Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-15-196/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-29
Bylos Nr.: 2A-15-196/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01862-2009-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Ieškovas: V. B., Z. B., V. G., O. G.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

2.3.2.11Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams
2.5.10.2.4.2Neturtinė žala
3.1.7.5Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.9.6.2Eksperto išvada
3.2.4.9.6.4Papildoma ir pakartotinė ekspertizė
3.2.6.8Teismo sprendimo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas
3.3.1.2Apeliacijos ribojimai

Civilinė byla Nr. 2A-15-196/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01862-2009-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.11; 2.5.10.2.4.2; 3.1.7.5; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.9.6.4; 3.2.6.8; 3.3.1.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės,

sekretoriaujant G. L.,

dalyvaujant apeliantams V. B., V. G., apeliantų atstovui advokatui V. P., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovėms N. A., A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B., Z. B., V. G., O. G. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11-560/2013, pagal ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamo privačios žemės sklypo priteisimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamo privačios žemės sklypo priteisimo (1-15 b. l., 1 t.), kurį patikslinę (199-206 b. l., 1 t.; 90-98 b. l., 3 t.) prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos:

1. ieškovų naudai lygiomis dalimis (po ¼) 11 579 000 Lt kompensaciją pinigais už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2. lygiomis dalimis (po ¼ dalį) patirtus nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas – 129 622 Lt;

3. piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti – 400 000 Lt, t.y. po 100 000 Lt kiekvienam ieškovui.

4. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, jog jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise (kiekvienam po 1/4 dalį) priklauso 1,65 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytas pagal 2000 m. birželio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. Pl-8709 ir suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 144-01. Žemės sklypas įgytas be jokių nuosavybės teisės apribojimų ir/ar suvaržymų, siekiant naudoti žemę pagal tikslinę jos paskirtį. Teigė, kad Vilniaus miesto taryba 2000 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojo plano papildymą bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal LR Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 65, kadangi per ieškovų žemės sklypą numatyta tiesti Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį. Tuo pagrindu ieškovai 2001 m. kovo 7 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą, kad būtų išspręstas žemės sklypo paėmimo savivaldybės poreikiams klausimas, suteikiant ieškovams lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje Vilniaus mieste, o nesant galimybės to padaryti – kompensuojant žemės sklypo vertę pinigais. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Miesto plėtros komitetas 2001 m. liepos 17 d. posėdyje svarstė lygiaverčio žemės sklypo suteikimo ieškovams klausimą ir jam pritarė, tačiau vėliau Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2001 m. spalio 15 d. raštu Nr. 697 nurodė, kad nagrinėjamu metu nėra galimybės paimti ieškovų žemės sklypo visuomenės poreikiams. Be to, tą pačią dieną raštu Nr. 698 Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas ieškovus informavo, kad negali parengti sąlygų bei išvadų ieškovų žemės sklypo detaliajam planui rengti, kadangi per šį sklypą numatyta tiesti vakarinį aplinkkelį.

Nurodė, jog 2001 m. spalio 9 d. pateikė pretenziją (kurią dar papildė 2001 m. spalio 22 d.) Vilniaus miesto savivaldybei, kuria reikalavo kuo skubiau vykdyti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, kartu nurodant, kad ieškovai negali naudotis žemės sklypu ir vykdyti ūkinės veiklos, tuo tarpu mokant gan didelį žemės mokestį – 4 536,68 Lt per metus. Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į pateiktas ieškovų pretenzijas, 2001 m. lapkričio 9 d. Nr. B, G-2197 raštu ieškovus informavo, kad tuo laiku ieškovų žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams yra netikslingas ir kol kas ši procedūra nebus vykdoma, dėl ko ieškovai 2001 m. lapkričio 14 d. pateikė dar vieną pretenziją.

Teigė, kad tik 2005 m. spalio 3 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas informavo ieškovus, kad kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas priimti sprendimą dėl ieškovų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino procedūrą ir tik 2006 m. gegužės 17 d. raštu pasiūlė ieškovams mainyti žemės sklypą pasirinktinai į rašte nurodytus valstybinės žemės sklypus, kurių bendra rinkos vertė skirtųsi ne daugiau kaip 5 procentais. Atsižvelgdami į tai, 2006 m. gegužės 23 d. raštu ieškovai sutiko dėl jų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir jo kompensavimo 5 kitais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. gegužės 17 d. rašte nurodytais valstybinės žemės sklypais, kurių bendra rinkos vertė atitiko nurodytus ir teisės aktais nustatytus reikalavimus. Tuo pagrindu Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 2.3-6048-01 pradėjo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pasak ieškovų, šie jų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai sukėlė atitinkamas teisės aktais nustatytas teisines pasekmes - Vilniaus apskrities viršininko administracijai atsirado pareiga užsakyti mainomų žemės sklypų vertinimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 14 p. (toliau - Taisyklės)), parengti valstybinės žemės ir privačios žemės mainų sutarties projektą (Taisyklių 16 p.. Taisyklių 1 priedas), priimti sprendimą mainyti žemės sklypus, įforminant tai įsakymu (Taisyklių 20 p.) bei pasirašyti valstybinės žemės ir privačios žemės mainų sutartį (Taisyklių 21-22 p.). Tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. rugpjūčio 25 d. raštu informavo ieškovus, kad atsisako savo pasiūlymo sudaryti žemės sklypo mainų į (duomenys neskelbtini). g. sankirtoje esantį žemės sklypą sutartį, kadangi šis sklypas perleistas Užsienio reikalų ministerijai. Ieškovai pažymi, kad nei įstatymai (CK 6.162 str. 1 d., 6.167-6.169 str., 6.173-6.174 str., 6.181 str. 1 d., Žemės įstatymo 11 str. 2-3 d., 46 str. normos), nei įstatymų lydimieji aktai (Taisyklių 1-25 p.) nesuteikė teisės Vilniaus apskrities viršininko administracijai vienašališkai pakeisti savo pasiūlymo sudaryti mainų sutartį sąlygų (ypač po pasiūlymo akceptavimo), o tuo labiau apskritai nutraukti Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, išskyrus vienintelę Taisyklių 14 p. (II pastraipa) nustatytą išimtį, kuri šiuo atveju nekonstatuotina. Todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija privalėjo vykdyti ir užbaigti pagal teisės aktų reikalavimus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo labiau, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2006 m. birželio 28 d. raštu į Užsienio reikalų ministerijos prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, Vilniuje, atsakė neigiamai. Tuo tarpu Vilniaus apskrities viršininko administracija apskritai sustabdė ieškovų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o 2007 m. gruodžio 21 d. ieškovai buvo informuoti, kad procedūra bus pradedama iš naujo, tačiau procedūra nėra baigta iki šiol.

Pasak ieškovų, šios aplinkybės rodo, kad ilgą laiką buvo nepagrįstai vilkinamas žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams, net 9 metus buvo ribojamos ieškovų nuosavybės teisės, o ieškovai visą šį laiką turėjo išlaidų, taikomi suvaržymai ieškovams darė tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos. Dėl šių aplinkybių ieškovai, patikslinę ieškinio reikalavimus, prašė priteisti kompensaciją pinigais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą.

Teigė, kad buvo apribota jų, kaip ginčo žemės sklypo savininkų, teisė disponuoti jiems priklausančiu turtu, o tai reiškia, kad turi būti nustatyta tokia ginčo žemės sklypo kaina, kurią jie būtų gavę pardavę jiems priklausantį ginčo žemės sklypą 2008 m. balandžio mėnesį, kadangi iš esmės būtent tada jiems priklausantis ginčo žemės sklypas ir buvo iš jų paimtas, tik už jį nebuvo atlyginta. Turto paėmimo visuomenės poreikiams procesui yra keliamas reikalavimas, jog toks turto paėmimas turi būti atliktas per maksimaliai trumpą laiką, todėl procedūrą atliekančiai valstybinei institucijai vilkinant paėmimą, nusavinamo turto rinkos vertės pasikeitimo rizika atitenka tokią procedūrą vilkinančiai institucijai. Tai ypač aktualu šiuo atveju, kuomet ginčo žemės sklypo paėmimo procedūra yra vykdoma nuo 2001 metų, dėl priežasčių, išimtinai priklausančių tik nuo valstybinių institucijų valios ir veiksmų.

Ieškovai nurodė, jog šiuo atveju prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikė Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 1-226 “Dėl žemės sklypų, esančių Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams“, vadinasi, sutartis dėl paimamo žemės sklypo sudaroma tik tarp žemės sklypo savininko ir savivaldybės. Dėl šių priežasčių būtent Vilniaus m. savivaldybės administracija turi atlyginti už paimamą žemės sklypą, taip pat ieškovų patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertė, nustatyta retrospektyviai lyginamosios vertės metodu 2008 m. balandžio 7 d. teismo ekspertizės aktu sudaro 11 579 000 Lt, kuriuos ieškovai ir prašė priteisti lygiomis dalimis iš atsakovo.

