrodymų rinkimas yra policijos, o ne viešosios informacijos rengėjo kompetencija, ir atitinkamai pripažinimas, jog yra neteisėtas trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo naudojimas, yra nepagrįsti, nes Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodoma, jog informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus. Todėl žurnalistai gali rinkti informaciją apie nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, taip iš dalies jie gali prisidėti ir prie tyrimo, atliekamo ikiteisminio tyrimo institucijų. Be to, nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo vairavo transporto priemonę, kurią vairavęs asmuo padarė avariją, o policija tyrimo pradžioje neturėjo duomenų apie ją vairavusį asmenį. Akivaizdu, jog informacija, kuria yra fiksuojama, kas vairuoja tokią transporto priemonę, gali padėti atskleisti teisės pažeidimą, t. y. kelių eismo taisyklių nesilaikymą, nagrinėjamu atveju padėti nustatyti asmenį, dalyvavusį eismo įvykyje. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo buvo filmuojamas bei fotografuojamas, taip pat jo atvaizdas naudojamas teisėtai. Teigė, jog Inspektorius iš esmės kuria naujas taisykles, kurios neatitinka Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies turinio, nes iš esmės aiškina, jog informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo ne tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, o jas atskleidžia. Toks Įstatymo nuostatų interpretavimas iš esmės prieštarauja tikrajam jų turiniui bei nepagrįstai riboja saviraiškos laisvę bei teisę laisvai rinkti bei skleisti informaciją, todėl tokio aiškinimo pagrindu konstatuotas Įstatymo 14 straipsnio pažeidimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, Sprendimu konstatuota, jog buvo pažeista trečiojo suinteresuoto asmens teisė į privatų gyvenimą, paskelbiant trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdą ir asmens duomenis. Pažymėjo, jog Sprendime nenurodyta, kokių trečiojo suinteresuoto asmens duomenų paskelbimas pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą. Toks abstraktus Sprendimas, kuriame yra tik konstatuota, kad pažeista teisė į privatų gyvenimą, tačiau nenurodyta nei kokiais pareiškėjo veiksmais pažeidimas buvo atliktas, nei kokių duomenų paskelbimu teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista, neatitinka jam keliamų turinio reikalavimų, įtvirtintų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto apylinkės teismo buvo pripažintas kaltu padaręs Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Tiek dėl šio pažeidimo, tiek dėl kitų jį padarius įtariamų pažeidimų vyko teismo procesas, kuris buvo viešas. Viso proceso metu buvo eskaluojami trečiojo suinteresuoto asmens duomenys, taigi jie buvo pateikiami viešo teismo proceso metu, o tai pagal Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį suponuoja, jog Reportaže ir Publikacijoje jie buvo paskelbti teisėtai. Inspektorius nepagrįstai nurodė, jog asmens duomenų, paskelbtų viešai nagrinėjant bylą, naudojimo teisėtumą apsprendžia aplinkybės, dėl kokio pažeidimo byla buvo nagrinėjama. Inspektorius nepagrįstai konstatavo, jog aplinkybės, kad trečiojo asmens padarytas teisės pažeidimo, kurio metu buvo nesmarkiai apgadintas automobilis, sunkumas suponuoja jo asmens duomenų, nors ir paskelbtų viešai nagrinėjant bylą, paskelbimo neteisėtumą. Toks Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas prieštarauja jų turiniui, nes įstatymas duomenų, paskelbtų viešai nagrinėjant bylą, viešo paskelbimo teisėtumo nesieja su byloje nagrinėjamo pažeidimo pobūdžiu ar sunkumu. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo Inspektoriaus nepagrįstai buvo pripažintas neviešu asmeniu. Inspektorius, darydamas tokią išvadą, ją motyvavo išimtinai Įstatymo 2 straipsnio 60 dalimi, tačiau tokie motyvai yra nepagrįsti, nes šioje normoje yra pateikiamas tik pavyzdinis viešųjų asmenų sąrašas, tuo tarpu teismų praktikoje pripažįstama, jog viešaisiais asmenimis yra laikomi ir žinomi verslininkai, žurnalistai, menininkai, sportininkai ir kiti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas byloje Nr. 3K-3-660/2002). Trečiasis suinteresuotas asmuo yra ne vieną kartą skelbęs apie save pozityvaus turinio žinias per visuomenės informavimo priemones (apie savo įsigyjamus automobilius, namus, apie savo šeimą, darbą ir pan.), todėl vien ta aplinkybė, jog VšĮ „Šiauliai plius“ paskelbė apie jį negatyvaus pobūdžio žinias, savaime nesuponuoja, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo yra žinomas Šiauliuose asmuo, jis yra didelės korporacijos savininkas ir nuolatos pasakoja visuomenei per visuomenės informavimo priemones apie savo asmeninį gyvenimą. Jo žinomumą Šiauliuose pripažįsta ir visuomenės informavimo priemonės. Teigė, kad spaudoje paskelbta informacija apie A. V. rodo, jog jis savo veiksmais suteikė visuomenei teisę patenkinti smalsumą nuolat iš visuomenės informavimo priemonių sužinant faktus, kurie įprastai laikomi asmens privataus gyvenimo dalimi. Trečiojo suinteresuoto asmens elgesys, kuomet jis nuolatos viešina savo asmeninio gyvenimo detales ir tokiu būdu tampa visuomeninio gyvenimo neatskiriama dalimi, pats savaime sukelia didesnį visuomenės susidomėjimą juo, o jis dėl tokio savo žinomumo pripažįstamas viešuoju asmeniu. Atitinkamai dėl tokio trečiojo asmens elgesio ir kita informacija, susijusi su šiuo asmeniu, tokia, kaip paskelbta Reportaže ir Publikacijoje, pagrįstai domina visuomenę. Trečiajam suinteresuotam asmeniui savo iniciatyva suformavus praktiką, kad informacijos apie jį, jo šeimos narius ir jų asmeninį gyvenimą viešas paskelbimas nepriskiriamas nuo visuomenės saugomo privataus gyvenimo detalėms, bandymas riboti pareiškėjo teisę skleisti informaciją, pasinaudojant įstatymuose numatyta privataus gyvenimo apsauga, turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise, o ne kaip pažeistų asmeninių teisių gynimas. Remdamasis CK 2.23 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-660/2002), pabrėžė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo dėl nuolatinių pasakojimų apie savo asmeninį gyvenimą visuomenės informavimo priemonėse tapo viešu ir žinomu asmeniu, todėl negali pažeisti jo teisių į privatų gyvenimą tai, kad juo ir jo veikla, ypač daromais teisės pažeidimais, toliau domisi žurnalistai.

Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 98–108) teigė, jog Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas galioti.

Nurodė, kad Sprendimas priimtas, visapusiškai ištyrus ginčo situaciją, įvertinus viešai paskelbtą informaciją ir jos paskelbimo aplinkybes, išnagrinėjus viešosios informacijos rengėjo pateiktus paaiškinimus, Įstatymo keliamus reikalavimus viešajai informacijai, taip pat įvertinus viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veiklą. Nesutiko su skundo teiginiais, kad Sprendime yra konstatuota, jog jame nurodytus pažeidimus padarė vienas asmuo, tuo tarpu poveikio priemonė – įspėjimas – pareikštas visiškai kitam asmeniui, taip pat, kad vertinant visą Sprendimą, akivaizdžiai matyti, jog jo rezoliucinė dalis ir motyvuojamoji dalis viena kitai prieštarauja, todėl Sprendimas yra nesuprantamas, neaiškus bei prieštaringas. Pažymėjo, jog nors įvadinėje Sprendimo dalyje nurodyta, kad tiriant A. V. skundus kreiptasi dėl paaiškinimų į viešosios informacijos rengėją VšĮ „Šiauliai plius“ bei viešosios informacijos skleidėją UAB „Telerena“, toje pačioje Sprendimo dalyje nurodyta, kad Publikacijoje ir Reportaže paskleistos informacijos rengėjas yra tas pats – VšĮ „Šiauliai plius“, t. y. pareiškėjas, kuris ir buvo įspėtas dėl nustatytų pažeidimų. Aplinkybė, jog pareiškėjas yra ne tik Publikacijos ir Reportažo rengėjas, bet ir parengtos informacijos skleidėjas televizijos programoje, atsakantis už informacijos teisėtumą, Inspektoriui paaiškėjo, gavus UAB „Telerena“ ir VšĮ „Šiauliai plius“ paaiškinimus. UAB „Telerena“ generalinis direktorius 2010 m. gruodžio 10 d. paaiškinimuose Nr. 905 nurodė, jog UAB „Telerena“ nevaldo „S plius“ televizijos ir neturi jokių galimybių daryti įtaką per ją transliuojamų laidų turiniui. Tokius UAB „Telerena“ paaiškinimus pagrindžia ir Inspektoriui pateiktos 2009 m. balandžio 24 d. sutarties Nr. 20090424, sudarytos tarp UAB „Telerena“ ir VšĮ „Šiauliai plius“ (toliau – ir Sutartis), kopija. Pagal šią Sutartį UAB „Telerena“, kaip operatoriui, suteikta neišimtinė teisė transliuoti programą „S plius“. Sutartyje taip pat numatyta, kad programą transliavimui UAB „Telerena“ perduoda VšĮ „Šiauliai plius“, be to, UAB „Telerena“ nustatyta pareiga, transliuojant VšĮ „Šiauliai plius“ perduotą „S plius“ programą, jos neiškraipyti, be atskiro susitarimo neatgaminti, nekopijuoti ir neplatinti „S plius“ programos, nekeisti programos „S plius“ turinio. Aplinkybę, kad pareiškėjas yra atsakingas ne tik už Publikacijos, bet ir televizijos laidos turinį, tiesiogiai patvirtino ir VšĮ „Šiauliai plius“ direktorius 2010 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. S-2-2 paaiškindamas, kad „S plius“ televizijos programos rengėjas bei savaitraščio „Šiauliai plius“ leidėjas – ta pati įstaiga, t. y. VšĮ „Šiauliai plius“. Konstatavo, kad už paskleistos informacijos teisingumą ir atitikimą Įstatymo nustatytiems reikalavimams atsako pareiškėjas ir kaip viešosios informacijos rengėjas, ir kaip parengtos informacijos skleidėjas. Be to, UAB „Telerena“, be minėtos nuorodos Sprendimo įžanginėje dalyje, daugiau niekur Sprendime nebuvo paminėtas. Sprendimo motyvuojamojoje (nustatomojoje) dalyje, aptariant VšĮ „Šiauliai plius“, kaip viešosios informacijos rengėjo, atsakingo ir už informacijos skleidimą, paaiškinimus, buvo aptarti ne UAB „Telerena“, bet VšĮ „Šiauliai plius“ pateikti paaiškinimai. Teigė jog, net jei Sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir iškyla klausimas, ar VšĮ „Šiauliai plius“ yra laikytinas viešosios informacijos skleidėju, tai nedaro šio Sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu, nes, vertinant viešosios informacijos skleidėjo veiksmus, aptariami tik VšĮ „Šiauliai plius“ pateikti paaiškinimai. Nurodė, jog Sprendime, aptardamas ginčo teiginius (Reportažo ir Publikacijos teiginius: „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas stos prieš teismą.“, „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko.“) bei nustatydamas, kad ginčo informaciją sudaro du paskelbti faktai – jog (1) pareiškėjas sukėlė avariją ir (2) paspruko iš eismo įvykio vietos – žodžius „paspruko“ ir „pasišalino“ vertino identiškai, kadangi abu žodžiai turi tokią pačią konstatuojamąją (t. y. žinios) reikšmę – pabėgimą, ištrūkimą, išėjimą, atsitraukimą (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Atkreipė dėmesį į tai, kad semantikos požiūriu, žodžiu „pasprukti“ (kitos šio žodžio reikšmės: pabėgti, ištrūkti), kuris ir buvo paskelbtas ginčo teiginyje, dar aiškiau yra išreiškiamas pabėgimas nei žodžiu „pasišalinti“ (kitos šio žodžio reikšmės: atsitraukti, išeiti). Nurodė, jog, tai, ar asmuo pabėgo, ar pasišalino, ar paspruko – galima įrodyti tomis pačiomis priemonėmis. Be to, Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnis numato atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos. Skirtingai nei aiškina pareiškėjas, žodžio reikšmė nepriklauso nuo to, ar šis žodis yra naudojamas aptariant asmens atsakomybę už tam tikrus veiksmus (konkrečiu atveju – už pasprukimą / pasišalinimą / pasitraukimą iš įvykio vietos). Nesutiko su teiginiu, kad žodis „paspruko“ ginčijamam teiginiui suteikė kitokią – ne žinios, bet žurnalisto išvados – reikšmę. Pažymėjo, jog pareiškėjas klaidingai interpretuoja Sprendime nustatytą aplinkybę, kuria pažymima: „Konstatuojamo pobūdžio teiginys, jog pareiškėjas paspruko iš įvykio vietos, yra savarankiška viešosios informacijos skleidėjo išvada.“ Šiuo sakiniu Sprendime pasakyta, kad ginčo teiginys, jog pareiškėjas paspruko iš įvykio vietos, yra konstatuojamojo pobūdžio (t. y. atitinka žinią), kurį savarankiškai padarė ir paskelbė skleidėjas. Toliau Sprendime nurodyta: „Pažymėtina, jog faktus, ar pareiškėjas tikrai atliko administracinių teisės pažeidimų protokole nurodytus veiksmus, sprendė teismas. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas paskelbė konstatuojamo pobūdžio informaciją apie pareiškėjo pasprukimą iš eismo įvykio vietos nesulaukęs galutinio nutarimo administracinių teisės pažeidimų byloje, taigi neįsitikinęs ketinamų skelbti faktų teisingumu“. Nors pareiškėjas linkęs manyti, kad ginčo teiginyje buvo paskelbta žurnalisto išvada apie tai, kad avariją sukėlęs verslininkas iš įvykio vietos paspruko, akivaizdu, kad tai nebuvo konstatuota Sprendime. Sprendime šis teiginys įvertintas kaip žinia, bet ne kaip žurnalisto nuomonė ar išvada. Pabrėžė, jog tai, ar asmuo paspruko iš įvykio vietos, galima nustatyti, o nustačius tokius duomenis, juos galima įrodyti arba paneigti. Šiuo klausimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A-1142-167/2010 pareiškėjo paskelbta žinia buvo paneigta, kadangi konstatuota, jog trečiojo suinteresuoto asmens tyčios dėl pasišalinimo iš įvykio vietos nenustatyta, todėl administracinė byla dalyje dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukta. Todėl Sprendime pripažinta, jog viešosios informacijos skleidėjas paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo paspruko iš eismo įvykio vietos. Taip pat nepagrįstas pareiškėjos skundo argumentas, jog pripažinti teiginį „iš Įvykio vietos pasprukęs verslininkas“ žinia būtų galima tik tuo atveju, jei šiuo teiginiu būtų siekiama informuoti visuomenę apie įvykį. Pažymėjo, kad žinios ir nuomonės atribojimo kriterijus yra ne informavimo tikslas, bet paskleistų duomenų įrodomumas arba galimybė juos patikrinti ir nustatyti jų atitiktį tikrovei. Jei informacijos atitikties tikrovei (teisingumo, pagrįstumo) nustatyti neįmanoma, laikytina, kad buvo paskleista nuomonė. Konkrečiu atveju Sprendime buvo nustatyta ne tik, kad buvo paskelbta žinia, bet ir tai, kad ji neatitiko tikrovės. Jei pareiškėjas būtų paskelbęs tik informaciją apie tai, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos buvo surašytas protokolas, tuomet tokia informacija jos paskelbimo metu atitiktų tikrovę ir trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo pažeidimo nebūtų. Šiuo klausimu Sprendime buvo pažymėta reikšminga išvada, kad policijos komisariato atstovės spaudai pateikia informacija, jog pareiškėjui buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas ir byla perduota nagrinėti teismui, nėra tapati konstatavimui, jog pareiškėjas tikrai įvykdė nurodytus administracinės teisės pažeidimus ir sukėlęs avariją paspruko iš įvykio vietos. Taigi faktas apie administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą negali prilygti faktui apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę dėl padaryto pažeidimo (pasprukimo iš eismo įvykio vietos), todėl pareiškėjas, paskleisdamas ginčo informaciją, pats savarankiškai nusprendė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo paspruko iš eismo įvykio vietos, t. y. asmenį įvardino kaltu dėl tokio pažeidimo, nes pasprukimas (pasišalinimas ar pasitraukimas) iš įvykio vietos yra savarankiškas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, jog faktus, ar trečiasis suinteresuotas asmuo tikrai atliko administracinių teisės pažeidimų protokole nurodytus veiksmus, sprendė Šiaulių miesto apylinkės teismas, kuris trečiojo suinteresuoto asmens kaltės (dėl pasprukimo iš eismo įvykio vietos) nenustatė, dėl ko nebuvo nustatytas ir pats pažeidimas – pasprukimas iš įvykio vielos. Atitinkamai teismas įrodė, jog žinia apie asmens pasprukimą neatitinka tikrovės, dėl ko nebuvo ir šio pažeidimo sudėties. Tuo tarpu pareiškėjas paskelbė konstatuojamo pobūdžio informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens pasprukimą iš eismo įvykio vietos, nesulaukęs galutinio nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, neįsitikinęs skelbiamų faktų teisingumu, ignoruodamas trečiojo suinteresuoto asmens nekaltumo prezumpciją ir jos prielaidą. Pažymėjo, jog pareiškėjo visuomenės informavimo priemonėse paskelbtos ginčo informacijos (paskelbtos Reportažo ir Publikacijos teiginiuose: „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas stos prieš teismą.“, „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko.“) visiškai pakanka tam, kad trečiojo suinteresuoto asmens elgesys būtų suvoktas kaip konkretus teisės normų pažeidimas, negarbingas poelgis, netinkamas elgesys. Todėl nepagrįstas argumentas, jog nei Publikacijoje, nei Reportaže nėra nurodoma, jog jis yra kaltas padaręs pažeidimą, dėl kurio jam protokolas surašytas, taigi, nei Reportažu, nei Publikacija nebuvo konstatuota, jog yra ATPK nustatytų administracinių teisės pažeidimų sudėtys. Be to, žinodamas Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjamos bylos aplinkybes, pareiškėjas visiškai ignoravo tas aplinkybes, dėl kurių teismas nenustatė administracinio teisės pažeidimo trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu, t. y. netyrė, nevertino ir nepaskelbė tokios informacijos. Nors pareiškėjas skunde kalba apie kontekstinį ginčo informacijos vertinimą ir Inspektoriaus Sprendime esą padarytas šio vertinimo klaidas, tačiau jis visiškai ignoruoja aplinkybę, jog Inspektorius Sprendime analizavo kur kas platesnį kontekstą, atsižvelgdamas į tai, kad ne vien ginčo Publikacijoje ir Reportaže, bet ir kituose pareiškėjo paskelbtuose pranešimuose (laikraščio „Šiauliai plius“ publikacijoje „Stuktelėjo ir pabėgo“, 2010-02-26; televizijos „S plius“ reportažuose „Stuktelėjo ir pabėgo“, 2010-02-25 bei „Korporacijos „Vaivorykštė“ vadovas bylinėjasi teismuose“. 2010-05-25) buvo intensyviai peršama mintis, jog trečiasis suinteresuotas asmuo pabėgo iš įvykio vietos. Taigi informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens pasišalinimą (pabėgimą) iš įvykio vietos, buvo skelbiama sistemingai, todėl akivaizdu, kad sąžiningo visuomenės informavimo konkrečiu atveju pareiškėjas nevykdė ir tokio tikslo visai neturėjo. Teigia, jog tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų turėjęs tikslą sąžiningai informuoti visuomenę apie įvykį, jis neabejotinai būtų paskelbęs ir informaciją apie tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas dėl šio pažeidimo trečiojo suinteresuoto asmens kaltės nenustatė ir jį išteisino. Pareiga paskelbti apie nepasitvirtinusius kaltinimus yra glaudžiai susijusi su vienu iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – teisingai, tiksliai ir nešališkai skleisti informaciją (Įstatymo 3 str. 3 d.), taip pat su žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo pareigomis – teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (Įstatymo 41 str. 2 d. 1 p.), neiškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių, neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Įstatymo 22 str. 8 d. 1, 4 p.). Todėl iš pareiškėjo atlikto visuomenės informavimo matyti, kad tikslo sąžiningai ir etiškai informuoti apie įvykį jis neturėjo, nes nepranešė visuomenei ir apie trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu nepasitvirtinusius kaltinimus. Pripažino, jog Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte buvo padaryta techninė klaida, vietoje Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nurodant to paties Įstatymo straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-668/2011), ši techninė klaida Sprendimo rezoliucinėje dalyje neturėtų būti pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, juolab, kad Įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato žurnalistų pareigų įteisinimo pagrindus, o Sprendimo motyvuojamojoje dalyje tiksliai ir teisingai pasisakyta dėl pareiškėjo neįvykdytų pareigų pagal Įstatymą. Kadangi pareiškėjo paskelbta ginčo informacija, dėl kurios nustatyti pažeidimai, nėra interviu ar kito asmens citatos, nepagrįstai vadovaujamasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bei juose formuojama praktika. Taip pat nepagrįstai remiamasi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies punktais. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 54 straipsnio redakcija, kuri įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 18 d., t. y. maždaug pusę metų vėliau, nei visuomenės informavimo priemonėse buvo paskleista ginčo informacija. Tuo tarpu ginčo informacijos vertinimui aktuali ankstesnė Įstatymo redakcija, kurioje nenumatytas viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo atleidimas nuo redakcinės atsakomybės, o tik nuo žalos atlyginimo, kurio žurnalistų etikos inspektorius nevertina, nes tai yra teismų kompetencija. Teigė, jog tam, kad būtų pritaikytos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir nuo teisinės (civilinės) atsakomybės bei žalos atlyginimo būtų atleidžiamas viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, informacijos paskelbimas turi visiškai atitikti įstatyme nustatytas sąlygas. Akivaizdu, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta aplinkybė negali būti taikoma todėl, kad ginčo atveju buvo paskleistos žinios (apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo paspruko iš eismo įvykio vietos), bet ne nuomonė ar vertinimas. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta aplinkybė taip pat negali būti taikoma todėl, kad ginčo informaciją (žinias) skleidė pareiškėjas ir ši informacija nebuvo paskleista tokiu būdu, koks nurodytas minėtoje nuostatoje. Ta informacija, dėl kurios Inspektoriui skundėsi trečiasis suinteresuotas asmuo, nebuvo policijos pareigūno informacija, paskelbta oficialiuose ar viešuose dokumentuose. Pažymėjo, jog A. V. nesiskundė dėl policijos pareigūno pateiktos ir Publikacijoje bei Reportaže paskelbtos informacijos. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (bylos Nr. 3K-3-807/2001, 3K-3-265/2008), pažymėjo, jog žinių perdavimas žurnalistui, kuris rengia informaciją viešosios informacijos rengėjui, gali būti laikomas žinių paskelbimu, jeigu tai yra žinios pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį (dabartinės Įstatymo redakcijos 54 str. 1 d.) ir paskleistos joje nurodytais būdais. Šių žinių paskelbimas, padarytas viešosios informacijos rengėjo, yra jų pakartojimas. Kitais atvejais tai yra informacijos suteikimas žurnalistui, kuris privalo ją patikrinti, laikydamasis profesinei veiklai keliamų reikalavimų. Tokia informacija negali būti laikoma pirminio skleidėjo paskelbtų žinių pakartojimu, nes ji turi tapti tyrimo medžiaga viešosios informacijos rengėjui. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies punktų taikymo konkrečioje ginčo situacijoje yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad CK 2.22 straipsnyje nustatyta išimtis dėl asmens fotografavimo viešoje vietoje taip pat nėra absoliuti. Net ir viešoje vietoje padarytų asmens nuotraukų negalima skelbti be jo sutikimo, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją, todėl trečiojo suinteresuoto asmens padarytos nuotraukos ar filmuotos medžiagos su jo atvaizdu paskleidimas greta šį asmenį žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių sudarė ir šio asmens teisės į atvaizdą pažeidimą. Teigė, jog pareiškėjas ignoruoja ir eilę kitų svarbių aplinkybių, kurios buvo nustatytos Sprendime: kad trečiasis suinteresuotas asmuo nėra viešas; kad pažeidimas, apie kurį visuomenę informavo pareiškėjas, neįrodytas; kad asmens atvaizdo panaudojimas, siekiant informuoti apie įvykį, nebuvo būtinas ir netenkino visuomenės intereso tokią informaciją žinoti; kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko būti filmuojamas ir fotografuojamas; kad trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas bei kita su juo susijusi informacija nebuvo reikalinga atskleisti įstatymų pažeidimams ir jų neatskleidė. Pabrėžė, jog pareiškėjas elgėsi priešingai, nes informavo apie pažeidimą kurio iš tiesų nebuvo. Būtent šį pažeidimą ir už jį ATPK nustatytą sankciją nuolat akcentavo pareiškėjas savo visuomenės informavimo priemonėse. Nagrinėjamu klausimu trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdo panaudojimas, iliustruojant ginčo informaciją, buvo visiškai betikslis ir neatitiko realaus socialinio poreikio tokią informaciją žinoti. Pareiškėjo veikla, paskelbiant ginčo informaciją, buvo bandymas įteigti, įrodyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo buvo kaltas, nes paspruko, pabėgo iš eismo įvykio vietos. Tačiau vertinant objektyviai, tokia informacija ne tik negali padėti atskleisti įstatymo pažeidimo, bet priešingai – gali trukdyti jį tiriantiems pareigūnams, teismui objektyviai ir nešališkai ištirti, todėl pareiškėjo rėmimasis Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytomis išimtimis yra niekuo nepagrįstas, nes neatitinka numatytų sąlygų. Pažymėjo, jog Įstatymo 13 straipsnyje nurodytų draudimų pažeidimų Sprendime apskritai nebuvo nustatyta, nes šie draudimai nebuvo ir nėra aktualūs ginčo atveju. Taip pat nurodė, kad saviraiškos laisvę riboja ne Sprendimas, bet Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymai, kuriuose deklaruota, jog saviraiškos laisvė nėra absoliuti, todėl naudojantis saviraiškos laisve neturi būti sudaroma privilegijuota situacija šią laisvę lydinčios pareigos bei atsakomybės atžvilgiu. Be to, Sprendime nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo teisės informuoti apie įvykį, - jame konstatuota, kad tai darydamas pareiškėjas turėjo laikytis Įstatyme įtvirtintų pareigų, tai reiškia, kad jis turėjo tinkamai naudotis saviraiškos laisve, bet ne piktnaudžiauti ja. Spręsdamas dėl Įstatymo pažeidimo, Inspektorius Sprendime pažymėjo, kad yra svarbi teisės skleisti informaciją bei privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gynimo pusiausvyra. Informuojant apie vieną ar kitą įvykį, o konkrečiu atveju – apie tiriamą administracinį pažeidimą, svarbu nustatyti, ar pasirinkta tema negalėjo būti atskleista, neviešinant pareiškėjo asmens duomenų ir atvaizdo. Nagrinėjamu atveju buvo paskleista informacija, susijusi su eismo įvykiu, kuriame neatsargiai manevruojant stovėjimo aikštelėje tik labai nežymiai buvo apgadintas automobilis. Taip pat buvo nurodyta, jog asmuo, apgadinęs svetimą automobilį iš įvykio vietos paspruko. Tačiau publikacijų ir televizijos reportažo paskelbimo metu galutinio nutarimo administracinėje byloje nebuvo priimta, t. y. nebuvo aišku, ar įtariamas asmuo tikrai įvykdė reportaže minimus teisės pažeidimus. Be to, viešosios informacijos skleidėjas paskelbė neteisingą informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio padariniai buvo nežymūs, taip pat nebuvo priimta galutinio sprendimo administracinėje byloje dėl įtariamo asmens kaltės, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog informuojant apie minėtą eismo įvykį visuomenės interesais būtų buvę būtina skelbti pareiškėjo asmens duomenis ir atvaizdą. Viešosios informacijos skleidėjas, apsisprendęs informuoti visuomenę apie tokio pobūdžio eismo įvykį, galėjo tai padaryti neatskleidęs minėtos informacijos. Be to, Sprendime nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (byla Nr. 3K-3-394/2008). Pažymėjo, jog Sprendime yra aiškiai nurodyta, kad ginčo objektu esančiame Reportaže buvo paskleistas pareiškėjo atvaizdas, jo asmens duomenys, informacija apie įvykdytą administracinį teisės pažeidimą, filmuotas ir parodytas pareiškėjo automobilis. Ši informacija priklauso pareiškėjo privataus gyvenimo sričiai. Šių Sprendime aptartų Publikacijoje bei Reportaže paskleistų duomenų visiškai pakanka tam, kad būtų tiesiogiai identifikuojamas trečiasis suinteresuotas asmuo, atskleista jo tapatybė. Be to, ne tik šie duomenys, bet ir trečiojo suinteresuoto asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai yra asmens privataus gyvenimo dalis (Įstatymo 2 str. 40 d.). Nesutiko su teiginiais, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenys buvo pateikiami viešo teismo proceso metu. Nurodė, jog Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjant bylą nebuvo paskelbta informacija, kurią paskelbė pareiškėjas, nes teismas nenustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžė, jog ta aplinkybė, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą buvo gauta teisėtai, dar nereiškia, jog tokią gautą informaciją galima besąlygiškai skelbti. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą gavimas, nepaisant teismo posėdžio viešumo ar kitų byloje asmenų teisės susipažinti ir žinoti bylos medžiagą, nesuteikia teisės kitiems asmenims viešinti tokią informaciją. Todėl vertinant informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimo teisėtumą, ne tiek svarbu nustatyti, ar informacija buvo gauta teisėtai, kiek tai, ar tokios informacijos skelbimas atitiko teisėtą ir pagristą visuomenės interesą būti supažindintai su tokia informacija, šią informaciją žinoti. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas), apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent ir tik tuo mastu, kuriuo tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą. Atsižvelgdamas į CK 2.23 straipsnio 1, 3 dalis, Įstatymo 14 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad būtina sąlyga informacijai apie privatų asmens gyvenimą paskelbti be to asmens sutikimo – teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti, t. y. objektyvus šios informacijos žinojimo būtinumas visuomenėje. Tokio būtinumo konkrečiu atveju nebuvo. Be to, kadangi įstatymas įpareigoja užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą ne tik rengiant, bet ir platinant informaciją (Įstatymo 14 str. 1 d.), pareiškėjo galimai teisėtai surinkta (gauta) informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį dar nereiškia, kad šią informaciją jis teisėtai skleidė viešai. Konkrečiu atveju pareiškėjo veiklos neteisėtumą įrodo tai, kad jis, skleisdamas informaciją, nepaisė trečiojo suinteresuoto asmens nesutikimo šią informaciją atskleisti. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo. Darydamas tokią išvadą pareiškėjas rėmėsi nebeaktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, be to, kaip viešojo asmens požymį pareiškėjas nurodė jo žinomumą ir tai, kad žinomu jį laiko kitos žiniasklaidos priemonės. Tačiau asmens žinomumas (populiarumas) ir asmens viešumas nėra tapačios sąvokos. Asmens viešumą sąlygoja ne asmens žinomumas ir (ar) populiarumas, bet, pirmiausia, jo vykdomos veiklos pobūdis (užimamos pareigos, įgaliojimai, priimamų sprendimų galia, įtaka visuomenei ar tam tikrai jos daliai). Nepaisant to, kad Įstatymo 2 straipsnio 60 dalyje įtvirtintas nebaigtinis viešųjų asmenų sąrašas, šioje įstatymo definityvinėje normoje aiškiai įvardintas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis – asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams, t. y. asmenų, atitinkančių įvardintus požymius, veikla yra viešojo (visuomenės) intereso arba reikalo objektas. Tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo neatitinka šių viešojo asmens kriterijų: neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jo veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis, jo veikla daro įtaką visuomenei ar yra svarbi viešiesiems reikalams, pareiškėjas konkrečiu atveju nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 58–64) su skundu nesutiko. Taip pat prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, jog jis pranešė, kad trečiasis asmuo iš įvykio vietos paspruko, o tai nėra tapatu Inspektoriaus pripažintam faktui, jog šis asmuo pasišalino iš įvykio vietos ar sukėlė avariją, tai galima patikrinti, todėl tai laikytina žiniomis, o tai buvo ne žinia, bet žurnalisto išvada, prieštarauja ne tik teismų praktikai, suformuotai analogiškose bylose, bet ir elementariai logikai, kadangi šiuo atveju žiniai nustatyti nėra svarbus konkrečiai pareiškėjo panaudotas žodis, apibūdinantis realiai tikrovėje egzistavusius trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus. Teigė, kad žodis „paspruko“ pagal savo prasmę yra sinonimas žodžiui „pasišalino“. Žodžio „pasprukti“ reikšmė yra tolygi žodžiui „pabėgti“, o žodis „pašalinti“ tolygus „padaryti, kad visai nebūtų“. Be to, žodis „paspruko“ dar labiau pažeidžia jo garbę ir orumą, kadangi skaitytojui ir žiūrovui sudaromas įvaizdis, jog jis sąmoningai pabėgo iš įvykio. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis remiasi ikiteisminio tyrimo institucijos atstovės spaudai pateiktais duomenimis, neatitinka tikrovės. Be to, tokių duomenų byloje nėra. Pabrėžė, kad nurodyta atstovė spaudai niekada viešai neteigė, jog jis iš įvykio vietos būtent paspruko, todėl pareiškėjas ne tik klaidino savo žiūrovus bei skaitytojus, bet ir teismui pateikė savo įvykių interpretaciją, kuri realiai tikrovėje neegzistavo. Pareiškėjo aiškinimas, kad už pasprukimą iš įvykio vietos nenumatyta administracinė atsakomybė, yra akivaizdus teisinis nihilizmas, kadangi administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš įvykio vietos taikytina asmeniui nepriklausomai nuo jo pasitraukimo iš įvykio vietos formos ir būdo, t. y. ar asmuo iš įvykio vietos pasišalino automobiliu ar pėsčias, ar jis atliko minėtus veiksmus slapta, ar viešai, ar buvo liudininkų, ar jis spruko jį persekiojant policijos pareigūnams ir panašiai. Pareiškėjas pripažino, jog jis pats sukūrė naują žinią, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pasišalino iš įvykio vietos, bet savo skunde tai vadina savarankiška viešosios informacijos skleidėjo išvada. Teismų praktikoje seniai suformuoti kriterijai, remiantis kuriais nuomonė atskiriama nuo žinios, todėl nepriklausomai nuo pareiškėjo atliekamo savo veiksmų interpretavimo, akivaizdu, kad pareiškėjas viešai pranešė apie įvykį bei veiksmus, kurie tikrovėje neegzistavo, todėl tai nėra ir negali būti nuomone. Be to, pareiškėjas, skunde cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nukreipia dėmesį nuo esminio dalyko – teismų sprendimuose yra kalbama apie netikslios informacijos ir nuomonių, bet ne žinių paskelbimą. Remdamasis Įstatymo nuostatomis (2 str. 84, 36 d.), pabrėžia, jog darytinas esminis skirtumas tarp žinių ir faktų, kurių egzistavimas gali ir turi būti patikrinamas objektyviai egzistuojančiais duomenimis, ir nuomonių, kurios savaime yra subjektyvios ir kurių patikrinimas yra neįmanomas, paskelbimo. Asmens garbės ir orumo pažeidimas yra siejamas su tikrovės neatitinkančių žinių, o ne nuomonių, paskleidimu. Sprendime yra aiškiai atskirta ir apibrėžta, kokią informaciją apie jį paskleidė pareiškėjas. Sprendime nustatyta, kad jo skundžiamuose Reportažo ir Publikacijos teiginiuose: „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas stos prieš teismą“, „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes-Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“, ginčo informaciją sudaro paskelbti faktai, jog pareiškėjas sukėlė avariją ir paspruko iš eismo įvykio vietos. Kadangi duomenų apie asmens sukeltą avariją ir pasišalinimą iš įvykio vietos teisingumą galima patikrinti, apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo paskleistos žinios. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrįstai tvirtina, jog teiginiu „iš įvykio vietos paspruko verslininkas“ nebuvo siekiama informuoti visuomenės apie įvykį, nes visuomenė neva jau buvo informuota Šiaulių AVPK atstovės spaudai pateiktomis žiniomis. Pabrėžė, jog minėta atstovė spaudai nepateikė informacijos viešai. Pareiškėjas visiškai nevertina minėto teiginio paskleidimo konteksto bei aplinkybių, kadangi būtent jis paskelbė šį pranešimą, susijusį su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, išspausdino jo vardą pavardę, nuotrauką taip pat rodė filmuotą medžiagą per televiziją ir internete, o tuo tarpu Šiaulių AVPK atstovės spaudai pranešimuose nebuvo nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp jo bei įvykusio mažareikšmio autoįvykio. Be to, svarbus yra šio įvykio mažareikšmiškumas, nes minėto įvykio metu nenukentėjo nei vienas žmogus, nebuvo sutrukdytas eismas bei nebuvo padaryta jokia žymesnė žala automobiliams, nes ir administracinės teisės pažeidimo byloje tokie įrodymai nesurinkti, todėl pareiškėjas, informuodamas visuomenę apie įvykį, kurių kasdien Lietuvoje įvyksta šimtais, siekė vienintelio tikslo – visuomenėje suformuoti nuomonę, jog jis sąmoningai pabėgo iš įvykio vietos, bandydamas išvengti teisinės atsakomybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas konstatavo, jog nebuvo jo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, todėl byla dėl šio pažeidimo buvo nutraukta, bet, pareiškėjo nuomone, tyčios buvimas ar nebuvimas neturi įtakos faktui, jog jis padarė avariją ir nuvažiavo. Pabrėžė, jog šiuo atveju svarbu, kaip teismas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatavo jo veiksmus nuvažiuojant, todėl tyčios buvimas ar nebuvimas yra labai svarbus, jei jo veiksmuose, padarius avariją ir nuvažiavus, nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties, pareiškėjas, teigdamas priešingai, pažeidžia jo garbę ir orumą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. N5-1414/2007), asmens veiksmai, pasišalinant iš autoįvykio vietos, turi būti analizuojami kiekvienu konkrečiu atveju. Pareiškėjo teiginiai, jog toks atsakovo sprendimas pažeidžia jo saviraiškos laisvę ir nesiderina su Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra nepagristas, nes pareiškėjas nepagrįstai suabsoliutina savo teisę į saviraiškos laisvę. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimu, asmens laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ar skleisti informaciją yra ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Įstatymuose įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, negali būti sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vestybes. Teigė, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nes šis straipsnis reglamentuoja žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundžiamas Sprendimas žalos atlyginimo klausimų nesprendė. Pažymėjo, kad svarbu yra ne tik, kokiu tikslu asmuo buvo fotografuojamas ir kokiu tikslu nuotrauka atspausdinta, bet ir fotografuojamo bei filmuojamo asmens nusiteikimas jį fotografuojant ar filmuojant. Šiuo atveju iš paties pareiškėjo pateikto vaizdo įrašo akivaizdu, kad jis fotografui bei televizijos operatoriui, t. y. pareiškėjo darbuotojams, aiškiai ir kategoriškai tvirtino, jog jis nepageidauja būti fotografuojamas bei filmuojamas. Be to, pareiškėjo darbuotojai fotografavo jį UAB „Šiaulių lyra“ priklausančiame automobilyje, taip pat jo darbo vietoje, t. y. UAB „Vaivorykštė“, kurioje jis dirba prezidentu nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o tai nėra viešosios vietos. Be to, pareiškėjas fotografavo ir filmavo ne patį teisės pažeidimą, o kitą dieną po jo, kai joks administracinės teisės pažeidimas nebuvo padarytas, todėl ši informacija nepadėjo atskleisti jokio įstatymo pažeidimo, kadangi pati bendrovė dar 2010 m. vasario 26 d. raštu Nr. 10/3-61, t. y. 4 dienos prieš pareiškėjo rodytą reportažą bei 6 dienos prieš išspausdintą straipsnį, informavo policiją, kas vairavo minėtą automobilį. Nors pareiškėjas tvirtino, jog jis padėjo atskleisti nusikalstamas veikas, bet nepaaiškino, kokiais būtent veiksmais jis padėjo šias veikas atskleisti. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrįstai tvirtino, kad viso Šiaulių miesto apylinkės teismo administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo eskaluojami trečiojo suinteresuoto asmens duomenys ir jie buvo pateikiami viešo proceso metu. Nurodė, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdyje, kaip matyti iš paties pareiškėjo pateikto Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo, be teisėjo bei sekretorės dalyvavo tik jis bei Šiaulių AVPK atstovas, todėl tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Teigė, jog tam, kad jis galėtų būti pripažintas viešu asmeniu, yra būtinas visetas aplinkybių, sąlygojančių jo žinomumą, t. y. asmuo turėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir turėti jam įtakos, būti žinomas visuomenėje dėl savo pasisakymų, darbų ir/arba turėtų būti susijęs su visuomenės dėmesio susilaukusiais įvykiais, tuo tarpu jis nei vieno iš minėtų kriterijų neatitinka, nes jis nedalyvauja jokioje visuomeninėje ir (ar) politinėje veikloje bei nedalyvauja ir nedalyvavo viešųjų reikalų tvarkyme, taip pat nėra jokios asociacijos vadovas, todėl visuomenė negali turėti ir neturi jokio pagrįsto susidomėjimo jo vykdoma veikla bei jo privačiu gyvenimu. Remdamasis Įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (bylos Nr. 3K-3-569/2009, 3K-3-393/2008, 3K-3-394/2008), padarė išvadą, jog viešosios informacijos leidėjas, siekdamas paskelbti privataus asmens fotonuotraukas bei filmuotą medžiagą, privalo gauti jo sutikimą. Nurodė, jog skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą, dėl ko kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas. Pareiškėjas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pats pasakoja apie savo gyvenimą ir pateikė 3 publikacijas, nurodydamas jų interneto prieigas, tačiau trečiajam suinteresuotam asmeniui nežinoma, kas ir kokiu būdu patalpino minėtą informaciją šiose interneto prieigose, kadangi jis pats to niekada nedarė. Tikėtina, kad tai padarė pats pareiškėjas, kadangi jis priklauso įmonių grupei „Splius“, kuri verčiasi interneto bei telekomunikacijų verslu. Taip pat svarbu tai, jog jis per 25 savo darbo karjeros metus, iš kurių 21 metai sudaro darbas verslo įmonėse, ypač retai duoda interviu, nes ir pareiškėjas pateikė tik vieną jo interviu, kuris buvo išspausdintas 2007 metų laikraščio „Respublika“ priede „Laisvalaikis“, o kiti du pareiškėjo pateikti informacijos šaltiniai nėra jo interviu, kadangi tai buvo jo žmonos I. V. interviu žurnaluose „Žmonės“ ir „Stilius“. Akivaizdu, kad jis neatsako už savo žmonos veiksmus, o vienintelis pareiškėjo pateiktas jo interviu prieš 4 metus per beveik ketvirtį amžiaus negali jo amžinai priskirti prie viešųjų asmenų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu (t. II, b.l. 13–37) skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, nurodydamas, kad viešosios informacijos rengėjas VšĮ „Šiauliai plius“ įspėjamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, padaryto televizijos reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ („S plius“, 2010-03-30) bei publikacijoje „Verslininkas stos prieš teismą“ („Šiauliai plius“, 2010-04-02, Nr. 306), o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. iš pareiškėjo priteisė 800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nustatė, kad Šiaulių AVPK patrulis 2010 m. kovo 29 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F142779 dėl to, kad A. V., 2010 m. vasario 24 d., apie 19 val. 38 min., Šiauliuose, prie Vytauto g. 122 pastato esančioje aikštelėje, vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį UAB „Šiaulių lyra“, važiuodamas atbuline eiga, atsiradus kliūčiai, laiku nesustojo, kliudė gale stovėjusį automobilį, apgadino abu automobilius bei iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Tuo A. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 16, 134, 231.1, 234 punktų reikalavimus, administracinė atsakomybė už tokias veikas numatyta ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Šiaulių miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu pripažino A. V. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir paskyrė 150 Lt baudą, o bylą dalyje dėl pažeidimų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukė, nesant šių administracinių teisės pažeidimų sudėties. Taip pat nustatė, jog 2010 m. balandžio 2 d. Šiaulių miesto savaitraštyje „Šiauliai plius“ Nr. 306 publikacijoje „Blogos Šiaulių naujienos“ buvo išspausdintas straipsnis „Verslininkas stos prieš teismą“, kuriame nurodyti duomenys: „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas A. V. stos prieš teismą“ bei „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“. „S plius“ žinių tarnyba 2010 m. kovo 30 d. televizijos žinių reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ paskelbė informaciją, kurioje buvo pasakyti teiginiai, kad: „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas A. V. stos prieš teismą“ ir „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes-Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“. Inspektoriaus tarnyboje 2010 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas A. V. 2010 m. rugpjūčio 7 d. skundas dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo bei Įstatymo ir visuomenės informavimo principų pažeidimų, t. y. dėl Publikacijoje paskleistų tikrovės neatitinkančių ir jo garbę ir orumą žeminančių duomenų – „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas A. V. stos prieš teismą“ ir „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mersedes-Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“, bei 2010 m. rugsėjo 29 d. gautas A. V. 2010 m. rugsėjo 27 d. skundas dėl asmens garbės ir orumo bei teisės į atvaizdą pažeidimų, t. y. dėl Reportaže paskleistų tikrovės neatitinkančių ir A. V. garbę ir orumą žeminančių duomenų – „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas A. V. stos prieš teismą“ ir „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mersedes-Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“. Inspektorius 2011 m. vasario 19 d. Sprendimu nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją VšĮ „Šiauliai plius“ dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, padaryto Reportaže bei Publikacijoje, taip pat dėl Įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, padaryto televizijos reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ („S plius“, 2010-03-30). Inspektorius pareikalavo paneigti Publikacijoje bei Reportaže paskleistą tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją, jog pareiškėjas A. V. paspruko iš įvykio vietos; viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje), o rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta laikraštyje „Šiauliai plius“ bei televizijos „S plius“ programoje.

Teismas atsižvelgė į Įstatymo nuostatas (3 str. 3 d., 19 str. 2 d., 41 str. 2 d. 1 p., 14 str. 1 – 3 d.), įvertino nustatytas aplinkybes ir konstatavo, kad skundas yra pagrįstas tik iš dalies: nors pareiškėjo VšĮ „Šiauliai plius“ teiginiai dėl ginčijamo sprendimo turinio trūkumų, t. y. jo tikslumo ir išsamumo, yra iš dalies pagrįsti, ką pripažino ir atsakovas, tai sudaro pagrindą jį pakeisti, tačiau ne naikinti, kadangi pareiškėjas VšĮ „Šiauliai plius“, rengdamas ir skleisdamas Publikaciją bei Reportažą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Pabrėžė, jog, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, pareiškėjas, kuris Įstatymo prasme yra viešosios informacijos, paskelbtos Publikacijoje, rengėjas ir skleidėjas, bei viešosios informacijos, paskelbtos Reportaže, rengėjas, nesilaikė pareigų, numatytų Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Remdamasis ATPK 130 straipsnio 1 dalimi, Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), XXX skyriaus normomis, nurodė, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padarytas ne tik pasprunkant ar pabėgant iš eismo įvykio vietos, kas tokio posakio prasme suprantama kaip pasitraukimas iš eismo įvykio vietos apgadinto turto savininkui ar valdytojui nežinant apie atsiradusią žalą, ignoruojant pareigą sustoti arba nevykdant pareigos, esant reikalavimui, pateikti teisę vairuoti transporto priemonę patvirtinantį dokumentą, transporto priemonės registravimo ir privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ar kitus asmens turimus dokumentus, bet ir pasitraukiant iš eismo įvykio vietos, nesilaikant KET nustatytos tvarkos. Šiuo atveju, nors Šiaulių AVPK atstovės pranešime, kuriuo pareiškėjas rėmėsi, rengdamas Publikaciją ir Reportažą apie eismo įvykį, nėra detalizuota, dėl kokių KET nuostatų pažeidimo A. V. buvo surašytas protokolas už „pasišalinimą“ iš eismo įvykio vietos, parengtoje viešojoje informacijoje VšĮ „Šiauliai plius“ vienareikšmiškai nurodė, kad A. V. „paspruko“, „pabėgo“ iš eismo įvykio vietos, nors, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A-1142-167/2010 surinktų įrodymų, galima buvo įtarti, kad A. V. eismo įvykio vietą paliko (pasišalino, pasitraukė) nesilaikydamas KET nustatytos tvarkos, tačiau jo veiksmų, elgiantis atidžiai ir sąžiningai, nėra pagrindo apibūdinti kaip „sprukimo“ ar „pabėgimo“ iš eismo įvykio vietos. Nepagrįstu pripažino teiginį, kad teiginys, jog A. V. paspruko iš įvykio vietos, yra išvada, t. y. subjektyvi nuomonė, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 18, 33, 41, 69 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (bylos Nr. 3K-3-392/2010, 3K-3-142/2006,3K-3-667/2006), pažymėjo, jog vienas pagrindinių kriterijų, padedančių atriboti žinią nuo nuomonės, yra tai, kad žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas ir tai įmanoma patikrinti. Tačiau, atribojant žinią nuo nuomonės, nepakanka įvertinti vien ginčijamą teiginį, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kita. Pažymėjo, jog šiuo atveju, kaip matyti iš visos Publikacijos bei Reportažo turinio, teiginys, kad A. V. paspruko iš įvykio vietos, pateikiamas kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kuris gali būti patikrintas: tiek Reportaže, tiek Publikacijoje sudaromas įspūdis, kad šio teiginio realumas pagrįstas policijos atlikto eismo įvykio tyrimo duomenimis, Reportaže pateikiant abstraktų Šiaulių AVPK atstovės, kiek tai susiję su A. V. pasitraukimu iš eismo įvykio vietos, pranešimą apie įvykio aplinkybes ir surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą, o Publikacijoje – tik įvardijant apie tokio tyrimo atlikimą. Teiginys, kad A. V. paspruko iš eismo įvykio vietos, pateikiamas tiek įžanginėje Reportažo dalyje („paspruko“), tiek jo baigiamojoje dalyje („pabėgo“), tokie patys žodžiai pavartoti ir Publikacijoje. Pabrėžė, jog iš pavartotų žodžių, sakinių konstrukcijos nėra galima teigti, kad teiginys, jog A. V. paspruko iš eismo įvykio vietos, yra nuomonė (išvada), kuri, be to, šiuo atveju būtų sudaryta itin laisvai ir neatsakingai interpretuojant turimus faktus. Kadangi tikrovės neatitinkanti žinia, kad asmuo „paspruko“ ar „pabėgo“ iš eismo įvykio vietos, pagal visuomenėje nusistovėjusius elgesio garbės ir orumo kriterijus, objektyviai žemina asmens garbę ir orumą, ir toks žinių pateikimas negali būti vertinamas kaip informacijos netikslumas, pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir įpareigotas paneigti šią tikrovės neatitinkančią žinią. Padarė išvadą, jog aplinkybė, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog buvo pažeistas ne Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, o 1 dalies 2 punktas, t. y. neegzistuojanti norma, sudaro pagrindą Sprendimą šioje dalyje tik pakeisti. Nurodė, jog iš viso Sprendimo turinio ir paties pareiškėjo skundo matyti, kad atsakovas tyrė ir juo pasisakė dėl Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo, pareiškėjui tai nėra jokia staigmena, todėl toks rašymo apsirikimas nėra pagrindas Sprendimą šioje dalyje pripažinti neteisėtu.

Nepagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius, kad Sprendimu jis nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 14 straipsnio nuostatas. Teismas, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 39, 40, 60 dalimis, padarė išvadą, kad A. V. nėra viešasis asmuo Įstatymo prasme: nors jis nevengia viešumos ir gali būti žinomas asmuo Šaulių mieste, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams, todėl atitinkamai pagal Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas informacija apie jo privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (bylos Nr. 3K-3-393/2008, 3K-7-2/2008) ir pabrėžė, jog teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas. Pažymėjo, jog pripažinus, kad A. V. yra žinomas, tačiau ne viešasis asmuo Įstatymo prasme, pakankamai akivaizdu, kad Reportaže apie savo pobūdžiu ir pasekmėmis iš esmės mažai reikšmingą, atitinkamai objektyviai menkai visuomenę dominantį administracinės teisės pažeidimą, panaudojant A. V. privataus pobūdžio duomenis – atvaizdą, vardą ir pavardę, taip susiejant jį su viešąja informacija, kurios skleisti nėra jokių draudimų, buvo siekiama sensacingumo, pateikti apie žinomą asmenį, kuris viešina savo privataus gyvenimo pozityviąją pusę, ir kitaip jį galinčias charakterizuoti žinias, kurių dalis, kaip išaiškėjo vėliau, neatitiko ir tikrovės. Nepagrįstais pripažino argumentus, kad buvo filmuojama viešoje vietoje, reportaže panaudoti Šiaulių AVPK atstovės viešai išplatinta informacija apie administracinio teisės pažeidimo bylos procesą. Nurodė, jog iš Reportažo matyti, kad filmavimo tikslas buvo ne užfiksuoti pažeidimo padarymo vietą ar priemonę, o patį trečiąjį suinteresuotą asmenį A. V., kuris, be to, aiškiai išreiškė nesutikimą būti filmuojamu. Kadangi A. V. nėra viešasis asmuo Įstatymo prasme, nėra reikšminga, kad informacija apie administracinio teisės pažeidimo bylą buvo pareiškėjo nufilmuotame Šiaulių AVPK atstovės pranešime, kadangi pareiškėjas, kaip savo srities specialistas, turėjo įvertinti, ar tokie duomenys gali būti skelbiami pagal Įstatymo nuostatas.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 5, 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.2, 2 punktus, į tai, kad išnagrinėtas teisinis ginčas savo esme ir apimtimi nebuvo sudėtingas, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, proporcingai tenkintų/netenkintų reikalavimų daliai, nutarė, A. V. priteisti 800 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą. Taip pat netenkino prašymo priteisti išlaidas, turėtas už dokumentų kopijavimo ir archyvavimo paslaugas netenkinamas, kadangi Rekomendacijose tokių išlaidų atlyginimas nėra numatytas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 41–48), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Remiantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, administraciniams teismams nėra suteikta teisė keisti viešojo administravimo subjektų priimamų individualių administracinių aktų turinio, todėl teismas, pakeisdamas Sprendimą, iš esmės atliko ne teisminę funkciją, o viešojo administravimo subjektui priskirtus veiksmus. Tuo tarpu teisės aktais administraciniams teismams nėra suteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektams priskirtus veiksmus.

2. Teigia, jog iš sprendimo nėra aišku, kodėl teismas laikė informaciją, kad A. V. pasišalino iš įvykio vietos, neatitinkančia tikrovės. Tokiu būdu teismas neargumentavo šios savo išvados, be to, prieštaravo pats sau, nes pats nurodė, jog iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių įrodymų buvo galima įtarti, kad A. V. eismo įvykio vietą paliko. Teigia, jog vien tai, kad teismas nenustatė tyčios A. V. veiksmuose, nepašalina aplinkybės, jog A. V. iš įvykio vietos nuvažiavo. Be to, tai, kad pastarasis padarė avariją ir nuvažiavo, konstatavo ir Šiaulių miesto apylinkės teismas.

3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Reportažo ir Publikacijos kontekstą, kuris leido žiūrovams ir skaitytojams aiškiai suprasti, kad įvykio, apie kurį pasakojama, aplinkybės yra tiriamos, o jas toliau nustatinėti perduota teismui. Be to, jis leidžia suprasti, kad išsakyta žurnalisto nuomonė, o ne paskelbta žinia.

4. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvo pažeista A. V. teisė į privatų gyvenimą, paskelbiant jo atvaizdą ir duomenis, nevertino pareiškėjo argumentų, kad Sprendimas šiuo aspektu yra nekonkretus, nes nenurodyta, kokių asmens duomenų paskelbimas pažeidė teisę į privatų gyvenimą. Taip pat nevertinti motyvai dėl to, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas padarė savarankiškas išvadas dėl trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir tokiu būdu iš esmės nagrinėjo ne pareiškėjo skundą, o sprendė trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimus.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. V. pripažino ne viešuoju asmeniu. Tokia teismo išvada padaryta, išimtinai remiantis Įstatymo 2 straipsnio 60 dalimi, kurioje pateikiamas tik pavyzdinis viešųjų asmenų sąrašas. Tuo tarpu teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas byloje Nr. 3K-3-660/2002) pripažįstama, jog viešaisiais asmenimis laikomi ir žinomi verslininkai, žurnalistai, menininkai, sportininkai ir kiti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 54–62) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nurodo, jog ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas suteikia teismui teisę (įpareigoti) įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Šiuo atveju svarbu tai, ką nustatė teismas, t. y. kad padarytas rašymo apsirikimas nėra pagrindas pripažinti Sprendimą iš dalies neteisėtu ir juo labiau naikinti visą Sprendimą. Akivaizdu, jog teismas tik ištaisė rašymo apsirikimo (spausdinimo) klaidą. Teismas nenustatė jokių ABTĮ 89 straipsnyje numatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų, todėl apeliacinio skundo argumentų pagrindu negali būti naikinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

2. Nesutinka su teiginiu, kad Sprendime nenurodyta, kokių konkrečiai A. V. asmens duomenų paskelbimas pažeidė jo teisę į privatų gyvenimą, o teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Pabrėžia, jog teismas šį pareiškėjo argumentą tinkamai ištyrė ir dėl jo pasisakė, o Inspektorius Sprendime taip pat aiškiai įvardino pareiškėjo nurodomus duomenis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 63–69) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo jo naudai priteisti 800 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Papildomai nesutinka su teiginiu, jog teismas pažeidė ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes teismui dalinai patenkinus pareiškėjo skundą, Sprendimas negalėjo likti visiškai nepakitęs.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo, inter alia, pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, padaryto Reportaže ir Publikacijoje, bei Įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, padaryto Reportaže. Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tik pakeisdamas Sprendimą dėl jame padarytos netikslios nuorodos į Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pareiškėjas nesutiko su jo atžvilgiu priimtu Sprendimu, pateikdamas eilę argumentų, susijusių su Įstatymo pažeidimų konstatavimu bei paties Sprendimo atitikimu individualiems aktams keliamiems reikalavimams. Taip pat pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikdamas iš esmės analogiškus pirmosios instancijos teisme nurodytiems argumentus, papildomai pabrėždamas, jog teismas neteisingai konstatavo pažeidimo padarymo faktą, taip pat netinkamai įvertino Sprendimo neatitikimą individualiems aktams keliamiems reikalavimams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, taikytinų teisės aktų nuostatas, aktualią administracinių teismų praktiką, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo dėl visų pareiškėjo skunde pateiktų argumentų nepasisakys.

Kaip jau minėta, pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė argumentus dėl netinkamo Įstatymo reikalavimų pažeidimo konstatavimo, t. y. nesutiko su jo atžvilgiu konstatuotais Įstatymo reikalavimų pažeidimais, bei dėl Sprendimo neatitikimo jo turiniui keliamiems reikalavimams, todėl tikslinga pasisakyti kiekvienu iš nurodytų aspektų atskirai.

Dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimo, pareiškėjui paskelbus Reportažą ir Publikaciją

Pareiškėjo atžvilgiu pažeidimai buvo konstatuoti dėl Publikacijoje ir Reportaže trečiojo suinteresuoto asmens A. V. atžvilgiu paskelbtų analogiškų teiginių – „Avariją sukėlęs ir iš įvykio vietos pasprukęs verslininkas stos prieš teismą.“ bei „Tuomet A. V. vairuojamas visureigis įsirėžė į aikštelėje stovėjusį „Mercedes Benz“ ir iš įvykio vietos paspruko“. Inspektorius pripažino, kad šiuose teiginiuose paskelbiant faktą, jog V. paspruko iš įvykio vietos, buvo pažeisti Įstatymo reikalavimai. Byloje nėra ginčo dėl to, kas Publikacijoje ir Reportaže buvo paskelbti minėti teiginiai, tačiau nesutinkama su pareiškėjo veiksmų įvertinimu, t. y. Įstatymo reikalavimų pažeidimų konstatavimu pareiškėjo atžvilgiu.

Pirmiausia, pažymėtina, jog Sprendimo rezoliucinėje dalyje nuspręsta įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Nors Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog nuspręstą įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, iš Sprendimo motyvuojamosios dalies (t. I, b.l. 16) aiškiai matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu konstatuotas būtent Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs (byla Nr. A525-668/2011), jog Inspektoriaus Sprendimo dalys negali būti vertinamos atskirai, nes Sprendimas yra vientisas administracinis aktas. Kitaip tariant, tam, kad būtų galima teigti, jog Sprendime nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, turi būti vertinamas visas Sprendimas, neapsiribojant tik rezoliucine dalimi, o vertinant ir kitas, neatsiejamai susijusias šio Sprendimo dalis. Šia praktika turėtų būti vadovaujamasi ir nagrinėjant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų nurodytai administracinių teismų praktikai, bet ir būtų nesuderinamas su teisingumo ir protingumo reikalavimais. Todėl toliau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, bus vertinama, ar pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai ir teisėtai konstatuotas būtent Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, o ne to paties straipsnio 1 dalies 2 punkto (tokio nuostatos apskritai nėra) pažeidimas.

Sprendžiant kilusį ginčą, svarbu pažymėti, jog vertinant pareiškėjo atžvilgiu konstatuotus pažeidimus, turi būti remiamasi ginčo informacijos paskelbimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos nuostatomis, kadangi pažeidimai padaryti būtent paskelbiant informaciją, o priimant Sprendimą tik konstatuota, kad informacijos paskelbimo metu buvo padaryti tuo metu Įstatyme įtvirtintų reikalavimų pažeidimai.

Ginčo išsprendimui aktualios Įstatymo redakcijos (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-28 iki 2010-10-17) 3 straipsnio 3 dalis nustatė, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Remiantis Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtino reikalavimą žurnalistui teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais.

Kitaip tariant, ginčijamame Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas, paskleisdamas nurodytą informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, nesilaikė reikalavimo viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, paskelbė informaciją, kuri pažemino A. V. garbę ir orumą bei pateikė neteisingas, netikslias žinias.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jo atžvilgiu nustatytais Įstatymo reikalavimų pažeidimais, teigė, jog Reportaže ir Publikacijoje vartojant žodį „paspruko“ buvo pateikta žurnalisto nuomonė, be to, siekiant informuoti visuomenę apie įvykusį eismo įvykį, buvo remtasi Šiaulių AVPK atstovės spaudai pranešimu.

Įstatymo 2 straipsnio 33 dalis nuomonę apibrėžė kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamą požiūrį, nusimanymą, nuovoką, supratimą, mintis arba komentarus apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimus, išvadas ar pastabas apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Atitinkamai Įstatymo 2 straipsnio 69 dalis nustatė, jog žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs (bylos Nr. A662-3299/2011, A146-2326/2011), kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas, ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant, be kita ko, į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo teiginius cituoto teisinio reguliavimo kontekste, byloje pateiktus įrodymus, vienareikšmiškai sutinka tiek su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir su Inspektoriaus Sprendime padaryta išvada, jog šiuo atveju pareiškėjas paskleidė informaciją, kuri atitinka žinios sąvoka. Ginčo teiginių formuluotė nesudaro pagrindo šių teiginių vertinti kaip žurnalisto išreikštos nuomonės. Priešingai, teiginiuose nurodytų duomenų teisingumas gali būti patikrintas, taikant objektyvios tiesos kriterijų.

Pažymėtina, kad byloje nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiais, jog pateikiant nurodytą informaciją buvo remtasi Šiaulių AVPK atstovės spaudai pranešimu. Bylos duomenimis, šiame pranešime informacija nebuvo pateikta tokiu būdu, kokiu ją Reportaže ir Publikacijoje pateikė pareiškėjas, nebuvo nurodyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo „paspruko“ iš eismo įvykio vietos. Pareiškėjas šiuo atveju negali remtis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatančiu, jog viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose.

Pareiškėjas, be kita ko, teigia, jog Reportaže ir Publikacijoje pavartojant žodį „paspruko“ iš esmės buvo išreikšta žurnalisto nuomonė, ypač atsižvelgiant į tai, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje vartojama kita sąvoka – „pasitraukimas“ iš eismo įvykio vietos.

Pirmiausia, kaip jau minėta, nustatant, ar atitinkama informacija laikytina nuomone, turi būti įvertinamas visas kontekstas, o įvertinus ginčo informaciją jau padaryta išvada, kad joje nebuvo pateikta nuomone. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų atsižvelgiama į nurodytus pareiškėjo argumentus, nėra pagrindo jų pripažinti pagrįstais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „pasprukti“ apibrėžia kaip „pabėgti, ištrūkti“, o žodį „pasitraukti“ – kaip „pasišalinti“, kuris atitinkamai reiškia „atsitraukti, išeiti“. Kitaip tariant, žodžiai „pasprukti“ ir „pasišalinti“ yra iš esmės analogiškos reikšmės žodžiai. Tačiau žodis „pasprukti“, kaip pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, turi negatyvią reikšmę, susijusią su tyčiniu pasišalinimu, kas būtent ir sudarė papildomą pagrindą konstatuoti, jog žinios apie asmens įvykdytą administracinį pažeidimą – avarijos sukėlimą ir pasišalinimą iš įvykio vietos, jei jos neatitinka tikrovės, yra tą asmenį diskredituojanti informacija, kuri akivaizdžiai žemina asmens garbę ir orumą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytomis išvadomis, teigia, jog byloje nenustatyta, kad nurodyta informacija yra neatitinkanti tikrovės. Tačiau byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu, inter alia, nutraukė A. V. iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Todėl akivaizdu, jog šiuo nutarimu buvo vienareikšmiškai patvirtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nepasišalino iš eismo įvykio vietos. Be to, pabrėžtina ir tai, jog viešai skleidžiama informacija Įstatymo požiūriu turi atitikti šiame teisės akte nustatytus reikalavimus būtent jos paskelbimo metu, o ne vėliau. Kitaip tariant, vėlesnis aplinkybių pasikeitimas (administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo faktas) neturėtų daryti įtakos prieš tai viešai paskelbtos informacijos vertinimui. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kai viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai skelbtų informaciją, nesilaikydami Įstatymo reikalavimų, tikėdamiesi, jog, pasikeitus aplinkybėms, atitinkamos informacijos paskelbimas bus įvertintas kaip atitinkantis Įstatymo reikalavimus. Taip pat būtų galimi atvejai, kai vėliau pasikeitus aplinkybėms, informacijos paskleidimas kaip tik būtų pradėtas vertinti kaip neatitinkantis Įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija ne tik nebūtų suderinama su Įstatymo tikslais, bet ir neatitiktų teisingumo ir protingumo reikalavimų.

Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (byla Nr. A442-1039/2010), jog žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001). Nusikaltimas yra teisei priešinga veika, kuri yra nepriimtina ir kitų visuomenėje pripažįstamų socialinių normų požiūriu. Teisės ir kitų socialinių normų kontekste asmens elgesys, kuris traktuojamas kaip nusikalstama veika, visuomet vertinamas neigiamu aspektu.

Atitinkamai ir šiuo atveju Publikacijoje ir Reportaže pateiktuose teiginiuose nurodžius, jog A. V. „paspruko“iš įvykio vietos, buvo paskelbta žinia apie trečiojo suinteresuoto asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą, kuri turi neigiamą reikšmę, papildomai sustiprinant šį įspūdį vartojamu terminu „paspruko“, dėl ko dar neišnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylos buvo paskleista informacija, nesilaikant reikalavimo ją pateikti teisingai, tiksliai, be to, ši žinia akivaizdžiai pažemino A. V. garbę ir orumą. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų daryti priešingą išvadą, o pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu tinkamai ir iš esmės išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

Pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sprendimo išvadas, nurodo ir tai, jog atitinkami duomenys buvo viešai paskelbti A. V. administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu. Byloje nustatyta, jog Šiaulių miesto apylinkės teisme posėdis vyko 2010 m. gegužės 25 d., t. y. jau po to, kai atitinkama informacija buvo paskleista Publikacijoje ir Reportaže, dėl ko nurodyti argumentai apskritai neturi reikšmės, nagrinėjant kilusį ginčą. Taip pat pastebėtina, jog šiuo atveju nėra svarbu, kokia informacija buvo paskelbta teismo posėdžio metu, kadangi būtent pareiškėjui, kaip viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, Įstatymu buvo nustatyta pareiga viešą informaciją paskleisti tokiu būdu, kad šis paskleidimas atitiktų Įstatymo reikalavimus.

Kaip jau minėta, pareiškėjas taip pat buvo pripažintas pažeidusiu Įstatymo 14 straipsnį, nes Reportaže buvo paskleistas pareiškėjo atvaizdas, jo asmens duomenys, informacija apie įvykdytą administracinį teisės pažeidimą, filmuotas ir parodytas pareiškėjo automobilis, kitaip tariant, nesilaikant Įstatymo reikalavimų paskleistas trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas ir asmens duomenys.

Įstatymo 14 straipsnis reglamentavo klausimus, susijusius su privataus gyvenimo apsauga. Nustatyta, jog, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (1 d.). Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (2 d.). To paties straipsnio 3 dalis nustatė, jog informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Įstatymo 2 straipsnio 40 dalis įtvirtino privataus gyvenimo sąvoką, nustatydama, jog privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ir kitas Įstatyme įtvirtintas teisės normas (byla Nr. A62-787/2011), konstatavo, jog asmens fotonuotraukos ir atvaizdas yra artimai susiję su pačiu asmeniu ir pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą laikytini jo privataus gyvenimo dalimi.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas, turėdamas aiškų trečiojo suinteresuoto asmens A. V. nesutikimą, paskelbė jo atvaizdą, kartu pateikdamas informaciją apie šio asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą (nors dar nebuvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje), parodydamas jo automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad buvo paskelbta informacija, susijusi su privačiu A. V. gyvenimu, neturint šio asmens sutikimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodyta išvada, teigia, jog paskelbiant šią informaciją buvo siekiama padėti atskleisti nusikalstamas veikas. Pažymėtina, jog ši draudimo skleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be pastarojo sutikimo išimtis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai jos taikymas yra pagrįstas konkrečiais įrodymais. Kitaip tariant, būtent pareiškėjui šiuo atveju tenka pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo siekiama padėti atskleisti nusikalstamą veiką. Minėtos išimties taikymas negali būti grindžiamas tik hipotetinio pobūdžio pasvarstymais, nepagrįstais jokiais konkrečiais įrodymais. Tuo tarpu bylos medžiaga kaip tik patvirtina priešingą išvadą, Reportažo transliavimo metu (2010-03-30) trečiajam suinteresuotam asmeniui jau buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Be to, ir kita byloje esanti medžiaga nesudaro jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas šiuo atveju siekė padėti atskleisti nusikalstamą veiką.

Be to, pareiškėjas teigia, jog A. V. yra viešas asmuo, o jo gyvenimas, kaip ir padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra reikšmingos visuomenei.

Reportažo paskelbimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 2 straipsnio 60 dalis nustatė, jog viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šia Įstatymo nuostatą, konstatavo (byla Nr. A62-787/2011), jog šioje nuostatoje įtvirtintas išsamus kriterijų, pagal kuriuos asmuo laikomas viešuoju, sąrašas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos faktines aplinkybes, sprendžia, jog nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. yra viešasis asmuo. Bylos duomenimis, jis nėra valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje. Taip pat A. V. negali būti vertinamas ir kaip kitas asmuo, kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba asmuo, kurio nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad A. V. yra atitinkamos įmonės vadovas ar jo interviu yra spaudoje, kituose viešai prieinamuose šaltiniuose, pati savaime nesudaro pagrindo jo priskirti viešiesiems asmenims. Darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo atveju nepagrįstai, neturėdamas trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, paskelbė duomenis apie jo privatų gyvenimą.

Papildomai pažymėtina ir tai, jog administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A62-787/2011), aiškinant saviraiškos laisvės ir būtinybės apsaugoti žmogaus garbę ir orumą santykį, nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti informaciją. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuomenės informavimo laisvės principas, pagal kurį žmogus turi teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, tačiau kartu pažymėta, kad ši laisvė gali būti saistoma tam tikrų ribojimų, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini apaugoti žmonių teises, inter alia orumą. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside v. United Kingdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991; De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986 bylose).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Inspektorius pagrįstai Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Šias Inspektoriaus išvadas vienareikšmiškai patvirtina bylos medžiaga, aktuali administracinių teismų praktika.

Dėl Sprendimo atitikimo individualiems teisės aktams keliamiems reikalavimams

Kaip jau minėta, pareiškėjas, prašydamas panaikinti ginčijamą Sprendimą, be kita ko, pateikė argumentus, susijusius su Sprendimo neaiškumu, jo neatitikimu VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.

Kaip pagrįstai nurodo ir pareiškėjas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pavyzdžiui, bylos Nr. A21-87/2008, A146-343/2008, A556-1594/2008, A756-489/2009), Inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu bei jame įtvirtintais viešojo administravimo principais, todėl jo priimami ir individualiems administraciniams aktams priskirtini sprendimai turi atitikti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta sprendžiant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teisėtumo ir pagrįstumo, Inspektoriaus Sprendimo dalys negali būti vertinamos atskirai, nes Sprendimas yra vientisas administracinis aktas. Tam, kad būtų galima teigti, jog Sprendime nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, turi būti vertinamas visas Sprendimas, neapsiribojant tik rezoliucine dalimi, o vertinant ir kitas, neatsiejamai susijusias šio Sprendimo dalis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą Sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas administracinis aktas iš dalies yra neaiškus, tačiau, įvertinus visą šio Sprendimo, kaip vientiso administracinio akto, turinį, aiškiai matyti, jog jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Jame taip pat aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Sprendimas atitinka ir jam keliamus formos reikalavimus. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, jog teismas neturėjo teisės keisti Inspektoriaus priimti Sprendimo. Pirmiausia, svarbu paminėti tai, jog gali egzistuoti tam tikros situacijos, kai teismas gali pakeisti viešojo administravimo aktą (byla Nr. A492-2814/2011). Tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, jog pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas Sprendimą, iš tikrųjų tik ištaisė Sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą. Iš Sprendimo turinio akivaizdu, jog pareiškėjas įspėtas už Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą, todėl teismui pakeitus sprendimą, iš esmės tik siekiant užtikrinti visišką teisinį aiškumą, tačiau šiuo pakeitimu iš esmės nesukuriant jokių konkrečių materialinių teisinių pasekmių, pareiškėjo teisės nebuvo ir negalėjo būti pažeistos. Atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neperžengė jam suteiktos kompetencijos ribų.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas Sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad Sprendimo 1 punkte pareiškėjas įspėtas ne tik dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, padaryto Reportaže ir Publikacijoje, bet ir Įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, padaryto Reportaže. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendime nusprendė pakeisti Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, nurodant, kad viešosios informacijos rengėjas VšĮ „Šiauliai plius“ įspėjamas dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, padaryto televizijos reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ („S plius“, 2010-03-30) bei publikacijoje „Verslininkas stos prieš teismą“ („Šiauliai plius“, 2010-04-02, Nr. 306). Kitaip tariant, nebuvo pasisakyta dėl Sprendimo 1 punkte įtvirtinto pareiškėjo įspėjimo dėl Įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, padaryto Reportaže. Siekiant išvengti netikslumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, pateikė prašymą jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis įtvirtina reikalavimą suinteresuotai šaliai pateikti teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nors šiuo atveju pareiškėjas suformulavo patį prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šio prašymo nemotyvavo, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą nepateikė dokumento, kurio pagrindu jam buvo suteiktos atitinkamos teisinės paslaugos. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas nenagrinėtinas, tačiau jis turi teisę pateikti motyvuotą prašymą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, aktualią administracinių teismų praktiką bei priėmė teistėtą ir pagrįstą, sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiauliai plius“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo viešosios įstaigos „Šiauliai plius“ skundą patenkinti iš dalies. Pakeisti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. vasario 19 d. sprendimo „Dėl publikacijoje „Verslininkas stos prieš teismą“ („Šiauliai plius“, 2010-04-02, Nr. 306) ir televizijos žinių reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ (Splius“, 2010-03-30) paskelbtos informacijos“ rezoliucinės dalies 1 punktą, nurodant, kad viešosios informacijos rengėjas viešoji įstaiga „Šiauliai plius“ įspėjamas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, padaryto televizijos reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ („S plius“, 2010-03-30) bei publikacijoje „Verslininkas stos prieš teismą“ („Šiauliai plius“, 2010-04-02, Nr. 306), bei Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, padaryto televizijos reportaže „Šiaulietis verslininkas stos prieš teismą“ („S plius“, 2010-03-30). Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. iš pareiškėjo priteisti 800 Lt bylinėjimosi išlaidų“.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas