Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja G. G. (toliau – ir pareiškėja) 2024 m. gegužės 24 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 68-18 (toliau – ir Sprendimas) ginčijamas dalis; 2) sumažinti paskirtų baudų dydį iki 10 proc. nuo priskaičiuotų sumų; 3) panaikinti apskaičiuotus delspinigius ar juos sumažinti, kad jie atitiktų teisingumo ir protingumo principą, skaičiuojant delspinigius už 180 dienų.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nutarta atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleistus nustatytą terminą ir šio termino neatnaujinus, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja skundą teismui dėl 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimo turėjo paduoti iki 2024 m. gegužės 15 d. (įskaitytinai), tačiau teismui skundą padavė tik 2024 m. gegužės 24 d. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nuo 2024 m. gegužės 15 d. sirgo ir buvo nedarbinga, nelaikytinos svarbiomis ir sutrukdžiusiomis pareiškėjai teisės aktuose nustatytu terminu kreiptis į teismą, todėl teismas nenustatė teisinio pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pareiškėja atskirajame skunde tvirtina, kad teismas nesiaiškino, kada Sprendimas buvo įteiktas ne jos atstovui, o pareiškėjai, kad po Sprendimo priėmimo pareiškėjai advokatas neatstovavo. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad ji pagrindė, jog sirgo ir buvo nedarbinga, be to, terminas skundui paduoti praleistas nežymiai, todėl nurodytos priežastys teismo pripažintinos svarbiomis ir procesinis terminas atnaujintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju specialiojo įstatymo, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos. Taigi, šioje byloje turi būti taikomas specialiojo įstatymo nustatytas 20 dienų terminas, pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2024 m. balandžio 25 d. Sprendimas pareiškėjos atstovui advokatui P. Š. elektroniniu paštu buvo išsiųstas tą pačią dieną, t. y. 2024 m. balandžio 25 d., todėl apskaičiavo, kad paskutinė diena skundui dėl Sprendimo paduoti buvo 2024 m. gegužės 15 d. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašyme pirmosios instancijos teismui pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių dėl ketinamo apskųsti Sprendimo įteikimo jai asmeniškai momento, iš esmės neginčijo, kad yra praleidusi terminą skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai procesinį terminą skaičiavo pagal esamus bylos duomenis, teisingai nustatė jo pabaigą (2024 m. gegužės 15 d.) ir pagrįstai konstatavo, jog terminas skundui dėl Sprendimo paduoti yra praleistas, kadangi pareiškėja skundą teismui padavė 2024 m. gegužės 24 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kuriomis ji grindė būtinybę atnaujinti praleistą terminą (procesinis terminas praleistas nežymiai, pareiškėja nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. gegužės 24 d. sirgo, kas pripažintina svarbia priežastimi) teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog maža termino praleidimo trukmė savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-442/2020; 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-736-1047/2023).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertinant ligą kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, ji pripažintina svarbia tik tuomet, kai dėl šios ligos asmens galimybės įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą buvo realiai apribotos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą pirmosios instancijos teismui pateikė sveikatos priežiūros įstaigos 2024 m. gegužės 24 d. medicininę pažymą dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą, teismą ar karo prievolę administruojančią krašto apsaugos sistemos instituciją, kurioje nurodyta, kad pareiškėja dėl ligos nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. gegužės 24 d. negalėjo atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą, teismą.

Įvertinusi pareiškėjos argumentus, kuriais ji grindė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja nenurodė jokių svarbiomis laikytinų aplinkybių, objektyviai sutrukdžiusių pareiškėjai laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta pareiškėjos pozicija, kad procesinis terminas praleistas nežymiai – pareiškėja paduoti skundą delsė 9 dienas, kai MAĮ 159 straipsnio 3 dalyje nustatytas 20 dienų tokio pobūdžio sprendimo apskundimo terminas.

Vertindama pareiškėjos argumentus, jog ji sirgo, buvo nedarbinga ir objektyviai neturėjo galimybės laiku kreiptis į teismą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal bylos duomenis pareiškėja sirgo tik paskutinę termino skundui paduoti dieną – 2024 m. gegužės 15 d. Šiuo atveju jokių duomenų, patvirtinančių, kad iki šios dienos pareiškėja susidūrė su objektyviomis laikytinomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis laiku paduoti skundą teismui, nėra. Be to, iš pateiktos į bylą medicininės pažymos turinio nėra galimybės nustatyti, kokie sveikatos sutrikimai buvo nustatyti pareiškėjai. Pareiškėja nei prašyme pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde nekonkretizavo, kokios būtent aplinkybės (susijusios su liga, nedarbingumu) realiai apribojo jos galimybes laiku kreiptis į teismą siekiant ginčyti Sprendimą.

Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su ketinamo apskųsti Sprendimo įteikimu asmeniškai pareiškėjai, pareiškėjos advokato įgaliojimų atstovauti pareiškėjai mokestiniame ginče trukme ir apimtimi, teisėjų kolegija pažymi, kad šių aplinkybių pareiškėja nedetalizavo ir nepateikė jokių jas pagrindžiančių įrodymų. Nagrinėjamu atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą neatnaujinus termino skundui paduoti, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), o pareiškėja pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodžiusi minėtų aplinkybių, taip pat nenurodė, kodėl būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepaaiškino, kodėl ji aplinkybių, susijusių su Sprendimo įteikimu ir atstovo įgaliojimų pabaiga, nenurodė ir negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija neturi pagrindo tirti šias naujas aplinkybes.

Įvertinusi pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kuriomis ji grindžia termino skundui paduoti praleidimo priežastis, bylos faktines aplinkybes, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra deklaratyvios, subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo pareiškėjos valios ir sietinos su jos nepakankamu rūpestingumu ir aktyvumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis, objektyviai sukliudžiusiomis jai laiku kreiptis į teismą.

Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį pareiškėjos atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 4 dalį teismo atsisakymas priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu (prašymu, pareiškimu), jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai, patikslinus aplinkybes, susijusias su termino skundui paduoti praleidimo visomis priežastimis, pakartotinai kreiptis į administracinį teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.