Ieškovai taip pat nurodė, jog jie nuo 2001 metų kasmet mokėjo pagal LR įstatymus privalomą mokėti žemės mokestį, t.y. nuo 2001 m. iki 2010 m. iš viso buvo sumokėta 31 957,28 Lt žemės mokesčio, nors realiai jiems priklausančiu Žemės sklypu dėl valstybės institucijų apribojimų naudotis negalėjo ir nesinaudojo. Ieškovai taip pat sumokėjo žemės mokestį už 2011 metus, iš viso 2 301,76 Lt. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės suteiktas koordinates buvo atidalinta Žemės sklypo dalis, kuri reikalinga Vakariniam Vilniaus aplinkkeliui tiesti, už detalųjį atidalinimo planą sumokėta (apie 15 000 Lt), tačiau dėl dokumentų gausos, susikaupusios per dešimties metų susirašinėjimą su valstybės institucijomis, šie mokėjimo dokumentai neišliko. VĮ Registrų centrui už atidalintų sklypų registraciją 2001 m. sausio 18 d. buvo sumokėta 2 361, 96 Lt. Už žemės sklypo vertinimą UAB „Kovertas“ sumokėta 1 210 Lt, 605 Lt už eksperto iškvietimą į teismo posėdį bei 1 000 Lt už teismo ekspertizės atlikimą. Nurodė, jog iš viso ieškovai patyrė išlaidų 54 436 Lt sumai. Be to, advokatams už dokumentų rengimą teismui ir atstovavimą teisme buvo sumokėta 24 926 Lt, o už dokumentų parengimą Vilniaus miesto savivaldybei sumokėjo 450 Lt. Advokatui A. M., tęsiančiam atstovavimą teisme sumokėta 10 000 Lt. Pagal pradinio šio ieškinio reikalavimo dydį buvo sumokėtas 39 390 Lt žyminis mokestis, o už patikslintą ieškinį papildomai sumokėta 420 Lt žyminio mokesčio, tokiu būdu bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro: 75 186 Lt.

Teigė, jog be tiesiogiai patirtų išlaidų, jiems turi būti atlyginta ir moralinė žala, ką sąlygojo visiškas valstybės institucijų neveikimas ir (arba) neteisėtas veikimas. Nuo pat žemės sklypo įsigijimo 2000 metais, jie negali visiškai nieko daryti su jiems priklausančiu žemės sklypu, nors iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovai planavo statyti mažaaukščius gyvenamuosius namus dar 2001 – 2002 metais, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė parengti sąlygas bei išvadas detaliajam planui rengti, kadangi per jiems priklausantį žemės sklypą „numatyta tiesti Vakarinį aplinkkelį“. Nuo to laiko dėl valstybės institucijų kaltės sąlygos bei išvados detaliajam plauni taip ir nebuvo parengtos (nors ginčo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje sąlygos bei išvados detaliajam planui rengti buvo parengtos per kelis mėnesius). 2008 metais buvo pirkėjas, pageidaujantis pirkti jų Žemės sklypą už 10 mln. Lt, tačiau žemės sklypo nespėjo parduoti, kadangi antrą kartą (2008 m. balandžio 1 d.) buvo pradėta ieškovų žemės sklypo paėmimo Vakariniam aplinkkeliui tiesti procedūra.

Ieškovų manymu, Valstybinių institucijų neveikimas peržengė bet kokias protingumo ribas, o ieškovų patirti rūpesčiai viršijo įprastas teisinių santykių subjektų pastangas įgyvendinant savo teisėtus lūkesčius, kurie buvo inicijuoti ir sąlygoti pačių valstybinių institucijų sprendimais. Dėl šių priežasčių ieškovai neturtinei žalai atlyginti prašė priteisti iš atsakovo 400 000 Lt, t.y. po 100 000 Lt kiekvienam ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

- nustatė, kad atlyginimo ieškovams V. B., Z. B., V. G. ir O. G. už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dydis yra 11 579 000 Lt;

- priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. naudai lygiomis dalimis (po ¼ dalį) 11 579 000 Lt kompensaciją pinigais už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

- priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. naudai lygiomis dalimis (po ¼ dalį) jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 38 217 Lt žyminį mokestį, 15 000 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 1 250 Lt ekspertizės išlaidas, viso priteisė 54 467 Lt;

Kitą ieškinio dalį atmetė.

Šalies argumentai

Teismas, spręsdamas klausimą dėl žemės sklypo savininko teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės vertės nustatymo ir priteisimo nurodė, jog kaip matyti iš byloje pateikto 2012 m. spalio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus m. skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1772, šiuo įsakymu buvo patvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai) projekto dalis, kurioje yra išspręstas klausimas dėl žemės sklypų paėmimo ir atlyginimo už juos suteikiant kompensaciją pinigais, bei ta dalis, kurioje piliečiai pasirinko kompensaciją pinigais, tačiau nesutiko su žemės sklypų įvertinimu (t. 4, b. l. 34). Tai reiškia, kad ieškovų, kurie pasirinko kompensaciją pinigais, žemės sklypas patenka į tą projekto dalį, kuri šiuo metu jau yra patvirtinta (Žemės įstatymo 48 str. 5 d.). Teismas sprendė, jog tai rodo, kad žemės paėmimo procedūra iš esmės yra užbaigta ir spręstinas tik kompensacijos už paimamą žemę sumokėjimo klausimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje tarp šalių nėra ginčo apskritai dėl sprendimo paimti ieškovams priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams teisėtumo (o tik dėl kompensacijos dydžio), sprendė, jog ieškovai šioje byloje turėjo teisę pareikšti reikalavimus dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo ir priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Spręsdamas klausimą dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta 2008 m. balandžio 1 d. Vilniaus apskrities viršininkui priėmus įsakymą Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“. Apie šį sprendimą ieškovai buvo informuoti 2008-04-07 Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu Nr. (31)1.2-1250-(3.31) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai) procedūros pradžios“. Taigi, įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju, nustatant kompensacijos už ieškovams priklausančio sklypo nusavinimo dydį, turi būti vadovaujamasi būtent šio žemės sklypo verte, buvusia 2008 m. balandžio 7 d. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, byloje turi būti remiamasi ieškovų pateiktu teismo eksperto S. R. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame nustatyta ieškovų žemės sklypo verte 2008 m. balandžio 7 dienai – 11 579 000 Lt (t. 3, b. l. 1-81). Ši ekspertizė atlikta lyginamosios vertės metodu, kurį numato įstatymas, ją atliko tam reikiamą kvalifikaciją turintis prisiekęs ekspertas, bylos šalys ir dalyviai neginčijo šio ekspertizės akto išvados, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės ir jokių abejonių dėl jos pagrįstumo neišreiškė, todėl teismas neturi pagrindo ja nesivadovauti. Taigi, teismas nustatė kompensacijos dydį už visuomenės poreikiams paimamą ieškovų Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 11 579 000 Lt, kuris iš atsakovo priteistinas ieškovams lygiomis dalimis, t. y. po ¼ dalį.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad ieškovai ieškinyje taip pat reiškė reikalavimą atlyginti nuostolius, kurie, jų teigimu, atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (CK 6.271 str.). Ieškovų teigimu jie patyrė 34 259,04 Lt nuostolių dėl 2001-2011 metais sumokėto žemės mokesčio, 15 000 Lt už detaliojo plano parengimą, 2 361,96 Lt už atidalintų sklypų registraciją VĮ „Registrų centras“, 1 210 Lt už žemės sklypo vertinimą, taip pat 400 000 Lt neturtinės žalos. Teismas atmetė šiuos ieškovų reikalavimus, kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, jog ieškovai šioje byloje neginčijo jokių atsakovo priimtų teisės aktų bei neprašė pripažinti jų veiksmų neteisėtais, todėl neįrodyta viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėti atsakovo veiksmai. Ieškovai neįrodė, kaip jiems buvo suvaržytos jų teisės nuo 2000 metų naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Įrašas nekilnojamojo turto registre, kad pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra galiojo nuo 2006 m. liepos 2 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d. bei nuo 2008 m. balandžio 8 d. - taigi, tik minėtu laikotarpiu iš dalies buvo apribotos žemės savininkų teisės, nes nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruotos žymos nustatymo ieškovai neturėjo teisės žemės sklypo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, todėl teismas sprendė, kad ieškovų teiginys, jog jau 2000 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto taryba sprendimu Nr. 63 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano papildymo tvirtinimo“ pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą yra netikslus ir neįrodo, kad Vilniaus m. savivaldybės administracija savo neteisėtas veiksmais vilkino žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras ir dėl šių veiksmų ieškovai patyrė turtinės žalos. Teismas taip pat sprendė, kad nepagrįstas ir ieškovų teiginys, jog jie negalėjo naudotis ir nesinaudojo jiems priklausančiu žemės sklypu nuo 2001 m. iki 2011 m. dėl valstybės institucijų apribojimų.

Taip pat teismas atmetė ieškovų reikalavimą ir dėl žemės sklypo atidalinimo, įvertinimo bei įregistravimo išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad žemės sklypas buvo atidalintas dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat nebuvo pateikti jokie dokumentai, įrodantys išlaidų, patirtų dėl atidalinimo (15 000 Lt), faktą bei dydžius. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo ir ieškovų reikalavimas priteisti 2 361,96 Lt už žemės sklypų įregistravimą VĮ „Registrų centras“ - iš ieškovų pateiktos PVM sąskaitos faktūros visiškai neaišku, už kokių žemės sklypų įregistravimą buvo sumokėta VĮ „Registrų centras“. Be to, ieškovų rengto detaliojo plano tikslas buvo žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į namų valdą, naudojimo būdo, statybų reglamento nustatymas, tai patvirtina planavimo užduotis ir planavimo sąlygos. Taigi, detaliuoju planu ieškovai siekė ne tik atidalinti žemės sklypą, tačiau ir pakeisti dalies sklypo paskirtį, todėl detaliojo plano rengimas nebuvo susijęs su paėmimo visuomenės poreikiams procedūromis, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neturi pareigos atlyginti nei detaliojo plano rengimo, nei žemės sklypų įregistravimo VĮ „Registrų centras“ išlaidų.

Teismas atmetė ir ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog visų pirma, norint konstatuoti valdžios ar savivaldos institucijos civilinės atsakomybės dėl neteisėtų jos veiksmų buvimą, būtina įrodyti visas šios atsakomybės kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinis ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 str.). Nagrinėjamu atveju, teismas minėjo, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl neturėjo pagrindo kalbėti apie atsakovo civilinę atsakomybę.

Teismas pažymėjo, kad ieškovai taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas sprendė, jog šis reikalavimas nagrinėjamoje byloje taip pat negali būti tenkinamas. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad turto paėmimą visuomenės poreikiams tiek ginčo teisinių santykių metu, tiek ir dabar reglamentuoja specialūs teisės aktai (Žemės įstatymas), kurie nenumato valstybei pareigos mokėti procesines palūkanas. Be to, ginčo santykiai – žemės paėmimas visuomenės poreikiams priskirtini viešajai teisei, todėl dėl jų specifikos taikyti jiems privatinius santykius reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo. Taip pat pažymėjo, jog teigti, kad nagrinėjamuoju atveju valstybė (savivaldybė) yra praleidusi tam tikrų prievolių įvykdymo terminą, kol tiksliai nenustatyta pati prievolės apimtis, nėra pagrindo.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodė, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovai patyrė šių bylinėjimosi išlaidų: advokatų profesinei bendrijai „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ sumokėta iš viso 24 926 Lt (t. 1, b. l. 222-235, t. 3, b. l. 100, 109-111); advokatui A. M. sumokėta 10 000 Lt (t.1, b. l. 207-208). Žyminio mokesčio iš viso sumokėta 39 810 Lt; taip pat ieškovai sumokėjo 302 Lt už UAB „Kovertas“ eksperto K. J. dalyvavimą teismo posėdyje (t. 3, b. l. 107-108) bei 1 000 Lt už prof. S. R. atliktą ekspertizę (t.2, b. l. 150-151). Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė teismui reikalavimo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, jog kadangi ieškovų ieškinys tenkinamas tik iš dalies, atsižvelgiant į tai, ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažino proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui (CPK 93 str. 2 d.). Be to, teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, advokatų darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant ieškovus šioje byloje, jų parengtų procesinių dokumentų skaičių ir rūšis, vadovaudamasis LR Teisingumo ministro patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, sprendė, jog bendra ieškovams priteistina suma už advokato paslaugas šioje byloje mažintina iki 15 000 Lt.

Atitinkamai, proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui (CPK 93 str. 2 d.), sumažino ir priteisiamo žyminio mokesčio dydį iki 38 217 Lt bei ekspertams išleistas sumas – iki 1 250 (290 Lt už UAB „Kovertas“ eksperto K. J. dalyvavimą teismo posėdyje ir 960 Lt už prof. S. R. atliktą ekspertizę.

Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė teismui 1 210 Lt sumokėjimą UAB „Kovertas“ už sklypo įvertinimą pagrindžiančių dokumentų, todėl šio ieškovų reikalavimo netenkino.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų pakeisti – priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. vasario 26 d.) iki visiško priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Negalima sutikti su teismo išvada, kad procesinės palūkanos atsakovui neskaičiuotinos, nes to nenumato Žemės įstatymas - tokių palūkanų skaičiavimas yra numatytas Civiliniame kodekse ir yra taikomas nepriklausomai nuo to ar konkrečiame įstatyme yra nuoroda į jų taikymą ar ne. Taip pat negalima sutikti su teismo išvada, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams santykiai priskirtini išimtinai viešajai teisei, dėl ko netaikytinos privatinius santykius reglamentuojančios teisės normos - turto paėmimas visuomenės poreikiams yra reglamentuojamas ne tik Žemės įstatymo, tačiau ir Civilinio kodekso (4.100 - 4.102 str.), be to tai yra vienas iš nuosavybės įgijimo pagrindų (CK 4.67 str.), reguliuojamų privatinės teisės normų, kas reiškia, kad turto paėmimas reguliuojamas tiek viešosios, tiek ir privatinės teisės. Be to, skundžiamame sprendime teismas nedetalizuoja kuo pasireiškia tokių santykių specifiškumas, neleidžiantis įpareigoti turtą paimančią instituciją kompensaciją išmokėti kaip įmanoma greičiau ir mokėti palūkanas, jei kompensacijos išmokėjimas uždelsiamas ir tuo padaroma žala savininkui.

Šalies argumentai

2. Ieškovų teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005 suformavo precedentą, kad procesines palūkanas turi pareigą mokėti ne tik privatūs fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau ir viešieji juridiniai asmenys, vykdantys savo kompetencijai priskirtas funkcijas, tik atsižvelgiant į subjekto specifiškumą, tokių asmenų atžvilgiu taikytinos sumažintos palūkanos - 5 procentai metinių palūkanų.

3. Iš dalies galima sutikti su teismo išvada, kad procesinės palūkanos negali būti skaičiuojamos kol nenustatyta prievolės apimtis, tačiau teismui priėmus sprendimą ir nustačius mokėtinos kompensacijos dydį tokia vykdytinos prievolės apimtis yra aiški ir kliūčių taikyti procesines palūkanas nuo sprendimo priėmimo momento nėra. Tad tokios bylos specifiškumas lemia tai, kad ir procesinės palūkanos šiuo atveju galėtų būti taikomos lanksčiai - nuo atsakovo kompensacijos mokėjimo pareigos atsiradimo, t. y. nuo sprendimo priėmimo.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą dalyje, kuria buvo tenkinti ieškovų reikalavimai ir ieškovų ieškinį atmesti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, remdamasis vien tik tarpine žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra (žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto patvirtinimu) neteisėtai pripažino, kad žemės sklypas yra paimtas valstybės nuosavybėn. Teismas neatskyrė teisinėmis pasekmėmis skirtingų procedūros sprendimų, todėl priteisė ieškovams kompensaciją tam nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Anot atsakovo, teismas visiškai nepagrįstai sutapatino savo esme du skirtingus institutus - žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto tvirtinimą, t.y. tam tikrą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros sprendimą ( Taisyklių 31 ir 32 punktai) ir Sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimą, t.y. sprendimą, kuriuo de jure ir de facto žemės sklypas yra paimamas visuomenės poreikiams (Taisyklių 39 punktas).

Atsiliepimas

2. Atsakovo teigimu, teisės aktai numato, kad kompensacija mokama jau paėmus sklypą visuomenės poreikiams, t.y. kuomet sklypo savininku tampa valstybė, todėl teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai priteisė kompensaciją ieškovams už privatų žemės sklypą, kuris iki šiol nėra paimtas visuomenės poreikiams. Tuo tarpu kompensacija, kaip tai aiškiai numato ginčijamų procedūrų atlikimo metu galiojęs Žemės įstatymo 47 straipsnis, galima tik paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams - „kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę“.

3. Atsakovo teigimu, šioje byloje susiklostė situacija, kuomet žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas buvo patvirtintas, kai savininkai ir suinteresuota institucija - Vilniaus miesto savivaldybė - nesusitarė dėl kompensacijos dydžio. Taigi šiai situacijai spręsti taikytinos tos teisės aktų nuostatos, kurios numato, jog net ir tais atvejais, kai žemės savininkai ir suinteresuota institucija nesusitaria, tam, kad būtų savininkams kompensuota už visuomenės poreikiams paimamą sklypą, pirmiausia turi būti priimtas sprendimas dėl sklypo paėmimo, o po sprendimo paimti sklypą priėmimo, teismas išsprendžia ginčą dėl kompensacijos dydžio, pagal suinteresuotos institucijos kreipimąsi. Atsakovas akcentuoja, kad ginčo žemės sklypas (sklypo dalis) nėra paimta visuomenės poreikiams, nes nebuvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, savininkams ir suinteresuotai institucijai nesusitarus dėl atlygio dydžio. Anot atsakovo, tokiai situacijai spręsti įstatymas nustato specialią procedūrą, kuomet priėmus sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams yra sprendžiamas kompensacijos klausimas: po sprendimo paimti sklypą visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto savivaldybė (suinteresuota institucija), įmokėjusi Turto vertintojų nustatytą sumą, kreipiasi į teismą dėl atlyginimo dydžio nustatymo. Vadovaujantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, jeigu sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams priimtas ne sutarties, nurodytos šio Įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje, pagrindu, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ar kito naudotojo yra ginčas, ir institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, per 3 mėnesius nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos turi kreiptis į teismą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo bei daiktinių teisių, nustatytų į paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą, panaikinimo ir atsiskaitymo su tokių daiktinių teisių turėtojais. Taigi nesant šių dviejų sąlygų - sprendimo paimti sklypą valstybės nuosavybėn ir suinteresuotos institucijos kreipimosi į teismą - teismas negalėjo spręsti, kad ieškovų sklypas yra paimtas visuomenės poreikiams ir kad ieškovai turi teisę į reikalaujamą atlyginimą.

4. Teismas, visiškai ignoravęs Žemės įstatyme bei Taisyklėse įtvirtintą procedūrų eiliškumą, priteisė ieškovams kompensaciją už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą, todėl neatmestina galimybė, kad nagrinėjamu atveju gali susiklostyti tokia situacija, jog žemės sklypas faktiškai net nebus paimtas iš savininkų, nepaisant to, jog yra parengtas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas, kadangi be patvirtinto projekto, reikalingas Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas paimti sklypą valstybės nuosavybėn, kuris reiškia sklypo savininkų nuosavybės teisių į sklypą praradimą ir teisinį bei faktinį kompensacijos už sklypą mokėjimo pagrindą. Taigi teismas ginčijamu sprendimu priteisdamas kompensaciją ieškovams sudarė neapibrėžtą situaciją, t.y. visiškai neaišku, už ką teismas kompensavo ieškovams, kai sklypas iš ieškovų net nėra paimtas visuomenės poreikiams.

5. Atsakovas nesutinka su teismo sprendime pateiktu išaiškinimu, jog ,,Įstatymo nuostata, įpareigojanti instituciją kreiptis į teismą, neturėtų būti vertinama kaip draudžianti kitai ginčo šaliai - visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkui - taip pat aktyviais veiksmais įgyvendinti savo teisę į teisingą atlyginimą už paimtą turtą bei teisę kreiptis teisminės gynybos. Priešingu atveju būtų paneigiama konstitucinė turto savininko teisė į teisminį jo pažeistų teisių ir interesų gynimą, kadangi kompensacijos išmokėjimas priklausytų išimtinai tik nuo paėmimą vykdančios institucijos, kuri paėmimo procedūrą galėtų nemotyvuotai vilkinti“. Atsakovo teigimu, jis nekvestionuoja teisminės gynybos universalumo principo, tačiau visiškai nesutinka su teismo vertinimu, kad ieškovams nesuteikiant teisės kreiptis į teismą dėl kompensacijos priteisimo tai reikštų, jog žemės paėmimo ir atlyginimo už ją procedūra galėtų būti neužbaigiama neapibrėžtą laiką. Atsakovas pažymi, kad procedūra yra užbaigiama Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu paimti žemę visuomenės poreikiams, ir tik po minėto sprendimo yra įgyvendinama teisė kreiptis į teismą dėl kompensacijos dydžio nustatymo bei priteisimo. Atsakovo vertinimu, tik tuo atveju, jei suinteresuota institucija po Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo paimti sklypą visuomenės poreikiams per įstatymo nustatytą laiką nesikreiptų dėl atlyginimo dydžio nustatymo, savininkai, netekę nuosavybės teisių į sklypą, galėtų kreiptis į teismą dėl neveikimo, tačiau ne anksčiau.

6. Nagrinėjamu atveju procedūra yra specifinė, reglamentuota specialių teisės aktų: šioje byloje nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad ieškovai prarado nuosavybės teises į sklypą, todėl nesant Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo dėl sklypo paėmimo valstybės nuosavybėn bei vadovaujantis procedūras reglamentuojančiais teisės aktais, nei institucija, nei ieškovai neturėjo teisinių prielaidų kreiptis į teismą, o teismas, ignoravęs teisės aktuose numatytą reglamentavimą, be pagrindo, iš anksto priteisė atsakovams jų reikalaujamą kompensaciją, tokiu būdu pažeisdamas viešąjį interesą.

7. Atsakovo teigimu, teismas ne tik padarė nepagrįstą išvadą, jog sklypas yra paimtas visuomenės poreikiams, bet taip pat neteisingai sprendė dėl sklypo vertės nustatymo momento. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad projekto rengėjo nustatyta iš ieškovų paimamo žemės sklypo vertė 2010 m. vasario 10 d. yra nustatyta būtent tuo laikotarpiu, kuris įtvirtintas Projekto rengimo taisyklėse, tai teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi paskirta ir vėliau atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertize teismas remtis neturėjo jokio teisinio pagrindo. Anot atsakovo, paimamos žemės vertės nustatymo momentas yra aiškiai apibrėžtas Projekto rengimo taisyklių normose, kuriomis teismas ir turėjo vadovautis, priimdamas ginčijamą sprendimą, tačiau, nagrinėjamu atveju, visiškai nepagrįstai vadovavosi eksperto S. R. atlikta ekspertize ir priteisė ieškovams tris kartus didesnę sumą negu ta, kurią įstatymų nustatyta tvarka savivaldybė siūlo kompensuoti sklypo savininkams, tuo atveju, jei Nacionalinė žemės tarnyba priims sprendimą dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.

8. Teismas, spręsdamas dėl sklypo vertės nustatymo momento, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau atidžiai įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtas bylas dėl kompensacijos dydžio nustatymo momento, pastebėtina, jog kiekviena byla šiuo kriterijumi yra individuali, nes teisės aktai, reglamentavę žemės paėmimą, gana dažnai keitėsi, todėl negalima pažodžiui vadovautis Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais, neatsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju galiojo tos teisės aktų nuostatos, kurios numatė, kada atliekamas vertinimas - Projekto rengimo taisyklių 14 punktas, kuriuo vadovaujantis ir buvo atliktas 2010 m. vasario 10 d. vertinimas projekto rengimo etape. Todėl tik dėl šio vertinimo (t.y. 2010 m. vasario 10 d. VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto atlikto vertinimo) pagrįstumo galėjo kilti ginčas, kai Vilniaus miesto savivaldybė, teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. po to, kai Nacionalinė žemės tarnyba priims sprendimą dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir sumokėjusi savininkams nustatytą atlyginimą už sklypą, kreipsis į teismą dėl ginčo dėl kompensacijos dydžio išsprendimo.

9. Teismas, ginčijamame sprendime pasisakydamas dėl aplinkybių, kad ieškovų sklypas yra paimtas visuomenės poreikiams bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo momento ir kompensacijos dydžio priteisimo nepagrįstai rėmėsi 2012 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012. Anot atsakovo, Vilniaus apygardos teismo teisėjas į ginčijamą sprendimą perkėlė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvuojamąją dalį, tačiau ši byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012 pateikti išaiškinimai, paneigia paties teismo nustatytas aplinkybes šioje nagrinėjamojoje byloje. Atsakovo teigimu, nurodyta Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, kadangi nagrinėjamu atveju sklypas Pašilaičių k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų dar nėra paimtas valstybės nuosavybėn. Tuo tarpu teismo nurodomoje Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje sklypas buvo paimtas tiek de facto, tiek de jure. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aukščiau nurodytoje byloje (Nr. 3K-3-601/2012) būtent suinteresuota institucija, t. y. Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas - Nacionalinė žemės tarnyba), kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti ieškinyje nurodytą atlyginimo už paimamų visuomenės poreikiams atsakovų žemės sklypų dydį, nes atsakovai su juo nesutiko - tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje šia įstatymo suteikta teise Vilniaus miesto savivaldybė net nėra pasinaudojusi. Anot atsakovo, nėra jokios abejonės, jog byloje, kuria remiasi Vilniaus apygardos teismas, suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika negalėjo būti precedentu nagrinėjamoje civilinėje byloje priimant ginčijamą sprendimą - bylų ratio decidendi nesutampa.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas ginčijamu sprendimu priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovų naudai lygiomis dalimis (po 1/4) iš viso 54 467 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra išvestinis klausimas, o nesant pagrindų tenkinti ieškovų ieškinio reikalavimus, negali būti tenkinamas ir reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Anot atsakovo, ieškovai buvo nurodę, kad advokatų profesinei bendrijai „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ už dokumentų rengimą teismui ir atstovavimą teisme sumokėjo 24 926 Lt, už dokumentų parengimą Vilniaus miesto savivaldybei sumokėjo 450 Lt, advokatui A. M., tęsiančiam atstovavimą teisme, sumokėta 10 000 Lt ir 420 Lt žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje ieškovus iki 2011 metų atstovavo advokatas D. P. Savo pradiniu ieškiniu ieškovai prašė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovais žemės sklypų mainų sutartis. Vilniaus miesto savivaldybės administracija byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo. Pateikdami patikslintą ieškinį ieškovai šio savo reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti mainų sutartį Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu atsisakė. Atsakovo teigimu, ieškovai tuomet pateikė ne patikslintą ieškinį, o visiškai naują ieškinį, nes teikiant patikslintą ieškinį galima tikslinti tik arba ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą - tačiau tuomet buvo patikslintas tiek ieškinio dalykas, tiek ieškinio pagrindas. Anot atsakovo, CPK 94 straipsnyje yra numatyta, kad ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina. Taigi ieškovams atsisakius savo pradinio ieškinio reikalavimų, išnyko pagrindas reikalauti atlyginti toje byloje galimai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas akcentuoja, kad tuomet Savivaldybės administracija šioje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu - CPK 93 straipsnyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos tik iš atsakovų, todėl nėra pagrindo iš Savivaldybės priteisti bylinėjimosi išlaidų ir visa apimtimi iki tol, kol Savivaldybė byloje buvo trečiuoju asmeniu ir atsakovu kartu su Nacionaline žemės tarnyba.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. prašo apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas vieną iš nesutikimo su teismo sprendimu argumentų nurodo tai, kad tais atvejais, kai sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko yra ginčas, kuris turi būti sprendžiamas teisme po to, kai Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams. Atsakovo vertinimu, ieškinys pateiktas per anksti ir nesilaikant Žemės įstatymo nuostatų, reglamentuojančių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Su tokiomis išvadomis ieškovai nesutinka. Ieškovų teigimu, atsakovas nemotyvuotai ilgai vykdo ieškovų žemės sklypo paėmimo procedūrą, kuri tęsiasi nuo 2008 m. balandžio mėnesio 7 d. (o pirminis sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą priimtas dar 2000 m. liepos 26 d.). Jei ieškovams nesuteikti savarankiškos teisės kreiptis į teismą dėl kompensacijos už paimamą žemę dydžio nustatymo ir priteisimo, tai reikštų, kad žemės paėmimo ir teisingo atlyginimo už ją procedūra galėtų būti neužbaigiama neapibrėžtą laiką, pvz. iki tada, kai atsakovas turės pakankamai lėšų žemės išpirkimui ar paimamos žemės vertė bus pati palankiausia paėmimą vykdančiai institucijai.

Šalies argumentai

2. Ieškovai nesutinka su atsakovo tvirtinimu, kad į teismą kreiptasi per anksti - kaip matyti iš atsakovo bei Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. sausio 14 d. ir 2013 m. sausio 28 d. raštų „Dėl informacijos suteikimo“, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. skyriaus vedėjas dar 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 49VĮ -(14.49.2) - 1772 patvirtino žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, projekto dalį, kurioje yra išspręstas klausimas dėl žemės sklypų paėmimo ir atlyginimo už juos suteikiant kompensaciją pinigais, bei tą dalį, kurioje piliečiai pasirinko kompensaciją pinigais, tačiau nesutiko su žemės sklypų įvertinimu. Anot ieškovų, tai reiškia, kad jų žemės sklypas patenka į tą projekto dalį, kuri yra patvirtinta, t.y. priešingai atsakovo tvirtinimams, neegzistuoja ieškovų žemės sklypo nepaėmimo visuomenės poreikiams tikimybė (rizika), priešingai rodančių įrodymų nepateikė ir atsakovas. Anot ieškovų, projekto patvirtinimas rodo, kad žemės paėmimo procedūra iš esmės yra užbaigta - liko formalaus veiksmo atlikimas - sprendimo priėmimo stadija (projekto įgyvendinimo stadija), kurią atsakovas vilkina ir tokio sprendimo, siekdamas procesinių tikslų šioje byloje, nepriima jau šešis mėnesius nuo projekto patvirtinimo dienos. Įrodymų, kad egzistuotų objektyvios kliūtys tokio sprendimo priėmimui, atsakovas nepateikia. Ieškovų teigimu, atsakovas pats nurodo, kad priėmus sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams, būtų priverstas kreiptis į teismą dėl kompensacijos dydžio nustatymo, todėl ginčo byloje teismui išsprendus kompensacijos dydžio klausimą, yra išsprendžiamas ir potencialus teisminis ginčas ateityje, juolab, kad ir Žemės įstatymo 46 straipsnio 10 dalis imperatyviai nurodo, jog tokie ginčai nagrinėjami teisme. Ieškovų manymu, pripažintina, jog įvertinus tokio teisminio ginčo neišvengiamumą, nėra teisiškai reikšminga, kuriuo metu toks klausimas išsprendžiamas - prieš ar po sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimą. Teismo sprendimu nustačius paimamo turto vertę, ją atsakovas gali nurodyti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams.

3. Ieškovai kritiškai vertina atsakovo argumentą, jog žemės sklypo vertė nustatytina remiantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 14.8 punktu. Ieškovų teigimu, sprendžiant dėl vertės nustatymo laiko, turi būti atsižvelgiama į šiuo metu galiojančią Žemės įstatymo redakciją. Anot ieškovų, nors ši įstatymo redakcija tiesiogiai ir netaikoma šio ginčo išsprendimui, tačiau įstatymo leidėjo pozicija, išdėstyta naujos redakcijos Įstatymo 47 straipsnyje, leidžia identifikuoti tikrąją įstatymų leidėjo poziciją dėl paimamo žemės sklypo vertės nustatymo laiko. Ieškovų manymu, byloje pagrįstai buvo remiamasi jų pateiktu teismo eksperto S. R. Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame nustatyta ieškovų žemės sklypo verte 2008 m. balandžio 7 d. - 11 579 000 Lt. Ieškovų teigimu, atsakovas neginčijo šio ekspertizės akto išvados, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės ir jokių abejonių dėl jos pagrįstumo neišreiškė, kas rodo, kad nėra pagrindo ja nesivadovauti.

4. Ieškovų teigimu, atsakovas nepagrįstai nurodo, jog byloje turėjo būti vadovaujamasi jo pateikta turto vertės nustatymo ataskaita (vertintojas J. L.). Ši ataskaita netaikytina nustatant ieškovų paimamo žemės sklypo vertę dėl šių priežasčių:

a) pažeidžiant Žemės įstatymo 47 straipsnio nuostatas, paimamo žemės sklypo vertė nustatyta ne procedūros pradėjimo momentui, t.y. 2008 m. balandžio 7 d., o 2010 m. vasario 10 d., todėl vien tai šį vertinimą daro netaikytiną ginčo išsprendimui, nes jame nurodyta turto vertės nustatymo data yra neaktuali ginčo išsprendimui;

b) Vyriausybės nutarimo Dėl turto vertinimo metodikos 29 ir 33 p. (toliau - Metodika) aiškiai apibrėžia, kad vertintojas vertę nustato remdamasis matematiniais skaičiavimais, kurių pagalba nustatomos visos skirtingos vertinamo ir palyginamųjų objektų savybės, o vertė apskaičiuojama remiantis Metodikoje pateikta matematine formule. Atsakovo naudai vertinimą atlikęs J. L. apklaustas byloje negalėjo paaiškinti, kuo remiantis loginiams konstravimams suteikiamas prioritetas, kaip tai nurodoma vertinimo ataskaitoje. Akivaizdu, kad loginiai konstravimai gali stipriai iškreipti vertinamo objekto vertę, nes palieka subjektyvaus klaidingo vertinimo galimybę.

c) Pagal Metodiką turi būti vertinami analogišku metu sudaryti sandoriai, tačiau ginčijamas vertinimas atliktas 2010 m. vasario mėn., o palyginamieji pavyzdžiai vertinimui paimti 2009 m. birželio - liepos mėn., nors Metodikos 30.1 p. numato, kad tokiu atveju turi būti taikomas laiko pataisos koeficientas, tačiau nustatant vertę J. L. ataskaitoje jis nenaudotas, kas, atsižvelgiant į gana stiprų kainų nekilnojamojo turto rinkoje svyravimą, pusės metų paklaidos buvimas stipriai iškreipia pateikiamą išvadą dėl turo vertės.

d) Minimoje vertinimo ataskaitoje palyginamieji sklypai pateikti iš skirtingų vietovių. Vertinimo ataskaitoje nepateikti jokie vietovės pataisos koeficiento skaičiavimai, kas leidžia teigti, kad šie koeficientai iš viso nebuvo taikomi.

e) Paminėtina, kad vertintojas vertino iš esmės skirtingo dydžio sklypus (daugiau kaip 100 kartų skiriasi), nors Metodikos 26 p. reikalauja, kad lyginami būtų panašūs turto objektai.

f) Kaip matyti iš vertinimo ataskaitos 11 p., vertintojas be kita ko rėmėsi ir siūlymais parduoti sklypus. Akivaizdu, kad siūlymų parduoti turtą sąlygų negalima vertinti analogiškai kaip ir sudarytų sandorių sąlygas, nes egzistuoja derybinės nuolaidos ir kiti veiksniai, įtakojantys kainų pasikeitimą nuo siūlymo pateikimo iki realaus sandorio sudarymo.

g) Sklypas vertintas ne visas ir vertintas kaip žemės ūkio paskirties, o ne kaip kitos paskirties, nebuvo atsižvelgta į geriausią turto panaudojimo perspektyvą, t.y. kad jame gali būti atliekamos daugiaaukščių namų statybos.

h) Turto apžiūrėjimo aktas nepasirašytas ieškovų (turto savininkų), kas kelia abejones ar vertintojas iš viso sklypą yra apžiūrėjęs natūroje.

Šalies argumentai

5. Ieškovai nesutinka su atsakovo tvirtinimu, kad teismas nepagrįstai priteisė dalį ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes atsakovo vertinimu, ieškovai patikslinę ieškinį nuo pradinio ieškinio reikalavimų atsisakė, o pagal CPK 94 straipsnį ieškovui atsisakius ieškinio atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina. Anot ieškovų, atsakovas remiasi negaliojančia CPK 94 straipsnio redakcija, nes šiuo metu (ir teismo sprendimo priėmimo metu) galiojanti CPK 94 straipsnio redakcija numato: „1 d. Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. 2 d. Jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto.“ Ieškovų teigimu, jie neatsisakė savo ieškinio, o pasinaudojo teise jį patikslinti ir patikslintas ieškinys buvo patenkintas iš dalies - tokiu atveju taikoma CPK 93 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti proporcinį bylinėjimosi išlaidų kompensavimą priklausomai nuo patenkintų reikalavimų apimties. Anot ieškovų, pripažintina, kad teismas CPK nuostatų šioje dalyje taip pat nepažeidė. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas netgi sumažino priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas akcentuoja, jog nėra aišku, kokias palūkanas ieškovai (apeliantai) prašo priteisti teismo, kadangi ieškovų formuluojamas reikalavimas neatitinka įstatyme apibrėžtos 5 proc. dydžio metinių palūkanų skaičiavimo tvarkos. Anot atsakovo, ieškovai, prašydami priteisti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (t. y. 2013 m. vasario 26 d.) iki visiško priteistos kompensacijos išmokėjimo dienos, iškreipia procesinių palūkanų sampratą ir tikslą bei prašo įstatyme nenumatytos kompensacijos. Negalima sutikti su apeliantų išvada, jog bylos specifiškumas lemia tai, kad procesinės palūkanos šiuo atveju galėtų būti taikomos lanksčiau - nuo atsakovo kompensacijos mokėjimo pareigos atsiradimo, t.y. nuo teismo sprendimo priėmimo.

2. Atsakovo teigimu, neegzistuoja tokio pobūdžio teismų praktikos, pagal kurią teismai, nagrinėdami bylas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, priteistų 5 proc. dydžio metines palūkanas iš valstybės (savivaldybių) institucijų. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas teismai laikosi vieningos pozicijos - turto paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojantys specialūs teisės aktai nenumato valstybei pareigos mokėti procesines palūkanas. Be to, ginčo santykiai - žemės paėmimas visuomenės poreikiams priskirtini viešajai teisei, todėl dėl jų specifikos taikyti jiems privatinius santykius reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo. Taip pat teigti, jog valstybė yra praleidusi tam tikrų prievolių įvykdymo terminą, kol tiksliai nenustatyta pati prievolės apimtis, nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-745/2012).

Šalies argumentai

3. Apeliantai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005 suformavo precedentą, kad procesines palūkanas turi pareigą mokėti ne tik privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, bet ir viešieji juridiniai asmenys, vykdantys savo kompetencijai priskirtas funkcijas, tik atsižvelgiant į subjekto specifiškumą, tokių asmenų atžvilgiu taikytinos sumažintos palūkanos - 5 procentai metinių palūkanų. Anot atsakovo, ieškovų nurodomos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl remtis ieškovų nurodoma nutartimi nėra jokio pagrindo. Be to, atsakovas nesutinka su ieškovų išvada, jog nagrinėtoje byloje teismas konstatavo pareigą viešiesiems juridiniams asmenims mokėti procesines palūkanas, kadangi, vertinant nurodytos nutarties tekstą tokia išvada yra visiškai paneigiama. Atsakovo teigimu, ieškovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje būtent valstybinė institucija yra ieškovu bei byla kyla iš sutartinių teisinių santykių, kuriuose institucija veikia kaip sutartinių santykių šalis, kuri turi teisę reikalauti prievolių įvykdymo iš sutarties nevykdančio privataus juridinio asmens bei kitų su tuo susijusių išlaidų kompensavimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog procesinės palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją, yra privalomos mokėti tik tuomet, kai yra praleistas prievolės įvykdymo terminas. Nagrinėjamu atveju toks terminas nėra praleistas, todėl ieškovai neturi teisės reikalauti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytų 5 procentų dydžio metinių palūkanų, už sumą kurią sumokėti praleistas terminas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo – atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliacinis skundas grindžiamas proceso teisės normų, reglamentuojančių teisės kreiptis į teismą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pažeidimu, bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių visuomenės poreikiams žemės sklypo vertės nustatymo momentą, netinkamu taikymu. Ieškovai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliacinį skundą grindžia teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimą, netinkamu taikymu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja šių apeliacinių skundų ribose (CPK 320 straipsnis).

Dėl žemės sklypų savininkų teisės kreiptis į teismą dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės vertės nustatymo ir priteisimo

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu atsakovas, be kita ko, nurodo, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti, o teismas, remdamasis tik tarpine žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, negalėjo spręsti ieškovų reikalavimo dėl kompensacijos už turto paėmimą, priteisimo. Tačiau sutikti su tokiu apelianto argumentu nagrinėjamu atveju negalima, nes atitinkama Žemės įstatymo nuostata įpareigojančia suinteresuotą instituciją kreiptis į teismą dėl atlyginimo už paimamą turtą nustatymo, nepanaikina paties paimamo turto savininko teisės, susidarius situacijai kai turto paėmimo procedūra neproporcingai užsitęsia ir ryšium su tuo esminiai nuosavybės teisių apribojimai tęsiasi ilgą laiką, kreiptis į teismą su prašymu kompensuoti už faktiškai nusavintą turtą. Priešingu atveju paimamo turto savininkų (nagrinėjamu atveju ieškovų), kurie ir taip teisiniuose santykiuose dėl turto paėmimo su atitinkamomis valstybės ir savivaldos institucijomis yra silpnesnioji šalis, teisės būtų dar labiau pažeistos, o suinteresuota institucija įgytų galimybę tęsti turto paėmimo procedūrą neprotingai ilgai (kas ir buvo padaryta nagrinėjamuoju atveju) atsižvelgiant į finansines galimybes atsiskaityti už paimamą turtą arba į besikeičiančią situaciją nekilnojamojo turto rinkoje, derinant vieną ar kitą turto paėmimo procedūros stadiją su palankesne (nekilnojamojo turto kainų kritimo požiūriu) momentu.

Be to sprendžiant dėl ieškovų teisės kreiptis į teismą dėl kompensacijos už paimamą turtą priteisimo atsižvelgtina į nagrinėjamu atveju susiklosčiusią išskirtinę situaciją, kuomet faktinis turto nusavinimas (apribojant galimybę disponuoti turtu visą apimtį, galimybės parduoti turtą už realią kainą netekimas padarant atitinkamą žymą apie turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimą Nekilnojamojo turto registre) tęsiasi neadekvačiai ilgą laiką, o patys paimamo turto savininkai daug kartų per ilgą laiko tarpą (pirmą kartą kreiptasi buvo dar 2001 m. gegužės 14 d.) bevaisiai kreipėsi į įvairias kompetentingas valstybės bei savivaldos institucijas su prašymu kuo greičiau užbaigti turto paėmimo procedūrą (t. 1, b. l. 21-53).

Svarbu yra ir tai, kad net nagrinėjant kilusį tarp šalių ginčą teisme turto paėmimo procedūra nebuvo užbaigta. Tik 2014 m. rugpjūčio 22 d., t. y. praėjus pusantrų metų po skundžiamo sprendimo priėmimo buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus įsakymas dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams bei atlyginimo už jį nustatymo, 2014 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus m. savivaldybė kreipėsi į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams bei atlyginimo dydžio už paimamą sklypą nustatymo, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nutartimi leido ginčo sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti jį naudoti Vilniaus m. vakarinei greitojo eismo gatvei statyti (pažymėtina, kad priėmus paminėtus įsakymą bei teismo nutartį neaktualūs yra atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad kilęs tarp šalių ginčas negalėjo būti nagrinėjamas teisme neužbaigus turto paėmimo procedūros).

Esant tokiai situacijai konstatavimas, kad ieškovai neturėjo teisės inicijuoti nagrinėjamos bylos, reikštų, kad ieškovai neapibrėžtą laiką negalėtų visa apimtimi disponuoti jiems priklausančia nuosavybe negaudami už tai jokio atlyginimo, kas sudarytų akivaizdu, Konstitucijos 23 str. ir 30 str. nuostatų pažeidimu.

Galiausiai ieškovų teisę kreiptis į teismą dėl kompensacijos už paimamą turtą priteisimo patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, kuria buvo konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybės inicijuota byla dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo dydžio nustatymo ir nagrinėjama byla yra tapačios. Šia nutartimi buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartis, kuria Vilniaus m. savivaldybės ieškinys nagrinėjamos bylos ieškovams dėl atlyginimo už jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams dydžio nustatymo buvo paliktas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 4 p.).

Dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės nustatymo

Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje be kita ko, nustatyta, kad: paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina arba šalių susitarimu suteikiamas lygiavertis žemės sklypas tos pačios apskrities teritorijoje, taip pat atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių sodinių, miško medynų tūrio, negauto derliaus bei kitų įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijos ir miško atauginimui vertė.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę dydį, rėmėsi teismo eksperto S. R. parengtu Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 1-81) ir laikė, jog ieškovų paimamo visuomenės poreikiams sklypo, esančio Vilniaus mieste, Pašilaičiuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaina, kuri turi būti jiems atlyginta, yra 11 579 000 Lt. Kaina buvo nustatoma 2008 metų balandžio 7 dienai. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nesutiko su žemės vertės nustatymo momentu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis J. L. parengta ieškovų žemės sklypo įvertinimo ataskaita, iš kurios matyti, jog ieškovų žemės sklypas įvertintas 2010 metų vasario 10 dienai, vertė – 3 068 000 Lt (t. 2, b. l. 30-43).

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apelianto argumentais, pažymi, jog už paimamą visuomenės poreikiams žemę savininkui privalo būti teisingai atlyginama. Siekiant išsiaiškinti, ar atsakovui siūlomas atlygis už visuomenės poreikiams paimamą žemę yra teisingas, visų pirma būtina nustatyti, kokiam momentui turi būti nustatoma paimamo visuomenės poreikiams sklypo rinkos vertė ir analizuojami byloje esantys įrodymai, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie atlygintiną paimamo visuomenes poreikiams žemės sklypo vertę atitinkamu laiku.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. 3K-7-478/2014). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-3708-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios“ buvo priimtas 2008 m. balandžio 1 d. Apie šį įsakymą ieškovai buvo informuoti 2008 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu Nr. (31)1.2-1250-(3.31) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai) procedūros pradžios“ (t. 1, b. l. 64). Teismo ekspertas ieškovų žemės sklypo vertę nustatė 2008 metų balandžio 7 dienai, t. y. tai datai, nuo kurios ieškovai prarado galimybę disponuoti savo turtu. Atsakovo nurodyta J. L. parengta ieškovų žemės sklypo įvertinimo ataskaita paimamų visuomenės poreikiams žemės sklypo rinkos vertė buvo nustatinėjama daug vėlesniam momentui, t. y. 2010 metų vasario 10 dienai.

Apeliantas nurodo, kad ieškovų žemės sklypo vertė nustatytina remiantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 14.8 punktu, kuriame nurodoma, kad projekto rengėjas lauko tyrinėjimo darbų metu parengia vertinimo ataskaitą, kurios kopiją pateikia projekto organizatoriui ir savininkui ar kitam naudotojui. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuomone, turto vertinimo ataskaitos rengimo procedūra ir žemės vertės nustatymo momentas turi sutapti. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės įstatymo, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2011 m. liepos 1 d., t. y. tuo metu, kai buvo rengiama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės užsakyta ieškovų turto vertinimo ataskaita, nedetalizavo kuriam momentui turi būti nustatyta visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė, tik nurodė, kad vertė turi būti apskaičiuojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis). Apelianto nurodytas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 14.8 punktas reglamentuoja vertinimo ataskaitos parengimo laiką, bet nereguliuoja kuriam momentui turi būti nustatoma visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertė. Kaip minėta, teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, o nagrinėjamu atveju ieškovų kaip savininkų teisės ribojamos nuo pranešimo bei žymos Nekilnojamojo turto registre apie žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžią, todėl su šiuo momentu sietinas ir teisingo atlyginimo dydžio nustatymas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją priteisiant teisingą atlyginimą su nusavinimu susijusiose bylose, kuriose konstatuota, kad kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokama neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, neatsižvelgiant į praėjusį ilgą laiko tarpą (žr. Scordino v. Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 258, ECHR 2006-V; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia (just satisfaction) [GC], no.71243/01 25 March 2014, § 41). Teismas privalo į situaciją pažvelgti iš esmės, atkreipdamas dėmesį į visas svarbias aplinkybes, įskaitant ir proceso šalių elgesį, valstybės įtvirtintas priemones ir jų įgyvendinimą. Kai svarstomas bendrojo intereso klausimas, valdžios institucijos turi veikti laiku, tinkamai ir nuosekliai (žr. Fener R. E. L. V. v. Turkey, no 34478/97, § 46, 9 January 2007, Bistrovič v. Croatia, no. 25774/05, § 35, 31 May 2007)

Nagrinėjamu atveju ieškovai jau 2001 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto plėtros departamentą su prašymu organizuoti ieškovų nuosavybei priklausančio žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, kuriame nurodė, kad negali naudoti šios žemės pagal paskirtį ir dėl to patiria didelius materialinius nuostolius (t. 1, b. l. 21), 2001 m. spalio 9 d., 2001 m. lapkričio 14 d., 2001 m gruodžio 18 d. raštuose ieškovai akcentavo, kad negali naudoti sklypo pagal paskirtį, patvirtinti detaliojo plano (t. 1, b. l. 25-34), 2002 m. kovo 13 d. rašte ieškovai nurodė, kad moka žemės mokestį, kad šalia esančiuose sklypuose, kuriuose nebuvo numatyta paimti žemės sklypų visuomenės poreikiams, pastatyta individualių gyvenamųjų namų, nutiesti vandens ir nuotekų tinklai, o ieškovai dėl atsakovo delsimo pradėti ieškovų žemės sklypo paėmimo procedūrą patiria nuostolius (t. 1, b. l. 35). Taip pat iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 2.3-6048-01 pradėjo ieškovų žemės sklypo paėmimo procedūrą, pateikė ieškovams pasiūlymą sudaryti žemės sklypo mainų sutartį į valstybinės žemės sklypus Vilniuje, tačiau vėliau atsisakė savo pasiūlymo sudaryti mainų sutartį (t. 1, b. l. 50-66). Pažymėtina, kad šių aplinkybių apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė neginčija. Tik 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus įsakymas dėl ginčo žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams bei atlyginimo už jį nustatymo. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovai nepagrįstai ilgai patiria ilgalaikius jų kaip žemės sklypo savininkų teisių apribojimus (statyti, plėtoti komercinę-ūkinę veiklą), o nuo 2008 metų balandžio 7 dienos iš esmės prarado galimybę disponuoti savo turtu. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto rinkos kaina keičiasi priklausomai nuo rinkoje esančių sąlygų, todėl esant nekilnojamojo turto kainos svyravimams ir sumažėjus paimamo žemės sklypo kainai paėmimo visuomenės poreikiams procedūros vykdymo metu, ši aplinkybė negali sudaryti pagrindo mažinti atlygio už paimamą visuomenės poreikiams žemę. Dėl to nėra pagrindo ieškovų žemės sklypo vertę nustatyti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytai 2010 metų vasario 10 dienai. Atsižvelgiant į tai, taip pat nėra pagrindo remtis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 1P (1.3)-31 nustatyta 3 300 000 Lt verte, nes šiame įsakyme ieškovų žemės sklypo vertė nustatyta pagal J. L. parengtą 2010 m. vasario 10 d. vertinimo ataskaitą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentas dėl ieškovų žemės sklypo vertės nustatymo momento laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose.

Dėl apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktų paaiškinimų ir prašymo skirti pakartotinę ekspertizę

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nesutikdamas su teismo ekspertizės akte nustatyta ieškovų žemės sklypo verte, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ekspertizė atlikta netinkamai, nes ekspertas, siekdamas nustatyti ieškovų žemės sklypo vertę, pasirinkęs lyginamąjį metodą, vertino nepanašius nekilnojamojo turto objektus. Apeliantas nurodė, kad ekspertas lygindamas žemės sklypus, pasirinko mažesnio ploto sklypus nei ieškovų žemės sklypas, be to, vertindamas parinko kitos paskirties, naudojimo būdo žemės sklypus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys nelemia CPK 323 straipsnyje nurodyto draudimo ignoravimo. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto žodinių ir rašytinių paaiškinimų turiniu, pažymi, kad tokios aplinkybės (argumentai dėl eksperto atliekamos turto vertinimo metodikos) nebuvo nurodytos atsakovo apeliaciniame skunde (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu apeliantas pažeidžia tiek draudimą apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, tiek CPK 323 straipsnio nuostatas. Kadangi apeliantas pirmosios instancijos teisme nekvestionavo ekspertizės akte eksperto atliekamos turto vertinimo metodikos, apeliaciniame skunde taip pat nekėlė šių klausimų, tai apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių argumentų, išeitų ne tik už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis), bet ir už bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), imtųsi tirti naujus, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtus faktus, grindžiamus naujais įrodymais, t. y. imtųsi tikrinti ne pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bet pats iš naujo nagrinėti ginčą. Atsižvelgiant į paminėtų proceso teisės normų reikalavimus, teisėjų kolegija išsamiau nevertina ir nepasisako dėl pateiktuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių.

CPK 219 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, teismas gali skirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. paskyrė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę (t. 2, b. l. 139-140). Teismo ekspertas S. R. 2012 m. kovo 7 d. atliko ekspertizę ir 2012 m. kovo 12 d. ją pateikė į bylą (t. 2, b. l. 159, t. 3, b. l. 1-80). 2012 m. kovo 13 d. pirmosios instancijos teismo posėdis buvo atidėtas suteikiant šalims galimybę susipažinti su ekspertizės aktu. 2014 m. balandžio 14 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo ekspertizę atlikęs ekspertas S. R. ir atsakovo užsakymu atlikęs ieškovų žemės sklypo įvertinimą J. L. davė išsamius paaiškinimus dėl ieškovų nekilnojamojo turto vertinimo.

Iš atsakovo procesinių dokumentų turinio ir pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolo (t. 4, b. l. 40-53) matyti, kad atsakovas neginčijo šios ekspertizės akto išvados, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės ir jokių abejonių dėl jos metodikos pagrįstumo neišreiškė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į proceso šalių, ieškovų žemės sklypo įvertinimą atlikusių asmenų paaiškinimus, įvertinusi ekspertizės turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog ekspertizė atlikta lyginamosios vertės metodu, kurį numato įstatymas, ją atliko tam reikiamą kvalifikaciją turintis prisiekęs ekspertas. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti eksperto S. R. nustatyta žemės sklypo verte, nes ekspertas tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tiek rašytiniuose paaiškinimuose (t. 5, b. l. 33-38) nurodė, kad nustatant turto vertę lyginamosios vertės metodu ekspertas naudojosi analogiškų faktinių pirkimo–pardavimo sandorių Vilniaus miesto žemės sklypų, esančių netoli ieškovų žemės sklypo, panašių vertinamam objektui, duomenimis. Turtas, su kuriuo buvo lyginama, buvo ne tik to paties tipo, panašus savo dydžiu ir kitomis fizinėmis charakteristikomis, bet ir buvimo vieta bei nuosavybės teise. Nustatydamas šiuo metodu turto vertę, ekspertas atsižvelgė į turto lokalizacijos vietą, sklypo plotą, pardavimo laiką, parduoto sklypo dalies dydį, paskirtį ir būdą bei kitus faktorius, lemiančius objekto vertę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitiems ekspertams. Be to, atsakovas galėjo pasinaudoti procesine teise prašyti skirti pakartotinę ekspertizę pirmosios instancijos teismui, tačiau ja nepasinaudojo. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis teikia prašymą skirti pakartotinę ekspertizę apeliacinės instancijos teismui pasibaigus apeliaciniam skundui pateikti terminui dėl to, kad tikėjosi klausimą dėl ieškovų sklypo vertės išnagrinėti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-548-565/2015 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. B., Z. B., V. G. ir O. G. dėl leidimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams ir atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nustatymo nesudaro pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę nagrinėjamoje byloje. Be to, toks apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu, nes apeliacinio skundo pateikimo metu atsakovo minima byla nebuvo pradėta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 42 straipsnio 1 dalis), todėl pakartotinės ekspertizės paskyrimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neatitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliantas nepateikė prašymo paskirti pakartotinę ekspertizę pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių abejonių dėl ekspertizės metodikos, ieškovų žemės sklypo ploto, eksperto kvalifikacijos, į tai, kad byla nagrinėjama nuo 2009 m. rugsėjo 2 d., ekspertizė atlikta 2012 m. kovo 7 d., o prašymas skirti pakartotinę ekspertizę pateiktas tik 2015 m. liepos 2 d., į proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus, sprendžia, kad apelianto prašymas skirti pakartotinę ekspertizę atmestinas (CPK 219 str. 2 d.). Be to, kaip minėta, nėra pagrindo abejoti pateiktos eksperto išvados pagrįstumu.

Dėl apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą

Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, jo apeliacinio skundo netenkinimo atveju, prašo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dvejiems metams.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką. CPK 284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas sprendimu neišsprendė sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimo, tai šis klausimas nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo išspręsti teismui iškeltą klausimą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dėl teismo nutarties sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo gali būti duodamas atskirasis skundas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, siekdama užtikrinti šalių procesinę teisę į apeliaciją, sprendžia, kad apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymas išdėstyti teismo sprendimą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nenagrinėtinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai neužkerta kelio minėto pobūdžio prašymą pateikti pirmosios instancijos teismui. Šį klausimą išsprendus pirmojoje instancijoje ir priėmus nutartį, ji galės būti apskųsta apeliacinės instancijos teismui.

Dėl procesinių palūkanų

Apeliantai V. B., Z. B., V. G. ir O. G. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo atmestas jų reikalavimas priteisti procesines palūkanas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Viena šių palūkanų mokėjimo paskirčių – kompensuoti kreditoriaus nuostolius, kurių atsiradimą preziumuoja įstatymas. Jomis atlyginami kreditoriaus minimalūs nuostoliai už skolininkui tenkančios piniginės prievolės nevykdymą. Pagrindą šias palūkanas priteisti sudaro asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad skolininkas prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditoriui dėl to teko kreiptis į teismą. Jų priteisimas galimas tik tuo atveju, kai to reikalauja kreditorius. Aptariamų palūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs procesinių palūkanų paskirtį – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. D. D. kt.; bylos Nr. 3K-7-144/2014; kt.). Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui.

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, turto paėmimo visuomenės poreikiams atveju, kuomet kompensacijos klausimas sprendžiamas teisme, taip pat turi būti taikomas procesinių palūkanų teisinis institutas, o tokių palūkanų taikymas yra neatsiejamas nuo turto paėmimo proceso metu taikomo teisingo atlyginimo konstitucinio principo. Teisingo atlyginimo už paimamą turtą principas reikalauja ne tik, kad turto savininkas gautų paimamo turto vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau ir kompensacija turėtų būti išmokama kaip įmanoma greičiau. Bet koks kompensacijos išmokėjimo vilkinimas daro žalą savininkui, nes pastarasis dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams praranda turimą nuosavybę ir už ją gautinų lėšų negali panaudoti savo tikslams, t.y. dėl tokio išmokėjimo vilkinimo savininkas gali patirti nuostolius. Dėl to sutiktina su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad tokių nuostolių kompensavimas, o tuo pačiu – ir skolininko skatinimas tinkamai ir laiku įvykdyti teismo sprendimą įgyvendinamas procesinių palūkanų forma. Pažymėtina, kad procesines palūkanas turi pareigą mokėti ne tik privatūs fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau ir viešieji juridiniai asmenys, vykdantys savo kompetencijai priskirtas funkcijas, tik atsižvelgiant į subjekto specifiškumą, tokių asmenų atžvilgiu taikytinos sumažintinos palūkanos – 5 procentai metinių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ūkio ministerija v. A. M., bylos Nr. 3K-7-478/2014). Dėl to nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesinės palūkanos atsakovui neskaičiuotinos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į praėjusį ilgą laiko nuo pranešimo, kuriuo ieškovams pranešta apie jų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžią. Akivaizdu, kad apeliantams V. B., Z. B., V. G. ir O. G. negavus už paimamą žemės sklypą priklausančios piniginės kompensacijos, nenaudojamos piniginės lėšos nuvertėjo, taip pat negalėjo jiems generuoti papildomų pajamų. Kadangi procesinės palūkanos negali būti skaičiuojamos kol nenustatyta prievolės apimtis, tai nagrinėjamu atveju procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų priteisimą, ir be pagrindo sprendė, kad jos nepriteistinos. Dėl to V. B., Z. B., V. G. ir O. G. apeliacinis skundas tenkintinas, teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų keistina – priteisiant ieškovų naudai 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymas Nr. 1P-(1.3)-317 ieškovams išmokėti 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur) (t. 4, b. l. 180) kompensaciją, šios lėšos buvo išmokėtos (t. 4, b. l. 212-217). Dėl to vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skaičiuojant procesines palūkanas atsižvelgtina į nurodytą aplinkybę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliacinį skundą taip pat grindžia proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pažeidimu.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 96¹ , 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. naudai lygiomis dalimis (po ¼ dalį) jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 38 217 Lt žyminį mokestį, 15 000 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 1 250 Lt ekspertizės išlaidas, iš viso 54 467 Lt. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes, atsakovo vertinimu, ieškovai patikslinę ieškinį nuo pradinio ieškinio atsisakė, o pagal CPK 94 ieškovui atsisakius ieškinio atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad CPK 94 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą iš esmės, priėmė sprendimą (CPK 259 straipsnis). Taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovai atsisakė ieškinio, tačiau pasinaudojo teise ieškinį patikslinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju (kai patikslinamas ieškinys) taikoma 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė, atsižvelgęs į tai, kad ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies. Be to, teismas įvertino bylos sudėtingumą, advokatų darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant ieškovus šioje byloje, jų parengtų procesinių dokumentų skaičių ir rūšis, Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pažeidimo.

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą (pakeičiama tik teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo), todėl bylinėjimosi išlaidos nėra perskirstomos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Tenkinus ieškovų apeliacinį skundą, spręstinas klausimas dėl jų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai patyrė 143 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų (t. 4, b. l. 73). Apie kitas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje duomenų nėra, todėl iš atsakovo ieškovų naudai atlygintina 41,42 Eur (143 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovų V. B., Z. B., V. G. ir O. G. naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11 579 000 Lt) nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. vasario 26 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo.

Kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (į. k. 188710061) ieškovų V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) Z. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis 41,42 Eur (keturiasdešimt vieną eurą 42 ct) (po 10,36 Eur) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Konstantinas GurinasKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė